„Stounhersto beprotnamis“ – kai vieno žmogaus realybė virsta kito beprotybe

Paskelbė: Data: 2017-02-12 07:21

Spausdinti | Komentarai

Stonehearst Asylum

Brad’o Anderson’o 2014-aisiais metais išleisto provokuojančio trilerio „Stounhersto beprotnamis“ (Stonehearst Asylum) idėja nėra itin originali, nes istorijos apie psichiatrijos ligonines yra mėgiamos daugelio. Tokie filmai, kaip „Kuždesių sala“, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „K-PAX” priverčia žiūrovą susimąstyti, kartais net tampa kertiniu akmeniu, lemiančiu vidinį bei dvasinį pasikeitimą, asmenybės augimą. Tačiau šis filmas yra savotiškas chaosas, balansuojantis tarp to, kas yra teisinga, ir to, kas yra nesveika.

Filmo režisierius – siaubo trilerių kūrėjas, šį kartą rėmėsi mistikos bei kraupumo meistro Edgaro Alano Po istorijomis, kurių elementai filmui suteikė paslaptingo baugumo iliuziją, prilygstančią net burtoniškam stiliui. Trūksta tik Edvardo Žirkliarankio, sliūkinančio tamsiuose koridoriuose, ir beprotnamis pavirstų tikra siurrealizmo šventove. Brad’as Anderson’as kaitalioja antagonistus ir protagonistus, keldamas žiūrovams norą kuo greičiau išsiaiškinti tiesą. Kurdamas įtampą filmo eigoje, jis tampa savotiškai hičkokiškas, neleidžiantis žiūrovui nė akimirkos atsipalaiduoti. O siužetiniai vingiai mus nukelia į XIX amžiaus pabaigą, leisdami bent trumpam grįžti į praeitį ir pamiršti kasdienius rūpesčius.

DSC_1582.NEF

Niūrioje prieblandoje matome figūrą, sliūkinančią tamsiame gūdžiame miške. Tai – pagrindinis istorijos personažas, išsilavinęs bei sumanus Oksfordo universiteto daktaras Edward’as Newgate’as (akt. Jim Sturgess), pasitinkantis savo likimą. Trokšdamas savo žinias pritaikyti praktiškai, jis nusprendžia įsidarbinti Stounhersto psichiatrijos ligoninėje, kurioje galėtų ne tik padėti ligoniams, bet ir praplėsti savo profesinius įgūdžius bei žinias. Jis dar net nenutuokia, kokia beprotybė iš tikro verda toje visų užmirštoje vietoje.

Stonehearst Asylum 4

Ar gali taip būti, kad tikrieji monstrai nesislepia po lovomis ar spintose, o glūdi žmonių protuose? Protuose, kuriuose gimsta idėjos, kenksmingos ir viską griaunančios, kurios kaip virusas, yra labai užkrečiamos ir sunkiai sunaikinamos. Tad faktas, jog Stounhersto beprotnamio darbuotojai iš tikro yra didžiausi bepročiai, nustelbiantys net tos ligoninės pacientus, visai nestebina žmogaus, suvokiančio pasaulio santvarką. Jaunas daktaras dar nesuvokia, jog tikrieji ligoninės darbuotojai yra užrakinti narvuose, esančiuose požemiuose, o pacientai vadovauja ligoninei, apsimesdami daktarais bei pagalbiniais darbuotojais.

DSC_5890.NEF

Ten Edward’as pamilsta nuostabią būtybę – Elizą Graves (akt. Kate Beckinsale), kurios vidiniai demonai neleidžia jai jausti, mylėti, būti mylimai. Jos būties stagnacija kelia grėsmę tiek jai, tiek aplinkiniams, nors, rodos, tik ji viena visame beprotnamyje yra sveiko proto. Barjeras, skiriantis ją ir Edward’ą vis siaurėja, nukeldamas juos į išsilaisvinimo, jausmų pasaulį. Tuo tarpu ligoninės pacientai, užgrobę valdžią, turi savų metodikų ir kėslų, jiems nepatinka įsibrovėliai, landžiojantys ir bandantys praskleisti paslapčių šydą.

Stonehearst Asylum 5

Bet viskas dar komplikuočiau, nei galima iš pradžių pamanyti. Negana to, jog beprotnamio vadovai ir pacientai yra apsikeitę vietomis, ligoninėje vykdomi ir neleistini gydymo metodai, žalojantys individus ir paliekantys juos aklame asmenybės dualizme. Metafizinėje bedugnėje, po lobotomijos ar elektros šoko, jie tampa dvasiomis savo pačių kūnuose. Ir galiausiai – kas yra tas daktaras, kuris nori išgelbėti tik tą vienintelę? Ar jis tikrai tas, kuo dedasi? O gal tai – tik didžiulė afera, skirta pasiekti savo tikslą, manipuliuojant aplinkybėmis? „Netikėkite tuo, ką girdite. Ir tikėkite tik puse to, ką matote.“

DSC_9943.NEF

Ne visi kritikai sutinka su teigiamu šios juostos vertinimu. Jis laikomas nepavykusia Edgaro Alano Po istorijų adaptacija, kurioje vis daugėja nepaaiškinamų scenarijaus šuolių, teigiama, jog bandymas į filmo siužetą įterpti kuo daugiau Po kūrybos elementų, filmą paverčia nerealistišku, labiau primenančiu pasaką, o ne tikrovę (o ar ne tokia ir buvo prasmė – viską mistifikuoti?). Kalbama, kad režisierius nesugebėjęs Edgaro Alano Po istorijoms įkvėpti gyvybingumo ir vaikišką mistinę istoriją pavertęs nesveiku smurto aktu.

stonehearst-asylum-7

Tačiau yra ir teigiamų komentarų. Pavyzdžiui, kino kritikė Jennie Kermode rašo, jog gražiai lanksti filmo kinematografija, kartu su stipria scenografija, padeda išryškinti tos eros bruožus, scenarijui suteikia gylio bei energijos. Režisierius Brad’as Anderson’as bei kinematografas Thomas Yatsko, naudodamiesi vis kitokio stiliaus apšvietimu, sugeba atskleisti personažų asmenybės bruožus, juos išryškinti, sustiprinti. Scenarijaus autorius Joe Gangemi meistriškai panaudoja sepijos atspalviu nuspalvintus praeities kadrus, leidžiančius žiūrovui užjausti abi konkuruojančias puses (tiek žiauriais būdais gydžiusius psichiatrijos ligoninės darbuotojus, tiek jos pacientus). Tad šis filmas nubrėžia siaurą liniją tarp normos ir nukrypimo, klausdamas: kas iš tikro yra normalu?

Verdiktas 8/10

Taigi Brad’o Anderson’o „Stounhersto beprotnamis“ filmas, iškeliantis beprotybėje glūdintį sveiką protą, o sveikame prote – užterštą ligotumą. Psichikos ligoniu vadinamas žmogus yra numiręs kitų pasirinkime, nes kad ir ką sakys ar darys, beprotybės šydo nuo savęs jau nebenusivilks. Net ir klykdamas, jis nebus išgirstas ir suprastas, o kiti žmonės bus įstrigę savo abejingume ir žiaurume, neleidžiančiame suprasti kitaip mąstančiųjų. Tad šį filmą vertėtų pasižiūrėti kiekvienam, kas nori labiau suprasti ribą, skiriančią žmones vienus nuo kitų, priverčiančią griebtis itin žiaurių metodų, kad tikslas būtų pasiektas.

Taip pat skaitykite: TOP 10 modernių skandinaviškų siaubo filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt