TOP 10 geriausių 2016-jų metų filmų!

Paskelbė: Marijus Kulvietis Data: 2016-12-28 07:58

Spausdinti | Komentarai

Marijus Kulvietis (kairėje) ir Andrejus Plachovas © Roko Kulviečio nuotr.

Gerbiami kino mylėtojai,

Vėl atėjo metų pabaiga. Laikas su šventine nuotaika, kaip ir kasmet, prisiminti geriausius metų filmus. Prie kalėdinės eglutės įvertinti savo praėjusių švenčių svajones bei norus ir sugalvoti naujus.

Aš įgyvendinau savo norą, sugalvotą prie praėjusių metų Kūčių stalo. Pasikviečiau į Vilnių pagrindinį rusų kritiką, kino istoriką Andrejų Plachovą. Tai buvo nelengva. Šis žmogus gyvena kelyje iš festivalio į festivalį. Laisvu laiku dažniau gyvena Graikijoje, negu Rusijoje. Tai netrukdo jam kovoti prieš siaubingą kultūros cenzūrą jo tėvynėje. 1986-1990-ais metais Andrejus Plachovas vadovavo konfliktinei komisijai”, kuri reabilitavo sovietmečiu “ant lentynos” paslėptus filmus. Paskiau dvi kadencijas buvo pasaulio kino kritikų federacijos FIPRESCI prezidentu, rašė geriausiems pasaulio kino leidiniams. Ir štai atvažiavo į Vilnių. Dalyvavo “Kino Pavasario” festivalyje. Bet ne dėl nuopelnų pasikviečiau šį žmogų. Man seniai artimas jo kino skonis, pažiūros. Abu italų kine labai mylime Viscontį, prancūzų-Triufo ir … galiu vardinti tai be galo. Todėl pagavęs šį pasaulio kino pilietį surašiau prie daugybės kino puodelių interviu, panašų į Triufo ir Hičkoko pokalbį apie kiną. Kalbėjome apie kino istoriją, arthauzą ir Holivudą, kino ateitį ir jo situaciją šiandien, kino kritiko statusą šiandien ir ateityje, konkrečius autorius ir filmus… Galų gale Andrejus Plachovas man padovanonojo savo naujausią knygą “Kinas ant nervų krizės ribos” ir užrašė dedikaciją: “Marijui už bendrą kinomaniją. Ir kad ji nesukeltų nervų krizės”. (šypsena)

Dabar laikas paskelbti savo mėgstamiausių filmų dešimtuką ir pasidžiaugti. Nors Lietuva dar vargiai gali pasivadinti brandžia valstybe, kuri kultūrai skiria ypatingą dėmesį, vistik esame pakankamai laisvi. Niekas nenurodo, ką reikia kurti ir ką žiūrėti kino teatre.

Dabar mano žadėtas filmų dešimtukas, kuris neprivalo sutapti su Jūsų mylimiausių filmų dešimtukais. Neveltui kasmet cituoju prieš 10 metų matytą Kanų festivalio kino novelių almanachą – “Kiekvienam savas kinas”. Bet būsiu patenkintas, jeigu žmonės pažiūrės ir pamėgs kažką iš mano pasiūlytų filmų.

2016-ųjų metų Top 10

10. „Francas“ („Frantz“). Režisierius: Francois Ozon

Prancūzų režisierius François Ozonas yra vadinamas prancūzišku Woody Allenu. Todėl, kad filmus kuria labai greitai ir dažnai pasakoja lengvabūdiškai mielas istorijas. Jis meistriškai manipuliuoja žiūrovu. Yra puikus provokatorius ir stilizatorius. Produktyvus, kaip jo mylimas autorius R.W.Fasbinderis. Vistik atmeskime prancūzų kritikų kiek neigiamą etiketę ir pažvelkime į tuos Ozono filmus, kurie žymi jo kūrybines metamorfozes: “Sitcom”, “8 moterys”, “Provokuojantys užrašai” ir “Francas”. Ar tokioje išgrynintoje schemoje Francois Ozonas neatrodo, kaip stabiliausias meistras Prancūzijoje, kuriantis tą didį kino stilių, kurio mes labai norime iš šios dienos kino?

“Francas” man yra vienas geriausių metų filmų, nes didis stilius jame tarnauja dideliems tikslams. Kažkiek įžengdamas į M.Hanekės “Baltojo kaspino” teritoriją, F.Ozonas bando parodyti daugiausia juodai balta spalva tėvų kartą, kuri yra pasirengusi savo vaikus siųsti į karo pragarą. Hanekė rodė karo priešistoriją. F.Ozonas rodo tėvus ir vaikus jau po karo. Savo istorijos pagrindu F.Ozonas ėmė klasiko Ernsto Liubičiaus filmą “Broken Lullaby”. Šį kartą laisvą “remeiką” pateisinu, nes ne pačio stipriausio Liubičiaus kūrinio istorija F.Ozono dėka įgauna visai naujas ir aktualias intonacijas. Yra filme žavi nuoroda į mano mylimo F.Triufo šedevrą “Žiulis ir Džimas”, žaidimas klasikine melodrama, bet svarbiausi akcentai apeliuoja į mūsų dabartį. Prancūziškas-vokiškas meilės trikampis po 1 Pasaulino karo kalba filme apie nesupratimą, papročių skirtumus ir didelį melą. Melą tėvų, kurie gali nuspręsti pasiųsti savo vaikus į karą.

Lietuvos kino teatruose nuo 2017m. vasario mėnesio.

9. „Liepsnojanti jūra“ („Fuocoammare / Fire at Sea“). Režisierius: Gianfranco Rosi

Jeigu kalbėsime apie šių dienų Europą, vargu ar rasime aktualesnį filmą. Pabėgėlių krizė pačiame jos jautriausiame židinyje-nedidelė Lampedūzos sala, esanti Viduržiemio jūroje tarp Sicilijos ir Tuniso. Ją dar vadina paskutiniu Europos fortu. Italo G.Rosi pasakojimas konstruojamas skirtingais lygmenimis. Pirmasis – keisto berniuko Samueliaus ir kitų vietinių gyventojų portretai. Antrasis – migrantų gelbėjimo operacijos. Kol migrantai skęsta, žūsta nuo išsekimo, dehidratacijos, plaukdami per Viduržemio jūrą, vietinius gyventojus radijo bangomis pasiekia tik istorijos atgarsiai. Abu pasaulius jungia gydytojas, kuriam tenka susidurti tiek su salos gyventojas, tiek su migrantais.

Formaliai tai dokumentinis filmas, bet pirmą kartą tokį formatą įtraukiau į savo dešimtukus, nes matau: be dokumentinio kino įsiveržimo į vaidybinį (be hibridinio kino) sunku atspindėti šiuolaikinio kino madas ir tendencijas. Šiuolaikinio kino pasakojimo forma man yra labai svarbi.

Apie turinį. Jau iškart girdžiu skaitytojo atodūsius. Prieš keletą metų tai būtų mandagios užuojautos. Šiandien jau drąsiai kalbame apie tai, kad prarasime Europos civilizaciją, kurią įvairios Europos tautos gynė krauju ir pasiaukojimais. Tad ką daryti?

Savaime, aišku, kad jokių politinių sprendimų režisierius nepasufleruos. Net jeigu jo užuojauta mirštančių migrantų pusėje. Bet sugretinęs aktualias nerimo naujienas(dokumentika) ir ramią Lampedūzos kasdienybę (suvaidinti epizodai), režisierius gauna galingą efektą.

Senutė Europa perpildyta pikta afrikiečių energija jau niekuomet nebus tokia, kaip anksčiau.  12-mečio vietinio Samuelio vizitai pas gydytoją : tingios akies defektas, alergija, jūros liga simbolizuoja senos Europos nuovargį ir bejėgiškumą. Nebebus jau Samuelis žveju, kaip jo protėviai. Deja…

Šis filmas jau rodytas Lietuvoje “Nepatogaus kino” festivalyje. Triumfavo tarptautiniame Berlyno festivalyje. Nesunkiai rasite legaliuose kino šaltiniuose.

8. „Ji“ („Elle“).Režisierius: Paul Verhoeven

78-rių metų olandas Paul Verhoeven 1960 metais pradėjo drumsti visuomenės ramybę, kai šios dienos postmodernistai buvo mažais vaikais. Jis kūrė panašiai, kaip Almadovaras filme “Biznis kaip biznis” (apie dvi prostitutes), numatydamas ispano stilių. Jo erotikos kupini, bet Oskarui nominuoti „Turkiški saldumynai“ iš esmės aplenkė Larso von Triero dramą “Prieš bangas”. Vėliau Holivude stambių studijų užsakymu nufilmuoti Robokopas (1987) ir Erdvėlaivio kariai (1997) buvo autoriaus sugalvoti ne tik kaip nuotykių blokbasteriai, o kaip postmodernistinės provokacijos su dvigubu ir net trigubu prasmės dugnu. Ką jau kalbėti apie trilerį “Esminis instinktas”….Naujausias klasiko filmas “Elle” (“Ji”) yra pirmasis jo darbas Prancūzijoje ir prancūzų kalba. Jis taip pat yra labai nevienareikšmiškai nusakomas.

Ekrane vyksta sarkastiškas detektyvas ir drauge satyra apie feminizmą. Taip pat šiuolaikinio europietiško politinio korektiškumo tyrinėjimas. Atskleisti filmo siužeto ir visų jo siurprizų negalima, nes jis intriguoja, kaip Alfredo Hičkoko trileriai. Tuo pačiu tai labai ironiškas filmas.

Labai keista, kad tiek daug skirtingų kino žanrų ir stilių natūraliai dera šiame filme. Tik Paul Verhoeven moka daryti tokį daugiasluoksnį kiną ir drauge labai įdomų. Tik Isabelle Huppert gali natūraliai atrodyti tokiame sunkiai nusakomame vaidmenyje. Ką aš bepasakyčiau, pernelyg paprasta P.Verhoeveno filmą pavadinti buržuazinės kultūros, gyvenimo būdo, civilizacijos kritika arba parodija. Tai juodas humoras, įvilktas į detektyvo žanro rėmus.

Koks tuomet filmo moto, devizas, moralas…?

Praėjusi visus pragariško žaidimo etapus, pagrindinė veikėja Mišel(akt.Isabelle Huppert) tarsi naujai pažvelgia į realų pasaulį. Jis nepakeliamas, bet ką daryti? Reikia gyventi ! Aplink nė vieno normalaus žmogaus. Šiame pasaulyje neįmanoma gyventi, bet daugiau nėra kur.

<„Elle” parodė beveik visos aplinkinės šalys kino teatruose. Lietuva atsilieka ir neaišku kodėl. Filmas intelektualus, bet drauge labai žiūroviškas, įdomus, kaip visi Paulo Verhoeveno kūriniai. Neliūdėkite. Laukia Kino pavasario” festivalis.

7. „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdman“). Režisierius: Maren Ade

Dar vienas filmas apie šių dienų Europą ir jos žmonių papročius. Tik šį kartą žymiai paprastesnis, nors tapęs ne mažesniu kino įvykiu.

Kukli vokiečių komedija, kurios režisierė Maren Ade priklauso ne itin komercinei Berlyno kino mokyklai. Ši kukli komedija šiemet užkariavo ne tik Europos kino apdovanojimus, bet ir viso pasaulio kritikų bei kinomanų simpatijas.

Pagrindinis filmo Tonis Erdmanas” paradoksas, kad humoro priežastimi tampa tragiški dalykai. Tėvo ir dukros santykiai yra tik pirmasis filmo sluoksnis. Pagrindinė tema yra susvetimėjimas šiuolaikiniame pasaulyje. Tame pasaulyje, kur nuolat skubame ir pagrindiniu gyvenimo tikslu tampa tinkamas etiketas”, elgesys savo firmos renginiuose, pasitarimuose, derybose, pristatymuose. Būtent tuo užsiima pagrindinė filmo veikėja Inesa (vokiečių aktorė Sandra Hüller), kuriai nuolat trukdo senas tėvas Vinfrydas (austrų teatro veteranas Peteris Simonischekas). Tėvo pokštai erzina, jis nuolat pasirodo  ne vietoje ir ne laiku.

Filme nėra perdėto melodramatizmo, primityvaus moralizavimo ar baksnojimo žiūrovui pirštu. Viskas jame tikra, kaip realybės šou. Senas tėvas-vokiečių pensininkas. Lyg ir viskuo aprūpintas garbingoje senatvėje. Dukra-aukšto pilotažo verslininkė. Tačiau abu yra vieniši absurdiškų papročių ir abejotinų prioritetų pasaulyje.

Kaip išvengti nelemtos vienatvės ir prisiminti tikro gyvenimo skonį? Į tai atsakys pagrindiniai filmo herojai Vinfrydas ir Inesa perkeltine bei tiesiogine prasme nusimesdami kasdieninės rutinos slegiančius pančius. Netikėta filmo sėkmė visame pasaulyje įrodo, kad visiems to labai reikia.

„Tonis Erdmanas“ buvo rodomas Lietuvos kino teatruose ir dabar jį neturėtų būti sunku pamatyti.

6. „Patersonas“ („Paterson“). Režisierius: Jim Jarmusch

Tonio Erdmano” herojai siekia išsivaduoti nuo kasdienės rutinos. Tuo tarpu pagrindinis Jimo Jarmuscho naujo filmo veikėjas mažo miestelio paprastoje kasdienybėje randa įkvėpimą poezijai. Amerikiečių kino poetas Jimas Jarmuschas grįžta prie savo pirminių filmų stiliaus ir šiemet parodys Jums bene geriausią savo filmą. Bent jau vieną iš geriausių. Pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius Adamas Driveris rodo filme kasdienius, besikartojančius savo personažo ritualus. Prabunda, bučiuoja savo mylimąją, eina į darbą. Prieš sėsdamas prie autobuso vairo, rašo eiles į savo bloknotą. Paskiau išvažiuoja į įprastą maršrutą. Grįžta iš darbo. Patikrina pašto dėžutę. Tą, kuri yra gatvėje, o ne internete. Pasivaikšto su šuniu. Paskiau eina išgerti į barą alaus. Viskas. Ir taip kiekvieną darbo dieną. Ir tikriausiai taip bus visą gyvenimą.

Dabar prisiminkime, kiek nuostabių poetų gimė tokiuose, niekuo neišsiskiriančiuose miesteliuose. Ten gyveno ir rašė eiles.

Naujas Jimo Jarmuscho filmas privers jį įsimylėti iškart ir ilgam. Jame nieko šokiruojančio nevyksta, nors vyksta visas gyvenimas. Tai toks kūrinys apie poeziją, kuris pats sukonstruotas kaip eilėraštis. Todėl šį filmą būtina žiūrėti kino ekrane, siekiant pajusti tą poezijos ritmą filmo kadruose. Kaip kiekviename poezijos, kino poezijos perle čia negalima nieko išmesti ar pražiopsoti. Nė vieno kadro, garso, spalvos, žodžio. Kitaip dings bendras ritmas ir pojūtis. Tai absoliučiai tobulas ir subtilus kūrinys, laiku primenantis mums, kad ir iš duobės galima matyti dangų.

Lietuvos kino teatruose nuo 2017 m. vasario 10 d.

5. „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the sea“). Režisierius: Kenneth Lonergan

Dar vienas amerikiečių filmas, sėkmingai išvengęs konvejerinio kino šablonų ir koziruojantis gera aktorių vaidyba. Vaidyba, kuri aktorius maksimaliai priartina prie žiūrovų. Tai modernaus, šiuolaikinio kino bruožas. Tokiame filme režisierius ir jo atlikėjai negali sau leisti nė vienos klaidingos grimasos. Ir tai pavyksta. Nenuostabu, kad filme vaidinantiems aktoriams Casey Affleck‘ui ir jaunam Lucas Hedges pranašaujami “Oskarai” ir visos įmanomos nominacijos už vaidybą. Pačiam filmui pranašaujami aukščiausi metų įvertinimai. Gal todėl aš jį žiūrėjau itin reikliai nusiteikęs. Filmo istorija atrodo labai jau tradicinė.

Po keliolikos metų Ly Čandleris (aktorius Casey Affleck‘as), paprastas santechnikas, darbininkas yra priverstas sugrįžti ten, iš kur ir nuo ko pabėgo. Į savo senus namus.  Juose jis turi mirusio brolio testamento valia tapti sūnėno globėju. Blogiausia, kad vėl persikelti į mažą Mančesterio miestelį, jam reiškia išgyventi praeityje paliktą skausmą ir pasistengti susigyventi su savimi.

Nors filmo aprašymai skamba panašiai į tradicinę Holivudo dramą, filmas gavosi gyvas ir naujoviškas. Operatorius filmavo konservatyviai. Aktorių ansamblis visas nuostabus. Režisierius Kenneth Lonergan išvengia melodramos ir didaktikos spąstų. Dažnai naudojami flashback`ai” negadina stiliaus. Tokių emocingų istorijų moralas dažniausiai skamba taip: kas benutiktų, reikia viską išgyventi ir eiti pirmyn”. Režisieriui pavyksta išvengti ir šio nuvalkioto devizo.

Filmas greičiau sako europiečio mentalitetui artimesnes egzistencializmo tezes: Traumos negalima užmiršti. Kaltės nepaneigsi, neišpirksi”. Todėl karti ironija, persmelkianti filmą, yra labai tinkama intonacija tokiam pasakojimui. Autoriams pavyko suderinti nesuderinamus dalykus: jie teikia optimizmą ir drauge nesiūlo jokių receptų, kaip pabėgti nuo netekties skausmų. Tiesiog belieka nustoti neurotiškai ieškoti sau parankaus Happy end”.

Neabejoju, kad toks filmas patiks visiems.

Lietuvos kino teatruose nuo 2017m. sausio 27 d.

4. „Atvykimas“ („Arrival“). Režisierius: Denis Villeneuve

Dabar noriu nudžiuginti tikros mokslinės fantastikos mėgėjus. Jūsų žanro atgimimą liudija vis rimtesni kūriniai: Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“. Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kuris kuria garsius filmus su puikiais aktoriais ir operatoriais: „Moteris, kuri dainuoja“, „Kalinės“ , „Sicario“. Bet iki šiol pernelyg juo nepasitikėjau. Todėl nustebau, kad būtent jis – Denis Villeneuve’as-formalistas ir psichologas ėmėsi tokio specifinio žanro.

Pagal Ted Chiang Tavo gyvenimo istoriją” pastatytas Atvykimas” artimas pasiilgtai filosofinės mokslinės fantastikos kino krypčiai, kuriai atstovavo S.Kubricko 2001:Kosminė odisėja“ ir A.Tarkovskio „Soliaris“.

Atvykimas” pripažįsta kitų civilizacijų egzistavimą. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą. Apie mirtį. Labai gražiai nufilmuotas dviejų civilizacijų susidūrimas tampa intymiu pasakojimu apie meilę, praradimą, laiką.

Šis filmas priverčia prisiminti geriausią mokslinės fantastikos literatūrą ir pakelia kino fantastiką į naują lygmenį. Filmas prasideda lyg eilinis efektingas blokbasteris apie pasaulių konfliktą, o paskiau pasuka rimtojo meno keliu. Malonus siurprizas ir puikus aktorės Amy Adams vaidmuo, tapes filmo centru.

„Atvykimas“ buvo rodomas Lietuvos kino teatruose ir dabar jį rasti nesunku.

 3. „Naktiniai gyvuliai“ („Nocturnal Animals“). Režisierius: Tom Ford

 Amy Adams šiemet suvaidino dar viename visais atžvilgiais puikiame filme-siurprize.

„Naktiniai gyvuliai“  -provokuojantis, jaudinantis, nestandartinis psichologinis trileris su puikiais vaidmenimis dviems populiarioms Holivudo žvaigždėms. Amy Adams ir Jake Gyllenhaal.

Filmas yra paremtas mirusio amerikiečių rašytojo Austino Wrighto  romanu „Tonis ir Siuzan“. Knyga pasirodė autoriui dar būnant gyvam, tačiau patiko vos keletui kritikų. Užtat po jo mirties romanas buvo naujai išleistas Anglijoje ir iškart tapo bestseleriu. Tuomet jį ir pastebėjo Tomas Fordas. Visiems žinomas madų kūrėjas ir novatorius, kurio vyriški kostiumai ir akiniai visų pripažįstami geriausiais pasaulyje. Tuo laiku jis pareiškė, kad seniai svajoja režisuoti kiną ir 2009-ais metais sėkmingai debiutavo filmu „Vienišas vyras“. Jis atnešė aktoriui Colin Firth`ui Volpio taurę už geriausią vyro vaidmenį Venecijos festivalyje. Šiemet to paties Tomo Fordo antrasis filmas „Naktiniai gyvuliai“ laimėjo Venecijoje režisieriaus Samo Mendeso vadovaujamos Žiuri prizą. Ir tai buvo įrodymas, kad Tomas Fordas pateikė mums didelį siurprizą. Juk daugelis galvojome, kad pirmasis darbas buvo tradicinis žinomo žmogaus noras sukurti savo filmą.

Šiandien matome, kad Tomas Fordas yra gimęs režisuoti. Jis kuria kiną, apie kurį svajoja daugelis režisierių. Jis, kaip ir pridera tikram autoriui, ekranizuodamas sudėtingą literatūros kūrinį, daro filmą sau ir apie save.

Italija yra antroji Tomo Fordo tėvynė, tačiau savo naujo filmo veiksmą jis perkelia į pirmąją. Gimė jis Teksase, kur greitkeliuose neveikia mobilūs telefonai ir vyrams patartina nebūti silpnais”. Apie tai irgi kalba filmas. Jame perpinta daug intrigų. Tuo pačiu tai atviras ir negailestingas apmąstymas apie meilę ir išsiskyrimą, netektį, kurios nebeįmanoma susigrąžinti, tiesiog apie moters ir vyro santykius, meno pasaulį, kūrybos ir tikrovės santykius. Prašmatniai nufilmuotas ir sumontuotas, kupinas metaforų ir palydėtas puikaus muzikinio takelio Tomo Fordo filmas tapo tikru saldainiu kinomanams.

Papildomas bravo tiems, kas filme atpažins britų aktorių Aaron Taylor-Johnson, nelabai seniai įkūnijusį Anos Kareninos meilužį Vronskį garsioje Joe Wright`o L.Tolstojaus ekranizacijoje.

„Naktiniai gyvuliai“ šiuo metu rodomi Lietuvos kino teatruose.

 2. „Mėnesiena “ („Moonlight“). Režisierius: Barry Jenkins

Po garsaus R.Linklaterio perliuko Boyhood” tai bene pirmas amerikiečių meniškas ir itin solidus pasakojimas apie paauglio, bręstančio žmogaus evoliuciją. Filmą sudaro trys atskiros dalys apie to pačio juodaodžio, vardu Chironas, skirtingus gyvenimo etapus. Skirtingai nuo R.Linklaterio filmo, tai labiau socialinė drama ir joje trys skirtingi, bet puikūs aktoriai (Alex Hibbert, Ashton Sanders and Trevante Rhodes) vaidina pagrindinį filmo personažą skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais.

Chironas yra gėjus. Tai aišku nuo pat pradžių. Kaip Amerikoje auga juodaodis gėjus-tai formalus filmo siužetas, paremtas pjese In Moonlight Black Boys Look Blue”. Ačiū režisieriaus meistriškumui, kurio dėka šis filmas perauga LGBT filmo rėmus, į kuriuos rizikuotų įsisprausti silpno autoriaus rankose. Dabar filmas atrodo šokiruojančiai intymus, bet drauge įgauna epinio pasakojimo jėgą ir universalumą.

Pirmoje filmo dalyje Chironas dar pernelyg mažas ir nesupranta savo tapatybės, bet kiti vaikai jį jau niekina, kaip tokį”. Tuomet jis sutinka narkotikų dilerį”, kuris jam tampa lyg ir nauju tėvu. Antroje filmo dalyje mes matome Chironą jau 16 metų. Jį jau aiškiau kamuoja išoriniai konfliktai dėl homofobijos. Galop trečioje dalyje aš buvau šokiruotas netikėto siužeto posūkio ir, prisipažinsiu, nesitikėjau pamatysiantis Chironą tokiu. Čia jau reikia susilaikyti nuo spoilerių.  Bet filme jo evoliucija yra visiškai logiška ir kas labai įdomu, kad autoriai sėkmingai kovoja su stereotipais. Pagrindinio jauno vaikinuko gėjaus brendimas čia persipina su tokiu tradiciniu reiškiniu filmuose apie juodaodžius, kaip narkotikų platinimas ir verslas. Tačiau žiūrėdamas filmą net narkotikų verslą gali imti vertinti, kaip natūralų reiškinį. Jeigu kažkokias paslaptis ir išdaviau, nieko baisaus. Filmo pabaigoje mes juntame tragiškas gaidas pagrindinio personažo likime, bet režisierius palieka mums laisvę interpretuoti. Kaip galėjo(gali) keistis Chirono likimas.

Tai neabejotinai filmas-įvykis. Drąsiai, radikaliai kalbantis apie labai aiškias, bet svarbias temas. Drauge filmas labai gražiai nufilmuotas. Neišvengiamas buitines, socialines temas ir detales parodydamas išradingai.

Labiausiai netikėtas filmas lyg ir įprastom temom. Režisierius Barry Jenkins tampa šių metų atradimu. O visi trys Chironą suvaidinę aktoriai (vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio gyvenime) sudaužys Jūsų širdis.

Tai vienintelis filmas, kurio platintojai bijo dėl tematikos. Bet tikiuosi, kad Oskarų apdovanojimai pagreitins jo kelią į kino teatrų repertuarą. Ir vėl viltis „Kino pavasario“ festivalis.

 1. „Kalifornijos svajos “ („La La Land “). Režisierius: Damien Chazelle

Kino klasikas Williamas Friedkinas lengva ranka pakrikštijo jauną režisierių Damien Chazelle pagrindiniu Holivudo vunderkindu. Pats Williamas Friedkinas kažkada turėjo tokią reputaciją, sukūręs French connection” ir Egzorcistą” bei dar daugybę savo laiku nesuprastų filmų. Damien Chazelle jau įrodė, kad ateina naujas talentas į Amerikos kiną savo itin stipriai sukaltu Sundance festivalio laureatu Whiplash”.

Šiemet galiu su palengvėjimu konstatuoti, kad jaunasis režisierius sėkmingai nugalėjo “antrojo filmo sindromą”. Jo antrasis filmas yra sėkmingas ir aš linkiu jam laimėti Oskarą. Kad jam bus nominuotas-neturiu nė menkiausios abejonės, o jau kam statulėlė atiteks už geriausią filmą-laikmečio, mados ir sėkmės dalykas.

Kokį gi žanrą savo antram filmui po pripažinimo pasirinko Damien Chazelle? Tikriausiai kokią nors dramą, biopicą …Ne. Jis pasirinko romantišką ir visiškai klasikinį senoviško recepto miuziklą. Jo veikėjai šoka ir dainuoja. Ką? Susiraukė daug rimtų kino kritikų ir vertintojų. Nostalgiškas miuziklas tampa pagrindiniu metų filmu? Taip, gerbiamieji kritikai.

Damienas Chazelle nuostabiai režisuoja spalvų, šokių ir dainų kupiną miuziklą. Jis yra puikus inovatorius, savo amato vienas iš geriausių meistrų. Ir savo meistrystę atiduoda jausmų ir romantiškos nuotaikos kupinam filmui-fantazijai. Ar tai blogai?

Jo filmas – tai hommage” seniems miuziklams, senam Holivudui, kurį mes nuolat laidojam, nesuprasdami, kad būtent mes ir esame to Holivudo sapnų fabriko užsakovai.

La-La-Land” ar lietuviškai išverstos Kalifornijos svajos” pirmiausia semiasi įkvėpimo iš tokių filmų, kaip J.Demy “Šerbūro lietsargiai”. Nors filmas režisuotas tiesiog puikiai ir jo pagrindinis kompozitorius Justinas Hurwitz yra toks pat jaunas ir mažai patyręs , kaip Damien Chazelle, aš pusę seanso galvojau, kad filmas yra saldokas ir pernelyg tiesmukas, paprastas. Bet virtuoziškai ir protingai sumontuotas, užburiantis finalas viską keičia aukštyn kojom, leidžia aktoriams pademonstruoti save naujuose amplua. Todėl pabaigoje belieka tik paploti ir su gera nuotaika laukti naujų Damien Chazelle filmų.

Priminsiu, kad pagrindinis vyro vaidmuo turėjo tekti įdomiam jaunam aktoriui Miles Telleriui, kuris vaidino Whiplash”. Studiją išreikalavo, kad filme pagrindinius vaidmenis atliktų garsesni Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Ryanas Goslingas labai mylimas, bet jo šokančio niekaip neįsivaizdavau. Ką gi, gero režisieriaus filme sušoks ir padainuos bet kas.

Kalifornijos svajos” šiuo metu rodomos Lietuvos kino teatruose. 

Šiemet naujus filmus kūrė patyrę meistrai, neseniai diktavę kino madas: P.Almodovaras, Ken Loach, Broliai Dardenai, Bruno Dumont… Jie padarė gerus filmus, bet nepranoko savo ankstesnių kūrinių. Daug gerų filmų parodys tikrai gausus rumunų režisierių būrys. Man jų filmai visi kokybiški, su savo braižu. Bet visi jie daugiau ar mažiau nepriartėjo prie būtino noro išskirti vieną iš jų, kaip visapusiškai įdomų ir itin pasisekusį. Nežiūrint visų šių faktų, aš gana nesunkiai išrinkau dešimt labai skirtingų kūrinių, kurie (tikiuosi) patenkins pačius įvairiausius skonius.

Užversdamas  savo draugo ir kolegos Andrejaus Plachovo knygą Kinas ant nervų krizės ribos” sutinku su tuo, kad XX amžius baigėsi ir daugiau nepasikartos. Jei šiandien gimtų mano mylimi L.Viscontis, A.Tarkovskis, F.Triufo… -ne faktas, kad jie sukurtų tokius pačius filmus, kokius sukūrė aname amžiuje. Bet nervų krizės nebus nei man, nei Jums. Kinas keičiasi ir senus autorius bei stilių keičia nauji. Talentingų žmonių pasaulyje užteks.

Mylėkite kiną ir Laimingų Jums Naujųjų metų !

P.S. Pabaigai daina iš filmo „Kalifornijos svajos“, kuri pretenduos laimėti Oskarą ir Jūsų simpatijas.

Taip pat skaitykite:

TOP 10 geriausių 2015-jų metų filmų!

TOP 10 geriausių 2014-jų metų filmų!

TOP 10 geriausių 2013-jų metų filmų!

TOP 10 geriausių 2012-jų metų filmų!

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt