TOP 10 geriausių 2016-ųjų metų muzikos albumų

Paskelbė: Data: 2016-12-31 07:52

Spausdinti | Komentarai

David Bowie reklaminė albumo "Black Star" nuotr.

Nors metams besibaigiant viešojoje erdvėje vis dažniau girdisi verkimų, jog 2016-ieji buvo blogiausi metai per daug laiko, visą šią paniką galima užglaistyti nors šių metų menu. Įpusėjus antrąjį dešimtmetį pradeda dar ryškiau matytis jo muzikinės tendencijos – roko muzika grežiasi jau nebe į 1970-uosius ir bliuzinį roką, o į devintą dešimtmetį ir new wave, synthpop, etc., elektroninė muzika tamsėja, atsineša vis ilgesnių drone pasažų, pop muzika tobulėja nepabijodama daugiau eksperimentų, o hip-hop dar labiau laužo standartus ir nebenori būti asocijuojamas su gatviniu, apsimestinių gangsterių stiliumi.

2016-ieji pateikė visą šūsnį puikių albumų, kuriuos įdėti į 10 vietų sąrašą nėra lengvas darbas, todėl į čia nepateks, nors greičiausiai turėjo, nei American Football, pagaliau išleidę antrąjį albumą po 17 metų, nei Death Grips, dar stipriau judantys prie punk skambesio, nei Childish Gambino, kuris laimi mano „netikėčiausio metų leidinio“ apdovanojimą, nei Sheep Got Waxed su puikiuoju „PUSHY“, kurį jau reklamavau visur kiek įmanoma. Ir kaip visada: rikiavimo šiame tope nebus, kadangi muzika nėra konkursas.

Deeper Upper – Mirrors

6 metus lauktas grupės debiutinis albumas pagaliau išvydo dienos šviesą ir fizinį pavidalą (su specialiai išpjautu veidrodžiu įpakavimo viduje tai tikrai yra vienas kiečiausių šiais metais matytų lietuviškų albumų dizaino prasme) – anksčiau fanai mėgavosi dviem EP (mini albumais): Structures ir Ceremony. Pastarasis EP nemažai prisidėjo prie grupės populiarumo dėl pirmojo singlo „Unity“, išleisto kartu su įspūdingu Sauliaus Baradinsko režisuotu klipu.
Deeper Upper visada buvo žinomi savo elektroninių garsų integracija, tačiau „Mirrors“ tai yra nebe integracija, o tikriausia metamorfozė – šis albumas jau sunkiai krenta į roko muzikos lentyną. Devinto dešimtmečio įkvėpti sintezatoriai, būgnų garsai susideda į šį 10 dainų gryniausio synthpop darbą, kurio populiarinimui Deeper’iai vėl sujungė jėgas su S. Baradinsku.

Bon Iver – 22, A Million

2016-uosius jau galima pradėti vadinti chameleono metais. Visada iš indie folk scenos išsiskyręs Justin Vernon su grupe Bon Iver, šiemet pristatė vieną iš keisčiausių įrašų. Akustinė gitara krenta į šoną, o jos vietą užima OP-1 sintezatorius, išskirtinai naudojami semplai, tačiau visa tai apjungiama tradiciniu, šiltu Justin balsu. Kanye West stiliaus (tiesa, prie jo prisidėjo ir pats J. Vernon) vokalo apdirbimas dainoje „715 – CRΣΣKS“, kažkiek liūdnas semplas „it might be over soon“ (tai greičiausiai greitai baigsis) albumo pradžioje, laužyti ritmai ir bėgimas nuo savo tracidinio skambesio (nors nuo savo dvasios grupė vis tiek nepabėgo) susideda į dar vieną puikų albumą Bon Iver diskografijoje.

The Avalanches – Wildflower

Nežinau kaip, tačiau sugebėjau nepastebėti The Avalanches iki šių metų. Likus kelioms savaitėms iki „Wildflower“ išleidimo atradau pirmąjį dueto albumą „Since I Left You“, kurį sunku įvardinti ir kaip remiksų, ir kaip originalių kompozicijų albumą. Po 16 metų išleistas albumas tęsia pradėtą darbą – „Wildflower“ yra Bitlų „Revolution 9“ padaryta teisingai – tai yra šimtų ar tūkstančių kruopščiai atrinktų semplų iš filmų, serialų, muzikos bei atsitiktinių garsų koliažas, darniai sukrentantis į valandos trukmės albumą.

Kero Kero Bonito – Bonito Generation

Labiausiai nesuprastas metų leidinys yra turbūt geriausia naujiena pop muzikai (taip, Grimes albumas „Art Angels“ irgi nelieka užmirštas). Susipažinusiems su pietų Afrikos duetu Die Antwoord, KKB neturėtų šokiruoti – kai pirmieji pasirenka savo ironiją nukreipti į dešimto dešimtmečio rave kultūrą bei hip-hop, londono trejetas jėgas sutelkia kurdami šiuolaikinį pop, persmelktą saviironijos bei nuostabių kompozicijų, iš pirmo žvilgsnio galinčių pasirodyti kaip dar viena daina radijuje. Visas puikumas atsiskleidžia tik išklausius pilną pusvalandžio trukmės albumą, o dabar laukiu, kol kitais metais grupė pasieks didžiulį populiarumą.

Kanye West – The Life of Pablo

Aštuntasis Kanye albumas buvo bene kontroversiškiausias metų leidinys – kelis kartus perkelta išleidimo data, atlikėjo nuprotėjimo bangos Twitteryje, fanų nepasitenkinimas viršelio dizainu, albumo perleidimas pakeitus kelių dainų struktūrą ir t.t. Nepaisant to, „The Life of Pablo“ į West diskografiją įeina kaip puikus įrašas. Tiesa, galbūt norėtųsi daugiau eksperimentų, kaip girdėjome 2013-ųjų „Yeezus“, kurio singlo „I Am a God“ patekimas į topus buvo vienas keisčiausių nutikimų.

Bene daugiausiai kontroversijos sukėlė daina „Famous“, kurioje Kanye vėl nepalieka Taylor Swift ramybėje, o vėliau dar ir išleistas vaizdo klipas su nuogais Donaldo Trumpo, Rihannos, Chriso Browno ir kitų įžymybių manekenų kūnais. Stipriausia dainos vieta – antroje pusėje nuskambantis ir dainą uždarantis semplas iš Sister Nancy kūrinio „Bam Bam“.

Solo Ansamblis – Roboxai

Be jokios abejonės geriausias šių metų lietuviškas albumas. Solo Ansamblis jungia techno su post-punk ir poetiškais tekstais, taip sukurdamas kažką, kas nesijaučia kaip užsienio muzikos tendencijas kopijuojantis darbas. „Roboxai“ neabejotinai prisideda prie metų chameleonų – anksčiau dainuojamąją poeziją kurdavęs aktorių ketvertas kardinaliai pakeitė savo skambesį ir dabar jį įvardina kaip sadance.
Nuostabu, kad daug pastangų į savo muziką dedantis kolektyvas stipriai populiarėja, o prie to dar stipriau prisidėjo ir rudenį išleistas klipas dainai „Moteris“.

David Bowie – Blackstar

Apie šį albumą aprašyta viskas, kas galėjo būti aprašyta, todėl nesinori kartotis ir purvinti šio albumo. Eksperimentalu, tyra, purvina, kraupu, pranašiška. Gražiausias atsisveikinimo laiškas.

Swans – The Glowing Man

Swans garsėja savo ilgais drone pasažais, šiurpiais tekstais, meditaciniais pasikartojančiais motyvais, su kiekvienu albumu sunkėjančiomis gitaromis bei dviejų valandų albumais. „The Glowing Man“ – ne išimtis. 8 dainų albumas skamba turbūt geriausiai iš grupės pastarųjų 5 metų diskografijos. Tai nėra įrašas, kurį galima klausyti vakarėliuose, tai nėra kažkas, kas sukels daug pozityvių jausmų, tačiau „The Glowing Man“ yra albumas, kuriam skyrus pakankamai laiko, pradeda atsiverti ir parodyti savo paslaptis. Kai prieš mėnesį buvo paskelbta, jog Swans atvyksta į Lietuvą, likau maloniai nustebintas pamatęs kiek ši grupė fanų turi mūsų šalyje. Tad susitiksime koncerte kovo 17 dieną.

Nick Cave & The Bad Seeds – Skeleton Tree

Nors Nick Cave su kompanija retai kada nuvilia, šiemet išleistas šešioliktasis grupės studijinis albumas pribloškė visus. Kartu su filmu apie albumo kūrybinius darbus „One More Time With Feeling“ išėjęs albumas pasirodė po žinios apie N. Cave paauglio sūnaus mirtį nurkitus nuo skardžio, tad 8 dainos kaipmat buvo pradėtos nagrinėti po padidinamuoju stiklu. Ilgai ieškoti nereikėjo – albumas prasideda su pirmojoje dainoje „Jesus Walks“ nuskambančia eilute „you fell from the sky“ (tu nukritai iš dangaus). Dažnai interpretuojamas kaip albumas apie Cave sūnų, „Skeleton Tree“ iš tiesų buvo parašytas dar prieš jo mirtį, tad galima traktuoti jį kaip dar vieną metų pranašišką darbą.

Paskutinis Nick Cave albumas yra tamsus, depresyvus ir nuostabus. Po amžinu liūdesiu čia slepiasi grožis, kuris atsiskleidžia net pirmos perklausos metu. Tai geriausias šių metų rudens albumas, kurio išlikimu bėgant metams neabejoju.

Radiohead – A Moon Shaped Pool

Radiohead jau seniai nebėra roko grupė. Ir labai gerai. 2011-aisiais pasirodęs „King of Limbs“ parodė fanams, kad elektronika jau nebėra tik prieskonis Radiohead muzikoje, o soliniai grupės vokalisto Thom Yorke albumai bei jo projektas su prodiuseriu Nigel Godrich bei Red Hot Chili Peppers bosistu Flea pavadinimu Atoms For Peace taip pat krypsta tik į alternatyvią elektroniką bei eksperimentalią muziką.
Devintasis genialaus Britanijos penketo albumas šiemet buvo bene laukiamiausias darbas, fanams visiškai sumaišęs galvas – iki jo išleidimo internete vyko užuominų paieškos, kuriose gerbėjai tikrindavo kone kiekvieną grupės išleistos nuotraukos pikselį. Nors pirmasis singlas „Burn the Witch“ nebuvo pats stipriausias startas, jau antrasis kūrinys „Daydreaming“ su Paul Thomas Anderson režisuotu klipu parodė, jog Radiohead neplanuoja nei supopsėjimo, nei išsikvėpimo.

Taip pat skaitykite: 10 2015-ųjų albumų, kuriuos privalote išgirsti

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt