TOP 10 geriausių 2017-ųjų metų muzikos albumų

Paskelbė: Data: 2018-01-07 03:39

Spausdinti | Komentarai

Lana Del Rey albumo "Lust For Life" viršelis

Prabėgus pirmajai naujųjų savaitei, galima lengviau atsipūsti ir blaiviai pažvelgti į geriausią, ką atnešė praėjusieji metai. 10 albumų yra per mažai, kad sutalpinti visą šūsnį puikių darbų, pasirodžiusių pernai metais – puikiai pasirodė ir Not Waving, ir Björk, ir Arca, ir King Krule, ir dar dešimtys atlikėjų, tarp kurių nemažai ir lietuvių (Oorchach, Garbanotas Bosistas, Patricia Kokett, Fingalick, Brokenchord ir kt.). Tačiau, kaip visada: TOPe telpa tik 10 geriausių.

10. John Maus – Screen Memories

John Maus aprašymas gan išskirtinis: vokalistas, kompozitorius, muzikantas, filosofas ir chemikas. Filosofijos daktaro laipsnį turintis atlikėjas dažniausiai priskiriamas synth-pop judėjimui dėl devintą dešimtmetį menančių sintezatorių tonų bei pop muzikos ritmų.

Prieš įrašinėdamas penktąjį studijinį albumą „Screen Memories“, Maus du metus skyrė modulinio sintezatoriaus konstravimui. Ironiška, tačiau vos baigęs šį sudėtingą projektą, muzikantas suprato, kad jo bendras skambesys liko nepakitęs. Nepaisant to, „Screen Memories“ yra malonios 38 alternatyvaus sintezatorinio popso minutės su ryškia post-punk’o įtaka.

9. Pessimist – Pessimist

Nors ir nesu didelis drum’n’bass fanas, debiutinis britų prodiuserio Kristian Jabs vasaros pabaigoje pasirodęs LP sužavi savo inovatyvumu ir tamsa. Pirmasis ir paskutinis albumo kūrinys veikia kaip knygos viršeliai: „Intro“ gražiai įveda į industrinių ritmų vedamą chaosą, vėliau pagražintą ir stipriai apdirbtais tradiciniais D’n’B ritmais, o „Outro“ padeda atstatyti natūralų širdies ritmą ir išlydi klausytoją į tylą. Tarp šių kūrinių guli beveik valanda klampaus ir klišių išvengiančio techno su industrinės muzikos priemaišomis.

8. Midwife – Like Author, Like Daughter

Madeline Johnston, dar žinoma Sister Grotto pseudonimu, vasaros pradžioje į pasaulį paleido 50 minučių gražaus shoegaze’inio post-rock’o. Albumas paskandintas reverberuotose instrumentų sluoksniuose, įtraukiančiais klausytoją lyg į lopšį, kuriuose jis jaukiai užmigdomas.

Gitarų sienos retkarčiais primena My Bloody Valentine, o beveik bejausmiai, tačiau tuo pat ir liūdni Madeline vokalai turi panašumų su kita, geriau žinoma šios scenos atlikėja Grouper. „Like Author, Like Daughter“ turbūt liks praleistas daugelio, tačiau tai tikrai nuostabus ir jausmingas darbas, į kurį atsigręšiu ir šiemet.

7. Drake – More Life

Susižavėjimas Drake muzika man prasidėjo kaip „guilty pleasure“, kai daina lyg ir patinka, bet kažkas jaučiasi ne taip. Toks jausmas lydėjo „Hotline Bling“, tačiau įvykus persivertimui, pradėjau laukti šiųmetinio Drake albumo, kuris nei kiek nenuvylė.

Dabartiniai hip-hop albumai labai dažnai skamba kaip kratinys įvairių stilių ir nuotrupų – šalia semplo iš funk muzikos nugula afrikietiškos melodijos ar net bažnytinė muzika. „More Life“ ne išimtis – egzotiškus beat’us keičia tradiciniai trap ritmai (kurių, tiesa, jau mažiau) ir pianino partijos.

Geriausi kūriniai: „4422“, „Free Smoke“ bei, žinoma, „Passionfruit“ ir „Get It Together“ su Black Coffee be Jorja Smith.

6. Suicideoscope – Suicideoscope

Apie Suicideoscope šiemet tenka rašyti jau kokį trečią kartą, tačiau vilniečio Dominyko Niauros debiutinis albumas nusipelno daugiau dėmesio, nei jo sulaukė iki šiol. „Suicideoscope“ yra valanda desperacijos, liūdesio ir vienišumo, perleisto per lo-fi filtrą. Tai 11 kūrinių, kurie leidžia įsikūnyti į atlikėją ir išsigryninti paties jausmus. Albume skamba tiek akustiniai, tiek elektrinių gitarų bangomis daužantys post-rock’iniai kūriniai, o viską užbaigia 11 minučių ramaus techno kompozicija, malonia monotonija išdaužanti vidų ir prašanti paspausti „repeat“.

5. St. Vincent – MASSEDUCTON

Turbūt labiausiai lauktas šių metų albumas buvo viena iš geriausių 2017-ųjų dovanų. Annie Clark grįžo su pakitusiu skambesiu, dar labiau flirtuojančiu su pop muzika, tačiau nepaleidžianti eksperimentinės prieigos. Ne ką mažiau įspūdingi ir atlikėjos muzikiniai klipai, pasirodę su pirmaisiais singlais „Los Ageless“ bei „New York“.

Tiesa, „MASSEDUCTON“ kenčia nuo šiokio tokio išsiblaškymo – kai kurie kūriniai atrodo neratę savo tikrosios vietos ir nugulę į LP kaip į kompiliacinį albumą. Nepaisant to, tai vienas puikiausių praėjusių metų eksperimentinės pop muzikos albumų, verčiančių laukti ką St. Vincent parodys ateinantį kartą.

4. Fever Ray – Plunge

Po 8 metų pertraukos grįžusios Karen Dreijer antrasis albumas buvo didžiulė staigmena visiems – nieko iš anksto nepranešusi atlikėja išleido singlą „To the Moon and Back“, o jau po savaitės klausėmės pilno albumo „Plunge“. Šįkart Fever Ray prodiuserines galias perleido kitiems, o pati susikoncentravo į tekstų rašymą bei atlikimą. To rezultatas: tamsesnis ir labiau išdirbtas, sudėtingesnis albumas, kurio kūrinius galėsime išgirsti ir Lietuvoje vyksiančiame Fever Ray koncerte kovo 2 d.

3. Mac DeMarco – This Old Dog

Indie muzikos numylėtinis į klausytojų akiratį pateko vos prieš 3-4 metus, bet savo nuoširdumo ir paprastumo dėka spėjo pilnai įsitvirtinti alternatyvios muzikos scenoje. 2015-aisiais pasirodęs EP (trumpo metro albumas) „Another One“ leido nuspėti, kur juda DeMarco kūryba – nenuostabu, kad kaip ir Tame Impala atveju tai reiškė daugiau sintezatorių bei ritmo mašinų. Tiesa, Mac atveju, šie nauji elementai neužgožia vis dar dominuojančių akustinių instrumentų. „This Old Dog“ turbūt yra labiausiai biografinis DeMarco albumas ir nors nėra absoliuti revoliucija muzikoje ar net atlikėjo diskografijoje, tai šiltos ir puikiai nuteikiančios 42 indie muzikos minutės.

2. Nathan Fake – Providence

Dar vienas šio topo įrašas, kuris nesusilaukė pakankamai dėmesio. Po 4 metų kūrybinio bloko britų prodiuseris Nathan Fake atrado vintažinį dešimto dešimtmečio sintezatorių „Korg Prophecy“, kuris įpūtė naujų spalvų į kūrybą ir po mažiau nei metų pasirodė ketvirtasis albumas „Providence“, kuriame kartu pasirodo Raphaelle bei pogrindžio legenda Prurient, atradęs vietą kūrinyje „DEGREELESSNESS“. 8 minučių kūrinyje maišosi eksperimentiniai ritmai, plaukiojantys sintezatorių arpeggio ir Prurient atliktas tamsus vokalas, skęstantis efektų jūroje. Šios 8 minutės puikiai atspindi visą albumą, kurį klausant vaizduotė pradeda piešti pastelinėmis spalvomis išdažytas erdves ir formas. Turbūt neatsitiktinai būtent tokios spalvos pasirinktos albumo vaizdo klipams.

1. Lana Del Rey – Lust For Life

Prisipažinsiu, kad Lana Del Rey burbulą, prasidėjusį 2012-aisiais su „Born to Die“, sugebėjau praleisti iki 2017-ųjų. Pernai pasirodęs penktasis atlikėjos albumas yra puikiausias įrodymas, kad pop muzika gali būti įdomi, autentiška ir išvengianti vulgarumo. Nepaisant poroje dainų ne visai vietoje įstojančių reperių, tai nuostabus ir svajingas albumas su „Cherry“ bei „Love“ prieaškyje.

Galbūt kam nors tai ir nėra geriausias šių metų albumas, tačiau 2017-ieji man primins būtent jį.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių 2016-ųjų metų muzikos albumų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt