TOP 10 geriausių filmų apie depresiją

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-04-05 06:00

Spausdinti | Komentarai

Filmo "A Single Man" kadras

Depresija – dažna tema kine ir pagrindinis nagrinėjamas dalykas daugelyje puikių filmų. Šiame sąraše susiaurintas platus nelaimingumo spektras, apsiribojant endogenine depresija, nelaimingumą sukėlusiomis traumuojančiomis patirtimis, blogais santykiais ar nerimu.

Dauguma protagonistų – jautrios asmenybės, rašytojai, ar kitų sričių menininkai. Filmai nebūtinai yra slegiantys ir juose gali būti pasiūlomas koks nors sprendimas. Dauguma filmų paprastai yra susiję su realizmu ir personažais, o ne su dramatiškomis istorijomis, kuriomis pateisinama depresija.

10. „Vienišas vyras“ (angl. A Single Man, 2009)

Vienišas vyras“ – žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Istoriją pasakoja George‘as (akt. Colin Firth) – vienišas vyras. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Ši frazė minima tik kartą. Su pakeltu antakiu. Jis vis dar gedi prieš aštuonis mėnesius mirusio mylimojo, jaučiasi tuščias, vienišas, nelaimingas. Vienintelė jo draugė – alkoholikė moteris vardu Charley (akt. Julianne Moore). Colin Firth – nepaprasto talento aktorius, sugebantis atskleisti bet kokio personažo vidinį pasaulį. Ar tai emocionalus asmuo, ar žmogus, kurio veidas yra tuščias ir nieko nesakantis (kaip šios juostos veikėjo) – vyras užduotį atliekama nepriekaištingai ir įtikinamai, nepalikdamas nė vieno abejingo.

Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia. Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Tai tikrai vertas dėmesio, vizualiai sudėtingas, melancholija dvelkiantis filmas, skatinantis asmenybės augimą, tobulėjimą bei padeda labiau suvokti gyvenimo kompleksiškumą.

9.Dvi dienos, viena naktis” (angl. Two Days, One Night, 2014)

Sandra (Oskaro laureatė, akt. Marion Cotillard) – neseniai iš depresijos gniaužtų išsivadavusi moteris. Grįžusi iš ligoninės ji sužino, kad nebeturi darbo – darbovietėje surengto balsavimo metu jos kolegos turėjo pasirinkti – €1000 priedas ar Sandros sugrįžimas į darbą. Moteris kartu su ją palaikančia kolege įkalba įmonės direktorių surengti dar vieną – šį kartą slaptą – balsavimą. Taip Sandrai atsiranda viltis susigrąžinti darbo vietą, buvusias pajamas, vėl įsikibti į gyvenimą. Tačiau ji, su savo vyro Manu (akt. Fabrizio Rongione) pagalba, turi tik vieną savaitgalį – dvi dienas, vieną naktį – pasikalbėti su kiekvienu kolega asmeniškai ir pabandyti įtikinti juos atsisakyti pinigų, kad ji galėtų grįžti į darbą.

Sandra pradeda vizitų maratoną – jos tikslas yra aplankyti ir pasistengti pakeisti sprendimą devyniems iš 16 kolegų; taip ji turėtų balsų daugumą. Kiekvienas kolega, pas kurį apsilanko moteris, gyvena savitame pasaulyje, turi savo problemas, rūpesčius ir džiaugsmus. Sandra nebando priversti jos gailėtis, ji tik paaiškina situaciją ir viliasi, kad kolegos pažiūrės jos akimis. Ji priverčia kiekvieną šeimą priimti skausmingą sprendimą, už kiekvienų uždarytų durų ji palieka skausmingą dramą.

8. „Bekraštė istorija“ (angl. The Fall, 2006)

Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto  iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati.

Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą.

„Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio – juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Gamta, pastatai, kostiumai padeda labai lengvai perkelti viską į fantazijos pasaulį.

7. „Gana juokinga istorija“ (angl. It’s A Kind Of A Funny Story, 2010 m.)

Režisierių Annos Boden and Ryano Flecko juodojoje komedijoje dėmesys sutelkiamas į šešiolikmetį Craigą Gilnerį (aktorius Keiras Gilchristas), kuris vos nenušokęs nuo Bruklino tilto ieško pagalbos ligoninėje ir savaitei jį paguldo į suaugusiųjų psichiatrijos skyrių (kadangi paauglių skyrius yra uždarytas).

Šiame filme nesistengiama prisidengti prislėgta, traumine praeitimi ir nemanoma, kad Craigo depresiją reikia dramatizuoti ir racionalizuoti. Jis niekada nebuvo užgauliojamas, iš jo niekada nebuvo tyčiojamasi, o Craigo tėvai (aktoriai Lauren Graham ir Jimas Gaffiganas) paprastai daro viską, kad jam padėtų.

Jis tiesiog labai įsitempęs ir patiria didelį spaudimą vidurinėje mokykloje. Craigas susiduria su viena kliūtimi po kitos ir mano, kad jei jam net ir šiek tiek, tam tikru momentu nepasiseks, tai sukels domino efektą, kuris neišvengiamai sunaikins jo ateitį politikoje ir jis taps dar labiau prislėgtas.

Craigo situacija – įprasta ir tikriausiai todėl jis yra toks realistiškas bei empatiškas personažas. Atrodo, kad jo draugui niekas nerūpi, bet jam geriau nei Craigui sekasi tiek su merginomis, tiek rašant testus. Jo tėvas šiek tiek per daug spaudžia sūnų ir nuolat priverčia jį nerimauti dėl nesėkmių. Craigo trūkumai tampa juo pačiu ir jis jaučia sunkumą ne tik dėl nesėkmių, bet ir dėl nesugebėjimo būti puikiu.

Per visą buvimo suaugusiųjų psichiatrijos skyriuje laiką Craigas susidraugauja su daugeliu kitų pacientų, ypač su Bobby (aktorius Zachas Galifianakis), kuris tvirtina, kad ten yra tik dėl atostogų, ir su Noelle (aktorė Emma Roberts) – dar viena paaugle, kuri tame skyriuje atsidūrė dėl savęs žalojimo.

6. „Šalutinis poveikis“ (angl. Side Effects, 2013 m.)

Režisieriaus Steveno Soderbergho psichologinis trileris yra apie gyvenimą kartu iš naujo susikūrusius Emily Taylor (aktorė Rooney Mara) ir neseniai iš įkalinimo įstaigos išleistą jos vyrą Martiną (aktorius Channingas Tatumas). Kai tik jų gyvenimas kartu prasideda iš naujo, Emily dideliu greičiu su savo automobiliu įvažiuoja tiesiai į betoninę sieną. Po šio bandymo nusižudyti jai paskiriamas vizitas pas psichiatrą Jonathaną Banksą (aktorius Jude‘as Law), kuris leidžia Emily likti namuose, kol ji pas jį lankosi reguliariai.

Kai Emily kenčia nuo daugybės nepageidaujamų šalutinių poveikių, kuriuos sukelia įvairūs antidepresantai, Jonathonas išrašo jai naują vaistą „Ablixa“, kurį jam pasiūlo ankstesnė Emily psichiatrė Victoria Siebert (aktorė Catherine Zeta-Jones).

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaistas suveikia – jos nepykina ar nepasireiškia migrena ir netgi grįžta noras mylėtis. Tačiau ji pradeda nekaltai lunatikuoti – tai nedidelė problema palyginus su didžiuliu pagerėjimu, kai ji vėl gali normaliai gyventi. Visgi lunatizmas pasirodo esantis daug pavojingesnis nei manyta.

5. „Antikristas“ (angl. Antichrist, 2009 m.)

Pirmasis režisieriaus Larso von Triero filmas neoficialiai pavadintoje „Depresijos trilogijoje“ – eksperimentinis siaubo filmas, kuriame aktoriai Williamas Dafoe ir Charlotte Gainsbourg (visą filmo laiką jie neturi vardų ir yra tik vieninteliai du personažai) sulėtintai mylisi nespalvotame prologe, fone skambant kompozitoriaus Hendelio sukurtai klasikinei muzikai. Kol jie mylisi, poros vaikas išlipa iš savo lovelės ir iškrenta pro langą ant snieguotos žemės.

Filmas padalintas į šį prologą, keturis skyrius, pavadinimais „Sielvartas“, „Skausmas (karaliauja chaosas)“, „Neviltis (moterų žudymas)“ bei „Trys elgetos“, ir epilogą (tradiciniu Larso von Triero stiliumi) – neįtikėtiną vizualų pasakojimą, kuriame rodomas personažų pasitraukimas iš visuomenės po to, kai miršta jų sūnus ir porai pasireiškia keistas elgesys ir vizijos.

Moteris jaučiasi kalta ir galvoja, kad vienintelė priežastis, dėl kurios mirė jos sūnus – jos lytinis potraukis, kuris tampa vis labiau smurtinis ir sadomazochistinis, nes ji bando atgailauti ir išpirkti kaltę per savęs žalojimą ir šiurkštų elgesį. Vyras tampa vis labiau sunerimęs dėl savo žmonos ir jam pasireiškia keistos gyvūnų ir pūvančios augmenijos vizijos.

Filmas yra žinomas dėl vaizdingų, atvirų smurto ir sekso scenų, po kurių daugelis išėjo iš kino salės ar nualpo žiūrint filmą Kanų kino festivalio metu.

4. „Mažoji mis“ (angl. Little Miss Sunshine, 2006 m.)

Šis filmas – vyro ir žmonos Jonathano Daytono ir Valerie Faris režisūrinis debiutas, kurio scenarijų parašė debiutuojantis rašytojas Michaelas Arndtas. Filmas buvo pripažintas kritikų, taip pat nominuotas keturiems „Oskarams“ (įskaitant už geriausią filmą) ir laimėjo du – už geriausią originalų scenarijų bei už geriausią antro plano aktorių, skirtą Alanui Arkinui.

Filme dėmesys sutelkiamas į disfunkcinę šeimą, kuri susideda iš persidirbusios, stresą patiriančios motinos Sheryl (aktorė Toni Colette), arogantiško, nemėgstančio nevykėlių, motyvacinių kalbų pranešėjo, jos vyro Richardo (aktorius Gregas Kinnearas), jo vulgaraus, nuo narkotikų priklausomo tėvo Edwino (aktorius Alanas Arkinas) ir dviejų vaikų – nelaimingo penkiolikmečio Dwayne (aktorius Paul Dano), kuris imasi tylos įžado iki tol, kol patenka į JAV Karinių oro pajėgų akademiją, ir mažosios grožio konkurso dalyvės Olive (aktorė Abigail Breslin).

Situacija šeimoje tampa dar neramesnė, kai Sheryl brolis Frankas (aktorius Steve’as Carellas) turi atsikraustyti pas juos po to, kai bandė nusižudyti dėl savo buvusio vaikino, tad jam reikalinga nuolatinė priežiūra.

Vieninteliai tikrai „laimingi“ žmonės šeimoje – Edwinas ir Olive, kurie turi gilų ryšį, ypač nuo to laiko, kai jis padeda jai praktikuotis savo šokio numeriui. Įtampa tarp visų padidėja tada, kai Olive patenka į „Mažosios mis“ grožio konkursą ir staiga jie per dvi dienas turi nukeliauti iš Naujosios Meksikos į Kaliforniją su susidėvėjusiu, geltonu „Volkswagen“ autobusiuku.

Franko personažas pristato terminus „depresija“ ir „savižudybė“ jaunajai Olive, kuri pradeda nerimauti dėl tokių problemų kaip depresija. Frankas daugiausia kalba su Dwayne, kuris yra lygiai taip pat prislėgtas ir gali bendrauti tik užrašant žodžius popieriuje. Spaudimas laimėti ar pralaimėti padalija personažus, kurie galų gale vis tiek tampa pralaimėtojais vienu ar kitu atveju, tačiau jie turi spręsti savo problemas kartu kaip šeima.

3. „Jaunosios savižudės“ (angl. The Virgin Suicides, 1999 m.)

Debiutiniame Sofios Coppolos filme, sukurtame remiantis to paties pavadinimo romanu, dėmesys sutelkiamas į penkias gražias ir jaunas šviesiaplaukes Lisabonos seseris (aktorės Leslie Hayman, A.J Cook, Chelse Swain, Kirsten Dunst ir Hanna R. Hall) iš grupės įsimylėjusių, kaimynystėje gyvenančių vaikinų (aktoriai Jonathonas Tuckeris ir Coppolos pusbrolis Robertas Schwartzmanas) perspektyvos.

Filmo veiksmas vyksta priemiestyje, XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje ir viską jame pasakoja aktorius Giovanni Ribisi, kuris vaidina vieną iš šių vaikinų suaugusį. Jis pripažįsta faktus ir teorijas, kurias jis ir jo draugai sukūrė, kad būtų galima paaiškinti paslaptingus įvykius, kurie supo šias seseris, ir kokią didelę įtaką jie turėjo per likusį jų gyvenimą.

Filmo pradžioje rodoma jauniausia 13 metų sesuo, bandanti nusižudyti, o tamsi aplinka iškart sukuriama pasitelkus originalią partitūrą, kurią sukūrė grupė „Air“, ir nykstantį medžių, mirštančių kartu su protagonistais, foną. Pernelyg rūpestingi ir labai griežti mergaičių tėvai (aktoriai Jamesas Woodsas ir Kathleen Turner) ironiškai paverčia savo dukras dar labiau prislėgtomis, izoliuodami jas ne tik nuo vaikinų, bet ir nuo mokyklos.

Mergaičių neviltį sumažina tik tokie būdai kaip bendravimas su savo gerbėjais naudojantis Morzės abėcėle, dainų paleidimas per telefoną ir užrašų mėtymas per langus, tikintis, jog gerbėjai juos suras. Tačiau filmo eigoje jų išlaisvinimo iš atskirties ir vienatvės priemonės tampa pavojingesnės.

2. „Melancholija“ (angl. Melancholia, 2011 m.)

Režisieriaus Larso von Triero meninis filmas sukurtas neapibrėžtumo, nerimo ir artėjančio sunaikinimo fone, nes milžiniška dujų planeta, pavadinta „Melancholija“, artėja prie Žemės ir gali susidurti su ja arba gali ir nesusidurti. Filmas suskirstytas į dalis ar skyrius (kaip ir dauguma režisieriaus filmų) ir pirma jo pusė skirta prislėgtai bei nestabiliai Justine (aktorė Kristen Dunst) jos vestuvių dieną, o likusi dalis rodoma iš jos sesers Claire (aktorė Charlotte Gainsbourg) perspektyvos netrukus po įvykio.

Antras filmas Larso von Triero neoficialiai pavadintoje „Depresijos trilogijoje“ (visuose filmuose vaidina aktorė Charlotte Gainsbourg) įkvėptas paties režisieriaus depresijos ir jo pastebėjimų, kad prislėgti žmonės, kurie yra dažnai apatiški ir mieguisti, gali išlikti ramūs net katastrofiškų situacijų metu, pavyzdžiui, vykstant apokalipsei.

Kai planeta priartėja, Claire tampa vis neramesnė bei išsigandusi, taip pat reaguoja ir jos vyras Johnas (aktorius Kieferis Sutherlandas), nors jis dedasi tikru, kad planeta praskris pro šalį. Tačiau Justine tampa rami, nes sunaikinimo tikimybė, atrodo, nutildo balsus jos galvoje.

Aktorė Kristen Dunst realistiškai pavaizduoja Justine staigų depresinį epizodą per jos vestuves, kurį sukelia jos tėvų (aktoriai Johnas Hurtas ir Charlotte Rampling) nusivylimas savo dukra, kad ji tuokiasi su Michaelu (aktorius Alexanderis Skarsgårdas), taip pat Justine vadovo ir uošvio (aktorius Stellanas Skarsgårdas) nuolatinis priekabiavimas, susijęs su jos darbu. Kristen Dunst išsiskiria iš savo ankstesnių vaidmenų drąsiu, nevaldomu ir katatoniniu elgesiu.

1. „Valandos“ (angl. The Hours, 2002 m.)

Stepheno Daldry „Oskarui“ nominuotoje, Pulicerio premiją laimėjusio to paties pavadinimo romano ekranizacijoje dėmesys sutelkiamas į tris prislėgtas moteris iš skirtingų laikmečių ir veiksmas vyksta vieną dieną. Filme pakaitomis rodomos rašytoja Virginia Woolf („Oskarą“ pelniusį vaidmenį atlieka Nicole Kidman) 1923 metais (ir pradžioje 1941 metais), namų šeimininkė Laura Brown (aktorė Julianne Moore) 1951 metais ir šiuolaikinė, nepriklausoma niujorkietė Clarissa Vaughan (aktorė Meryl Streep) 2001 metais. Šios trys pagrindinės veikėjos tarpusavyje susietos Virginios Woolf romanu „Ponia Delovėj.“

Kol Virginia tai rašo savo skyriuose, Laura juos skaito ir tai jai daro įtaką, o Clarissa, atrodo, yra romano personažo įkūnijimas. Tai pabrėžiama, kai jos geriausias draugas ir buvęs mylimasis, poetas, sergantis AIDS Richardas (aktorius Edas Harrisas) dažnai ją vadina ponia Delovėj, ypač kai Clarissa yra užsiėmusi vakarėlio, skirto Richardui, planavimu, kada jis gauna pagrindinį literatūros apdovanojimą.

Trys tarpusavyje susijusios istorijos yra neįtikėtinai suderintos ir aiškiai bei subtiliai išryškina kiekvieno veikėjo depresiją. Kiekviena moteris, nepaisant to, kad ja tikrai rūpinamasi, palūžta ir daro viską, kad nusiramintų ir grįžtų į normalią būseną. Šis filmas išsiskiria kompozitoriaus Philipo Glasso partitūra bei aktorių komanda, įskaitant Toni Collette, Claire Danes, Allison Janney, Jeffą Danielsą, Stepheną Dillane ir Mirandą Richardson, ir jame vargu ar atskleidžiamas tradicinis požiūris į psichikos ligas ir depresiją, tačiau išlaikoma originali interpretacija.

Taip pat skaitykite: TOP 10 nesėkmingų filmų, gerokai sužlugdžiusių režisierių karjeras

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt