Moteriškas seksualumas apima labai daug paslapčių, kurios niekuomet neliks galutinai išspręstos. Būtent todėl filmai apie nimfomanes yra pati karščiausia tema kino teatruose.
Pagrindinės filmų personažės, kurių pačioje viršūnėje yra seksualumas yra skirstomos į dvi grupes: tos, kurios sekso nori tik dėl malonumo, kitos – yra tam priklausomos ir nori jo nuolat – tai yra pscihologinis sutrikimas, tad šios moterys yra vadinamos nimfomanėmis.
Seksas visuomet buvo ir yra sudėtinga tema, tačiau nepaisant to, filmo kūrėjai turi įdėti nemažai darbo tam, jog idealiai atvaizduotų nimfomanės gyvenimo būdą. Pavaizduoti seksualią ir visų trokštamą moterį yra tikras iššūkis ir jeigu praeityje šis sekso klausimas kėlė tikrą tabu, dabar – tai tiesiog įprasta. Sunkiausia yra parodyti „politiškai teisingą“ nimfomanės vaizdavimo būdą, nenaudojant jokių smerkimo ar puolimo elementų.
Nimfomanės dažniausiai vaizduojamos su labai stereotipinėmis charakteristikomis, jos dažniausiai būna seksualiai nestabilios ir turi bėdų su psichologiniais dalykais. Vienaip ar kitaip jos žaloja ne tik save, bet ir aplinkinius, griauna pasitikėjimą, apskritai tariant, nimfomanės formuoja labai blogą asmenybės vaizdą. Taigi, jeigu jūs šiek tiek susidomėjote apie tokias moteris, kaip nimfomanės, pateikiame jums 10 pačių geriausių filmų, sukurtų būtent apie jas.
Lolita (1962, Stanley Kubrick)
Filmas paremtas Nabokovo romanu, kuriame Lolita vaizduojama kaip klasikinė nimfomanė. Kur kas jaunesnė už kitas nimfomanes, tačiau vyresnė, nei buvo aprašyta originaliame romane, Lolita (Sue Lyon) yra žydinti jauna mergaitė, kuri savo taktišku nekaltumu patraukia 30-mečio Humbert Humberto (James Maon) dėmesį. Nusimanantis profesorius gyvena Lolitos ir jos mamos namuose ir yra jų nuomininkas, dar daugiau, jis kaip kada domisi ir traukią jaunų panelių dėmesį. Kadangi potraukis vienas kitam vis augo ir augo, 30-metis vedė Lolitos mamą ir tapo nuolatiniu namų ūkio gyventoju. Pagrindinis viso šio tikslas buvo jauna mergina.
Su visoms tykančiomis paslaptimis jų name, santuoka nesitęsė ilgai dėl Šarlotės mirtino nelaimingo atsitikimo, tad visa tai vedė prie didžiulo vyro susilaikymo nuo Lolitos. Tai buvo labai sunku, nes kiti vyrai taip pat labai domėjosi jaunąja mergina. Pilni užuominų ir subtiliai parodytų seksualių manierų vienas kitam, filmas atskleidžia drąsesnę jaunos, seksualios merginos pusę. Šis filmas bando nuslėpti jaunos merginos nimfomanizmą ir iškrypimą, tačiau tai pritraukia didelį žiūrovų dėmesį.
Emmanuelle (1974, Just Jaeckin)
Daugelis žmonių režisieriaus Jeakino „Emmanuelle“ laiko kaip pigiu, siekiančiu parodyti banalią merginą, kuri seksualiai vilioja, filmu. Nepaisant viso šito, šis filmas buvo kone pats pelningiausias pasaulinėms bilietų kasoms, tik išleidus šio filmo premjerą, susidarė milžiniškos žmonių eilės į kino teatrus. Juosta susilaukė įvairių tęsinių ir tapo vienas iš šlovingiausių nimfomanių vaizdavimo filmu visoje istorijoje.
Istorija rutuliojasi apie Emmanuelle (Sylvia Kristel), kuri yra jauna diplomato žmona. Kelionės į Bankoką metu, jos susitikimas su Marie-Ange (Christine Boisonn) nuogalių pasiplaukiojimo upe metu, pastūmėja ją išnarplioti visus jos seksualinius vidinius norus ir įgyti visiškai naują patirtį. Emanualle yra padrąsinta išbandyti save visomis galimomis formomis – ekspermentuojant su įvairiaus amžiaus ir įvairios lyties atstovais ji siekia patirti patį didžiausią malonumą. „Emmanualle“ filmas neabejotinai yra puiki kino juosta, kuri tyrinėja moteriškas malonumo galimybes kartais naudojant net ir komediškai juokingą garso takelį.
Looking for Mr. Goodbar (1977, Richard Brooks)
Režisierius Richard šiame filme analizuoja skirtumą tarp būvimo vienam ir būvimo vienišam. Theresa (Diane Keaton) yra jauna mokytoja, kuri visą savo meilę skiria kurtiems studentams. Jos konservatyvus katalikiškas įsivaizdavimas, trauminė vaikystė ir baimė genetinės ligos įsipareigojimui yra didelis tiek protinis tiek fizinis randas. Ji yra priversta kaip nors laikytis ir kartu su savimi neštis drąsą ir seksualinę laisvę, ji palieka savo namus ir pasiryžta kelionei, paremtai narkotikų, alkoholio ir vaistų – viskas, ko reikia vienai gerai nakčiai bandant surasti poną Goodbar. Deja, atsitiktiniai vyrų pasirinkimai vienai nakčiai atneša nekokias pasėkmes. Šis poreikis jai tampa labai nepatogus ir pavojingas – tai pavojus, iš kurio ji labai greitai pasprunka. Nepaisant šių pavojingų patirčių, jos depresija ir seksualinis užvedimas visiškai netrukdo jai tęsti savo kelionės, nenujausdama to, kaip ji kenkia sau pačiai.
Basic instinct ( 1992, Paul Verhoeven)
Vienas labiausiai vyraujančių kino filmų – Paulo Verhoeveno sukurtas „Esminis instinktas“, kur istorija sukasi aplink žmogžudystės atvejį, o pačiame dėmesio centre pasirodo žinoma nimfomanė Catherine Tramell (Sharon Stone). Jos įsimylėjelis roko žvaigždė yra nužudytas, tad ji tampa viena iš labiausiai įtariamų asmenų, kadangi Catherine pasižymi gyvulišku elgesiu. Catherine yra labai koketiška, ji turi nenuvaldomą seksualinį užvedimą ir pasižymi didžiule panieka apatiniams drabužiams ir ne tik.
Catherine yra tokios nimfomanės pavyzdys, kuri panaudoja didžiulį savo seksualumą tam, jog kitus apvyniotų aplink pirštą. Šis jos planas apima daug pliusų – tai įtraukia nuolatinius santykius kaip mergina ir vaikinas, taip pat begalinį skaičių laikinų įsimylėjelių, kurių sąrašas pasiekia ir bylos detektyvą Nicką Curraną (Michael Douglas). Pasirodo, jog jis taip pat lengvai patiki Catherinos žavesiu ir kadangi ji sąmoningai visu šiuo reikalu manipuliuoja, tai sukelia dar daugiau rūpeščių ir iššūkių bylos nagrinėjimui.
The Piano Teacher (2011, Michael Haneke)
Nepaisant daugybės prieštaringų temų, režisieriaus Michael Hanekes filmas „The Piano Teacher“ buvo labai pripažintas net keliuose Kanų apdovanojimuose. Jame 40-ies metų Erika (Isabelle Huppert) yra muzikos mokytoja, kuri užburia labai jau tironišku požiūriu tuos studentus, kurie turi nuostabius muzikinius sugebėjimus. Kita vertus, namie ji apsiverčia aukštyn kojomis – yra priverstina nusileisti kontroliavimui ir būti terorizuojama jos motinos (Annie Girardot), kuri elgiasi su Erika kaip su neatsakingu vaiku. Visa tai sukuria savęs žlugdymą ir polinkį į nimfomaniją. Ji į tai linksta skirtingais keliais – pornografijos priklausomybė, sadomazochistiniai fetišai, kurie buvo pradėti dėl didžiulio verdančio smurto jos viduje. Po susitikimo su studentu Walteriu (Benoit Magimel), ji pradeda pildyti savo slaptus troškimus, kad patenkintų savo sutrikdytą ir žalingą protą.
Lie With Me (2005, Clement Virgo)
„Lie with me“ yra labai rimtas kino filmas, išreiškiantis moters seksualumą, tačiau tai yra vienas iš mažiau rimtų filmų žiūrint iš apžvalgininkų pusės. Leyla (Lauren Lee Smith) yra akivaizdi nimfomanė. Kuomet ji neleidžia laiko klubuose su nepažįstamaisiais, Leyla savo dienas skiria pornografinių filmų kolekcijos peržiūroms. Jos menkas romanas su Deividu (Eric Balfrour), kurį ji susitiko naktiniame klube, tik įrodo, kokia ji yra palaužta ir pažeidžiama. Visas savo asmenines problemas ji sprendžia seksualiniais užsiėmimais (nors neišku, kuris iš šių dviejų dalykų prasidėjo pirmas). Nepaisant jų seksualinės chemijos, pagrindinis Leylos ir Deivido trūkimas yra nesugebėjimas kalbėtis ir komunikuoti tarpusavyje už miegamojo ribų. Kuomet Deividas yra priverstas sunerimti dėl blogos tėvo sveikatos, Leylą užlieja prisiminimai apie vaikystę ir nesenai buvusias tėvų skyrybas. Leyla tenori naudotis Deividu kaip sekso žaisliuku ir stengtis nejausti jam jokių jausmų, jį ignoruoti.
Black Snake Moan (2006, Craig Bewer)
Režisierius Craigas Peweris stengiasi pigiai perteikti gilią moralinę žinutę visuomenei – iš tikrųjų jis bando sukurti puikią kombinaciją. „Black Snake Moan“ vaizduoja nimfomanę Rae (Christina Ricci), kuri buvo išnaudojama seksualiai, sutinka dievobaimingą bliuzmeną Lazarosą (Samuel Jackson). Nors šis kino filmas yra tikras priešingybė moteriškai seksualumo pagarbai, tai atskleidžia veikėjos psichikos ligą. Atsidūrusi bliuzmeno namuose, jis ją ima gydyti tiek fiziškai tiek dvasiškai. Prirakinęs ją su grandinėmis, kad ši nepultų klysti nifomanės keliais, vyras parodo, kokia yra prigimties dvikova.
Diary of Nymphomaniac (2008, Christian Molina)
Tai filmas, kuris giliai tyrinėja nimfomanės gyvenimą. Valere (Belere Fabra) yra nepalenkiama ir savimi pasitikinti nimfomanė. Ji mėgsta seksą ir bando atrasti skirtingus būdus patenkinti vienintelę aistrą jos gyvenime. Ji bando įtikinti save, jog savęs patenkinimas ir malonumo gavimas nėra apimtas meilės. Viso siužeto metu, Valere atranda seksualumą per santuoką, prostituciją ir daugelį skirtingų vaikinų. Būtent visų šių paieškų metu ji suprato kas yra pasaulis – tai mokymasis apie savo troškimus ir galimybes.
Q AKA Desire (2011, Laurent Bouhnik)
Cecilija (Deborah Revy) yra tikras mažo miestelio geismo simbolis, žmonės miestelyje yra tiesiog pamišę dėl ekonominės krizės. Herojė buvo palūžusi, kuomet jos tėvas ją paliko, tuomet jos geidulingumas žymiai padidėjo ir ji pradėjo užsiiminėti pastoviu seksu vien dėl malonumo. Iš pradžių atrodo, jog merginos seksualiniai norai gali būti kenksmingi ne tik jai, bet ir aplinkiniams, tačiau kuomet istorija tęsiasi tolyn – tampa aišku, jog jauna mergina yra tarsi liepsna, kurios visiems labai reikėjo beviltišku laikotarpiu. Jos įrankis yra seksas, ir ji juo naudojasi norėdama atkurti savo ir kitų žmonių santykius. Galiausiai ji atranda savąją laimę ir supranta, jog giliai širdyje vis dar turi užsilikusį tikėjimą.
Nymphomaniac (2013, Lars von Trier)
Jeigu kas nors paprašytų labai gero fimo apie moters seksualines priklausmybes, tai, be abejo, būtų, Triero kurtas filmas „Nimfomanė“. Tai yra visų galimų dydžių ir formų sekso ir geismo tyrinėjimai. Tiek mylimas, tiek šiek tiek nekenčiamas filmas siūlo padorų metodą į seksualinį prisipažinimą ir jo poveikį gyvenimui. Nors pagrindinė veikėja Džo (Stacy Martin/Charlotte Gainsbourg) niekuomet nėra tikra, ar jos požiūris į nimfomaniją yra teigiamas ar neigiamas, ji papasakoja pakankamai daug savo gyvenimo įžvalgų suaugusiam gelbėtojui Seligmanui (Stellan Skargard).
Šis filmas sukurtas su įprastais Triero drąsumo aspektais – demonstratyvus seksas, abortai ir taip toliau, tačiau režisierius, jau susidūręs su moterų seksualinių priklausomybių tema, nori įtikinti žiūrovus, jog jis nenaudoja jokių tipinių dalykų, skirtų pornografijos filmams.
Taip pat skaitykite: „Gėda” – pasimetusio vyro priklausomybės drama
