TOP 10 įspūdingiausių visų laikų Holivudo kino žvaigždžių

Paskelbė: Data: 2015-09-24 10:30

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Fight club" kadras

Jie išsiskiria savo charizma, talentu, gebėjimu persikūnyti į bet kokį personažą. Vargu ar galite nežinoti jų vardų, kiekvenas iš mūsų puikiai žino jų atliekamus vaidmenis.

Jūsų dėmesiui TOP 10 visų laikų geriausi aktoriai, pasiekę kino Olimpą ir vienu ar kitu vaidmeniu neabejotinai amžiams įsirašę į kino istoriją.

10.  Bradas Pittas (Brad Pitt, 1963) – Williamas Bradley Pittas gimė 1963 m. gruodžio 18 d. Oklahamoje. Jo tėvas Billas buvo sunkvežimių vairuotojas, o mama Džeinė dirbo mokykloje. Sūnų jie auklėjo griežtai, atšiaurioje baptistų aplinkoje. 1982 m. Bradas pradėjo studijuoti reklamos žurnalistiką Misūrio universitete, Kolumbijos valstijoje. Tuomet jis pirmą kartą pozavo reklaminiam kalendoriui, mėgavosi ypatingu merginų dėmesiu ir laisve, kurią pajuto ištrūkęs iš asketiškos namų aplinkos. Vis dėlto po 4 metų studijų pabaigti neįstengė, metė mokslus ir patraukė į Holivudą vos su 300 dolerių kišenėje. Holivude dirbo pačius keisčiausius darbus – tiekė šaldytuvus, rinko labdarą vietinei policijai, nešiojo reklamines skrajutes, dirbo striptizo šokėjų vairuotoju.

Viena striptizo šokėja rekomendavo jam aktorių mokytoją Rojų Londoną, kuris turėjo didelės reikšmės Brado karjerai. Į kino ir TV ekranus Bradas papuolė visai atsitiktinai: kartą padėjo klasės draugei vaidinti epizode, po kurio prodiuseriai netikėtai pasirinko jį, o ne į vaidmenį pretendavusią draugę. Kelerius metus Bradas vaidino TV serialuose ir laidose. Tuo metu atsiskleidė Brado žavesys.  Į didįjį ekraną Bradas pateko suvaidinęs filme „Telma ir Luiza“ (1991 m.), kai jame atsisakė vaidinti Williamas Boldwinas. Po šio filmo gavo daugybę pasiūlymų filmuotis. Jis yra vienas iš geriausiai apmokamų Holivudo žvaigždžių, kurio honoraras už filmą siekia 17,5 milijonų dolerių. Ko gero, šiandien nekalbėtume apie šį aktorių, jei nebūtų sukurtas tamsus ir romantiškas epas ,,Interviu su vampyru”, kuriame, skirtingai nei daugelyje ,,vampyriškų” juostų, potraukis gerti kraują lyginamas su didžiausiu prakeiksmu. Nors filme, kurį galime laikyti alegorija apie bet kurią mirtiną ligą, vaidino ir Tomas Cruise, ,,Interviu su vampyru” tapo Brado filmu. Filmo režisierius Neilas Jordanas prisimena: ,,Jis visiškai pasinėrė į savo vaidmenį. Vampyras niekada nemato dienos šviesos – būtent toks buvo ir Bradas filmavimo metu”.

B.Pittui visuomet sekėsi filmuotis pas pačius geriausius režisierius. Tačiau jis niekuomet nenorėjo būti tik gražiu berniuku kine. Alano J.Paculos filme ,,Velnio sėkla” jo herojus – airių teroristas, atvykęs į Niujorką ginklų, ir apsistojęs ,,saugiausioje vietoje mieste” – policininko (jį vaidina Harrisonas Fordas) namuose. Tuo tarpu įspūdingame opuse ,,Septyneri metai Tibete”, kurį režisavo Jeanas-Jacques Annaud‘as, jis vaidina realią asmenybę – vienišą ir egoistišką austrų alpinistą Heinrichą Harerį. Jis 1939-aisiais šturmavo Everestą, pateko į Tibetą, ir, vietoj planuotų keturių mėnesių, praleido ten septynerius metus, artimai susidraugaudamas su pačiu Dalai Lama. Įspūdingų vaizdų ir kvapą gniaužiančių momentų nestokojančiame filme vaidina ir Ingeborga Dapkūnaitė, kuriai atiteko B.Pitto žmonos vaidmuo. Dėl filmo ,,Troja” Bradas kaip reikiant paplušėjo: netgi metė rūkyti ir 3 valandas per dieną treniruodavosi  su fitneso instruktoriumi, kad užsiaugintų raumenis legendinio graikų kario vaidmeniui. ,,Aktoriai turi pasikeisti, kad kuriamas personažas būtų tikras, – mano jis. – Turėjau sunkiai paplušėti, kad fiziškai pasirengčiau vaidmeniui. Režisierius norėjo, kad kovų scenose vaidintume mes, o ne kaskadininkai”. Aktorius B. Pittas visuomet patenka į geidžiamiausių planetos vyrų sąrašus. Deja, įgimtas kino žvaigždės seksualumas ir talentas taip ir neatnešė jam nei vienos „Oskaro“ statulėlės. B. Pittas tris kartus buvo nominuotas šiam prestižiniam apdovanojimui: 1996 m. už antro plano vaidmenį juostoje „Dvylika beždžionių“, 2009 m. už pagrindinį vaidmenį juostoje „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir 2012 m. taip pat už pagrindinį filmą juostoje „Žmogus, pakeitęs viską“.

Kino filmo “Pale Rider” kadras

9. Klintas Istvudas (Clint Eastwood, 1930) – 7-9 dešimtmečių vyriškumo simbolis. Ilgiausiai vaidinanti visų laikų kino žvaigždė. Patyręs pilotas, į studiją skrendantis nuosavu sraigtasparniu, kad išvengtų kamščių. Aistringas golfo mėgėjas. 40 metų praktikuoja transcendentinę meditaciją. Turi septynis vaikus: du iš pirmosios santuokos, vieną – iš antrosios ir keturis nesantuokinius, kuriuos pripažino savais, taip apibūdinamas vienas ryškiausių visų laikų kino aktorių. Istvudas gimė San Franciske, Kalifornijoje. Jo tėvas buvo Klintas Istvudas vyresnysis, plieno liejikas ir migruojantis darbininkas, o motina – Margareta Rut Istvud, gamyklos darbininkė. Istvudas turi angliškų, škotiškų, olandiškų ir airiškų šaknų. Jis buvo užaugintas „vidutiniosios klasės protestantų namuose“ ir dažnai kraustėsi, nes jo tėvas dirbo daugybėje darbų visoje vakarinėje pakrantėje. Šeima įsikūrė Pidmonte, Kalifornijoje, Istvudo paauglystėje, ir 1949 m. jis baigė Ouklendo Technikos vidurinę mokyklą. Kai jam buvo 18 vaikinas dirbo medienos fabrike Springfilde, Oregono valstijoje. 1950 m. Korėjos karo metu Istvudas buvo paimtas į JAV kariuomenę ir dalyvavo kariniame skrydyje, kurio metu lėktuvas sudužo virš Ramiojo vandenyno, į šiaurę nuo San Francisko. Jis išvengė rimtų sužalojimų, bet turėjo pasilikti liudyti nagrinėjant sudužimo priežastis. Atlikdamas karinę tarnybą Itsvudas susidraugavo su kitais kareiviais ir būsimais aktoriais Martin Milner ir David Janssen. Klintas Istvudas vaidinti pradėjo XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje, trumpai pasirodydamas tokiuose filmuose kaip „Padaro kerštas“ (Revenge of the Creature), „Tarantulas“ (Tarantula) ir „Frensis kariniame jūrų laivyne“ (Francis in the Navy). Jis sublizgėjo, gavęs ,,Rowdy Yates‘‘ vaidmenį TV seriale „Rawhide“, kurį rodė 1959–1966 m. Visose Jungtinėse Valstijose jis tapo žinomas kaip Rowdy Yates, kurį Istvudas neoficialiai vadino „visišku idiotu“. Kol filmavosi seriale, Istvudas suvaidino keliuose filmuose, įskaitant „Ambush at Cimarron Pass“, kurį jis atmetė kaip „tikriausiai bjauriausią kada nors rodytą vesterną“. Jis nesifilmavo kituose kino filmuose, kol 1964 m. su juo susisiekė Sergio Leone. Jis svečio teisėmis pasirodė komiškame seriale-vesterne „Maverick“, kuriame kovėsi su James Garner „Saulėlydžio dvikovos“ epizode. Labiausiai jis žinomas dėl „kietų“, antiherojiškų personažų kūrimo veiksmo filmuose, ypač septintajame, aštuntajame ir devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Jo vaidmenys tokiuose filmuose kaip lakoniškasis „Žmogus be vardo“ (Man with No Name) Sergio Leone trilogijoje „Dollars“ arba inspektoriaus Hario Kalahano personažas penkiuose „Bjauriojo Hario“ (Dirty Harry) filmuose pavertė jį vyriškumo simboliu visame pasaulyje. Istvudas – vienas iš dviejų žmonių, kurie buvo dukart nominuoti geriausio aktoriaus ir geriausio režisieriaus apdovanojimams už tą patį filmą („Menantis pikta“ ir „Mergina, verta milijono“).  Jis taip pat vienas iš trijų dar gyvų režisierių, kurie režisavo du filmus – geriausio vaizdo laimėtojus.

Kino filmo “J. Edgar” kadras

8. Leonardas DiCaprio (Leonardo DiCaprio, 1974) – Leonardo Wilhelm DiCaprio gimė 1974 m. lapkričio 11 d. Los Andžele, JAV. Jo tėvai, Džordžas ir Irmalin DiCaprio, vardą sūnui išrinko povestuvinės kelionės metu Italijoje: mama, besižavėdama Leonardo Da Vinčio kūriniu, įsčiose pajuto lengvą dar negimusio kūdikėlio spyrį. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje mažasis DiCaprio juto trauką scenos menams – jis kruopščiai lankydavo vasaros vaidybos kursus. Nuo pat ankstyvos jaunystės įsitraukęs į alternatyvaus meno pasaulį, Leonardo suvokė, kad kūrybingumas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Jau nuo tada jis pradėjo galvoti apie aktoriaus kelią. 1988 m., būdamas 14-kos, DiCaprio pradėjo vaikščioti po aktorių atrankas ir netrukus sulaukė daugybės pasiūlymų filmuotis reklamose ir edukaciniuose filmuose. Tokiu būdu jis laipsniškai pradėjo kilti aktoriaus karjeros laiptais – nuo reklamų ir televizijos serialų iki pirmojo pilnametražio meninio filmo. Pirmoji didesnė sėkmė Leonardo Dicaprio aplankė, kai jam sukako 18-a: tuomet jis gavo pagrindinį vaidmenį filme „This Boy‘s Life“, kuriame vaidino šalia Roberto DeNiro ir Ellen Barkin. Po šio filmo labai greitai buvo pastebėtas DiCaprio talentas ir nuo šiol jam pradėjo itin sektis. 1993 m. švedų režisierius Lasse Hallstrom pakvietė Leonardo protiškai atsilikusio berniuko vaidmeniui filme „What‘s Eating Gilbert Grape“, kuriame jis vaidino šalia Johnny Deppo. DiCaprio puikiai atliko savo vaidmenį ir, būdamas vos 19-os, už jį pelnė savo pirmąją „Oskaro“ nominaciją už geriausią antraplanį vaidmenį. Garsi rašytoja Erin Culley apie jį sakė: „Jis labai protingai ir giliai dirba su medžiaga. Jo personažai kupini jausmo ir labai skirtingi“, o Meryl Streep susižavėjusi ne kartą jį vadino „nuostabiu mažuoju genijumi“. Aplankius šlovei, Leonardo Dicaprio atsirado galimybė ne medžioti vaidmenis, o pačiam rinktis filmus, kuriuose norėtų vaidinti. Dar po poros sėkmingų filmų („Romeo ir Džiuljeta“, „Marvino kambarys“), Leonardo sulaukė Džeimso Kamerono pasiūlymo filmuotis didžiausiame visų laikų filme „Titanikas“. Iš pradžių jaunasis DiCaprio abejojo – tai buvo ne tas filmas, kuris jį domintų menine prasme. Kaip tik dėl tokių jo abejonių, filmo režisierius Kameronas įvedė svarbių pakeitimų scenarijuje ir buvo itin reiklus viso filmavimo metu. Rezultate „Titanikas“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet, tapo vienu geriausių ir pelningiausų praėjusio amžiaus filmų. Filmas pelnė net 11 „Oskaro“ apdovanojimų, o DiCaprio uždirbo 12 milijonų dolerių. Nepaisant tokios filmo sėkmės, Leonardo neatvyko į „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Džeimsui Kameronui tą dieną jis tiesiog paliko žinutę, kad tas renginys jo nedomina. Po „Titaniko“ DiCaprio dar nusifilmavo keliuose sėkminguose filmuose („Žmogus su geležine kauke“, „Įžymybė“, „Paplūdimys“ ir kt.), o 2001 m. prisijungė prie savo mylimiausio režisieriaus Martino Scorsese projekto „Niujorko gaujos“ apie Amerikos gimimą, jos spalvingos istorijos pradžią. Tais pačiais metais DiCaprio nusifilmavimo ir labai gerai įvertintame Steveno Spielbergo filme „Pagauk, jei gali“. Laisvu nuo filmavimo laiku Leonardo DiCaprio randa laiko ir labdaringiems projektams. Užaugęs neturtingoje rytinėje Los Andželo dalyje, jis noriai remiai ir padeda tai bendruomenei, kurioje užaugo.  2003 m. pabaigoje Leonardo DiCaprio baigė filmuotis naujausiame Martino Scorses filme „Aviatorius“. Filmas, pelnęs daugybes tarptautinių apdovanojimų ir nominuotas net 11-oje „Oskaro“ kategorijų, pasakoja apie Hovardą Hjudžesą, vieną ryškiausių XX-o amžiaus Amerikos figūrų – įtakingą novatorių, apsukrų pramonininką, žavingą kino prodiuserį ir aistringą aviatorių.  Mesdamas drąsų iššūkį Holivudo sistemai, jis pasirodo kaip nepriklausomas prodiuseris ir siekia sukurti visiškai naują, į nieką iki tol nepanašų filmą su tam laikui nesuvokiamai dideliu biudžetu, itin gausiomis aviacinėmis pajėgomis ir neįtikėtinais triukais. Spalvinga Leonardo DiCaprio aktoriaus karjera ir labai kontrastingi per trumpą laiką sukurti vaidmenys atskleidžia jo talento jėgą ir įvairiapusiškumą. DiCaprio žino, kaip suteikti emocijų ir realumo savo personažams, kuriais sujaudina milijonus širdžių visame pasaulyje.

Kino filmo “Casablanca” kadras

7. Hemfris Bogartas (Humphrey Bogart, 1899) – amerikiečių aktorius, dažnai vadinamas kultūrine ikona. Pabandęs keletą darbų, Bogartas pradėjo aktoriaus karjerą 1921 m. ir tapo etatiniu aktoriumi Brodvėjaus teatre spektakliuose trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose. Sumažėjus teatro populiarumui po 1929-ųjų metų kritimo Niujorko akcijų biržoje, Bogartas pasuko į kino industriją. Jo pirmoji sėkmė buvo Kunigaikštis Mantee filme „The Petrified Forest“ (1936), kuri nulėmė jo tolesnę karjerą gangsterio vaidmenyje, filme „Angels with Dirty Faces“ (1938) ir B-filmuose kaip „The Return of Doctor X“ (1939). Bogarto persilaužimas įvyko 1941-ais metais filmuose „High Sierra“ (1941) ir „The Maltese Falcon“ (1941). Kitąmet Rick Blaine vaidmuo filme „Casablanca“ (1942) iškėlė jį į viršūnes ir, tuo pačiu metu, įtvirtino jo amplua kine – karštakošį ciniką, kuris galiausiai parodo savo kilniąją pusę. Vėliau sekė sėkmingų filmų serija „To Have and Have Not“ (1944), „The Big Sleep“ (1946), „Dark Passage“ (1947), ir „Key Largo“ (1948), kuriuose filmavosi ir jo žmona Lauren Bacall „The African Queen“ (1951), už kurį jis laimėjo vienintelį Oskarą kaip Geriausias aktorius; „Sabrina“ (1954) ir „The Caine Mutiny“ (1954). Paskutinis Bogarto filmas – „The Harder They Fall“ (1956). Per savo beveik trisdešimties metų aktoriaus karjerą, jis vaidino 75-iuose pilnametražiuose filmuose.

Kino filmo “The Young Lions” kadras

6. Marlonas Brando  (Marlon Brando, 1924) – daugeliui pažįstamas visų pirma iš Francio Fordo Coppolos kriminalinės sagos „Krikštatėvis“, išties buvo fenomenas. Dono Korleonės legendą įkūnijęs aktorius buvo ne tik išskirtinis savo srities talentas, bet ir tikras širdžių ėdikas. „Jis buvo tikras velnias, – kalbėjo viena su Brando vaidinusi aktorė, – Tačiau neįtikėtinai žavus.“ Dėl blogiukiškos jo išvaizdos, tamsaus gymio ir tvirto stoto, alpo ir, matyt, tebealpsta ne viena moteris. Amerikos filmų institutas Brando pripažino kaip ketvirtą didžiausią visų laikų aktorių. Pats Marlonas yra teigęs, kad jo gyvenimas – įdomesnis nei bet kieno kito.  Marlonas Brando gimė 1924-ųjų pavasarį Nebraskoje. Turėjo dvi seseris. Šeima nebuvo turtinga, tačiau skurde neskendo. Jo motina, beje, taipogi aktorė, nebuvo tipinė ano meto moteris: rūkė, vairavo automobilį, devėdavo kelnes ir netgi ėjo rimtas pareigas – administravo teatrą. Natūralu, kad tiek stotu, tiek asmenybe išskirtinė dama savo vaikus auklėjo tokius pat – tvirtus, valingus ir darbščius žmones, nesidairančius į šalis ir siekiančius savo tikslo. Tai, kad motina padarė didžiulę įtaką Brando asmenybei, akivaizdžiai rodo faktas, kad aktorius savo autobiografiją pavadino „Dainos, kurių mane išmokė mama“. Deja, autobiografijoje nenutylima ir liūdnoji pusė – Marlono Brando motina buvo alkoholikė. Pasakojama, kad moteris mėgusi viena gerti baruose, iš kurių kone kas vakarą ją ant rankų namo parnešdavo vyras. „Kartais atrodydavo, kad alkoholis jai svarbesnis už mus,“ – nuoskaudas autobiografijoje atveria Brando. Aktoriaus talentas pradėjo skleistis jau vaikystėje. Mokyklos draugai ir seserys prisiminimuose rašo, kad Marlonas nuo mažumės mokėdavo keisti balsus, mimikas, stebėtinai gabiai mėgdžiodavo bendraklasius ir mokytojus. Teatro mokykloje būsimoji žvaigždė mokėsi vadinamosios Stanislavskio sistemos subtilybių ir įsijautimo meno paslapčių. Dėstytojai kone iškart pastebėjo išskirtinį Brando gebėjimą persikūnyti į vaidmenį greitai, „neskausmingai“ ir labai tiksliai. Karjerą, kaip ir daugelis garsių aktorių, Brando pradėjo Brodvėjuje. Ten, suvaidinęs keliuose sentimentaliuose spektakliuose, kritikų buvo išrinktas „perspektyviausiu Brodvėjaus aktoriumi“, tačiau teatre neužsisėdėjo – pradėjo pirmuosius žingsnius kino olimpo link. Brando debiutavo Holivude suvaidinęs antrojo Pasaulinio karo veteraną 1950-ųjų juostoje „Vyrai“. Išsyk patraukęs režisierių dėmesį aktorius pradėjo gauti begales pasiūlymų filmuotis, kasmet suvaidindavo bent vienoje juostoje (kas anuomet buvo išties daug) ir jau 1955-aisiais rankose laikė pirmąjį savo Oskarą, pelnytą už pagrindinį vaidmenį filme „On the Waterfront“. Po šio, prabėgus dviems dešimtmečiams daugiau ar mažiau sėkmingų filmavimų, aktoriaus gyvenimą negrįžtamai pakeitė Donas Korleonė ir „Krikštatėvis“, filmas  susižėrė begalę prestižinių apdovanojimų ir iki pat šiol yra laikomas vienu geriausių visų laikų filmų. Po peržiūros neišdildomą įspūdį palieka ne vien scenarijus, bet ir pagrindinį Vito Corleonės vaidmenį atliekantis Brando. Jo vaidmuo – nedidelis, tačiau įspūdingas. Neabejotina, kad būtent jis – viso scenarijaus ašis. Šis filmas Brando ne tik davė galimybę suvaidinti žymiausią Amerikos istorijoje gangsterių gangsterį, bet ir padarė žvaigžde visiems laikams. Už „Krikštatėvį“ Brando gavo Akademijos apdovanojimą kaip geriausias aktorius, tačiau jo atsisakė. Nors Oskarų per visą istoriją yra atsisakę tik trys žmonės.  Brando buvo neeilinis aktorius ir žmogus, išsiskyręs kraštutinėmis pažiūromis bei ryžtingais veiksmais. Jo tuometiniai kolegos buvo tik gražiai manieringi, o jis kiekviename savo veiksme ir žodyje atrodė emocionalus, tačiau tikras. Tiesa jam rūpėjo labiau už grožį. Jis siekė įsikūnyti į vaidinamą charakterį, tikėti kiekvienu savo ištartu žodžiu, geidė vaidindamas išlikti nuoširdus. Jo vaidybos stilius pripažįstamas kaip intelektualiai tyras, paremtas K.Stanislavskio sistemos vaidybos pagrindais. Daugelis Marloną dievino, pats aktorius gyvenimo pabaigoje teigė: „Aš esu tik nuplikęs nevykėlis: netikras, apgavikiškas, savo vaidyba apgaudinėjantis žiūrovus.“

Taip pat skaitykite: TOP 10 knygų ekranizacijų

Kino filmo “Scarface” kadras

 5. Al Pacino (Al Pacino, 1940) – Garsusis aktorius pradėjo vaidinti sulaukęs vos 3-jų. Jau tada vaikas puikiai atkartodavo per televiziją matytas filmo scenas. Taip kaip sekėsi gerai vaidinti, Alui nesisekė kiti mokslai – todėl būdamas 17-kos metė mokyklą ir nusprendė tapti profesionaliu aktoriumi. Taip pačiais metais Alas Pacino išėjo iš namų ir pradėjo aktoriaus karjerą New Yorke, tačiau net dešimt metų aktorius gyveno skurdžiai ir jokios ypatingos karjeros nepadarė.  Tarpuose tarp vaidinimų vyriškis dirbo teatro vadybininku, pašto skyriaus asistentu ir net valytoju. 1961-ji tapo svarbiausiais metais A.Pacino gyvenime – patekęs į Lee Strasbergo aktorių studijas jis vėliau būtent dėka Strasbergo gavo vaidmenį jį išgarsinusioje juostoje ,,Krikštatėvis”. Al Pacino, vienas iš nedaugelio Holivudo aktorių, kuris sulaukęs 62 metų dar nė karto nebuvo vedęs. Tačiau visi šeimyninio gyvenimo džiaugsmai jam nesvetimi. Praėjusių metų sausį Pacino draugė 46 metų aktorė Beverly D‘Angelo pagimdė dvynukus – mergytę ir berniuką. Tai nutiko vos trys dienos po to, kai aktoriui buvo įteiktas Sesilio B. Demilo apdovanojimas už gyvenimo laimėjimus. Nepaisant amžiaus, Alas vaidina ir  naujuose filmuose. Neseniai matėme jį puikiame trileryje ,,Nemiga”. Vaidmenį filme jis pasirinko neatsitiktinai – jį patį kamuoja nemiga. Apie tai kalba Winona Ryder, kurią šalia didžiojo meistro galime pamatyti jo paties režisuotame filme ,,Ričardas III”. Dažnai užmigti negalinti trisdešimtmetė susirado nelaimės draugą – kartu su Alu jie dažnai pliurpia telefonu po vidurnakčio. ,,Aš nemiegu, jis nemiega, todėl labai normalu, jog skambiname vienas kitam antrą valandą ryto. Man jis labai patinka”, – sakė Ryder. Aktorės teigimu, 62 metų ,,Krikštatėvio” žvaigždė – ,,stulbinamai patrauklus”, jam ,,neįmanoma atsispirti”, tačiau abu aktoriai viso labo geri draugai. Kas jis toks iš tiesų? Draudimo agento sūnus, iš prigimties italas, bet iš esmės amerikietis. Kažkada jis atsisakė vaidmenų filmuose ,,Mūsų dienų Apokalipsė”, ,,Žvaigždžių karai”, ,,Graži moteris”. Septynis kartus buvo nominuotas ,,Oskaro” apdovanojimui, o gavo jį tik aštuntą kartą – už aklo karininko vaidmenį ,,Moters kvape”. Visad buvo pripažintas mergišius, skandalistas ir girtuoklis. Nusifilmavo beveik keturiasdešimtyje filmų. Geba nepakartojamai įkūnyti ir velnią, ir jo nugalėtojus. Sakoma, kad vaidindamas šis didis aktorius primena miegantį liūtą. Jo veidas nepakartojamas, užburiantis, nutviekstas nenusakomų atšvaitų. Iš prigimties jis – perfekcionistas. Aktorius sako: “Tai beprotiškas spaudimas – kad ir ką daryčiau, vis atrodo, kad nepakankamai gerai. Kurį laiką tai man trukdė ir vertė manyti, kad gal negaliu priimti iššūkio, esu per silpnas. Šios mintys vis sukosi ir neleido mėgautis kūrybos procesu. Bet daugiau taip nemanau. Į kiekvieną vaidmenį, kiekvieną filmą žiūriu kaip į iškritusią kortą. Taip daug paprasčiau. Mažiau stresų”. Jo firminis stilius – herojus, kurio blogoji pusė, kaip filmuose ,,Karlito kelias” ar ,,Žmogus su randu”, slypi visai čia pat ir nežinia, kada jis prasiverš. ,,Mane žavi personažai, kurių emocijos liejasi per kraštus, – sako Alas. – Kaip aktorius gyvenu dėl tų akimirkų, kai esu priverstas spjaudytis ugnimi. Tada jaučiuosi tarsi skrisčiau padebesiais. Tai beveik katarsis. Pasiekti kraštutinumus, vaikščioti bedugnių pakraščiais – tai aktorystės žavesys. Tai tokia jausmų išlaisvinimo forma, leidžianti išgyventi tai, ką šiaip gyvenime reikia kontroliuoti. Tikrovėje toks gyvenimas vargintų”.

Kino filmo “Capitaine Phillips” kadras

4.  Tomas Hanksas (Tom Hanks, 1956) –  puikus aktorius, prodiuseris, režisierius, 2 kartus Oskarų premijos laureatas. Suvaidinęs tokiose kino juostose kaip: „Terminalas“, „Žalioji mylia“, „Apolo 13“, „Prarastasis“. Tomas J. Hanks’as gimė 1956 m. Kalifornijoje, Konkordo mieste. Tomas didžiąją dalį vaikystės praleido keliaudamas su tėvu, kuris buvo keliaujantis virėjas. Mokydamasis koledže pradeda vaidinti. 1978 m. beieškant darbo Niujorke, sutinka būsimąją žmoną (aktorę ir prodiuserę) Samantha Lewes, su kuria susilaukia dviejų vaikų. Antrąją žmoną, aktorę, Ritą Wilson sutinka per filmo ,,Volunteers” (1985) pristatymą.  Hanks’as debiutuoja 1979m. mažo biudžeto siaubo filme ,,He knows you’re alone”. Kurį laiką vaidina keliuose serialuose. Kritikų pagarbos ir auditorijos dėmesio sulaukia po to, kai suvaidina AIDS ligos kankinamą homoseksualų teisininką filme ,,Filadelfija” (1993). Už šį filmą Tomas Hanks’as gauna Oskarą – kaip geriausias aktorius. 1996 m. vėl laimi už nepaprastai įtikinamą nenuovokaus personažo vaidmenį filme ,,Forestas Gampas”.  Jis vyras vaiko veidu. Tomas Hanksas sako: ,,Aš vis tiek manau, kad perkant alų manęs prašys parodyti asmens dokumentą”. Bet jis be reikalo toks drovus, nes yra dviejų ,,Oskarų” savininkas, įėjęs į pasaulio kinematografijos istoriją kaip jauniausias Amerikos filmų instituto premijos už gyvenimo nuopelnus kinui laureatas! Tomui Hanksui 47-eri. Kaip pernai Amerikos žurnalas ,,Entertainment Weekly” paskelbė metinį 100 įtakingiausių pramogų verslo atstovų sąrašą, pirmą vietą tarp aktorių užėmė būtent Tomas Hanksas. Filmuose Tomas Hanksas vaidina paprastus vyrukus, darančius neįtikėtinus dalykus. Gyvenime jis – toks pats. Praėjusią vasarą Malibu Tomas išgelbėjo bėgiką, kuris nuo karščio nualpo. Filmo ,,Nuostabus protas” režisierius Ronas Howardas sako: ,,Man nepatinka būti vienam iš daugelio tūkstančių žmonių, sakančių, kad Tomas Hanksas yra nuostabus vyrukas, tačiau jis iš tiesų yra toks. Anksčiau jis išsikovodavo vaidmenis, dabar jam to nebereikia daryti. Aš esu vienas iš tų, kurie bėgioja paskui jį brukdami scenarijus”. Kodėl būtent šis, o ne, kaip paprastai būna, dešimtmečiu ar net keliais vyresnis aktorius buvo apdovanotas už gyvenimo nuopelnus kinui, St.Spielbergas paaiškino savaip: ,,Mums pritrūko labai senų aktorių, kuriuos galėtume apdovanoti, todėl turėjome pasirinkti Tomą”. Aišku, Stevenas juokavo. O Ronas Howardas buvo teisus – Holivudas tiesiog bėgioja paskui ,,Gelbstint eilinį Rajaną”, ,,Prarastojo”, ,,Žaliosios mylios” žvaigždę.

Kino filmo “The Circus” kadras

3. Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin, 1889) –  Tikriausiai niekuomet ir su niekuo negalėtume supainioti tų žavių juodų ūsų, šypseną keliančios eisenos, primenančios prisukamą žaislą, klasikinio silueto katiliuko, slepiančio vešlias garbanas, lazdelės ir sodriai pusmėnuliu paryškintų antakių. Visa tai jau gerą šimtą metų asocijuojasi su legendinio Čarlio Spenserio Čaplino (Charlie Chaplin) asmeniu. Nebyliojo kino legenda savo karjerą pradėjo pačioje XX a. pradžioje „The Eight Lancashire Lads“ trupėje. Nepraėjus nė dešimčiai metų, Čarlis jau vaidino Holivude kartu su garsiuoju D. Grifitu įkurtoje „United Artists“ studijoje. Nuo to laiko jo sėkmė augo, populiarumas didėjo su kiekvienu naujai sukurtu filmu, kuriame aktorius, prancūzų lyginamas su pačiu Napoleonu, ne tik vaidino, bet ir režisavo. Įstabiai ilgai, apie pusę amžiaus, trukusi Čaplino karjera kine – taip ir nebuvo apleidusi šlovės zenito. Kaskart būdavo atrandami vis nauji vaidybos ar režisūros variantai, klasikiniais virtę siužetai, autentiški triukai, humoristiškos grimasos, vis guvesnė, išraiškingesnė vaidyba. Žiūrovai šias novacijas imliai priėmė ir didžiai vertino „trampo“ (the tramp – angl. valkata) idėjas. Tikriausiai ne vienas aktorius, ne tik jo amžininkas, mėgino lygintis su šia asmenybe, stengėsi įminti ir iššifruoti Čaplino sėkmės formulę. Gal kiek mistiškai ar net utopiškai tai skamba, tačiau patiems sunkiausiems uždaviniams, kaip įprasta ir paradoksalu, mes taikome sudėtingiausius sprendinius. Būtų galima manyti, jog ir šio unikalaus kūrėjo sėkmės raktas slypi pačiuose humaniškiausiuose kloduose. Tačiau esmė glūdi paprastume. Nuoširdaus romantiko, garbingo kovotojo ir, žinoma, didelio talento sieloje. Čaplinas reformavo visą komedijos žanrą, situacijų komedijas pavertė charakterių komedijomis – būtent tokį vaidmenį įkūnijo Čarlis didžiojoje dalyje savo filmų, atrakindamas ir pavergdamas visų širdis. Beveik penkiasdešimtį metų nepailstamai kūręs ir galiausiai subrandinęs charakterių komedijos žanrą Čarlis Čaplinas dovanojo mums įstabų kultūrinį palikimą. Daug metų žmonės juokėsi, liūdėjo, buvo kankinami ir kartu maitinami idiliškų iliuzinių jausenų, kurias kūrybiškasis valkata atgaivindavo kiekviename mūsų. Laikai ir požiūriai keičiasi, tačiau klasika nemiršta. Ir dabar, ir tikriausiai dar nesuskaičiuojamai ilgai žavėsimės neprilygstamojo Čarlio genijumi, vertinsime jo idėjas ir neliksime abejingi nebyliosios kūno ir sielos kalbos išraiškoms. Nesvarbu, kiek veiksnių darė įtaką menininko kūrybos keliui, kaip pakito filmų kokybė, stilistika, kinui perėjus iš nebylaus į garsinį. Tačiau tikriausiai nedaug tesutiksim režisierių, sugebėjusių taip ilgai išlaikyti publikos susidomėjimą ir neužgesti. Juk kaskart, pažiūrėję šio klasiko filmus, atrandame kažką individualaus ir savito, priimtino ir būdingo tik mums patiems. Tebūnie tai visų laikų tyros meilės bei tauraus atsidavimo jos vardan simbolis – mažasis valkata Čarlis Čaplinas.

Kino filmo “Wolf” kadras

2. Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson, 1937) – Jis – bebaimis. Jis ekrane ir gyvenime daro viską, ko užsigeidžia. Todėl, kad žino, ko nori, ir niekuomet neleido sau elgtis kitaip. Skamba kaip kino filmo reklaminio treilerio tekstas? Šiais laikais tokie apibūdinimai dažniausiai primena tuščias nuvalkiotas klišes. O kaip dėl Džeko Nikolsono? Mintyse pralekia keli įvaizdžiai iš jo filmų ir belieka tik nesąmoningai pridėti dar vieną pabodusį štampą – nerealus aktorius! Gal ir klišė, bet šiuo atveju niekur nuo jos nepabėgsime. Galima tai vadinti charizma, asmenybės galia ar tiesiog žavesiu, tačiau Džekas visuomet rodė nenuilstamą pasiryžimą turėti įdomų gyvenimą. Įnirtingas veržlumas, sklindantis iš personažų, suteikė jam vienos iš patraukliausių visų laikų kino žvaigždžių statusą. Džekas Nikolsonas yra puikaus vaidybos talento, nepriklausomos, originalios asmenybės bei kinematografinio įvairiapusiškumo simbolis. Ypatingai patyręs atlikėjas susikūrė savo reputaciją atlikęs daug sudėtingų vaidmenų. Kiekvienas iš jų – unikaliai ekscentriškas, atskleidžiantis žmogaus konfliktus su svetimu ir priešišku pasauliu. Šis aktorius per ištisus dešimtmečius trukusią karjerą, užsitarnavo nenuginčijamo ekrano stabo statusą. Jis laimėjo dešimtis apdovanojimų, tarp jų – „Oskarus” už „Skrydį virš gegutės lizdo”, „Švelnūs žodeliai” bei „Kaip bus, taip gerai”. Būsimasis aktorius gimė 1937 m. balandžio 22 d. Niujorke. Motina pasiėmė kūdikį ir be tėvo sugrįžo gyventi į gimtąjį miestelį Neptūne, Niū Džersyje. Čia jis buvo auginamas savo senelės ir visuomet tikėjo, jog jo tikroji motina yra  jo sesuo. Ir taip tikėdamas gyveno iki 1974 m., kol to neatskleidė žurnalistas, rinkęs medžiagą straipsniui apie jaunąjį aktorių. Tačiau tada ir motina, ir senelė jau buvo mirusios, nusinešdamos šią paslaptį į kapus. Apskritai jaunasis Džekas buvo laimingas ir gražus vaikis. Mokykloje visi mėgo jo vaidmenis statomose pjesėse. Po jos baigimo Nikolsonas ėmė kloti sau kelią į didįjį kiną. Pirmą kartą įkėlęs koją į Holivudą 1954 m., 1955-ųjų gegužę pradėjo dirbti pasiuntinuku animacinių filmų departamente studijoje „MGM“ už 50 dolerių atlyginimą per savaitę. Tuo pat metu jaunuolis vaidino epizodinius vaidmenis televizijoje, studijavo aktorinį meistriškumą. Ir štai 1958 m. Nikolsonas debiutavo kine. Tai buvo vaidmuo mažo biudžeto trileryje „Raudok, vaikų žudike“ (Cry Baby Killer). Septintąjį dešimtmetį jis daugiausiai dirbo mažų biudžetų nepriklausomuose projektuose, dažniausiai imdamasis ir prodiuserio, ir scenarijų bendraautoriaus darbo. Beveik dešimtmetį „galandęs dantis“ antrarūšiuose siaubo ir motociklininkų likimą narpliojančiuose filmuose, 1959 m. sulaukė vaidmens D.Hoperio juostoje „Lengvas pasivažinėjimas“ (Easy Rider) – kelio baladėje apie Amerikos baikerių kasdienybę. Ironiški, neurotiški Nikolsono herojai buvo ypač artimi hipių epochos visuomenės nuotaikoms. Už šį vaidmenį jam paskiriama Niujorko kino kritikų premija, bei pirmoji „Oskaro“ nominacija. „Aš mėgstu vaidinti žmones, kurie dar neegzistavo, kažką iš ateities ir išskirtinio charakterio. Aš esu varomas šio kūrybinio ieškojimo“. Drąsus, keistas, nežabotas – tai žodžiai, gana tiksliai apibūdinantys daugelį įsimenamų Džeko vaidmenų. „Aktorius – tai idealus egzistencialistas. Juk jei, anot rašytojo Kamiu, gyvenimas yra absurdiškas, tuomet žmogus, išgyvenantis daugiau vaidmenų, turi daugiau privalumų už tą, kuris turi vienintelį gyvenimą. Aš visuomet kovojau prieš mėginimus mane kontroliuoti, varžyti, mėginti palaužti. Jei nori pasiekti savo laisvę, turi būti pasiruošęs atiduoti labai daug, kad ja galėtum naudotis. Ir tai visiškai nereiškia, jog esi savanaudis ar nepaisantis kitų, kadangi gali suderinti savo individualumą ir pagarbą kitiems žmonėms. Viską lemia požiūris“ – teigė aktorius.

Kino filmo “The Family” kadras

 1. Robertas Deniro (Robert De Niro, 1943) – Jam visai nesunku suvaidinti charizmatišką gangsterį ir Liuciferį, o vėliau persikūnyti į visų mylimą gerietį. Robertą de Niro Holivude vadina chameleonu dėl stulbinamo sugebėjimo persikūnyti ir išmoningai slėpti emocijas, o atsidurti šalia jo filmavimo aikštelėje daugelis laiko garbe.  Amerikiečių aktorių Robertą De Niro neabejotinai galima pavadinti kino legenda. Robertas gimė 1943 metų rugpjūčio 17 dieną ir išsyk savo kailiu pajuto kūrybiškos prigimties tėvų nepastovumo kainą. Jo tėvas, dailininkas ir poetas, bei dailininkė mama išsiskyrė, kai berniukui buvo dveji. Virdžinija neturėjo laiko auklėti sūnaus – už ją tai atliko gatvė. Niujorko italų kvartale, kur Robertas gyveno drauge su mama, virė tikros sicilietiškos aistros: vieni palikti paaugliai įsiveldavo į muštynes, kūrė gaujas, užsiimdavo smulkiomis vagystėmis. Kuklus jaunuolis, kaip nebūtų keista, šiame pradedančių gangsterių pasaulyje jautėsi gana jaukiai. Jame prabilo itališkos šaknys – Roberto prosenelis Giovanni De Niro prieš daugelį metų paliko saulėtąją Italiją ir pradėjo de Niro dinastiją Amerikoje. Aistrą vaidinti Robertas pajuto būdamas 10 metų, atlikdamas bailiojo liūto vaidmenį spektaklyje „Ozo šalies burtininkas“. Berniukas anksti suprato, kad vaidindamas jis gali tapti kuo tik užsigeidęs, netgi tuo, kuo niekuomet negalėtų būti kasdieniame gyvenime. Robertas ėmė lankyti Stellos Adler kursus, o vėliau – Lee Strasbergo aktorių studiją.  Pirmąkart suvaidinęs 1965-aisiais, jis nusifilmavo 70 filmų, tarp kurių buvo garsusis „Taksi vairuotojas“, „Krikštatėvis 2“, „Kazino“, „Roninas“, „Karštis“ ir kt. Naujausias šio aktoriaus vaidmuo – komedijoje „Paskutinis uošvių išbandymas“, kur jis tapo itin konservatyviu ir griežtu Džeku Bernsu, jam taip pat atnešė šlovę ir pripažinimą. Pirmuosius svarbius vaidmenis atliko 1973 m. filmuose „Bang the Drum Slowly“ ir Martino Skorsezės „Mean Streets“. Po pastarojo filmo prasidėjo ilgai trukusi De Niro ir Skorsezės partnerystė. 1974 m. jis atliko jauno Vito Korleonės vaidmenį, pelniusį jam Oskaro apdovanojimą, filme „Krikštatėvis II“. 1980 m. už pagrindinį vaidmenį Martino Skorsezės filme „Įsiutęs bulius“ jam buvo įteiktas dar vienas Oskaro apdovanojimas. Taip pat Oskaro apdovanojimams jis buvo nominuotas už vaidmenis filmuose „Taksi vairuotojas“ (1976 m.), „Elnių medžiotojas“ (1978 m.), „Prabudimai“ (1990 m.) ir „Baimės iškyšulys“ (1991 m.). 1990 m. už Džimio Konvėjaus vaidmenį M. Skorsezės filme „Geri vyrukai“ buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui. Aktorius nekartą susilaukė pagyrimo už atsidavimą vaidmenims. Jų filmai „Taksistas“, „Įsiutęs bulius“ ir „Baimės iškyšulys“ ilgam tapo kino meno etalonais. Robertas valandų valandas suko vairą, stengdamasis perprasti taksistų darbo subtilybes, ir treniravosi ringe, siekdamas įsijausti į nenugalimo kovotojo vaidmenį, o vėliau priaugo 27 kilogramus, kad visiškai galėtų atitikti savo brandaus amžiaus herojų. Už boksininko Džeiko vaidmenį filme „Įsiutęs bulius“ aktorius gavo savo antrąjį „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“.

Taip pat skaitykite: Top 10 geriausių visų laikų serialų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt