Top 10 labiausiai šokiruojančių kino filmų (N-18)

Paskelbė: Kostas Elmonas Data: 2016-11-02 09:26

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Deadgirl", 2008 kadras

Kino pasaulyje galime pamatyti įvairiausių filmų, tačiau tikrai ne visi įtraukia, sudomina ar šokiruoja. Kino industrija stengiasi išrasti kažką naujo, kad galėtų sudominti savo žiūrovą. Kartais jiems tai puikiai pavyksta padaryti ir žiūrovas apsidžiaugia pamatęs puikų filmą, tačiau pasitaiko atvejų kuomet režisieriai peržengia visas moralės normas ir sukuria tokius filmus, kurie susilaukia begalės diskusijų bei pasipiktinimo. Tad pasigrožėkite Top 10 šokiruojančių kino filmų ir patys nuspręskite ar buvo peržengtos jūsų asmeninės ribos.

10. Mirusi mergina (Deadgirl, 2008) – itin neįprasto scenarijaus pasirinkimas sukėlė begalę kontraversiškų kalbų apie šį filmą. Filmas yra apie du paauglius, kurie mokykloje yra laikomi nevykėliais su kuriais niekas nenori turėti nieko bendro. Nuolatos jie fantazuoja apie seksualią merginą iš mokyklos, tačiau niekaip nesukaupia drąsos pakviesti jos į pasimatymą. Vaikinai nuolatos yra engiami populiariųjų, tad jų paauglystė yra ganėtinai komplikuota. Nusprendę, kad mokyklą jiems įgriso, jie nusispjauna ant visko ir dingsta iš ten. Pasiėmę alaus vaikinai nusprendžia įsilaužti į apleistą psichiatrijos prieglaudą ir pasiautėti. Prieglaudoje jie randa uždarytas duris ir tada smalsumas atlieka savo darbą. Įvairių minčių vedami, galvodami, kas gali slypėti už durų, jie daro viską, kad jas atvertų. Atidarę duris jie randa bene svarbiausią filmo personažą – „mirusią merginą“. Ji guli ant stalo prirakinta ir visiškai nuoga, jos kūną dengia tik permatomas plastiko sluoksnis. Nors mergina purvina ir gulėjo ten neaišku kiek laiko, tačiau vaikinų fantazijos buvo kiek kitokios. Filmas pradeda šokiruoti, kai jie nusprendžia išprievartauti gulinčią merginą. Filmo scenarijus tikrai neįprastas ir daugelį žiūrovų šokiravo. Filme vyrauja prievartavimas, smurtas ir žiaurumas, tačiau visa tai yra tik viena filmo pusė. Filmas taip pat parodo kokius pasirinkimus turi atlikti sekso ištroškę paaugliai, kurie vis dar nesupranta, kas yra gerai, o kas blogai. Šis filmas yra apie pagundas, moralines vertybes ir draugystę. Kai kurios filmo scenos buvo neįtikėtinai žiaurios, tačiau tai tikrai nesugadino filmo. Tai tikrai apmąstymų vertas kino šedevras, kuris iškelia paprastą klausimą: Kaip tu pasielgtum atradęs seksualią merginą, kuri niekam nieko negalėtų pranešti?

9. Aukšta įtampa (High tension, 2003) – šis siaubo kino šedevras sukurtas Prancūzijoje. Filmas prasideda, kai dvi studentės Marie ( Cecile de France) ir jos draugė Alexia (Maiwen Le Besco) nusprendžia keliauti pas Alexi tėvus ir ten kartu ruošiasi egzaminams. Merginos tėvai gyvena atokioje sodyboje, kurioje jos tikisi ramiai pasimokyti. Kadangi merginos atvažiuoja į sodyba gana vėlai, tik pasisveikinusios su tėvais jos lekia į kambarį, kur ruošiasi nakčiai ir keliauja miegoti. Tylą naktyje sudrumsčia sunkvežimio garsas, šis sustoja šalia namo. Vairuotojas nieko nelaukęs keliauja prie durų ir pradeda skambinti į duris. Alexi tėvas išgirdęs garsą bėga laiptais išsiaiškinti, kas galėtų laukti prie durų tokiu vėlyvu laiku. Visą veiksmą vykstantį prie durų stebi mūsų pagrindinė filmo herojė Marie. Ji tampa liudininke to v, kad sunkvežimio airuotojas tampa Alexi tėvo žudiku. Atlikęs visus reikalus su Alexi tėvu žudikas nuskuba į vidų ir tada jau prasideda tikrasis košmaras. Toliau jau seka tikrai originalus siaubo filmas, kuris tuo pačiu metu išsilaiko klasikinių siaubo filmų stilių. Režisierius Alexandre Aja atliko puikų darbą sustyguodamas filmo įtampą. Daugelis teigė, kad šis filmas yra itin žiaurus ir kraują stingdantis, tad belieka jums jį pažiūrėti ir patiems įvertinti.

8. Men Behind the Sun (1988) – šis filmas vaizduoja įvykdytas baisybes antrojo pasaulinio karo, kurias įvykdė Japonai. „Unit 731“ – slapta buveinė, kurioje atliekami biologiniai ir kiti medicininiai eksperimentai tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis. Filmas fokusuojasi į paskutiniuosius dalyvius su kuriais buvo eksperimentuojama tose patalpose. Filmas parodo visus bandymus, kurie buvo atlikti karo metu. Režisierius puikiai atskleidžia nežmogiškumo faktorių, kuriuo vadovavosi daugelis antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint šį filmą nereikia įsivaizduoti, kaip viskas turėjo atrodyti, nes jame viskas padėta, kaip ant delno. Reikia suprasti, kad karas buvo kažkas tokio ko mes net negalime įsivaizduoti. Režimų nusikaltimai turi būti visiems gerai žinomi, kad daugiau tokie dalykai istorijoje nebesikartotų. Filmas puikiai perteikia visas antrojo pasaulinio karo baisybes, mums belieka tik džiaugtis, kad gyvename dabar ir nebereikia dalyvauti tokiame žiauriame kare.

7. In a Glass Cage (1987) – buvęs nacių daktaras, kuris pavirto pedofilu yra paralyžuotas nuo tada, kai jis bandė nusižudyti iššokdamas pro langą. Tačiau jam to padaryti iki galo nepavyko ir dabar jo kūnas yra įkalintas stikliniame aparate, kuris palaiko jo plaučius vis dar kvėpuojančius. Visą laiką vyras buvo prižiūrimas savo žmonos, tačiau žmona nusprendžia, kad ji pavargo slaugyti savo paralyžuotą vyrą ir nori gyventi savo gyvenimą. Taigi vyrui reikalinga slaugė, kuri galėtų nuolatos jį prižiūrėti. Netikėtai atsiranda berniukas teigiantis, jog jis nori ir gali prižiūrėti paralyžuotą vyrą. Nors žmona nelabai norėjo skirti šį darbą berniukui, vyras leido berniukui užimti pareigas. Berniukas paliko gerą įspūdį ir atrodė visiškai nepavojingas, tačiau čia ligotas vyras baisiai suklydo. Berniukas pasirodo buvo vienas iš liudininkų matęs, kaip daktaras kankino ir žudė savo eksperimentų metu. Lyg to dar būtų maža, taip pat jis turi vyro dienoraštį, kuriame jis aprašė visus savo karo metu įvykdytus nusikaltimus susijusius su pedofilija ir nužudymais. Kad ir kaip bebūtų keista ar netikėta, berniukas rodo norą sekti daktaro – pedofilo pėdomis. Šis kūrinys yra laikomas kontraversišku filmu, kuris paliečia tokius tabu, kurie dažniausiai būna per stiprūs daugumai žiūrovų. Filmas paliečia tokias neįprastas temas kaip nacizmas, pedofilija, kankinimas ir homoseksualumas. Visas baisybes filmas per siaubo filmo prizmę pateikia žiūrovų teismui.

6. I Stand Alone (1998) – pagrindinis filmo akcentas yra veikėjas žinomas kaip mėsininkas (Philippe Nahon). Pasipiktinęs ir kandus vyras atrodo, jog nekenčia visko kas yra jo gyvenime. Girdėdami jo mintis filmo metu, mes galime suprasti, kas būtent tuo metu erzina vyrą. Kadangi jį nuolatos kažkas erzina, tad jo minčių filmo metu išgirsime tikrai nemažai. Filmo pradžioje mėsininkas gyvena kartu su besilaukiančia mergina ir savo mama. Gyvenimas tuose namuose vyrui tikrai sunkus, nes jis nekenčia abiejų moterų, kurios gyvena kartu su juo. Nuolat kimbanti draugė ir aiškinanti mama jam jau įgriso iki gyvo kaulo ir galiausiai jis palūžta. Jis trenkia į pilvą savo besilaukiančiai merginai ir priima itin svarbų sprendimą – nusprendžia grįžti į savo gimtąjį miestą. Nusigavęs ten jis supranta, kad miestelyje siaučia bedarbystė ir taip atsiranda dar viena nauja problemą, dėl kurios jis nori skųstis ir pykti. „I Stand Alone“ tikrai nėra tradicinis siaubo filmas. Jame nėra jokių monstrų, jokių žudikų, jokių pasimetusių paauglių. Tai nerimą keliantis ir labai, labai tamsus filmas, kuris stengiasi parodyti tiek psichologiškai, tiek fiziškai žlungantį paprasto darbininko gyvenimą, kuris jau baigia prarasti bet kokią viltį džiaugtis savo gyvenimu. Jis nekenčia visko, jaučiasi vienišas ir niekur nesugeba pritapti. Viskas kas įvyko jo gyvenime varo jį į neviltį, nes niekas nesigauna, taip kaip jis norėjo. Filmas puikus, bet tuo pačiu ir siaubingas Prancūzų kino mokyklos kūrinys. Laimėjęs ne vieną apdovanojimą už scenarijų ir vaidyba filmas nepaliks jūsų abejingų ir jūs norėsit dar daugiau. Tai nėra filmas į kurį reikia žiūrėti paprastai ir tai taip pat nėra skirtas įprastam siaubo filmų mėgėjui.

5. Kankiniai (Martyrs, 2008) – prieš aštuonerius metus išleistas Prancūzų kino šedevras nudžiugino siaubo filmo gerbėjus. Pascal Laugier – režisierius, kuris sugebėjo sukurti šį kūrinį sirgdamas depresija. Nedidelio biudžeto filmas žaibiškai užėmė svarbią vietą siaubo filmų istorijoje. Filmas prasideda, kai pagrindinė filmo veikėja Lucie (Mylene Jampanoi) stebuklingai pabėga iš požeminio kankinimo kambario, kuriame ji buvo laikoma ir kankinama. Prabėgus metams ją pradeda persekioti moters, kurios ji nesugebėjo išlaisvinti šmėkla. Kartu su savo draugės Annos (Morjana Aloui) pagalba jos suseka piktadarius, kurie kankino Lucie. Pasirodo, kad kankintojai nėra kažkokie keisti ar baisūs žmonės – tai paprasta priemiesčio šeima. Visus įvykius sumaišo moters šmėkla, kuri pasinaudojusi pačios Luci rankomis ją sužaloja, taip sukurdama vaizdą, jog visą laiką pati mergina save ir kankindavo. Kaip režisierius žino ką jaučia kankinimo aukos – niekas nežino, tačiau jam puikiai pavyko sukurti asmenybę, kuri privertė susimąstyti filmo žiūrovus.

4. Inside (2007) – Prancūzų siaubo filmų kultūra pastaruoju metu išgyvena renesansą ir šis filmas yra puikus to įrodymas. Po to kai pagrindinės veikėjos Saros vyras žūsta automobilio avarijoje mergina tampa visiška atsiskyrėle. Netgi per Kalėdas nėščia mergina nenori nieko matyti savo namuose. Viskas pasikeičia, kai grėsminga, juodai apsirengusi mergina pasirodo ir pasiprašo, kad ją įsileistų į vidų. Mergina iškviečia policija, tačiau jie atvažiavę nieko neįprasto neranda. Neilgai trukus paslaptingoji moteris pasirodo vėl ir aiškiai nurodo savo kėslus – išpjauti dar negimusį vaiką tiesiai iš Saros pilvo. Turbūt jūs manote, kad tai yra ganėtinai žiauriu ir jūs visiškai esate teisūs. Visi kas pasitaiko paslaptingosios moters kelyje būna žiauriai nužudomi  ir visada su aštriomis žirklėmis. Filmas yra bauginantis, žiaurus ir įtemptas. Viskas ko reikia šiuolaikiniam, geram siaubo filmui, tačiau daugumai nepavyksta to parodyti. Tai yra privaloma pamatyti juosta visiems siaubo filmų mėgėjams. Ateityje šis siaubo filmas sulauks daugelio fanų, kurie laikys jį klasika ir žiūrės dar ne vieną kartą.

3. Aftermath (1994) – savo gyvenime mačiau tik kelėta režisieriaus Nacho Cerda filmų ir galiu pasakyti, kad šis žmogus tikrai nenuvils. „Aftermath“ yra ganėtinai trumpas filmas ir trunka apie 30 minučių, bet režisierius jame sutalpina tiek daug perversijos, kad net sunku patikėti. Tai yra filmas neturintis moralinių ribų. Filmo veiksmas vyksta morge ir kūnai, kurie vaizduojami filmo metu yra neįtikėtinai tikroviški. Pirmoje filmo pusėje jūs pamatysite ir išgirsite tokios medžiagos, kurios niekur kitur tikrai nebūsite regėję. Kaulų lūžių garsai ir organų taškymaisi gali būti per žiaurūs net ir visko mačiusiam siaubo filmų mėgėjui. Bet vos tik jau pripranti prie visos vaizdinės ir garsinės medžiagos ateina laikas naujam scenarijui. Patologo anatomas, mirusi moteris ir tuščias morgas sukaustys jūsų dėmesį likusias 15 minučių. Jūs jau galite numanyti kur visa tai nuves. Filmas sukurtas ispanų kalba, tačiau galite būti dėl to ramūs, nes laiko dialogams režisieriui neprireikė. Turbūt suprato, kad filmas bus puikus ir be bereikalingų pokalbių. Prodiuseris norėdamas, kad viskas atrodytų kiek įmanoma realiau keliavo pas anatomijos studentus ir dėstytojus, tam kad gautų tikslią garsinę medžiagą. Šis filmas yra arčiausiai to, kiek paprastas žmogus gali priartėti prie skrodimo.

2. Salo arba 120 Sodomos dienų (Salò, or the 120 Days of Sodom, 1975) – kontraversiškas 1975 metų Italų filmas parašytas ir režisuotas Pier Paolo Pasolini. Filmas yra pastatytas remiantis knygos tuo pačiu pavadinimu istorija. Kadangi filme pilna smurto, sadizmo ir seksualinio žiaurumo, filmas buvo laikomas kontraversišku nuo pat jo išleidimo dienos ir iki šiol yra valstybių, kuriose šis filmas uždraustas. Ši juosta paskutinis režisieriaus Pasolinio darbas. Jis buvo nužudytas prieš filmo premjerą. Filmas sutelkia dėmesį į turtingą ir korumpuotą, fašistinę 1944 metų nacių kontroliuojamą Italiją, kur yra pagrobiama aštuoniolika mergaičių ir berniukų. Jie visi kartu yra uždaromi ketveriems mėnesiams  ir fiziškai bei psichologiškai kankinami, kol galiausiai juos visus vieną po kito nužudo. Filme nagrinėjamos politinės korupcijos, fašizmo, sadizmo ir galios išnaudojimo temos. Nors kūrinys vis dar laikomas kontraversišku ir šiandieną, jis tikrai yra girtas ne vieno kino kritiko. Filmas nėra laikomas tipiniu siaubo filmu, tačiau siaubo jame yra apsčiai.

1. Serbiškas filmas (A Serbian Film, 2010) – bene daugiausiai apkalbų pastaraisiais metais sulaukęs filmas, tikrai šokiravo net ir visko mačiusius. Serbų kilmės režisierius Srdjan Spasojevic sukūrė tokį galingą filmą, kad daugelis žiūrovų nesugebėdavo peržiūrėti filmo iki galo. Srdjan Todorovic vaidina pagrindinį filmo herojų Milos – buvusį pornografinių filmų aktorių, kuriam reikia pinigų, kad išgabentų savo šeimą iš užspaustosios Serbijos. Milos gauna puikų pasiūlymą nusifilmuoti naujame pornografiniame filme, tačiau viskas nebus taip paprasta. Per vėlai sužinojęs, jog įsitraukė į tikrai šokiruojančių pornografinių filmų kūryba jis privalo filmuotis, nes kitu atveju jo šeimai gali atsitikti itin nemalonūs dalykai. Naujasis pagrindinio veikėjo darbdavys verčia jį filmuotis itin žiauriose sekso scenose, kur galiausiai viskas pasrūva krauju. Jokių stabdžių neturintis režisierius visiškai nepaisė moralinių normų, tad nenustebkite filmo metu pamatę vaiko prievartavimo sceną. Filme viena po kitos seka akį rėžiančios ir psichiškai veikiančios  scenos, kurios stebina net ir visko mačiusius. Sunku net ir kalbėti apie tokį filmą. Šį filmą reikėtų pamatyti pačiam, kad suprasti, kodėl pasaulyje kilo tiek daug kalbų ir pasipiktinimo.

Taip pat skaitykite: 7 šiuolaikiniai siaubo filmai, kurie neleis jums užmigti

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt