Nelsonas Mandela yra sakęs, jog neigiant žmogaus teises mes abejojame žmonija. Tiesa ta, kad žmonijos istorijoje niekuomet nebuvo tokio momento, kai visi individai buvo laikomi lygiais. Rasinė neapykanta, vergovė, luomų sistema bei moterų teisių ribojimai – tai tik keletas pavyzdžių, įrodančių pasaulio sampratos ypatumus. LGBT+ teisių apribojimai – ne išimtis.
Tačiau tai ne tik šiuolaikinės turtų, individualumo bei patyčių pripildytos visuomenės problema, kaip daugelis galėtų pagalvoti. Nors formalūs homoseksualaus elgesio moksliniai tyrimai pradėti tik XIX a., bet randama nemažai įrodymų, jog tiek tokia seksualumo forma, tiek diskriminacija savo laiku buvo paplitę visose senojo pasaulio civilizacijose bei kultūrose.
Šiuo metu LGBT+ bendruomenės nariai bei aktyvistai buriasi į organizacijas ir didina žmonių sąmoningumą apie neheteroseksualius žmones. Kasmetinės eitynės Baltic Pride, LGBT istorijos mėnuo bei kiti įvairūs renginiai žmones informuoja bei skatina keisti mąstymą, moko supratingumo, tolerancijos, reikalauja lygių teisių. Vienas paveikiausių būdų šiuolaikiniam žmogui gauti informaciją – medijos, ypač filmai. Jais pateikiama ne tik sausa medžiaga, bet ir istorija, sugraudinanti ir skatinanti suprasti, įrodanti, jog visi žmonės myli vienodai. Tad čia pateikiami 10 geriausių LGBT+ tematikos filmų, kuriuos neabejotinai verta pamatyti.
10. „Žydra spalva – šilčiausia“ (Blue is the Warmest Color), rež. Abdellatif Kechiche (2013)
Filmo epicentre atsiduria dvi merginos – penkiolikmetė Adelė (akt. Adèle Exarchopoulos) ir dvidešimt kelerių metų menų studentė Emma (akt. Léa Seydoux). Pajutusios nepaprastai stiprią tarpusavio trauką, jos pasineria į malonumų ir aistros pasaulį, kuriame nėra viskas rožėmis klota. Tai viena įstabiausių juostų apie meilę – erotiška, jaudinanti ir atvira. Tai nėra banalus romantinis filmas apie viską nugalinčią meilę, apie tobulus santykius ir nuostabią ateitį. Istorija yra sąžininga žiūrovui, nes čia bandoma nuoširdžiai ir natūraliai parodyti tiesą apie įsimylėjusius žmones, nebandant pigiai manipuliuoti ar sentimentaliai nuslėpti realybę. Nepaprasta, kaip žiūrovas tiesiai prieš savo akis gali stebėti personažų asmenybės augimą bei pasikeitimą, kaip vienas asmuo gali daryti milžinišką įtaką kitam, kaip atkakliai paauglė kovoja dėl savo identiteto ir kokius realius išūkius patiria net ir stipriausi santykiai.
Kritikų liaupsinamas filmas tapo sėkmingu daugiausiai dėl režisieriaus nuopelno. Jis – perfekcionistas, kiekvieną sceną filmuodavo net šimtus kartų ir aktores tiesiogine šio žodžio prasme palauždavo iki tokio lygio, jog jų patirti sunkumai tiesiogiai atsispindėjo juostoje. Kechiche yra sakęs, jog nesvarbu, kokios seksualinės orientacijos žmogus stebės šį filmą – čia koncentruojamasi ne į homoseksualius santykius, o tiesiog į gilų dviejų žmonių ryšį, intensyvų ir audringą, paslaptingą ir naivų, nuoširdų ir tikrą. Tai pasmerkta begalinės meilės istorija, kurios žiūrovas dar ilgai neužmirš.
9. „Viskas apie mano mamą“ (All About My Mother), rež. Pedro Almodóvar (1999)
Tai istorija apie Manuelą (akt. Cecilia Roth) – vienišą moterį, neseniai praradusią savo septyniolikmetį sūnų Estabaną (akt. Eloy Azorín). Praradusi gyvenimo džiaugsmą ir norėdama surasti savo vaiko tėvą Lolą, kuris net nenutuokia turėjęs sūnų, ji nuvyksta į Barseloną. Transvestitų apsupty ieškodama Lolos (irgi transvestito), Manuela sužino jai dar nežinomų faktų apie sūnaus mirtį, Lolos gyvenimą bei save pačią.
Tai emocionalus bei nuoširdus filmas apie kitokius žmones, jų sunkumus bei klajones. Pasižyminti puikia vaidyba, gilumu bei brandumu, juosta žiūrovą provokuoja, priverčia susimąstyti apie vertybes, gyvenimo tikslus bei draugystę. Kadangi „Viskas apie mano mamą“ spurda tarp tikros ir išgalvotos širdgėlos, tarp realios tragedijos ir muilo operos, todėl filmas yra taip įspūdingai išbaigtas, įdomus bei intriguojantis, nėra perdėtai melancholiškas ar netikroviškai optimistiškas. Tai – režisieriaus Pedro Almodóvar šedevras.
8. „Valandos“ (The Hours), rež. Stephen Daldry (2002)
Tai istorija apie trijų kartų moteris, iš pažiūros visiškai skirtingas, kurias vienija vienas esminis dalykas – potenciali savižudybė. Moterys kovoja pačios su savimi, grumiasi dėl savo raiškos pasaulyje, neranda sau vietos ir baiminasi dėl savo seksualinės orientacijos, nesuprasdamos, kas tikra, o kas tik laikinos frustracijos. Juosta žiūrovui atskleidžia slapčiausius moterų rūpesčius, savidestrukcines mintis bei depresijos sukeltus sunkumus eroje, kuomet jausti trauką tos pačios lyties individui yra tiesiog neleistina, atgrasu, vulgaru.
Filme matome, jog nepaisant skirtingų laikmečių ar charakterių, žmonės rungiasi su panašiais vidiniais demonais, patiria panašų skausmą bei beprasmybės jausmą. Pro laimės, turtų ar objektyvumo šydą prasiskverbia nelaiminga siela, pasaulį suvokianti per daug subjektyviai, per daug negatyviai ar net nostalgiškai. Tai istorija apie asmens bandymus pakeisti esamą padėti, pabėgti nuo pačio savęs ir likimo, rūpesčių ir saviapgaulės. Tai tarsi meditacija tarp jautriai bei meniškai sujungtų skirtingų epizodų, atskleidžianti unikalų visų žmonių familiarumą bei sąsajas tarpusavy. Vertas žiūrėjimo užburiantis reginys, gerbiantis žiūrovą ir užburiantis jį efektyvia vaidyba bei drąsia minčių raiška.
7. „Transamerika“ (Transamerica), rež. Duncan Tucker (2005)
Tobis (akt. Kevin Zegers) – niekuomet nejautęs meilės ar prieraišumo jausmo septyniolikmetis vaikinas. O kaip jis būtų galėjęs? Prievartautas patėvio bei iš arti stebėjęs motinos savižudybę, jis užaugo jausdamasis nieko vertas ir nemylimas, nepilnavertis individas, kuriam gyvenimas – tikrai ne rožėmis klotas. Vaikinas miega su visais, kas tik parodo dėmesį, savo seksualinės orientacijos neapibrėžia jokia sąvoka. Jis oportunistas, meilė jam ne jausmas, o tik fiziologinių poreikių patenkinimas. Tuo tarpu Bree (akt. Felicity Huffman) – transeksualus vaikinas, norintis tapti moterimi. Likus savaitei iki operacijos ji sužino turinti sūnų ir leidžiasi į jausmų pripildytą kelionę su Tobiu.
Nors juostoje galima įžvelgti subtilaus humoro, bet filmas labiau orientuotas ne į komedijos elementus, o į žmogaus prigimties stebėjimą. Tai atskleidžia nepriekaištinga aktorės Felicity Huffman vaidyba, kuri įneša savo Bree vaidmeniui delikatumo ir subtilios empatijos, suvaidindama moterį, kuri tuo pačiu metu yra ir tėvas (ironiška, tiesa?). Tačiau kaip reaguos tiesą sužinojęs Tobis? Ir ar Bree pasiryš lyties keitimo operacijai?
6. „Myliu tave, Filipai Morisai!“ (I Love You Phillip Morris), rež. Glenn Ficarra, John Requa (2009)
Steven Russell (akt. Jim Carrey) – laimingai vedęs policijos pareigūnas, kuris staiga nusprendžia būti atviru tiek savo, tiek ir visuomenės akyse. Viešai pareiškęs savo homoseksualinę orientaciją, jis dar ir tampa nusikaltėliu (juk negalima savęs varžyti, tiesa?). Patekęs į kalėjimą įsimyli jautrų vyruką vardu Phillip Morris (akt. Ewan McGregor) ir planuoja tobulą ateitį kartu. Tačiau kiek galima tampyti likimą už ausų ir tikėtis iš viso to melų ir piktadarysčių liūno išsikapstyti švariam?
Jim Carrey dėka ši komedija tikrai paklaikusi ir nenuspėjama, kai kurie teigia, jog tai net pati įdomiausia šio aktoriaus rolė. Tai geriausias jo veiklos rezultatas po filmo „Jausmų galia“. Steven‘o tikslas – pardavinėti save pačiam sau, o kas geriau nei Carey tai galėtų perteikti? Tad įsitaisykite patogiai ir pasiruoškite nuotaikingoms ir įsimintinoms, humoro pripildytoms 98 minutėms.
5. „Milkas“ (Milk), rež. Gus Van Sant (2008)
Tai biografinė drama apie didį žmogų, kovojusį už žmogaus teises bei žodžio laisvę. Jis Harvey Milk‘as – pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs politikas, užėmęs svarbias pareigas Kalifornijos valstijoje ir aktyvus LGBT+ teisių aktyvistas. Deja, 1978-aisiais metais, kartu su tuometiniu meru George Moscone, buvo nužudytas savo pilitinio oponento, sulaukęs vos 48-erių metų. Tai juosta apie suskaldytą žmonijos vertybių skalę, kuomet vienas asmo gali tapti žmogžudžiu, jog įvykdytų ideologinę egzekuciją, tuo tarpu kitas – daugelio angelu sargu bei geruoju samariečiu. Filmas, nepaliksiantis abejingų ir skatinantis gėrį, žmogiškumą bei nuolankumą, meilę bei pagarbą aplinkinams. Tai istorija apie nesavanaudiškumą, atsidavimą bei aistrą gyvenimui.
Įdomu tai, jog tūkstančiai žmonių sutiko būti statistais be jokio atlygio, o tik ideologiniu pagrindu grįstu noru. Sean Penn‘ui, atlikusiam pagrindinį vaidmenį, buvo naudojami proteziniai dantys ir nosis, kontaktiniai lęšiai bei plaukai. Aktoriaus vaidyba – išskirtinė, jo talentas akivaizdus tiek šios juostos metu, tiek ir kituose jo vaidintuose filmuose. Tai nuostabus epizodas, žiūrovą nukeliantis į XX amžiaus antrąją pusę ir užburiantis nuostabia vaidyba, įdomiais kinematografiniais sprendimais, ir, aišku, pačia istorija.
4. „Kerol“ (Carol), rež. Todd Haynes (2015)
Filmas nukelia mus į XX amžiaus vidurio Niujorką, kuriame jauna fotografė Therese Belivet (akt. Rooney Mara) įsimyli turtingą namų šeimininkę vardu Carol Aird (akt. Cate Blanchett). Tai juosta apie prabangos bei liūdesio kupiną gyvenimą, kuriame, rodos, nėra vietos meilei ar tikrai nuoširdžiai laimei. Destruktyvios santuokuos iškamuota Carol vis labiau ir labiau atsiduoda aistros sūkurin, jaunos merginos glėby, kuriame jaučiasi ne tokie vieniša ir beviltiška. Pasitelkiant hipnotizuojančius vaizdus bei užburiančią muziką, įtikinančią vaidybą bei profesionalius kino kūrėjus, sukuriama įstabi istorija apie savęs pažinimą, vidinę kelionę laimės bei meilės link.
„Kerol“ buvo filmuojama 16mm filmavimo juosta, norint kuo geriau išgauti 1940-1950-ųjų metų nuotaiką bei sustiprinti kinematografinį poveikį. Edward‘ui Lachman‘ui didelę įtaką darė fotožurnalistai Vivian Maier, Ruth Orkin, Helen Levitt irEsther Bubley. Kadangi kino operatorių ir režisierių sieja 13 metų pažintis, jie puikiai vienas kitą suprato ir tiksliai žinojo, kaip kartu dirbti. Studijavę tokius melodramų meistrus, kaip George Stevens (genialus pasakojamosios kalbos panaudojimas) ir Michelangelo Antonioni (abstrakcijų naudojimas bei aiškus personažų minčių atskleidimas), jie sukūrė nepaprastai geros kokybės bei įdomų filmą visiems tiems, kas kadanors buvo įsimylėję ir jautėsi pasimetę.
3. „Vienišas vyras“ (A Single Man), rež. Tom Ford (2009)
„Vienišas vyras“ – žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Istoriją pasakoja George‘as (akt. Colin Firth) – vienišas vyras. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Ši frazė minima tik kartą. Su pakeltu antakiu. Jis vis dar gedi prieš aštuonis mėnesius mirusio mylimojo, jaučiasi tuščias, vienišas, nelaimingas. Vienintelė jo draugė – alkoholikė moteris vardu Charley (akt. Julianne Moore). Colin Firth – nepaprasto talento aktorius, sugebantis atskleisti bet kokio personažo vidinį pasaulį. Ar tai emocionalus asmuo, ar žmogus, kurio veidas yra tuščias ir nieko nesakantis (kaip šios juostos veikėjo) – vyras užduotį atliekama nepriekaištingai ir įtikinamai, nepalikdamas nė vieno abejingo.
Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia. Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Tai tikrai vertas dėmesio, vizualiai sudėtingas, melancholija dvelkiantis filmas, skatinantis asmenybės augimą, tobulėjimą bei padeda labiau suvokti gyvenimo kompleksiškumą.
2. „Mėnesiena“ (Moonlight), rež. Barry Jenkins (2016)
„Mėnesiena“ – kvapą gniaužianti, intymi ir nerimą kelianti drama apie jauną juodaodį vaikiną, jo pastangas ir užsispyrimą gyventi, savęs pažinimo kelionę ir ryšį tarp žmonių, kuris gali būti tiek grėsmingas, tiek ir nuostabiausias gyvenime dalykas. Gyvendamas pavojingame Majamio rajone su narkomane motina, jis patiria bendraamžių patyčias ir sunkumus prisitaikant prie vietovės kultūros bei elgesio standartų. Ši juosta – tai pamoka apie stipraus žmogaus bandymus išlikti žiauriame ir neteisingame pasaulyje, vertybes iškreiptai suprantančioje ir stereotipų pritvinkusioje visuomenėje, kurioje garbė ir orumas – nieko vertos charakterio savybės. Filmas paliečia rasinės nelygybės, seksualinės orientacijos paieškos, socialinės izoliacijos temas, nepalikdamas nė vieno abejingo žiūrovo.
Pagrindinis juostos personažas Juan‘as (akt. Mahershala Ali) patiria ekstazę, skausmą ir įsimylėjimo euforiją trijų gyvenimo periodų laiko tarpe, kovodamas su savimi ir ieškodamas savo vietos pasaulyje, jis grumiasi su savo seksualinės orientacijos paieškos rezultatais. Vaikino gyvenimas sunkus, visi tai mato, bet niekam nerūpi. Tokia supuvusi visuomenė vaizduojama „Mėnesienoje“. Jis – lengvas taikinys, tad pradeda bėgti nuo pasaulio ir savęs. Tačiau ar nuo savęs įmanoma pasislėpti?
1. „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain), rež. Ang Lee (2005)
Filmas „Kuprotas kalnas“ pasakoja dviejų kaubojų, Jack‘o (akt. Jake Gyllenhaal) ir Ennis‘o (akt. Heath Ledger), meilės istoriją, kupiną visuomenės pasipiktinimo ir sielvarto. Juostos tikslas – parodyti kiekvienam, kiek sunkumų bei abejonių turi patirti homoseksualios orientacijos žmonės, gyvendami tokioje konservatizmo ir griežtos struktūros pilnoje visuomenėje, kur vyriškumo sąvokoje nėra tokio dalyko, kaip vieno vyro meilė kitam, kur toks žmogus yra laikomas plėšrūnu, nešančiu grėsmę visai žmonijai. Filmas laužo stereotipus ir žmonių prototipus, dar kartą įrodantis, jog žmogus negali tilpti į griežtus rėmus, jam reikia laisvės ir galimybių atrasti savo pačio troškimus.
Ennis nuo pat vaikystės buvo mokomas neapykantos neheteroseksualios orientacijos žmonėms, todėl, bėgant metams, jis pats pradėjo savęs nekęsti. Siaubinga, kaip tėvas gali daryti tokią žalingą įtaką savo vaikui ir tikėti, jog jis užaugs doriu, sąžiningu bei laimingu individu. Pasaulyje, kuriame žmogus negali atrasti laimės ir yra smerkiamas, jis jausis nevertas ir nevisavertis, nekęs visų, o ypač savęs, nesupras, kodėl būtent jis toks nenormalus. Filmas mus moko, jog problema slypi visuomenės požiūryje, ne individų troškimuose būti savimi. Tai nuostabiai sukurta juosta, kurią privaloma pamatyti.
Taip pat skaitykite: „London Spy“ – intriguojanti ir įtempta dviejų vyrų meilės istorija
