Skandinavijos siaubo filmai dažnai nesusilaukia daug dėmesio – tokių filmų nėra tiek daug, o egzistuojantys yra dažnai nepastebimi reiklios tarptautinės auditorijos. Kitą vertus, keletas iš šių egzistuojančių juostų, yra nenuginčijamai kokybiškos ir gan universalios. Subžanrai gali varijuoti nuo smurto iki psichologinio, nuo skerdynių iki gotikinio siaubo filmo ir šie filmai parodo, kiek daug Skandinavijos šalys iš tikrųjų sugeba kino versle.
Sąraše rasite 10 geriausių moderniosios eros Skandinavijos šalių siaubo filmų. Pažymime, kad „modernus“ yra labai platus terminas, o žemiau pateikti filmai apima laiko tarpą nuo devintojo dešimtmečio iki šių dienų. Skandinavijos šalys, aptariamos čia yra Danija, Norvegija ir Švedija – Suomija nėra įtraukta. Tačiau norėtume paminėti porą tikrai vertų dėmesio Suomijos kūrinių: „Kaip suomiai Kalėdų Senelį…“ (Rare Exports: A Christmas Tale) (2010) ir “Sauna” (2008).
10. “Mirę sniegynuose” (Dead Snow; 2009, Norvegija)
Kas galėjo pamanyti, kad praėjus net 30 metų nuo aštuntojo dešimtmečio, kuomet kinomanai buvo pakvaišę dėl zombių, dar vienas filmas apie zombius taps populiarus ir sudrebins kino teatrus visame pasaulyje? Ir kas būtų pagalvojęs, kad tas filmas bus sukurtas Norvegijoje? „Mirę sniegynuose“ istorija sukasi apie septynis draugus, išvykusius į kelionę per Velykų atostogas į Oksfjordą, kur juos užpuola zombiai. Bet tai nėra tik zombiai, tai naciai zombiai.
“Mirę sniegynuose “dažnai yra lyginamas su „Gyvi mirusieji“ (Dead Alive, Peter Jackson, 1992), ar panašiais į jį filmais, dėl didelio kiekio kraujo abiejuose filmuose. „Mirę sniegynuose“ geba sujungti siaubą su juoduoju humoru, priversdamas žiūrovą juoktis net iš vyruko, kuriam yra pusiau perskeliama galva, bet tuo pat metu, žiūrovas yra įsitraukęs į rodomus įvykius ir išdirbtus veikėjus.
Geriausia filmo dalis, be jokios abejonės, yra scena, kurioje draugai kaunasi su nacių zombių divizija, naudodamiesi elektriniu pjūklu ir keliais kitais įrankiais. Scena kupina visur srūvančių kraujų, kurių pakaktų „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill) tęsiniui (taip jau nutiko, kad režisierius Tommy Wirkola taip pat sukūrė ir Norvegišką „Nužudyti Bilą“ parodiją – „Nužudyti Buljo“ (Kill Buljo: The movie (2007)).
Norintiems rimtesnių siaubo filmų, šis turbūt nebus pats geriausias pasirinkimas, tačiau pasiryžę išmesti logiką ir racionalumą pro langą, ir tiesiog mėgautis skerdynėmis, tikrai gerai praleis laiką. O galiausiai, populiari filmo frazė turbūt pasakys viską, ką jums reikia žinoti: „Ein, Zwei, Die!”
9. “Balsai” (The Monitor arba Babycall; 2012, Norvegija)
Psichologinis trileris, režisuotas Pål Sletaune, kuriame vaidina garsioji Skandinavijos aktorė Noomi Rapace, įkūnijanti paranojikę motiną, su smurtaujančiu buvusiu vyru. Ji pernelyg saugo savo aštuonerių sūnų, todėl įtaiso kūdikių pasiklausymo įrangą jo kambaryje, tačiau įranga pradeda įrašinėti nerimą keliančius garsus.
Tai išdirbta kino juosta, sugebanti sukurti bauginančią ir įtemptą atmosferą. Viskas sudėliota taip, kad įvykiai iškarto įtraukią žiūrovą, jis viską išgyvena tarytum katu su Rapace veikėja, kuriai palankumą jaučiame nuo pat pirmos filmo minutės – turbūt dėl nepriekaištingo aktorės pasirodymo. Filmas gal ir nėra originalus, bet jį tikrai yra verta pažiūrėti, vien dėl aktorių vaidybos.
8. “Uodega” (Thale; 2012, Norvegija)
Fantastinis siaubo filmas, kurį parašė ir režisavo Aleksander Nordaas. Čia pasakojama apie Elvis ir Leo (Erland Nervold ir Jon Sigve Skard) – du nusikaltimų vietų valytojus, kurie pasamdomi išvalyti namą, po kažkieno mirties. Namo rūsyje jie atranda Uodegą (Silije Reinåmo) – moterį su karvės uodega ir išsiaiškina, jog ji buvo kelių skirtingų eksperimentų dalis.
Paremtas skandinavų folkloro mitu apie Huldrą, filmas parodo įdomią gamtos ir mokslo kovą, kuomet nekalta ir silpna Uodega yra mokslininkams po padu. Filmas turėjo itin mažą biudžetą – vos 10 000 dolerių (9342,09 EUR), kas gali būti pastebima kompiuterinėje grafikoje, tačiau didžioji filmo dali atrodo netikėtai gerai.
Filmas sukuria baimės ir nežinomybės pojūtį, niekada netampa nuobodžiu. Vaidyba čia puiki, ypač Silje Reinåmo pasirodymas, režisūra taip pat nepriekaištinga, geras dizainas ir spalvų išnaudojimas, o visa tai atrodo dar įspūdingiau, kai sužinai, jog visko pasiekta su tokiu menku biudžetu.
7. „Piktasis Edas” (Evil Ed; 1995, Švedija)
Edward Tor Swenson (Johan Rudebeck) yra fantastinio siaubo filmo redaktorius. Po valandas trunkančių žiaurių filmų redagavimų, jis išprotėja ir pradeda siautėti pats, taip jis tampa Piktuoju Edu.
Filmas iš esmės yra aštunto ir devinto dešimtmečio filmų apie skerdynes parodija, o taip pat ir satyra – kaip žiaurių vaizdų žiūrėjimas, galima paveikti sveiką protą ir paversti žmogų psichopatu.
Ši juosta taip pat pagerbia ir kelias siaubo filmų klasikas, tokias kaip: „Helovinas“ (Halloween, 2007), „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, 1991), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), bet svarbiausia – “Piktieji numirėliai“ (Evil Dead, 1981), dėl tokių nuorodų, kaip veikėjo vardas Sam Campbell ir, žinoma, pavadinimas.
Kaip ir “Mirę sniegynuose”, šis filmas parodo daug šokiruojančių, kraujais srūvančių scenų. Nuo pirmos scenos, kuomet buvęs redaktorius susisprogdina save su granata (o jo boso reakcija – tiesiog nusivalyti akinius), iki žudynių šėlsmo, filmo pabaigoje. „Piktasis Edas” yra linksmas, stebinantis filmas su pakankamai besitaškančio kraujo, patenkinti visus “Mirę sniegynuose” gerbėjus.
6. Next Door (2005, Norvegija)
Tai antras režisieriaus Pål Sletaune filmas šiame sąraše. Jo istorija sukasi apie John (Kristoffer Joner), kurį neseniai paliko jo mergina Ingrid (Anna Bache-Wiig). Jis randa užuojautos kampą, pas savo kaimynes, seseris Anne (Cecilie Mosli) ir Kim (Julia Schacht). Tačiau netrukus jis supranta, kad šios sesės žino keistų dalykų apie jį ir Ingrid, taigi paaiškėja, kad kažkas čia yra labai negerai.
Filmas neria į kraupius kambarius ir trapią veikėjų psichiką. Tai klaustrofobinis, psichologinis trileris, su tamsia, šiurpą keliančia atmosfera. Siužetas turi pakankamai nukrypimu, kad žiūrovas iki pat pabaigos spėliotų ir liktų įtrauktas. Vaidyba, istorija ir veikėjai yra puikūs, kaip ir įdomiai parašytas dialogais.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių siaubo filmų, nufilmuotų uždaroje erdvėje
5. “Šalčio pagrobti” (Cold Prey; 2006, Norvegija)
Gan panašus į „Mirę sniegynuose“, tačiau be jokio humoro. Istorija apie penkis draugus, kurie išvyksta savaitgaliui į Norvegijos Alpes, tačiau linksmas savaitgalis tampa ne toks ir linksmas, kai vienas jų susilaužo koją, ir grupelė yra priversti prisiglausti apleistame Alpių viešbutyje. Jie nė neįtaria, jog jiems atvykus, jie yra stebimi ir tuoj čia užvirs tikras pragaras.
Tai smurto siaubo filmas, tačiau egzistuoja šioks toks skirtumas tarp jo, ir kitų smurto siaubo filmų – „Šalčio pagrobti“ yra neįtikėtinai gerai susuktas ir kurtas su aistra, prie kurios dauguma šio subžanro siaubo filmų nė nepriartėja. Čia yra neįtikėtinų įtampos momentų, didžioji vaidybos dalis yra itin gera, o atmosfera – jaudinanti (tiesiogiai ir netiesiogiai). Filmas buvo pakankamai geras, kad jam būtų sukurta antroji dalis – „Šalčio pagrobti 2“ (2008), kuri yra tokia pat gera, kaip ir originalas.
4. “Antikristas” (Antichrist; 2009, Danija)
Labiausiai netradicinis filmas šiame sąraše, apibūdintas, kaip „eksperimentinis siaubo filmas“ ir režisuotas kino legendos – Lars Von Trier. Filme vaidina Willem Dafoe ir Charlotte Gainsbourg, kaip Jis ir Ji – porelė, tragiškai praradusi savo sūnų. Bandydami susitaikyti su skausmu, jie išsikelia gyventi į trobelę miške, tačiau jų santuoka toli gražu nepasitaiso.
Išskyrus „Nimfomanę“ (Nymphomaniac, 2013), „Antikristas“ turbūt yra kontraversiškiausias šio garsaus režisieriaus filmas. Dalis kritikų vaizdingas sekso scenas ir smurtą vertino prieštaringai, jau nekalbant apie pagrindinę filmo mintį.
Nepaisant to, kameros veiksmas čia mesitriškas, o pagrindinių aktorių pasirodymai buvo tiesiog puikūs, aiškiai parodantys tamsiausius žmogaus psichikos užkaborius. Galų gale, „Antikristas“ nėra skirtas visiems, bet tie, kurie gali gyventi su kontraversija ir šokiruojančiais elementais, bus paprasčiausiai sužavėti.
3. “Trolių medžiotojai“ (The Troll Hunter; 2010, Norvegija)
Turbūt tai mažiausiai siaubo elementų turintis filmas šiame sąraše, kadangi yra kupinas fantastikos, komedijos ir dramos elementų.
Čia yra įsišaknijusios norvegų folkloro pasakos. Tai istorija apie grupelę studentų – Thomas (Glenn Erland Tosterud), Johanna (Johanna Mørck) ir Kalle (Tomas Alf Larsen) – kurie išsiruošia ištirti įtartinus žvėrių nužudymus. Ten jie aptinka žmogų, kurį iš pradžių palaiko brakonieriumi, bet paaiškėja, jog jis yra valdžios apgaulės dalis, kuri bando nuslėpti trolių egzistavimą nuo visuomenės.
Čia gan įdomiai sujungiami siaubo ir komedijos žanrai, yra pateikiamas sausas ir dažnai juodas humoras, tuo pat metu išlaikant šiurpinančią ir stingdančią atmosferą. Filme pamatysite gražią aplinką ir neblogą vaidybą, tačiau geriausias jo elementas – specialieji efektai. Nors filmas rodomas, kaip nufilmuotas vieno iš veikėjų ir kai kurie trolio vaizdai nėra itin gerai nufilmuoti, daugumoje kadrų jis atrodo įspūdingai tikras.
„Trolių medžiotojai“ gali lengvai būti nurašytas, kaip paprasčiausias filmas apie monstrą, tačiau kritikų jis yra įvertintas, kaip gudri satyra apie Norvegijos valdžią, kuomet reikia spręsti tikras problemas. Bet nepaisant jūsų pasirinktos interpretacijos, šį filmą yra tiesiog įdomu žiūrėti.
2. „Nakties sargyba“ (Nightwatch; 2003, Danija)
Danijos siaubo kinas buvo užbuksavęs, tačiau vėl įgavo vilties kibirkštį su „Naktie sargyba“. Pagrindinį vaidmenį atlieka Nikolaj Coster-Waldau. Jis vaidina Martin – jauną teisės studentą, kuris įsidarbina morge, kaip naktinis sargas. Tuo tarpu, serijinis žudikas, kurio pagrindinis tikslas yra prostitučių skalpavimas, laisvai vaikšto gatvėmis.
Negana to, kad šis siaubo trileris turėjo didelę įtaką panašaus tipo filmams ateityje, jis taip pat suteikė gaivaus oro gurkšnį su išdirbtais įbauginimais ir geru įtampos išnaudojimu. Režisierius Ole Bornedal sukūrė įtraukiančią juostą, su pakankamai siužeto vingių, išlaikančių žiūrovą tamsoje didžiąją laiko dalį, bet tuo pačiu suteikiančių jam pakankamai užuominų, kad niekas neatrodytų lyg atsiradę iš niekur.
Filmas išlaiko pusiausvyrą tarp baimės ir laukimo, kuomet žiūrovas be galo nori sužinoti kitą siužeto vingį, bet nuolat jo bijo ir tuo pačiu laukia. Ir nors filmas ir nėra visiškai originalus, gera vaidyba ir sukurta atmosfera yra daugiau nei pakankamai, norintiems pasimėgauti geru siaubo filmu.
1. “Įleisk mane” (Let the Right One in; 2008, Švedija)
Tai romantinis siaubo šedevras, sukurtas švedų režisieriaus Tomas Alfredson. Filme vaidina Kåre Hedebrant, kaip užgauliojamas berniukas. Netrukus į kaimynystę atsikrausto Eli (Lina Leandersson) ir jie tampa draugais. Tačiau netrukus paaiškėja jog naujoji berniuko kaimynė yra vampyrė.
Filmas meistriškai sujungia šiurpinančią atmosferą su už širdies griebiančia istorija, žiūrovai vienu metu ir džiaugiasi pagrindinių aktorių mielumu, ir tuo pačiu yra sukrečiami juos supančio žiaurumo. Gražiai nufilmuotas ir nepriekaištingai susuktas, filmas įtraukia žiūrovus. Kartu su vienais geriausių jaunųjų aktorių, ypač Lina Leandersson, juosta sujungia du žanrus, bet yra pakankamai netradicinė, kad kiekvienam jų pridėtų kažką naujo.
„Įleisk mane“ yra paremtas to paties pavadinimo John Ajvide Lindqvist romanu ir tapo vienu sėkmingiausių Švedijos sukurtų filmų per daugelį pastarųjų metų (buvo net sukurta amerikietiška šio filmo versija, ne geresnė už originalą, tačiau taip pat solidus filmas).
Išgirtas kritikų ir įsimylėtas žiūrovų, šis filmas nėra tiesiog geriausias Skandinavijos siaubo filmas XXI amžiuje, bet vienas geriausių siaubo filmų XXI amžiuje bendrai.
Taip pat skaitykite: TOP 50 geriausių XXI-ojo amžiaus siaubo filmų
