Dokumentinio filmo „Religulous“ kadras

Kažkodėl daugeliui atrodo, kad dokumentika dažnai yra visiškai neįdomi, joje pateikiami tik sausi nuobodūs faktai, o tokius filmus žiūri tik labai siauras žmonių ratas. Šie stulbinatys 10 dokumentinių filmų absoliučiai paneigs stereotipą apie blankius, miegą keliančius dokumentinius filmus.

10. „Religulous“ (2008)

„Religulous” tai dokumentinis filmas apie religijas, kuriame komikas Billas Maheris keliauja į tokias vietas kaip Jeruzalė, Vatikanas ir Solt Leik Sitis, imdamas interviu iš įvairiausių žmonių – musulmonų, krikščionių, mormonų ir t.t. Filmas sulaukė įvairių reakcijų – nuo kaltinimų tuo, kad kūrėjai religijas sumenkino iki pokštų ir stereotipų lygmens, iki pagyrų, kad bandoma pažvelgti į pasaulio religijas ir jų konfliktus iš kito kampo, nedarant iš to pasaulio pabaigos. Kritikai teigia, kad „Religulous“ yra ganėtinai svarbus filmas religijos tematika, keliantis iššūkius ir skatinantis kalbėti apie įsitikinimus, apie kuriuos diskuoti šiaip jau vengiama. Žiūrovas liks patenkintas bet kuriuo atveju – nesvarbu, ar šį filmą pasirinko dėl to, kad nori daugiau sužinoti apie religijas, ar tik tam, kad pasijuoktų.

9. „Karvių sąmokslo teorija“ (2014) Cowspiracy

Dokumentinis filmas „Karvių sąmokslo teorija“ gali pasirodyti kaip dar vienas filmas, skatinantis tapti vegetarais. Iš dalies taip ir yra, tačiau čia tai padaryti mėginama išimtinai aplinkosaugos aspektu, apsieinant be sentimentalių „pagailėkime gyvūnų“ scenų ir be moralizuojančių pamokslų – filmo kūrėjai „Karvių sąmokslo teorijoje“ bando susisiekti su įvairiomis JAV institucijomis bandydami sužinoti, koks yra būtent ne mėsos valgytojų, o gyvulininkystės industrijos poveikis aplinkai. Žiūrovai intriguojami nepatogiomis pauzėmis, kurios išduoda prastai slepiamą melą – ir tai suteikia šiam filmui išskirtinio žavesio, nepaverčiant jo dar vienu sentimentaliu filmu apie gyvūnų apsaugą.

8. „Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ (2014) Exit Through the Gift Shop

„Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ yra priskiriamas dokumentikos žanrui, tačiau galima teigti, jog kartu tai yra ir veiksmo komedija, priverčianti žiūrovą gerai pamąstyti kur yra ribos tarp meno, vandalizmo ir pamišimo. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad tai bus dokumentika apie gatvės meną, tačiau netrukus ima aiškėti, kad pagrindinis filmo herojus visgi yra jo operatorius – prancūzas Thierry Guetta, kuris yra apsėstas manijos viską filmuoti. Žingsnis po žingsnio, Thierry sugalvoja tapti menininku, super žvaigžde – ir jam tai pavyksta, tačiau kokia kaina? „Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ suteikia žiūrovui galimybę pačiam įvertinti Thierry ir jo meną, taip pat nuspręsti, ar visa tai išvis verta meno vardo, todėl tai neabejotinai yra vienas labiausiai intriguojančių ir diskusijas keliančių filmų.

7. „Tylos žvilgsnis“ (2014) The Look of Silence

„Tylos žvilgsnis“ – dokumentinis-biografinis Joshua Oppenheimerio filmas apie 1965-1966 metų Indonezijos žudynes. Filme vaizduojama šeima, kuri išgyveno genocidą ir akis į akį susidūrė su vienu iš asmenų, kuris nužudė jų šeimos narį. „Tylos žvilgsnis“ neabejotinai yra skausmingas – skaudi ir pati šalies istorija, ir šeimos drama, kadangi niekas apie šias tragedijas garsiai nekalba, pati tema yra tabu, o žmonės yra priversti žudikus laikyti didvyriais. Šis dokumentinis filmas leidžia žiūrovui prisiliesti prie vieno iš skaudžiausių Indonezijos istorijos puslapių, o kiekviena filmo scena palieka neišdildomą, tačiau emociškai nelengvą įspūdį.

6. „Ieškant namų“ (2014) Finding Home

„Ieškant namų“ yra unikali dokumentika apie prekybą žmonėmis ir jos aukas – šiuo atveju, tris jaunas moteris iš Kambodžos. Filmas kalba apie sunkumus, asmenybės augimą ir iššūkius kuriuos patiria žmonės, išsilaisvinę iš prekybos žmonėmis gniaužtų. Kiekviena iš trijų filmo herojų turi savo istoriją ir savo sunkumus, ir pastarieji žiūrovui atskleidžia kaip yra sunku atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai po patirto seksualinio ir fizinio smurto, kurį patyrė šio dokumentinio filmo veikėjai. „Ieškant namų“ mums primena, kad mes visi esame žmonės, kurie, nepaisant rasės, gyvenimo aplinkybių ir kitų dalykų, ieško vieno ir to paties – meilės, bendruomenės jausmo ir žinojimo, kad kažkas tave priima tokį, koks esi.

5. „Žemės gyventojai“ (2005)

„Žemės gyventojai“ yra amerikiečių dokumentinis filmas apie visišką žmonių priklausomybę nuo gyvūnų dėl ekonominių priežačių. Filmas yra suskirstytas į penkis skyrius – naminiai gyvūnai, maistas, drabužiai, pramogos ir mokslas – ir pasinaudojant slaptomis kameromis žiūrovui pateikia dar niekur nematytą medžiagą apie tai, kaip dirba viena didžiausių pasaulio industrijų. Galingas, informatyvus ir provokuojantis diskusijas dokumentinis filmas „Žemės gyventojai“ yra vienas iš nedaugelio savo žanro atstovų, kurie suprantamai paaiškina, kaip susiję gamta, gyvūnai ir žmonių ekonominiai poreikiai.

4. „Šoa“ (1985) Shoah

„Šoa“ – prancūziškas dokumentinis filmas apie Holokaustą, režisuotas Claude Lanzmanno. Filmą užbaigti užtruko vienuoliką metų, o pati juosta yra ilgesnė nei devynių valandų trukmės, pristatanti režisieriaus imtus interviu iš Holokaustą išgyvenusių asmenų, to meto įvykių liudininkų, ar kitų asmenų turėjusių ryšių su vokiečių Holokaustu Lenkijoje. „Šoa“ dėmesį sutelkia ties keturiomis temomis – Lenkijos miesto Kulmo koncentracijos stovykla, Treblinkos ir Aušvico koncentracijos stovyklomis, bei Varšuvos getu. „Šoa“ daugelio kritiku yra laikoma to meto dokumentikos šedervu, virpinančiu žiūrovo širdį tikromis istorijomis ir faktais, todėl nenuostabu, kad filmas dažnai apibūdinamas kaip legendinis kūrinys apie didžiausią moderniųjų laikų blogį.

3. „Gelbėk mus nuo pikto“ (2006) Deliver Us from Evil

„Gelbėk mus nuo pikto“ yra JAV dokumentinis filmas, kuris pasakoja apie airių katalikų kunigo Oliveio O`Grady, kuris prisipažino 1970-1990- aisiais Šiaurės Kalifornijoje seksualiai priekabiavęs ir išprievartavęs 25 vaikus, gyvenimą. Filme pateikiami teismo dokumentai, vaizdo liudijimai ir interviu su teologais, psichologais bei advokatais. „Gelbėk mus nuo pikto“ intriguoja tuo, kad teigia, jog Bažnyčia žinojo apie šiuos nusikaltinimus, tačiau ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad juos nuslėptų. Filme kritiškai žvelgiama į pedofilijos nusikaltimus katalikų Bažnyčioje, o filmo režisierė meistriškai atskleidžia kraupias ir pasišlykštėjimą keliančias detales.

2. „Žudymo aktas“ (2012) The Act of Killing

„Žudymo aktas“ yra dokumentinis filmas apie jau minėtas žudynes Indonezijoje 1965-1966 metais („Tylos žvilgsnis“ yra tarsi šio filmo tęsinys). Filmas koncentruojasi į vietinį gangsterį Anwarą, kuris iš kino bilietų pardavėjo buvo paaukštintas į mirtį sėjančios gaujos vadus Šiaurės Sumatroje. Anwaras kameroms išsamiai pasakoja savo prisiminimus ir tai, kokius jausmus išgyveno žudydamas žmones. Žudikas vis dar ne iki galo suvokia ar tai, ką jis darė yra nuodėmė ar ne, ir teigia, kad nenori apie tai galvoti. „Žudymo aktas“ yra svarbi kelionė po sudėtingą žudiko psichologiją, priverčianti suprasti, kad mus labiausiai sukrečia ne pats faktas, kad buvo žudomi žmonės, o tai, koks žmogus slypėjo už visų šitų žudynių.

1. „Samsara“ ir „Baraka“ (2011/1992)

Šie du neatsiejamai tarpusavyje susipynę filmai yra amerikiečių režisieriaus Rono Friko kūriniai. Abu filmai vaizdų ir garso pagalba kuria filosofinę esė – „Baraka“ pradedama Himalajų vaizdais, vėliau rodomi įvairių religijų ritualai, juos keičia laukinės gamtos vaizdai, gamtoje gyvenančių žmonių genčių šokiai. Šiuos vaizdus keičia šiuolaikinės civilizacijos laimėjimai, negandos ir beprasmybė – masinė gamyba, transporto ir žmonių masių spūstys, psichikos ligos, skurdas, šiukšlynai, kariai ir karo technika, koncentracijos stovyklos. „Samsara“ irgi labai panaši į savo pirmtakę – vaizduojami gamtos ir civilizacijos žmogus, produkcija ir destrukcija, religinė pasaulėjauta ir psichozė. Įdomu tai, kad filme nėra nei vieno veikėjo, jokio pasakojimo, siužetas kuriamas vien vaizdų, garsų ir asociacijų pagalba, todėl tikrai prikaustys žiūrovų dėmesį savo išskirtinumu.

Taip pat skaitykite:  TOP 10 naujausių neo-noir žanro kino filmų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: