Kai kasmet kino industrija žiūrovams pateikia šimtus naujausių filmų, kartais sunku išsirinkti tikrai vertus dėmesio. Šiandien pateikiame jums dar vieną filmų TOP 10 – filmų, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka moterys.
10. „Žaklina“ (2016 m.)
Naujausia vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ – apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną ir dviejų jo vaikų motiną, puikiai laviruojančią tarp koketiškai besišypsančios, valdingos ir įtakingos mados ikonos televizijoje, bei šoko po vyro mirties apimtos, širdgėlos ir nevilties pilnos moters kasdieniame gyvenime. Kai netikėtai nušaunamas Žaklinos vyras, pasauliui ir žiniasklaidai tai tik dar viena sensacinga nelaimės istorija, kurią galės aptarinėti dar ilgą laiką, o jai, tai absoliuti pasaulio griūtis, sustabdanti laiką ir priverčianti užsidėti juodą šydą, atimantį net norą gyventi. „Žaklina“ yra moteriškas filmas, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jis skirtas tik moterims. Vis dėlto jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Šios moters istorija slypi detalėse – jausmuose, pokalbiuose, daiktuose, o ne įtemptame veiksme ir kriminaliniame istoriniame pasakojime. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį atliekanti Natalie Portman, su savo užduotimi susitvarkė išties puikiai. Suvaidinusi visą herojės įvaizdžių ir emocijų spektrą, aktorė tapo filmo uola, prieš kurią, visi kiti svarbūs šios istorijos vaidmenys nublanko ir pasirodė tik kaip epizodiniai veikėjai. Galiausiai, juosta buvo nominuota net trims „Oskarams“ – geriausios pagrindinės aktorės, geriausio kostiumo dizaino ir geriausio muzikinio garso takelio kategorijose.
9. „Mustangės“ (2015 m.)
Ką Turkijoje išgyvena merginos, tampančios moterimis? Iš Turkijos kilusi režisierė Deniz Gamze Ergüven savo debiutiniame filme „Mustangės“, žaismingu ir subtiliu stiliumi demonstruoja konservatyvios ir religingos Turkijos visuomenės dalies sampratą apie moteris, bei pastarųjų priešinimąsi papročiams. Seserys: Lalė, Nur, Selma, Eisė ir Sonei, auga atokiame šiaurinės Turkijos miestelyje. Prieš dešimt metų mirus jų tėvams, mergaitės perduotos auginti senelei ir dėdei. Įstabaus gamtovaizdžio apsupty gyvenančioms ir bręstančioms sesėms, griežtos giminaičių taisyklės tikrai nėra mielos: po nekalto žaidimo su vietiniais vaikinais namiškių apkaltintos pasileidimu, jos tampa izoliuotos namuose. Smūgiai į veidą ir brutalus skaistybės patikrinimas klinikoje tėra švelni bausmė lyginant su tuo, kas jų laukia po to. Laisvalaikį kieme ir mokyklą, pakeičia namų ruoša ir valgio gaminimas, o despotiškasis dėdė ir tradicijų apsėsta senelė, ima ieškoti mergaitėms vyrų, už kurių, nori ar nenori, jos privalės kuo skubiau ištekėti. Tokios griežtos priemonės ir auklėjimo metodai, tik dar labiau skatina seseris nepaklusti, o jų maištas išryškėja įvairiausiomis formomis: pasprukimas į futbolo varžybas, naktiniai išėjimai iš namų, netgi skaistybės laikymosi pergudravimas. Nustatytos ribos merginų nesustabdo, tiesiog verčia sugalvoti vis naujus jų apėjimo būdus. Filmo nuotaika svyruoja lyg svarstyklės: jaunatvišką džiugesį ir juokelius nusverinėja liūdesys dėl nesuprantamų draudimų, kaltinimų ir papročių. Režisierės sukurti gyvi ir organiški charakteriai, kuriuos įkūnijo jaunos ir nepatyrusios aktorės, yra savarankiški, mat kiekviena iš seserų, skirtingose situacijose elgiasi savaip, tačiau tuo pačiu, tarp jų juntamas stiprus tarpusavio ryšys.
8. „Mėlyna šilčiausia spalva“ (2013 m.)
Pagrindinės veikėjos Adelės gyvenimas iš šalies niekuo nesiskiria nuo kitų moksleivių – už pamokas čia svarbiau aptarti kas į ką žiūri ir kas su kuo miegos, o vakarai, dažniau praleidžiami vakarėliuose, nei prie knygų. Adelės paauglystės misija yra ne surasti save – ji jau žino kas yra ir ko nori, bet trokšta atrasti savo vietą ir žmones, kurie nesmerktų jos dėl akimirksniu įsiplieskusios meilės nepažįstamai mėlynplaukei merginai. Ne tik nepažįstamosios plaukai, bet ir jos akys, lovos patalynė ir suknelė, kurią Adelė apsivelka svarbią dieną susitikdama su ja, yra mėlyni. Net meilės scenos, tarp šių dviejų paauglių merginų atrodo švelniai mėlynos, beje – lesbietiškos. Taip, sekso čia yra, tačiau jis gražiai pateiktas, labiau kaip erotika, nei pornografija. Žiūrint šį filmą, kartais norisi, kad viskas vyktų greičiau. Ar būtina rodyti Adelę kepančią koldūnus? Gulėjimas ant lovos žiūrint į lubas, priartinti veidų kadrai, nuobodulys per literatūros pamokas – režisierius A. Kechiche niekur neskuba, ir užuot kūręs filmą tiesiog leidžia pajausti gyvenimą, būti kartu su Adele nejaukiose tylos pauzėse, išgyventi muistymąsi ir įtampą prieš pirmą bučinį. O gal nesibučiuoti? Gal atstums? Tai jausmingas filmas, smulkiai pasakojantis paauglio virsmą į suaugusį žmogų, neišvengiant alkoholio, atsitiktinio sekso, bandymo suprasti save ir meilės kančių, kurios atrodo lyg pasaulio pabaiga. Jis lyg plytelė mėgstamo šokolado empatijos ir lėto filmo gerbėjams, kurią norisi suvalgyti greitai ir iš karto, tačiau tik mėgaujantis lėtai, suprantamas tikrasis jos skonis.
7. „Kambarys“ (2014 m.)
Vieno geriausių 2014 metų filmo istorija, mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Kai prieš septynerius metus, senis Nickas (Sean Bridgers) klasta įviliojo jauną septyniolikmetę Joy į galinio kiemo daržinę, merginai ji tapo kalėjimu, kuriame, kasdien patiria smurtą ir prievartą. Šimtus kartų nesėkmingai bandžiusi pabėgti, dabar jau moteris, Joy stengiasi nepalūžti tik dėl vieno – savo mylimo penkiamečio sūnaus Jacko, gimusio iš prievartos, tačiau tapusio vieninteliu moters gyvenimo džiaugsmu. Dviese gyvendami vos 12 kvadratinių metrų dydžio kambarėlyje ir nuolat kenčiantys senio neapykantą, motina ir sūnus remiasi tik į vienas kitą, svajodami, kad vieną dieną galės kartu pažvelgti į žydrą dangų ne tik per siaurą langelį lubose. Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią belaisvę, sekančią dieną senis Nickas atjungia kambaryje elektrą bei šildymą. Tokia ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog daugiau taip tęstis nebegali ir ji privalo išgelbėti bent sūnų. Tai jautri ir abejingų nepaliksianti drama, puikiai įvertinta tiek paprastų žiūrovų, tiek kino kritikų. Kambaryje įkalintos moters vaidmeniui, aktorė Brie Larson ruošėsi ilgokai, ji net užsidarė mėnesiui namuose, be jokio interneto, televizijos ir telefono, kad geriau suprastų savo personažą. Tai be abejonės sėkmingiausias jos vaidmuo, atnešęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose, o jaunajam Jacob Tremblay, jau dabar piešiama spalvinga ateitis Holivude.
6. „Vis dar Elis“ (2014 m.)
Alice Howland (Julianne Moore) – talentinga universiteto profesorė ir puikiai žinoma rašytoja. Moters gyvenimas, regis, yra tobulas – ji dirba mylimą darbą, yra laimingai ištekėjusi ir turi tris puikius vaikus. Idilė suskaldoma, kai Alice, garsėjančiai savo intelektu ir sąmoju, nustatoma ankstyvos stadijos Alzhaimerio liga. Moteris ima pamiršti žodžius, datas, ilgainiui net savo vaikų vardus. Liga tampa šeimos išbandymu, tačiau Alice sveikatai sparčiai prastėjant, moteris suvokia, kuo galų gale baigsis jos liga ir stengiasi savo likimą pasitikti oriai, praleisdama kuo daugiau laiko mylinčių žmonių apsuptyje. Sulaukusi didžiulio pripažinimo, kino juosta, kai kurių kritikų nuomone, tokia sėkminga tapo dėl puikiai pasirinktos filmo temos. Visi filmai, kalbantys apie neišgydomas ligas, vienaip ar kitaip paliečia žiūrovus, o Alzhaimerio liga siaubinga tuo, jog sunaikina žmogaus tapatybę, protą, palikdama tik kūną, kaip prieš tai jame egzistavusios sielos įrodymą. Pagrindinės herojės siekis oriai pasitikti ligą ir kiek įmanoma ilgiau su ja kovoti – puikus pavyzdys ir įkvėpimas visiems, vienaip ar kitaip susidūrusiems su Alzhaimeriu. Pagrindinio vaidmens aktorė Julianne Moore, yra viena tų aktorių, apie kurias sakoma: „susitvarkytų su bet kokiu vaidmeniu“. Jos filmografija ir sukurtų personažų spektras išties įspūdingi, o moters talentas už vaidmenį „Vis dar Elis“, šiemet pagaliau buvo įvertintas Oskaru. Prieš tai šiam prestižiniam kino pasaulio apdovanojimui aktorė buvo nominuota net keturis kartus.
5. „Tarnaitė“ (2016 m.)
Juosta „Tarnaitė“, mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia neapsieinama ir be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis suskirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Filmo tikslas – obsesinis-kompulsinis dėmesys detalėms, jungiančioms įvairius istorijos aspektus tokiu būdu, jog pabaigoje žiūrovas liks be žado ir bus pakerėtas kompleksiškumo ir elegantiškumo deriniu. „Tarnaitė“ – pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dėdę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką „princą gelbėtoją“, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas pasijunta.
4. „Amerikos mylimoji“ (2016 m.)
Star (akt. Sasha Lane) – problemiška paauglė, užgauliojama vyresnio vyro ir gyvenanti didelės rizikos kvartale, besirūpinanti svetimais vaikais ir praradusi viltį. Nenuostabu, jog sutiktas žavus vyras Jake (akt. Shia LaBeouf) nesunkiai įkalba merginą važiuoti su juo ir jo komanda prekiauti žurnalais Vidurio Vakarų Amerikoje. Autobusiuku keliaujantis jaunimas, narkotikai, alkoholis ir seksas, apgavystės bei piktnaudžiavimas melu – visa tai tampa juostos ašimi ir pagrindine jos problematika. Nesąžiningumu grįstas darbas, turtingų žmonių reketavimas ir kenksminga aplinka priveda paauglius prie degradacijos bedugnės. Nesuvokdami pasekmių, keliaudami ir meluodami, jie žiūrovą supažindina su ta žmonijos puse, kuria, atrodo reiktų gėdintis ir smerkti, bei jokiais būdais neleisti ištrūkti į viešumą. Filmo epicentre – jaunimo judėjimas tiek fiziniame lygmenyje, peržengiant valstijų sienas, tiek emociniame, reikalaujančiame svyruoti tarp troškimų ir galimybių, savęs pažinimo ir rizikos prarasti individualumą. Paauglius judėti skatina ne tik darbas ar pinigai, bet ir hormonai, ambicijos, nepasitikėjimas aplinkiniais bei šlykštėjimasis ta vieta, iš kurios yra kilę. Jiems geriau bet kur, tik ne ten. Filmas išsiskiria tuo, kad dauguma jo aktorių, įskaitant ir pagrindinį vaidmenį atliekančią Sasha Lane, yra neprofesionalai, surinkti pavasario atostogų metu arba įvairiuose klubuose ir baruose. Juostos režisierė Andrea Arnold, pamačiusi jauną merginą baltu bikini ir dredais, iškart suprato, jog tai ji – pagrindinė filmo herojė. Sasha Lane, pagalvojusi, jog tai pokštas ar kvietimas filmuotis pornografiniame filme, atsisakė ir net teigė, jog nužudytų bet ką, kas ketintų ją nuskriausti. Galiausiai, įkalbėta mergina sutiko ir po nedidelės peržiūros gavo pagrindinį „Amerikos mylimosios“ vaidmenį. Nors juosta susukta vos per 56 dienas, aktoriai – neprofesionalai, o kūrybinei komandai teko du mėnesius praleisti kelyje, rezultatas pribloškiantis – begalė apdovanojimų, nepaprastai didelis populiarumas bei puikus kritikų vertinimas.
3. „Juodoji gulbė“ (2010 m.)
Nina (akt. Natalie Portman) – jaunutė balerina, visą save atiduodanti baletui. Ji – perfekcionistė, tobulai atliekanti kiekvieną šokio žingsnelį ir laukianti savojo triumfo valandos. Kai baletmeisteris Thomas Leroy (akt. Vincent Cassel) nusprendžia sukurti energingesnę, atviresnę ir labiau šokiruojančią, modernią Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ versiją, Nina neriasi iš kailio tam, kad gautų pagrindinį vaidmenį. Visi, matydami mielą Ninos veidelį ir žinodami jos ramų charakterį garsiai abejoja, kad tyra ir švelni mergina, sugebės įtikinamai suvaidinti stiprią, aistringą ir pagiežingą Juodąją gulbę. Prasidėjus repeticijoms, vieną dieną į salę įžengia Lilė (akt. Mila Kunis) – aistringa, lengvabūdė ir nenuspėjama šokėja, visiška Ninos priešingybė, gąsdinanti ir tuo pačiu ją traukianti, bei rodos, tobulai tinkanti Juodosios gulbės vaidmeniui. Augant įtampai teatre, pagrindinė veikėja iš kuklios ir ramios merginos, vedama ambicijų ir ją valdančių vidinių demonų, transformuojasi į nenuspėjamą ir aistringą moterį, kurioje nebelieka senosios Ninos pėdsakų. Elegantiška ir žiauri, drąsi ir subtili kino juosta ištrina ribą tarp realybės ir beprotybės, metasi į kraštutinumus bei žiūrovui parodo absoliučiai nepamirštamą siaubo pasaką, kurioje jis priverčiamas kartu su Nina išgyventi jos dramą – kristi ir stotis, atsidurti ant emocinio išsekimo ribos ir jausti ore tvyrančios įtampos kvapą. Pagrindinę veikėją įkūnijančiai Natalie Portman, šis vaidmuo buvo tarsi tramplinas, leidęs išsivaduoti iš mielų mergaičiukių vaidmenų ir nušluostyti nosį visam Holivudui, bei parodyti, kad jau suaugo ir nebijo nei seksualinio turinio scenų, nei sunkaus darbo vardan išsvajoto vaidmens. Kino kritikai vaidmenį šioje juostoje vadina stipriausiu aktorės karjeroje, todėl nenuostabu, kad Natalie buvo pagerbta ir Oskaro apdovanojimu.
2. „Kerol“ (2015 m.)
„Kerol“ – žavus, švelniai radikalus filmas, kai kurių kritikų įvardijamas kaip liūdniausia, ką jiems teko matyti. Tai rafinuotas Holivudo kūrinys, persmelktas savita vidurio amžiaus melancholija, perteikiantis meilę kaip rizikingą, tačiau būtiniausią kiekvienam žmogui patirtį. Jauna mergina Teresa (akt. Roonie Mara), dirbanti prekybos centre ir svajojanti kada nors tapti fotografe, prieš pat Kalėdas, darbe sutinka Kerol (akt. Cate Blanchett) – turtingą, elegantišką ir su vyru dėl dukters globos kovojančią moterį. Visiškai atsitiktinai susitikusios moterys, netikėtai supranta, kad kažkuo traukia viena kitą, o galiausiai, viskas perauga į uždraustą meilę. Gyvendamos 6-ąjame dešimtmetyje, kai homoseksualūs jausmai yra absoliutus tabu, o tos pačios lyties ryšiai visiškai smerkiami visuomenėje, moterys turi nuolatos saugotis ir kovoti, kad jų meilė išliktų. Šiame filme, daug kas regima per stiklą ir atspindžius. Teresos žvilgsnis nuolatos pagauna Kerol per mašinos langą, vitrinų stiklus ar fotoaparato objektyvą. Ši atspindžio, stiklo metafora, tarsi atspindi Teresos, kuri jaučiasi atsiribojusi ir nesugebanti įsilieti į gyvenimą atotrūkį nuo pasaulio, bei nematomą ribą, sieną, kurią tarp jos ir Kerol, kurią pastatė visuomenė. Pajutusi, kad pagaliau gali valdyti savo gyvenimą ir supratusi ko nori, Teresa tarsi atgyja, tampa drąsią moterimi, pasiimančią ko nori ir provokuojančia Kerol elgtis taip pat. Aktorės Cate Blanchett ir Roonie Mara subtiliai perteikia pačius slapčiausius herojų jausmus. Jų meilę žiūrovas seka iš menkiausių judesių, žvilgsnių, užuominų. Filmas įtraukia žiūrovą ir jo nebepaleidžia, skatindamas jausti tai, ką jaučia filmo herojės Teresa ir Kerol, bei kartu su jomis leistis į sudėtingą emocinę kelionę.
1. „Ji“ (2016 m.)
2016-ieji. Paryžius. Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris, pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Ima kilti įtarimų, kad gal ji visai nebuvo išprievartauta? Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima. Ji stipri ir nepalaužiama, tačiau kai tik lieka viena, tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Kitą dieną, Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami, ir toliau kas rytą keliaudama į darbą? Kodėl nesikreipia į policiją? Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Skoninga, bet tuo pačiu labai seksuali. Trapi, bet bauginanti. Nuosekli, bet nepaliaujanti stebinti. Kaip ir pagrindinė šio filmo herojė, režisieriaus Paul Verhoeven meistriškai sukurta istorija, išlaiko žiūrovą prilipusį prie ekrano nuo filmo pradžios, iki pat šiek tiek komiškos ir lengvai iškrypėliškos pabaigos.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių (kol kas) antro dešimtmečio filmų
