Žinome tai, kodėl V.Putinas meluoja, bet nežinome – kodėl vėluoja

Paskelbė: Data: 2016-11-19 06:55

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons nuotr.

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, daug svarbiau būtų pabandyti atsakyti į klausimą – kodėl misteris V. Putinas keistai užsiciklinęs meluoja ir meluoja, negalėdamas sustoti, net peržengdamas tokiame užsiangažavime melui ciniškojo racionalumo ribas, kai pasirinkta priemonė tampa neadekvati net pačių blogiausių tikslų įgyvendinimui? Tačiau, kaip atrodo, šio klausimo net neverta detaliau išplėtoti, žinant išankstinį atsakymą, kad patologinis melagis negali nemeluoti ir taškas

Savo ruožtu tokio tautologinio atsakymo neužtenka, jeigu klausiame – kodėl minėtas asmuo kaip taisyklė vėluoja į svarbius susitikimus, neretai nemandagiai priversdamas laukti derybų partnerius, kitų šalių aukštus asmenys, – toks atsipūtimas ypač krito į akis, kai Rusijos vadovas vėlavo valandą ir net su viršum vieno ir kito susitikimo su Popiežiumi metu. Tiesą sakant, prisiminiau dabar seniai žinomą V.Putino kompleksą visur pavėluoti iš naujo, kai sužinojome, jog šįkart Kremliaus šeimininkas pats pirmasis, užbėgdamas visiems už akių, pasveikino D.Trumpą dėl pergalės prezidento rinkimuose ir, regis, siekdamas pralenkti patį laiką, jau derina susitikimo su naujai išrinktuoju prezidentu datą pastebimai perskubėdamas, dar anam neperėmus įgaliojimų iš nueinančios administracijos. Iš tiesų, jeigu jūs kada nors matėte traukinių stoties laukimo salėje atvykusį keleivį prieš laiką, keliomis valandomis anksčiau nei išeina traukinys pagal tvarkaraštį, galite drąsiai spėti, kad tai yra pastoviai vėluojantis žmogus, kuris šįkart pabandė apsidrausti su kaupu.

Galimas daiktas, ne vienas pasakys, kad esą nėra reikalo veržtis pro atviras duris, be pagrindo dramatizuojant tokį menkniekį, kai pats aptarto vėlavimo faktas paaiškina, kad čia susidūrėme su chamiškos natūros žmogumi, kuris nieko neišmano apie etiketą, nekalbant jau apie diplomatinio protokolo vingrybes ir tik sutikęs aukštesnį už save poną iš baimės parodo kažką panašaus į pagarbos kitam asmeniui grimasą. Taip lengvai būčiau linkęs manyti ir aš pats, jeigu nebūtume matę ir girdėję, kad tas pats V.Putinas be didesnių pastangų ne tik iš baimės, bet, tarkime, žaismingumo dėlei, moka apsimesti mandagiu, pagarbiu, įsiklausančiu į kitą pašnekovą, jeigu nepasakyti, lipšniu ir diplomatinio kanono požiūriu rafinuotu žmogumi. Tas atvejis, kad susitikimo su Lietuvos prezidente D.Grybauskaite metu V.Putinas kaip koks spuoguotas paauglys žiaumojo gumą, neturėtų mūsų taip paprastai suklaidinti, nes TV kameros parodė finalinę susitikimo fazę, kai Rusijos vadovui tapo visiškai akivaizdu, jog D.Grybauskaitės taip ir nepavyko išdurti, taigi jo arsenale liko tik viena tokiems veikėjams būdinga veiklos priemonė – parodyti panieką neprigautam partneriui. Todėl galima pasakyti dar ir taip, tąsyk V.Putinas įnirtingai kramtė savo atvipusią iš nevilties lūpą.

Nekalbėkime dabar apie pietiečius, kurių įprotis vėluoti yra jų kultūrinio tapatumo dalimi, nes V.Putinas visų pirma atstovauja šiaurės kraštą ar net amžino įšalo zoną. Kita vertus, čia galima pabandyti greituoju būdu sukurti kažką panašaus į psichoanalitinę intrigą, prisimenant tą aplinkybę, kad paprastai vėluoti yra linkusios moterys, tarkime, tokiu būdu siekdamos pakelti savo vertę, pasibranginti. Taigi čia tarsi ir būtų galima forsuoti faktą, kad šio straipsnio herojus yra apsėstas ne vieno moteriškumo komplekso, – ypač prisimenant jo pomėgį demonstruoti apnuogintą torsą ir psichoanalitine maniera priskaldant daug malkų iš smulkmenos, metodologiškai sureikšminant vieną ar kitą žmogaus elgesio keistenybę. Tačiau kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, psichoanalitinio tyrimo refleksai, ypač jų froidistinė atmaina, mūsų laikais jau yra neadekvatus laiko dvasiai anachronizmas – labiau muziejinė relikvija nei aktualus tyrimo būdas. Kita vertus, čia iš tiesų negaliu praleisti išskirtinai dėkingos progos pasakyti dar keletą papildomų žodžių šiuo atskiru klausimu, ne taip jau toli nukrypstant nuo temos kaip galėtų kažkam pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

S. Freudo ištaros, redukuojant žmogaus esmę į erotinio pobūdžio kompleksus, buvo tikslus atsiliepimas į ankstesnių amžių drovumo kultūros įtampas, kai erotikos tematika žmogaus kasdieniniame gyvenime buvo stipriai vualizuojama, dangstoma įvairiausio pobūdžio tabu. Giluminės psichologijos kūrėjas sugebėjo įvertinti ir aprašyti tas laikmečio duotybes, kurios susiformavo dėl erotinių troškimų įsisąmoninimo slopinimo, tokiu būdu atrandant pasąmonės kaip savotiško sąmonės pogrindžio, išstumtų už sąmonės ribų seksualinio pobūdžio potraukių buveinės tematiką. Tačiau iš tiesų būtų naivu manyti, kad mūsų kraštutinai seksualizuotoje kultūroje, atsikračiusioje anksčiau minėto tipo tabu, pasąmonė neva formuojasi lygiai tokiu pat seksualinių troškimų represijų ar išstūmimų būdu, – o tai savo ruožtu reiškia, jog froidistinė mąstymo inercija dabar labiau užtemdo nei padeda suvokti reikalo esmę.

Kaip jau yra kalbėta ne kartą, mokslas gali pažinti tik tai, ką sugeba išardyti. Žinia, psichoanalizėje, aptariant psichėjos turinį, visados svarbiausiu atskaitos tašku buvo neurozė su jos sukuriamais psichosomatinio pobūdžio sutrikimais. Savo ruožtu prancūzų poststruktūralistai, atsiribodami nuo Edipo komplekso dominuojančio pavyzdžio froidistinės metodologijos, teigia, kad labiau parankus sąmonės konfigūracijų tyrimui yra kliedesių faktorius arba, dar tiksliau tariant, klinikinės šizofrenijos atvejis. Įdomiausia čia plėtojamos temos požiūriu yra tai, kad pagal praktikų stebėtojų liudijimus archetipiniuose kliedesiuose nefiksuojamos jokios Edipo komplekso užuominos, tačiau čia su pertekliumi vyrauja valdžios troškimo sukuriamos kolizijos, kompleksai, nusivylimai ir t.t. Taigi savo ruožtu leiskite pateikti dar ir tokią prielaidą, kad aprašytas kliedesių faktas atvirkščiai proporcingu būdu byloja apie kraštutinai seksualizuoto mūsų laikmečio savitumą, kai erotikos pasiūla dominuoja su pertekliumi (atskirais atvejais žmogaus kūnas yra dekonstruojamas, siekiant atrasti naujus seksualinio pasitenkinimo židinius), o valdžia kaip ir anksčiau išlieka didžiausiu deficitu.

Gal jau esu kažkur prasitaręs anksčiau, bet labiau tikėtina, kad prisipažinsiu tik dabar, jog nuo seno laikausi įsitikinimo, kad labiausiai pavaizdus šizofrenijos simbolis yra dvigalvis, be to, žiūrintis diametraliai priešingomis kryptimis erelis, liudijantis apie patį radikaliausią susidvejinimo, taigi šizofrenijos ir kliedesių fantasmagorinių siužetų sukuriamos įtampos atvejį. Tačiau, regis, dar labiau keblus yra paties V.Putino atvejis, įpareigojantis mus, norite tikėkite, norite ne, kalbėti jau apie mutaciją ar jau karikatūrą trigalvio erelio linkme.

Kaip jau buvo užsiminta, masiniame vartojime dominuoja du V.Putino įvaizdžiai – vienas, nežiūrint visko, yra pakankamai racionalus, susivaldantis, kartais nustebinantis net mandagumo pasažais Putinas, manoma, yra žmogus, su kuriuo galima pabandyti derėtis, kitas Putinas yra pabaisa, ligota ir visiškai degradavusi būtybė, galop – psichopatas, mojuojantis atominės grėsmės vėzdą. Su pirmuoju Putinu galima iš principo susitarti, su antruoju joks dialogas neįmanomas taip pat iš principo. Tačiau nejaugi dar nepastebėjote, kad paprastai Vakarų partneriai siekia užmegzti pokalbį su kažkokiu tarpiniu Putinu, bandydami įtikinti mus, jog vieno, būtent iracionalaus Putino plakatą reikėtų nukelti ir drauge pradėti kelti kito, labiau racionalaus Putino vėliavą. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, keblus išlieka pats susitrejinimo faktas: jeigu jau susidvejinimas yra pripažįstamas kaip šizofrenijos pavyzdys, susitrejinimas turėtų būti laikomas kažkokia trigonometrine beprotybe.

Kai tokių Putinų yra visas būrys, mažiausiai trys, vienas iš jų, būtent tas, kurį pastebime kažką veikianti realiu laiku, paprastai visur pavėluoja, nes erdvė yra simultaniška, o laikas – ne.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt