Scanorama pristato: Dar viena stulbinanti „Kitų gyvenimo“ istorija -„Kūrinys be autoriaus“

Paskelbė: Data: 2019-11-22 05:16

Spausdinti | Komentarai

Vokiečių kino režisierius Florianas Henckelis von Donnersmarckas išgarsėjo 2006-aisiais metais, kai jau pirmasis jo vaidybinis filmas „Kitų gyvenimai“ (Das Leben der Anderen) surinko daugiau nei septynias dešimtis įvairių apdovanojimų, o po metų buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias užsienio filmas. „Kitų gyvenimai“ visam pasauliui parodė tai, ką neblogai žinojo VDR gyventojai, savo kailiu pajutę paskutinį socialistinės Vokietijos gyvavimo dešimtmetį itin suaktyvėjusią paprastų piliečių sekimo paranoją. Tada šios Vokietijos dalies gyventojai buvo pasidalinę į dvi grupes – tuos, kurie seka, ir sekamuosius.

Vienas „Kitų gyvenimo“ herojus yra Slaptosios policijos „Stasi“ agentas Gerdas Visleris, gavęs įsakymą sekti kiekvieną socialistinei valdžiai nelojalaus dramaturgo Georgo Dreymano bei jo draugės žingsnį ir klausytis porelės intymiausių pokalbių. Įdomiausia filme yra tai, kaip pamažu šis uolus ir ištikimas totalitarinio pasaulio sraigtelis, pagaliau supratęs savo profesijos amoralumą, išdrįsta mesti iššūkį sistemai.

Naujausias režisieriaus filmas „Kūrinys be autoriaus“ (Werk ohne Autor, 2018) aprėpia net tris Vokietijos istorijos epochas ir išsako savo argumentus dar neišsemtoje Vokietijos denacifikacijos byloje. Galima net sakyti, kad šis filmas – tai du dešimtmečius (nuo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos iki 60-ųjų pradžios) apimanti istorinė Vokietijos epopėja. Floriano Henckelio von Donnersmarcko dėmesio centre – dvi Drezdene gyvenančios šeimos.

Nacizmo tema Vokietijoje vis dar kraujuojanti žaizda. Atrodytų, kad jau viskas, ką buvo galima pasakyti apie nacizmo epochą, pasakyta: atidaryti archyvai, paskelbta daugybė istorinių dokumentų, išleista šimtai mokslinių studijų ir biografinių knygų, pasmerkti budeliai ir prisimenamos fašizmo aukos, bet finalinį tašką nacizmo byloje vis dar padėti negalima. Nes vis dar pasirodo kūrinių, taip pat filmų ir serialų, kai jų aptarimo diskursas išeina toli už paties siužeto ribų. Taip prieš keletą metų atsitiko, kai Vokietijos TV kanalas ZDF parodė trijų serijų vaidybinį filmą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (rež. Philippas Kadelbachas), susilaukusį beprecedenčio reitingo. Tai jaudinantis pasakojimas apie penkis jaunus žmones, savo kailiais pajutusius fašistinės ideologijos pragaištingumą. Labiausiai karas suluošino jaunuolį, Fridhelmą kurio pranašiški žodžiai „Niekas negrįš toks, koks buvo“  tampa viso filmo kamertonu.

Fridhelmo vaidmens atlikėjas aktorius Tomas Schillingas vaidina pagrindinį vaidmenį ir naujame filme „Kūrinys be autoriaus“.

Filmo siužetas prasideda prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. 1937-aisiais berniukas Kurtas Barnertas su teta Elizabeta (Saskia Rosendahl) Drezdeno meno galerijoje klausosi paskaitos apie avangardinį meną, kurį šalį valdantys nacionalistai pavadino iškrypėlių kūryba. Nacius trikdo ne tik dadaizmas, kubizmas bei kitokie avangardiniai menininkų eksperimentai. Siekdami sukurti idealią arijų visuomenę, naciai pasiryžę išnaikinti tuos, kurie neatitinka „aukščiausios rasės“ standartų – visokiausius „mongoloidus“, tačiau visų pirma neįgaliuosius ir psichiškai nesveikus ligonius.

Deja, genetinis valymas neaplenkia ir Barnertų šeimos: kenčianti nuo perdėto jautrumo sukeltų emocinių sutrikimų Elžbieta pasmerkiama priverstinei sterilizacijai, o vėliau ir siaubingai mirčiai dujų kameroje. Prieš išvežama iš namų teta dar spėja perspėti Kurtą, kad jis prisimintų viską, ką matė savo akimis.

Taip baigėsi berniuko vaikystė. O po karo Kurtas tampa Dailės akademijos studentu ir įsimyli merginą Elę (Paula Beer), profesoriaus Karlo Zėbando dukrą. Vaikinas dar nežino, kad jo mylimosios tėvas visų gerbiamas ginekologas slepia paslaptį, kuri susijusi ir su profesoriaus vykdytais siaubingais eksperimentais, ir su Barnertų šeimos praeitimi.

Jau tapęs dailininku ir gyvendamas Demokratinėje Vokietijoje Kurtas buvo priverstas paklusti čia vyraujančiai „socialistinio realizmo“ doktrinai. Tačiau ir persikraustęs į „kapitalistinę“ Berlyno pusę jaunas menininkas negauna daugiau laisvės. Taip, čia galima laisvai kino teatruose pasižiūrėti Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“ ir kitus anapus Brandenburgo vartų neprieinamus filmus, tačiau su kūrybos laisve čia ne taip jau viskas paprasta. Tenka tapyti didelio džiaugsmo neteikiančius portretus ir peizažus, už kuriuos turtingi žmonės neblogai sumoka. Pragyventi iš to, kam linksta širdis, sunku.

Kurtas Barnertas yra ne scenaristų sugalvotas abstraktus menininkas, o reali asmenybė – dabar gyvuojantis garsus tapytojas Gerhardas Richteris (g. 1932 m. Drezdene). Į Vakarus jis spėjo pasitraukti 1961 metais, visai prieš pat Berlyno sienos iškilimą. Garsiausi šio menininko tapybos darbai yra įkvėpti senų fotografų, užfiksavusių paprastų Vokietijos žmonių likimus.

Beje, pačiam Richteriui filmas nepatiko. Gal todėl, kad Tomo Schillingo vaidinamas jo prototipas yra labai „sterilus“. O štai aktoriaus Sebastiano Kocho profesorius Karlas Zėbandas yra ryškiais potėpiais tapoma tikra pabaisa, kuriai, beje, po karo saugiai gyventi VDR padeda aukšto rango NKVD karininkas Muravjovas (Jevgenijus Sidichinas), kuris iškilus demaskavimo pavojui parūpina Zėbandui atsitraukimo galimybę (žinoma, ne už gražias akis).

Filme į vieną krūvą suverčiama labai daug skirtingų temų, tačiau dramaturgiškai jas gražiai susieti į darnią visumą sekasi sunkiai. Kai kurios siužetinės linijos staiga ilgam nutrūksta, kad vėliau vėl pasirodytų. Tačiau iki galo taip ir lieka neaišku, ar finale dailės galerijoje pristatomą jo „Kūrinį be autoriaus“ įkvėpė staiga sužinota kraupi praeities tiesa, ar tai buvo tik jautraus menininko intuicijos rezultatas.

Rimta Floriano Henckelio von Donnersmarcko naujausio filmo problema – jo trukmė (virš trijų valandų). Gal režisierius ketino kurti TV serialą, tačiau persigalvojo ir sustojo pusiaukelėje?

Taip pat skaitykite: 42 filmai, kurių pajamos perkopė 1 milijardo JAV dolerių ribą

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt