© Amir Tomashov nuotr.

„Visad jaučiau trauką apleistoms vietoms“ – vieną šiltą vakarą pokalbį Tel Avive pradeda Izraelio menininkas Oren Fischer, dar kitaip žinomas kaip Fish air. Siurbtelėjęs kavos priduria susidomėjimą site-specific meno subtilumais, neišvengiamą šalies realybę, pabrėžia stiprų norą sukurti kažką neįprasta, kas taip pat būtų aktualu. Taip šiam jaunam menininkui gimė vizija – panaudoti apleistus karinius dalinius Golano aukštumose kaip kūrybos erdves, prikelti šiuos istorinius vaiduoklius kitoniškai būčiai.

Šiaip jau toks fetišas vienišiems griuvėsiams nėra kažkas originalaus. Į galvą plūsta nusiaubto Ermitažo nuotraukos, postmodernistinis „bjauraus grožio“ aukštinimas, griuvėsių pornografijos (ruin porn) vardą užsitarnavusi fotografija. Visgi Izraelyje apleisti kariniai daliniai nėra tiesiog romantizuojami griuvėsiai. Oren Fischer projektas surengti juose kūrybos dirbtuves šioje šalyje įgauna visai kitokią prasmę.

© Amir Tomashov nuotr.

Fish air pasakoja, jog viskas prasidėjo kaip veikiau asmeninė iniciatyva su pažįstama grupe menininkų nuvykti į susitartą vietą Golano aukštumose ir palikti ten savo kūrybinį pėdsaką. Po maždaug savaitės darbo, miego ir maisto kartu atsirado pirmieji rezultatai ir norinčių prisidėti meninkų gretos plėtėsi, jas papildant Nitzan Mintz , Signor Gi, Vered Aharonovich, Amandos Mehl, Yonatan Gal, Lizos Philosof ir kitų kūryba. „Žmonės jautėsi lyg būtų įsitraukę į kažką revoliucioninga“ – pasakoja Oren Fischer, atsimindamas, jog vėliau žmonės, net visiškai nesusiję su menu, ėmė siūlyti savo pagalbą ir rodyti dar nežinomus apleistus karinius statinius.

© Amir Tomashov nuotr.

„Siurealu“ – reaguoja mano pašnekovas atsimindamas dieną, kai į jų kūrybos vietą po pirmųjų rezultatų netikėtai užsuko keletas kareivių. Beje, su šiais, pasak Fish air, neįmanoma neturėti asociacijų iš asmeninės patirties – keistas jaudulys užsidedant uniformą pirmą kartą, sumišęs su vėliau atsirandančiu besąlygišku troškimu grįžti namo. Tad galit įsivaizduoti blokinius Golano aukštumų vaiduoklius, tikrus šabloniškumo ir nykaus konflikto simbolius, kur čia pat spalvotos meno apraiškos, šlovinančios visapusišką laisvę.

© Amir Tomashov nuotr.

Net nepasakysi, kad taip paradoksaliai sugretintos dvi plotmės nesutaikomai priešinasi viena kitai. Veikiau gimsta kažkas, ko iniciatyvos įkvėpėjas Oren Fischer ir siekė. Gal pokyčio daigas? Daugialypiškumo pripažinimas? Pastarąjį privalau paminėti populiarojo Lietuvos diskurso apie Šventosios Žemės reikalus kontekste. Jis dažnai kaip sporto varžybos, perpildytos fanų, aklai sergančių už vieną ar kitą pusę. Oren Fischer, savo paties žodžiais, siūlo šiek tiek daugiau – viltį, jog net tokia ciniška vieta gali įgauti grožio ir galbūt prie derybų stalo kažkada bus sėdama įkvėpus šiek tiek gaivaus oro.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: