Daiva Price / Gražvydo Jovaišos nuotr.

„Lietuvos žydai yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Mūsų žodynas, mūsų virtuvė ir kitos sritys yra neatsiejamai susijusios su žydiška kultūra. Holokausto tragedija ne tik sunaikino 90 procentų mūsų kaimynų – žydų. Ji paliko tokį trauminį pėdsaką mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurio dar iki galo nesuvokiame. Juk buvo sunaikinta dalis mūsų tapatybės, mūsų istorijos. Todėl kalbėti apie litvakus pirmiausia yra svarbu mums, norintiems geriau suprasti savo istoriją ir save pačius joje“, – tikina dr. Daiva Price, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ ir Litvakų kultūros forumo kuratorė. Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 dienomis Kaune organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“. Renginys pakvies aptarti ne tik litvakiškosios tapatybės bruožus, bet ir meno vaidmenį kalbant apie sudėtingą istoriją.

Pasak dr. Daivos Price, forumas vainikuos ilgamečius „Atminties biuro“ darbus, skirtus atkreipti dėmesį į tai, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, kurį pastatė įvairių tautybių, religijų ir kultūrų kauniečiai. Svarbu šiandien prisiminti jų vardus, istorijas ir nuopelnus – o ypač žydų, kurie tarpukariu buvo didžiausia etninė mažuma mieste.
„Beveik trečdalis kauniečių buvo žydai. Tai tikrai didelė bendruomenė, įnešusi nepaprastai reikšmingą indėlį į miesto kultūrą, mediciną, pramonę, architektūrą, sportą. Kauno žydai mylėjo savo miestą, aktyviai prisidėjo prie jo augimo, modernėjimo, kūrė čia savo ateitį. Jei mes darysime tą patį, šis miestas turės ateitį“, – žydų reikšmę Lietuvos ir Kauno istorijai primena dr. D. Price.

Būsimame Litvakų kultūros forume sudėtingos temos, siejamos su litvakais, bus nagrinėjamos pasitelkiant meną. „Meno kalba kaip jokia kita gali kalbėti apie sudėtingas žmonijos patirtis, traumas, skausmą, mirtį ir gyvenimą, kviesti dialogui apie atvirumą kitam ir kitokiam. Taigi Litvakų forume bandysime apibendrinti – o kaip menui sekasi kalbėti apie sudėtingą istoriją, kaip menas gali mums padėti prisiminti? Kartu padiskutuosime, ką reiškia būti litvaku. Tačiau forumas skirtas ne tik litvakams – jis skirtas visiems, kuriems rūpi miesto istorija ir jo ateitis“, – svarbiausias būsimo renginio temas įvardija „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė.

Forume lankysis pasaulio litvakai, kauniečiai, sugrįšiantys į savo tėvų, protėvių šalį: tarp jų ir vienas garsiausių pasaulio litvakų, menininkas William Kentridge, Jenny Kagan, Philip Miller, Marilia Destot ir daugelis kitų. Forumas pakvietė į Kauną ir garsius akademikus – prof. Peter Salovey, prof. Antony Polonsky, prof. Tsvia Walden ir kitus.

Iškiliausi Kauno žydai – garsesni pasaulyje, nei Lietuvoje Žydų svarbą Lietuvai primena ir kitas „Atminties biuro“ projektas, knyga „Kauno žydai“, kurioje dr. Daiva Price kartu su VDU istoriku Arvydu Pakštaliu pristato nepaprastai turtingą žydų istoriją Kaune.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė žydų įkurtos ligoninės, kirpyklos, siuvyklos, spaustuvės, teatrai, sporto klubai, fabrikai, kino teatrai, bibliotekos ir knygynai. Ši knyga – mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas“, – paaiškina knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė.

Pasak pašnekovės, talentingi žydai paliko ryškų pėdsaką visose Kauno gyvenimo srityse – pavyzdžiui, miesto muzikinis gyvenimas tarpukariu buvo itin aktyvus, nepaprastai aukšto profesionalaus lygio. Dauguma muzikantų buvo žydai, europinio lygio menininkai: Hofmekleriai, Stupeliai ir kt. Tokia pati tendencija buvo pastebima ir kitose srityse.
„Paradoksalu, bet dauguma iškiliausių kauniečių žydų šiandien yra labiau žinomi pasaulyje, nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lėja Goldberg – bene garsiausia Izraelio poetė, vaikų literatūros autorė, vertėja, kurios atvaizdas yra ant šimto šekelių kupiūros. Tai viena garsiausių kauniečių Izraelyje, bet mes iki šiol nieko apie ją nežinojome, neturėjome jos kūrybos vertimų. Laimei, padėtis keičiasi, šiai temai skiriama vis daugiau parodų, leidinių, televizijos laidų“, – pasakoja dr. Daiva Price.

Monografijoje – apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje

Vieną iš itin reikšmingų darbų, skirtų Lietuvos žydų kultūrai, parengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė dr. Ina Pukelytė – jos monografija „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ atskleidžia įdomių detalių apie teatro srityje dirbusių litvakų veiklas tarpukariu.

Doc. dr. Ina Pukelytė. Asm. archyvo nuotr

„Faktai rodo, kad ne tik Kaune, bet ir Lietuvos mažuose miesteliuose, štetluose, kur buvo žydų bendruomenės, vyko intensyvus teatro gyvenimas. Grupė žydų intelektualų, kultūros žmonių darė viską, kad žydų teatras klestėtų“, – pasakoja doc. dr. I. Pukelytė, monografijoje chronologiškai atkūrusi žydų teatro Kaune istoriją.

Tarp Lietuvos žydų, palikusių ryškiausią pėdsaką Kauno teatre, docentė įvardija entreprenerius Gabrielių Laną ir Borisą Bukancą, kurie į Lietuvą atveždavo žvaigždes iš viso pasaulio. Viena tokių žvaigždžių – iš Rumunijos kilusi aktorė Rachelė Berger, karjeros pradžioje dirbusi Paryžiuje ir Londone.

„Ji tapo Žydų teatro Lietuvoje direktore ir labai intensyviai rūpinosi teatro repertuaro, atlikimo kokybe. Galima teigti, kad tai buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, kuri užėmė vadovaujančią poziciją kultūros lauke“, – pabrėžia teatrologė, papildydama, jog tiek iš šio teatro, tiek kitų kultūros įstaigų veiklos matyti, jog Kaunas tarpukariu buvo aktyvus kultūros centras.

Verta pasimokyti bebaimiškumo

Doc. dr. I. Pukelytės teigimu, iš tarpukario Kaune gyvenusių žydų šiandien mums visiems verta pasimokyti gebėjimo žvelgti į priekį, siekio visada eiti pirmyn.

„Tai bebaimė, į ateitį žiūrinti tauta, kuri daro viską, kad skleistų savo kultūrą, neprisiriša prie vienos vietos – galbūt tai prieštarauja mūsų lietuviškam sėsliam būdui, bet tarpukariu jie daug keliavo, turtino aplinkinius, atveždavo naujienas iš šalių, į kurias lietuviai nevažiuodavo, ir taip juos užkrėsdavo noru keistis patiems“, – pasakoja VDU docentė.
Pasak jos, prieš dešimtmetį, pradedant rengti monografiją, Lietuvoje buvo dar nedaug žinoma apie litvakų, Lietuvos žydų paveldą, trūko išsamesnių tyrimų. Tačiau Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės jau tuomet skleidė žinią apie žydų kultūrą, atsivėrė skaitmeniniai archyvai ir kiti šaltiniai – tai paskatino teatrologę pasidomėti ir tarpukario Lietuvos žydų teatru.

Paroda Iš tamsos. / Gražvydo Jovaišos nuotr

„Egzistuoja ryški takoskyra tarp dviejų žydų kultūrų – jidiš kalbos, kuri buvo naudojama kasdieniam gyvenimui, labiau žemesnių, vidutinių klasių, ir hebrajų, sakralios kalbos, kurią dabar naudoja žydai Izraelyje, ir kuri siejama su konservatyviomis pažiūromis, siekiu suburti žydus po viena pasaulėžiūra. Tai atsispindėjo ir teatre: jidiš yra liaudies teatras, skirtas masėms, tad populiarus, o hebrajų – siejamas su meniniais iššūkiais, avangardinis, eksperimentinis“, – žydų teatro ypatumus atskleidžia doc. dr. I. Pukelytė.

Rengiant knygą, mokslininkei įvairiuose šaltiniuose pavyko rasti daug netikėtų atradimų, tarp jų ir keliančių šypseną. „Pavyzdžiui, dienraštyje „Sekmadienis“ aprašomos žydų aktorės Rachelės Berger bėdos – kaip ją persekioja gerbėjai, nori įlašinti jai į akis valerijono. Tokia trumpa žinutė, skatinanti eiti žiūrėti jos spektaklio į žydų teatrą Tarpukario spaudoje tokių smagių istorijų buvo gausybė“, – pažymi teatrologė, taip pat parengusi ir romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame pasakojama apie dvi jaunas moteris tarpukario Kaune – žydaitę Rachelę ir lenkaitę Zofiją.

Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: