Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) birželio 12 d., antradienį, 17 val. Arvydo Palevičiaus ir Gintaro Patacko tapybos ir poezijos knygos „Kur pakastas šuva“ sutiktuvės, bei Arvydo Palevičiaus tapybos darbų parodos atidarymas. Paroda veiks iki liepos 25 d. Įėjimas nemokamas. Kviečiame apsilankyti pirmadienį-ketvirtadienį 10–18 val.; penktadienį 10–16:30 val.
„Kur pakastas šuva“ – tai antrasis tapytojo ir poeto simbiozinis susiliejimas. Tvirtai atsirėmę į sėkmingą pirmąjį kūrybinį aktą – bendrą knygą „Širdies aikštėj jų kenotafas“, autoriai toliau gilinasi į kelio pradžios ir kasdienybės dulkių, mirties simbolių ir meilės kodų kautynes siaurose Kauno gatvėse ir kvartaluose. Jų ironiškai skvarbus žvilgsnis į tai kas amžina, tačiau taip trapu, į tai kas matoma tik iš paukščio skrydžio, persmelkia ir veda mus nelygiu „Mažojo Paryžiaus“ grindiniu…
Arvydas Palevičius (g. 1957) – profesorius, habilituotas daktaras. 1980 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Tapybą studijavo Kęstučio Milkevičiaus dirbtuvėje, 2005 m. San Francisko Meno akademijos universitete, 2006–2008 metų liepos mėnesiais rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Šiuo metu Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro direktorius bei profesorius. Dėsto estetikos kursus. Gyvena Kaune. Nuo 2004 m. Kanados portretistų sąjungos narys.
Gintaras Patackas (g. 1951) – poetas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas, XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūrinis maištininkas.
Išleido 13 poezijos bei prozos rinkinių. 1998 m. „Poezijos pavasario“ laureatas už poezijos rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“ (1997). Ankstyvieji G. Patacko eilėraščių rinkiniai priskirtini miesto poezijai. Juose jungiami ekspresyvūs, ironiški, dažnai siurrealistiški vaizdai, pasakojamos neįtikėtinos istorijos, kurios turi šokiruoti skaitytoją, išreikšti šiuolaikinio pasaulio trapumą, jo priešiškumą žmogui. Poeto paveikslas demitologizuotas, subuitintas, priartintas prie prancūzų „prakeiktųjų“ poetų tradicijos. Vėlesnių rinkinių kūriniai groteskiški, ironiški. Labai svarbūs darosi pornografijos ir kičo elementai, kurie kartais stumia eilėraščius į literatūros paraštę. „Devintame dešimtmetyje G. Patackas buvo maištingiausia jaunosios (tada) lietuvių poezijos jėga. Sąstingio sprogdintojas. Jo eilėraščių žodžiai – dinamitas, mūza su kardu, šėlstantis kraujas. G. Patacką jaudina dehumanizacija, socialinio būvio nejaukumai, materialėjimas, miesčioniškos banalybės, nužmogėjimą jis daužo ironijos kastetais. Nors ir pasikeikia, ir poetiškai papaleistuvauja (šiuokart kalbu apie kūrybą), vis dėlto „sielos gilumoje“ jis yra rašytojas, išpažįstantis pamatines krikščioniškąsias vertybes, laisvės ir teisybės siekius“ (Valentinas Sventickas).
