Perdirbiniai kino pasaulyje dažnai sulaukia prastos reputacijos, tačiau ne visada pelnytai. Kartais perdirbiniai tikrai pranoksta net savo pirmtakus – tik pažiūrėkite į tokius teigiamų atsiliepimų sulaukusius perdirbinius kaip „Musė“ ir „Siaubų krautuvėlė“ bei daugybę „Taip gimė žvaigždė“ versijų. Būna ir tokių atvejų, kuomet režisierius didžiajame ekrane ne visai tiksliai perteikia istoriją ir todėl pasamdo naują kūrybinę ir aktorių komandą, jog visa tai ištaisytų.
Tačiau perdirbiniai susiduria su daugybe iššūkių – jie turi įtikti originaliojo filmo gerbėjams, tuo pačiu padarant įspūdį naujiems kritikams ir pritraukti gerbėjų, kurie nėra matę originalo. Šį balansą išlaikyti išties sunku, o susimauti lengva. O kai perdirbinys nenusiseka, dažniausiai galima tikėtis itin žiauraus gerbėjų ir kritikų puolimo – vyrauja nuomonė, jog vienas prastas perdirbinys gali sugadinti gerą filmą ar franšizę. Pateikiame jums gan nemažą sąrašą blogiausių visų laikų perdirbinių, įrodančių, jog kartais bandymas pagerinti padorų filmą gali baigtis visiška bilietų kasų nesėkme.
„Pašalinti Karterį“ (2000) / „Get Carter“
1971 metų kriminaliniame britų filme „Pašalinti Karterį“ Londono gangsteris Džekas Karteris po brolio mirties sugrįžta į savo gimtąjį miestą. Įtardamas nešvarius reikalus jis nusprendžia pasiknaisioti giliau ir išsiaiškinti, kas iš tiesų už tai atsakingas. Kuomet jis vėl pasineria į miesto organizuoto nusikalstamumo pasaulį, įsivyrauja įtampa ir kyla žiaurūs konfliktai.
2000-ųjų metų „Pašalinti Karterį“ perdirbinys, kuriame vaidina Silvestras Stalonė, tikrai nebuvo geriausia Stalonės karjeros dalis. Šiame filme veiksmas vyksta Amerikoje, o Los Andžele gyvenantis gaujos narys Karteris, po brolio mirties sugrįžta į gimtąjį miestą Siatlą. Tačiau ne šis pokytis, nors ir suteikė filmui kitokios atmosferos, nuvylė kritikus, o tai, kad siužetas, lyginant su originalu, pasirodė gan pastovus ir aiškiai išgalvotas, nors turėjo būti įtampą sukeliančiu detektyvu. „Karteris, kuris vyksta į Siatlą, jog sumedžiotų savo brolio žudiką, galimai atsiduria blogio labirinte“, „Entertainment Weekly“ rašė Ovenas Gleibermanas, „tačiau jo atsakas į tai – kerštas be jokių silpnųjų vietų ir kitų niuansų – tiek pat tuščias kaip ir vienalytis“.
„Moterys“ (2008) / „The Women“
1939-ųjų komedijoje „Moterys“ vaidina vien moterys ir nors viena iš pagrindinių filmo temų yra veikėjų santykiai su vyrais, viso filmo metu neparodomas nei vienas vyras – net jų augintiniai yra moteriškos lyties.
Galima pamanyti, kad su tokiu spaudimu tinkamai filmuose pateikti moteris, filmo „Moterys“ perdirbimas suteikė puikią progą – atnaujinta filmo versija, skirta moderniajai auditorijai, turėtų tapti tikru hitu. Tačiau 2008 metų perdirbinys neišpildė daugybės norų – jis neprilygo originalo artistiškumo standartams. Jis nebuvo toks sąmojingas ir žavingas, ir nors pagrindinių aktorių gretose šmėžavo tokie vardai kaip Keri Fišer ir Meg Rajen, jų sugebėjimai iš esmės buvo tik eikvojami. Lygindama filmą su originalu Linda Barnard rašė „The Start“: „Kas tuo metu buvo šmaikštus, piktdžiugiškai šnekančių ponių, dramatiškai perteikiančių viską, kas dvokia aukštojoje visuomenėje, dialogas, dabar tapo kažkuo visai neveiksmingu ir negebančiu perteikti minties iš senojo pasaulio į naująjį“.
„Rūkas“ (2005) / „The Fog“
Kultinėje Džono Karpenterio klasikoje „Rūkas“ paslaptingas rūkas, kurio metu gyventojus pradeda terorizuoti mirę jūreiviai, apgaubia Kalifornijos miestą. Filmo idėja galėjo pasirodyti kiek banali, tačiau lėtas, puikiai susuktos kino juostos, baisių akimirkų kūrimas sužavėjo auditorijas. Buvo galima pamanyti, kad šiam filmui perdirbinys su atnaujintais specialiaisiais efektais galėtų išeiti į naudą, tačiau kaip parodo šis 2005 metų bandymas, siužetą sugadinti išties lengva.
Nors perdirbinį taip pat sukūrė Karpenteris, kritikams filmas ne itin patiko. Dauguma gąsdinimų nesukėlė tikros baimės, o vaiduokliai neatrodė grėsmingi ir bauginantys. O jei siaubo filmas nėra nuoširdžiai baisus, tuomet jis tampa nuobodžia painiava ir žiūrėti jo neverta. Kritikas Metas Singeris „ScreenCrush“ svarstė ar tai „vienas blogiausių kada nors sukurtų siaubo filmų“. Savo apžvalgoje jis juokavo: „Šis filmas ne toks jau ir ūkanotas! Didžiąją filmo dalį debesys danguje tokie reti, jog net negautumėte perspėjančio pranešimo iš savo telefono orų programėlės.“
„Įtėvis“ (2009) / „The Stepfather“
1987 metų siaubo filmas „Įtėvis“ yra pakankamai baisus, kad priverstų jus jaustis nepatikliai prie bet kokio sutikto nepažįstamojo. Filme pasakojama apie žudiką, kuris nužudo savo šeimą, pasikeičia tapatybę, o tuomet veda kitą moterį ir apsigyvena jos šeimoje, kad galėtų pakartoti procesą. Jo įdukra pradeda jį įtarinėti, tačiau ar ji gali laiku įrodyti, kas jis toks iš tiesų ir išgelbėti savo šeimą?
Filmas svyruoja tarp siaubo, nusikaltimų trilerio ir juodosios komedijos žanrų, o siužetas pakankamai įdomus, jog pritrauktų bet kokio žanro gerbėjus ir nuvestų juos link pasitenkinimą teikiančių išvadų. Tačiau 2009 metų „Įtėvio“ perdirbiniui nepavyko pasiekti to paties. Įtampos jame tiesiog nėra, siužeto skylės išties blaškančios, o filmo kulminacija visus galus suriša kiek per tiksliai, todėl iki galutinės akimirkos mus lydi nuspėjamų įvykių virtinė. „AV Club“ Skotas Tobias rašė: „Net ir pagal siaubo filmų perdirbinių standartus, „Įtėvis“ užkelia beprasmybės kartelę“.
„Psichopatas“ (1998) / „Psycho
“Perkurti klasikinį siaubo filmą režisieriui nelengva užduotis. 1998 metų „Psichopato“ perdirbinys aiškiai tai parodė. Originalus 1960-ųjų „Psichopatas“ buvo bauginantis ir gerbėjai tikrai netroško jo perdirbinio – jis laikomas vienu geriausių Alfredo Hičkoko filmų, o vien išgirdus Normano Beitso balsą kūnas nueina pagaugais.
Perdirbinys nepasitelkė artistiškumo laisvės ir vietoj to pasirinko nukopijuoti originalą. Žiūrint filmą sunku nesusimąstyti, kodėl išvis reikėtų kurti perdirbinį, jei jis praktiškai niekuo nesiskirs nuo originalo. Net didžioji dalis scenarijaus ir garso takelių buvo itin panašūs. Apibendrinant verta paminėti, kad filmas buvo nominuotas trims „Auksinės avietės“ apdovanojimams ir laimėjo Blogiausio perdirbinio ir Blogiausio režisieriaus kategorijose. „Net ir su Hičkoko kadrų sąrašu… Vanas Santas nesugalvojo nieko geriau, kaip tik blankią duoklę meistrui, įrodydamas, kad geram filmui sukurti neužtenka vien siužeto kadrų pavyzdžių“, „Nitrate Online Review“ rašė Šonas Aksmeikeris.
„Aplink pasaulį per 80 dienų“ (2004) / „Around the World in 80 Days“
„Aplink pasaulį per 80 dienų“, originaliai išleistas 1956 metais, tai didingas, to paties pavadinimo Žiulio Verno romanu paremtas, nuotykis, kuris galiausiai laimėjo penkis „Academy“ apdovanojimus, įskaitant apdovanojimą už geriausią filmą. Siužetas gana paprastas: Filas Fogas susilažina, kad gali apkeliauti pasaulį per 80 dienų ir leidžiasi į lenktynes aplink gaublį.
Tokia pasaka atrodo nesenstanti – taip, šiais laikais būtų išties lengva apkeliauti pasaulį per porą dienų, tačiau istorija vis tiek puikiai rezonuoja su moderniąja auditorija. Tačiau 2004 metų perdirbinys nesuteikė žiūrovams tokių pačių jaudinančių nuotykių kaip originalas. Vietoje to, jis beveik nesirėmė Verno romano siužetu ir „Auksinės avietės“ apdovanojimuose buvo nominuotas Blogiausio perdirbinio kategorijoje – ir galiausiai laimėjo Paties nelaukiamiausio perdirbinio kategorijoje „The Stinkers Bad Movie“ apdovanojimuose. Martis Meipsas „Movie Habit“ pasisakė taip: „Aplink pasaulį per 80 dienų“ tai toks filmas, kurį turėtum pažiūrėti, jei reikia preteksto dvi valandas pasėdėti kondicionieriumi vėdinamame kino teatre, o visus gerus filmus jau esi matęs“.
„Viską prisiminti“ (2012) / „Total Recall“
„Viską prisiminti“ tai žavingas mokslinės fantastikos filmas, išleistas 1990 metais, kuriame pasakojama apie statybininką Dagą Kvaidą, kuris pradeda sapnuoti trikdančius sapnus apie gyvenimą Marse. Jam įimplantuojama atminties mikroschema, leidžianti pasinerti į virtualią realybę, planetoje dirbant slaptuoju agentu. Tačiau filmui įsibėgėjus, riba tarp tikrovės ir pramanų pamažu nyksta, o Dagui tampa vis sunkiau suvokti, kad jis yra iš tiesų – ir ką jis iš tikrųjų veikė Marse.
Štai čia 2012 metų perdirbiniui ir nepasisekė: net filmo veiksmas vyksta ne Marse. Vietoj to viskas vyksta distopinėje ateities Žemėje. Žinoma, ši idėja irgi galėjo būti įdomi, tačiau ši „Viską prisiminti“ versija nenusisekė ir kituose aspektuose. Veiksmo epizodai buvo vienintelis tikrai geras filmo dalykas – tuo tarpu visa kita, kas vyksta tarpuose, gerokai užsitęsė ir suteikė išties mažai džiaugsmo. „Nors veiksmo apimtis išties didelė – o ir gamybos vertė nemaža – filme kažkodėl trūksta apčiuopiamos įtampos ir dramos“, Džosepas Valšas rašė „CineVue“.
„Lūžio taškas“ (2015) / „Point Break“
1991 metų filme „Ant bangos keteros“ Keanu Rivsas vaidino priedangoje dirbantį FTB agentą, kuriam reikėjo ištirti ir infiltruotis į grupelę banko plėšikų – kurie dar yra ir puikūs banglentininkai. Tai tikrai neįprastas kriminalinis trileris.
„Ant bangos keteros“ siužetas galėjo pasirodyti kiek gremėzdiškas, tačiau kultiniu favoritu jį pavertė tai, kad viskas, kas yra susiję su filmu, paprasčiausiai neturėjo taip puikiai derėti tarpusavyje – tačiau kažkodėl absurdiškos siužeto gijos pasirodė esančios itin įdomios. Kaip atkurti filmo, kuris visai netikėtai tapo kultiniu, magiją? Na, remiantis „Lūžio tašku“, tai tikriausiai neįmanoma.
2015 metų filme „Lūžio taškas“ yra nemažai vizualiai įspūdingų veiksmo scenų, bet be to jis gan nevykęs. Apžvalgoje, rašytoje „Times of India“, Reganas Geivinas Raskvina aprašė lemtingiausią filmo trūkumą: „Lūžio taškas“ atrodo lyg išties nuostabių veiksmo epizodų ir sportinių triukų virtinė, bet kaip apstatyta likusio filmo siužetu“.
„Pavojingasis Bankokas“ (2008) / „Bangkok Dangerous“
Nikolas Keidžas suvaidino ne viename filme, kuris kritikams pasirodė menkavertis, o „Pavojingasis Bankokas“ tikrai papuola į šią kategoriją. Originalusis „Pavojingasis Bankokas“ tai kriminalinis tailandiečių trileris apie Kongą – šaulį, kuris negali nei girdėti, nei kalbėti. Jis dirba samdomu žudiku ir jam sunkiai sekasi rasti gyvenimo prasmę, o galiausiai jis sulaukia tragiškos baigties. Tai įtemptas filmas, kupinas veiksmo ir emocijų. Tačiau Keidžo versija originalui neprilygsta – nepaisant fakto, kad abu filmus sukūrė tie patys režisieriai broliai Pangai.
2008 metų „Pavojingojo Bankoko“ perdirbinyje pakeista net keletas esminių detalių. Keidžas įkūnija protagonistą Džo, kuris nėra nei kurčias, nei nebylys. Kinematografija kartais išties paini, o idėja apie samdomą žudiką, kuriam galiausiai prabyla sąžinė, atrodo banaliai. Kaip Skotas Našas pastebėjo „Three Movies Buff“ apžvalgoje, „perdegusio samdomo žudiko vaidmuo senas ir nuvalkiotas“.
„Prakeiktųjų kaimas“ (1995) / „Village of the Damned“
1960-ųjų britų siaubo filme „Prakeiktųjų kaimas“ vieną rytą visos jaunos mažo miestelio moterys pabunda nėščios ir galiausiai pagimdo itin protingus ir gąsdinančiai galingus vaikus su gebėjimais, kurių neįmanoma paaiškinti.
Perkurti tokį filmą kaip „Prakeiktųjų kaimas“ rizikinga. Neįdėjus daug pastangų, siužetas apie kaimą, pilną ateivių išperų, gali pasirodyti labiau kaip kvailas ir lėkštas, o ne gąsdinantis – ir, deja, bet būtent taip nutiko su 1995 metų perdirbiniu. Režisierius Džonas Karpenteris šį kartą „prašovė“ – jis nesugebėjo pasiekti ankstesnių savo paties filmų, pavyzdžiui, „Helovino“, užkeltos kartelės. Dėstymas nerišlus ir kartais nenuoseklus, ir nors originalas buvo liaupsinamas dėl įtampą keliančios atmosferos, perdirbinys buvo griežtai kritikuojamas dėl tikros įtampos trūkumo. Apžvalgoje, rašytoje „SF Gate“, kritikas Piteris Stakas apibūdino filmą kaip „kelionę į prakeikto nuobodumo kaimą“.
„Ben-Huras“ (2016) / „Ben-Hur“
1959 metų istorinė drama „Ben-Huras“ tai neabejotina klasika, laimėjusi 11 „Academy“ apdovanojimų. Tiesą sakant, ši „Ben-Huro“ versija iš tikrųjų yra perdirbinys, tačiau jis žymiai pagerino originalų 1925 metų nebylųjį kiną „Ben-Hur: A Tale of the Christ“. Filmas kupinas veiksmo, romantikos, aukšto lygio dramos ir žymiųjų karietų lenktynių, kurios dešimtmečių dešimtmečius žavėjo publiką. Buvo sunku įsivaizduoti kaip perdirbinys galėtų pranokti 1959 metų versiją – bet tai nesustabdė „Paramount“.
Filmas, kuris galėjo tapti nuostabiu istoriniu epu su naujoviškais specialiaisiais efektais, tapo tikra bilietų kasų nesėkme. Atsitiktinis redagavimas ir blanki kompiuterinė grafika gerokai sumenkino estetiką ir, nepaisant keleto išties įdomių veiksmo scenų, filmas visiškai niekuo neišsiskyrė. „Iš dalies jaudinantis pasivažinėjimas, jei tik praleisite pro akis nenatūralumą, medinius dialogus ir lėtai slenkantį filmo laiką“, Alison Rouat rašė „The Herald“. Istorijos moralas? Kai kuriuos klasikinius filmus vertėtų palikti ramybėje.
„Invazija“ (2007) / „The Invasion“
Palyginus su šių laikų siaubo filmais, specialieji originaliojo 1956 metų filmo „Invasion of the Body Snatchers“ efektai nebuvo itin įspūdingi, tačiau filmas vis tiek laikomas klasika. Šiame mokslinės fantastikos siaubo filme ateivių sporos auga ankštyse, kurios gali pagaminti fizinį žmonių pakaitalą – be menkiausios žmogiškosios emocijos. 1978 metais atsirado kritiškai ir komerciškai sėkmingas perdirbinys, o dar vienas perpasakojimas, pavadintas „Body Snatchers“ pasirodė 1993 metais.
2007 metais pasirodė dar viena istorijos versija, šįkart pavadinta „Invazija“. Vietoj to, kad paprasčiausiai perkurtų esamą istoriją, rašytojai bandė pažvelgti į ją iš kitos perspektyvos ir sukurti labiau šiuolaikišką ir politinį kūrinį. Koks rezultatas? Filmas, plačiai kritikuojamas dėl nenuoseklios istorijos, kurios giliausios temos vėliau pradingo. „Jis toli gražu nepanašus į efektyvų mokslinės fantastikos trilerį, jau nekalbant apie protingą politinę alegoriją, kuria norėjo tapti“, „Slate“ rašė Dana Stivens.
„Šmėklos“ (1999) / „The Haunting“
Paremtas 1959 metų romanu „Namo ant kalvos vaiduokliai“, 1963 metų filmo „Šmėklos“ siužetas sukasi aplink grupelę žmonių, paranormalių reiškinių tyrėjo pakviestų išsiaiškinti, kas vyksta tariamai apsėstame name. Tamsos ir šešėlių kupini vaizdai priverčia pasijusti taip, lyg blogis lūkuriuoja už kiekvieno kampo, o suvokimas, jog name iš tiesų vaidenasi, veikėjus priverčia jaustis taip lyg jie jau nebesuvoktų realybės.
1999 metų perdirbinys „Šmėklos“ galėjo tapti geresniu už standartinį filmą apie apsėstą namą, tačiau taip nenutiko. Dalyviai įviliojami į namą remiantis prielaida, kad jie dalyvauja nemigos tyrime. Bet vos tik tyrėjai išeina, namas atgyja. Struktūra vis dar intriguojanti, tačiau vidutiniškas scenarijus nevisai tinkamas puikiai vaidybai; akimirkos, kurios turėtų būti dramatiškos ir gąsdinančios atrodo lyg visai netyčia būtų juokingos. „Vos prasidėjus klykimui, pradėsite juoktis“, Karlas Kavagna rašė „About Film“. „Filmas „Šmėklos“ toks absurdiškas, jog galbūt pagrįstai pasirinksite jį šiokiam tokiam atitrūkimui nuo tikrovės, priklausomai nuo to ar mėgstate beskonybę“.
„Vaško namai“ (2005) / „House of Wax“
1953-ųjų „Vaško namai“ buvo 3-D siaubo filmas, kuriame skulptorius eksponuoja savo nužudytus ir vašku padengtus žmonių palaikus. Iš tiesų tai buvo ankstesnio, 1933 metų filmo „Mystery of the Wax Museum“, perdirbinys. Publikai ši nauja versija išties patiko, o ir finansiškai ji buvo sėkminga.
2005 metais pasirodė šiuolaikinė filmo versija pavadinimu „Vaško namai“, tačiau filmo siužetas kiek kitoks – labiau priminė ne tikrą trilerį, o nuspėjamą, rėksmingų paauglių žudynių filmą. Lėkštas žudynių filmas nėra blogai, tačiau palyginus su įtaka, kurią padarė 1953 metų versija, šis perpasakojimas buvo paviršutiniškas ir paremtas pigiais gąsdinimo triukais. Tiesa, tai buvo akivaizdu vien pažiūrėjus į aktorių sąrašą: vargu ar įmanoma sužavėti kritikus su antraeilį vaidmenį atliekančia Paris Hilton. Kaip Maitlandas Makdonagas rašė „TV Guide“, „Filme yra keletas išties bjaurių, kruvinų scenų, tačiau „bėk, rėk, pakartok“ formulėje nebeliko jokios kibirkštėlės“.
„Mirusiųjų diena“ (2008) / „Day of the Dead“
1985 metų zombių filmas „Mirusiųjų diena“ pasakoja apie grupelę mokslininkų ir kareivių, kurie po zombių invazijos gyvena bunkeryje. Keletas zombių ten laikomi uždaryti tyrinėjimų tikslams. Kaip galima nuspėti, toks susitarimas nėra itin stabilus, todėl kyla konfliktas, keliantis grėsmę visos žmonijos rasės išlikimui.
„Mirusiųjų diena“ yra kruvinas filmas, tačiau jis išlaiko pusiausvyrą tarp smurto ir gerai apgalvotos visuomenės kritikos bei žlugusios žmonių tarpusavio komunikacijos šiuolaikinėje eroje. Tačiau 2008 metų perdirbinys net nebando žiūrovams perteikti jokios svarbios žinutės ir pasitelkia vien kraują bei vidurius. Apie žmonijos būklę visai nekalbama, specialieji efektai atrodo pigiai, o zombiai tokie protingi ir vikrūs, jog atrodo labiau panašūs ne į zombius, o į piktavališkus žmones su ypatingomis galiomis. „Kaip kad zombių užkrėstos vietovės uždaromos karantine, taip ir šį filmą užrakinčiau dėžėje ir visam laikui ten palikčiau“, „Pittsburgh City Paper“ apžvalgoje išsireiškė Džordanas Snoudenas.
„Misteris Dydsas“ (2002) / „Mr. Deeds“
Kai nori, Adamas Sandleris geba atlikti išties puikius pasirodymus – nors turi tam tikrą reputaciją dėl kiek gėdingų ir keistų komedijų kūrimo – o tokie filmai kaip „Vestuvių dainininkas“ ar „Neapdorotos brangenybės“ įrodo, kad jis yra kur kas geresnis aktorius, nei dažnai galvojama. Tačiau jo 2002 metais sukurtas 1936 metų Frenko Kapros filmo „Mr. Deeds Goes to Town“ perdirbinys nepapuola į geriausių jo darbų sąrašą. Filme „Mr. Deeds Goes to Town“ Misteris Dydsas Didžiosios depresijos metu pragyvena užsiimdamas net keliais darbais, kol vieną dieną iš savo mirusio dėdės paveldi 20 mln. dolerių, o jam įsimylėjus Luisą Benet, išsirutulioja netikėta meilės istorija.
2002 metų perdirbinio siužetas panašus, tačiau pokštai nemalonūs, veikėjai nuobodūs ir erzinantys, o visa istorija nužeminta iki tokio lygio, jog tai beveik galima pavadinti įžeidimu žiūrovams ir Kapros atminimui. „Seattle Times“ apžvalgoje Moira Makdonald rašė: „Misteris Dydsas“ turėtų būti filmas, garbinantis paprastus žmones… tačiau tai tik kino kūrėjų pinigų varykla ir beprasmis priedas prie Sandlerio filmografijos“.
„Rolerbolas“ (2002) / „Rollerball“
1975 metų filmas „Rolerbolas“ praktiškai įsisavina savo paties žanrą, kuris randasi kažkur tarp mokslinės fantastikos ir sportinių filmų. Šioje futuristinėje istorijoje pasakojama apie žymų rolerbolo žaidėją Džonataną, patį talentingiausią ir žymiausią šios sporto šakos atstovą, kurio sėkmė panaudojama prieš jį patį, kuomet imamasi sporto šakos taisyklių pakeitimų, kurie užtikrintų, jog jis būtų pašalintas – jeigu prireiks, net ir nužudant. Džonatanas turi tapti pavyzdžiu, įrodančiu, kad žmogui pasisekti gali tik pasitelkus smurtą ir nevaržomą individualizmą.
2002 metų „Rolerbolo“ perdirbinys neperteikia tokių aktualių socialinių aspektų. Filmo veiksmas vyksta ne ateityje, o dabartyje ir yra daugiausiai koncentruotas į veiksmo scenas, o politinės potemės, dėl kurių buvo verta žiūrėti originalą, buvo paliktos nuošaly. Istorijos dėstymas nepastovus, veikėjai nepilnai išvystyti, dialogai ne tokie ir žavingi, o daugiausiai dėmesio skiriama rolerbole vyraujančiam smurtui.
„Pulsas“ (2006) / „Pulse“
2006 metais japonų siaubo filmas „Kairo“ buvo perkurtas amerikiečių auditorijai ir pavadintas „Pulsu“. Filme „Kairo“ dvasios randa būdą kaip per internetą papulti į žmonių pasaulį ir sukelia daugybę keistų bei gąsdinančių įvykių. Filme vyrauja dvi paralelinės istorijos, kuriose rodoma, kaip veikėjai tvarkosi su paranormalios invazijos pasekmėmis.
Perdirbinyje unikalus dvigubo pasakojimo būdas buvo panaikintas. Siužetas gan panašus – vaiduokliai į gyvųjų pasaulį patenka per portalą, kurį atvėrė internetas – bet trūko visų detalių, kurios Japonijoje pavertė šį filmą kultiniu favoritu. Kad perteiktų prasmę filmas pasitelkia groteskiškus vaizdus, bet, kadangi filmui nepavyksta pasinerti į reikšmingesnes temas, vien tokių pigių šiurpuliukų neužtenka. Rašydamas „Austin Chronicle“, kritikas Markas Savlovas apibūdino perdirbinį kaip „keistai niūrią vieno geriausių, subtilaus, nenuspėjamo japoniško siaubo filmo, pavyzdžių amerikanizaciją“.
„Tapti žvaigžde“ (2009) / „Fame“
1980-ųjų filmo „Tapti žvaigžde“ scenarijus sukasi aplink grupelę vidurinės mokyklos mokinių, kurie patenką į prestižinę Vidurinės mokyklos scenos menų mokyklą Niujorke. Besimokydami savų amatų jie susiduria su įvairiomis kliūtimis klasėje, scenoje ir asmeniniuose gyvenimuose. Keletas momentų itin melodramiški, tačiau apskritai veikėjai suprantami ir simpatiški, o muzikiniai pasirodymai tiesiog nuostabūs.
2009 metų „Tapti žvaigžde“ perdirbinyje nebejaučiama tokia pati atmosfera. Jis per daug sklandus ir nušlifuotas, lyg būtų specialiai kurtas kaip po mokyklos paauglių žiūrimas filmas, o ne filmas apie autentiškus, sudėtingus ir ambicingus veikėjus. Jame trūksta originalo drąsumo, lyg įkvėpimo būtų semtasi iš „Vidurinės mokyklos miuziklo“ ar „Choro“. Kritikas Robertas Ebertas filmui suteikė tik dvi žvaigždutes ir rašė: „Naujoji filmo „Tapti žvaigžde“ versija yra liūdnas naujojo Holivudo atspindys, kuriame originali medžiaga gerai apvaloma ir numetama tariamai paauglių rinkai, kuriai iš tiesų yra žymiai per sudėtinga“.
„Karklų žmogus“ (2006) / „The Wicker Man“
1973 metų britų siaubo filme „Karklų žmogus“ nagrinėjamos intriguojančios religinės temos ir pasakojama apie pamaldų Krikščionį policijos seržantą Nilą Hauvį, kuris tiria nuošalios salos kultą. Jis nukeliauja į Samerail salą, kad surastų dingusią jauną merginą Rovaną Morison. Kad ji laikoma saloje jis sprendžia iš gautų anoniminių laiškų. Jis baiminasi, kad ji gali tapti žmogiškąja kulto auka, tačiau tai, ką jeie suplanavo Hauviui yra kur kas baisiau.
2006 metų „Karklų žmogaus“ perdirbinys, su Nikolu Keidžu priešakyje, nesugebėjo pateisinti prietaringai gąsdinančių lūkesčių, kuriuos iškėlė originalas. Akimirkos, kurios turėtų būti kankinančios iš tikrųjų yra tokios absurdiškos, kad sukelia juoką, o originale tvyrojusios iš tiesų trikdančios atmosferos šioje versijoje neliko nė kvapo. Kai siaubo filmas labiau panašus į blogai sumanytą komediją, sunku nepajusti tokio jausmo, jog niekas, kas susiję su filmu, nesistengė įdėti visiškai jokių pastangų.
