Tęsiame pasakojimą apie žymų XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininką Antaną Žmuidzinavičių ir jo gyvenimo metus Kaune.
1924–1966 m. gyvendamas Kaune Antanas Žmuidzinavičius be pedagoginės ir visuomeninės veiklos užsiėmė ir savo gyvenimo pašaukimu – tapyba. Šiuo laikotarpiu sukūrė šiuos žymesnius kūrinius: „Tinklai džiūsta” (1926), “Linų kūlimo talka” (1926), “Estijos peizažas” (1929), “Dvi pušys” (1931), “Ankstyvas sniegas” (1937), “Eglės” (1943), “Žūklė” (1945), “Palangos pajūris” (1951), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959 m.). Tarpukariu tapyti jo darbai daugiausia pasižymi romantizmo įtakomis, sovietmečiu sukurtiesiems būdingas posūkis į realizmą.
A. Žmuidzinavičius buvo ne tik talentingas dailininkas, aktyvus visuomenininkas ar rūpestingas pedagogas, bet ir aistringas kolekcininkas. Jis per savo gyvenimą sukaupė net 23 profesionalios ir liaudies dailės kolekcijas: švilpukų, lietuviškų juostų, archeologinių radinių, pašto ženklų, senovinių monetų, dailės parodų plakatų ir kt. Tačiau plačiausiai žinoma jo velnių kolekcija.
A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos ištakos siekia 1906 m., kada jam pirmąją velnio skulptūrėlę per Antanines (birželio 13 d.) padovanojo kunigas, rašytojas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas–Vaižgantas ir neva palinkėjęs: „Kad, Tau, Antanai, visą gyvenimą velnius rinkti tektų.“ Šis šmaikštus rašytojo palinkėjimas išsipildė ir dalininkas visam gyvenimui užsikrėtė velnių kolekcionavimo aistra. Pradžioje planavo surinkti tik 13 velnių (velnio tuziną), tačiau pasisekė sukaupti net 20 kartų gausesnę kolekciją – A. Žmuidzinavičiaus namuose apsigyveno apie 260 velnių (20 velnio tuzinų). Įdomu pastebėti, jog visi dailininko kolekcijos velniai – tai artimųjų ir bičiulių dovanos. A. Žmuidzinavičius turbūt neatsitiktinai rinko velnius – visą gyvenimą jį siejo paslaptingas ryšys su šia mistine būtybe, laimingasis tapytojo skaičius taip pat buvo velnio tuzinas.
1928 m. tapytojas pagal architekto V. Landsbergio–Žemkalnio projektą pasistatė namą tuometinėje Kalnų g. (dabar V. Putvinskio g. 64), kuriame 1965 m. buvo įkurtas vadinamasis Velnių muziejus (savo sukauptą kolekciją žymusis tapytojas padovanojo valstybei). Dar po kelerių metų (jau po dailininko mirties 1966 m.) duris atvėrė jo memorialinis butas ir dirbtuvė. Jame eksponuojamas išsaugotas autentiškas dailininko gyvenamojo laiko interjeras, baldai, asmeniniai daiktai, taip pat jame galima išvysti ir jo tapytus paveikslus: Lietuvos (ir ne tik) vietovių peizažus, įvairius etiudus, portretus, žanrines scenas.
Eksponatų metai iš metų vis gausėjo, tad 1982 m. prie A. Žmuidzinavičiaus namo buvo pristatytas trijų aukštų priestatas (architektas A. Mažeika). Per daugiau nei keturis savo veiklos dešimtmečius A. Žmuidzinavičiaus Kūrinių ir rinkinių muziejus nepaprastai išsiplėtė, raguotųjų skaičius jame išaugo nuo 260 iki daugiau negu 2000 ir vis dar auga. Šiame muziejuje galima išvysti lietuvių ir įvairių kitų tautų profesionalių dalininkų ir nežinomų meistrų pagamintus velnius iš įvairios medžiagos (medžio, metalo, keramikos, popieriaus, audinio ir kt.)
Antanas Žmuidzinavičius buvo įvairiapusė asmenybė: tapytojas, pedagogas, visuomenininkas. Jo kolekcijos pagrindu įkurtas Velnių muziejus garsina Kauną, nes yra bene vienintelis nelabųjų muziejus visame pasaulyje.
