Paminklas S. Dariui ir S. Girėnui greta Ąžuolyno
Antrojoje straipsnio dalyje pasakojame apie istorinį lakūnų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.
Steponas Darius laikėsi draugams duoto žodžio ir rengėsi Lietuvon sugrįžti sparnuotas. 1927 m. JAV suradęs bendramintį – JAV gyvenusį lietuvių aviatorių Stasį Girėną (tikroji pavardė Stasys Girskis, gimęs 1893 m. Vytogalos kaime, dabar Šilalės rajonas) ėmėsi rengtis įspūdingai aviacinei epopėjai – skrydžiui per Atlantą iš JAV į Lietuvą.
Nors Atlanto vandenyną skrisdamas lėktuvu iš Niujorko į Paryžių pirmasis įveikė amerikietis Čarlzas Lindbergas (1927 m., S. Darius būdamas Paryžiuje dalyvavo jo sutiktuvėse), tačiau Atlanto nugalėjimas tebemasino daugelio šalių pilotus ir buvo tarsi jų meistriškumo išbandymas. Tuo metu tai buvo pavojingas iššūkis, nes vien
1932 m. iš buvusių 8 bandymų perskristi Atlantą 6 baigėsi nesėkme.
Lakūnų tandemas ruošdamasis skrydžiui į Lietuvą 1932 m. nusipirko naudotą lėktuvą Bellanca CH-300 Pacemaker. Pasirengimas skrydžiui kainavo didžiulius pinigus, o patys lakūnai tokių lėšų neturėjo. Surinkti lėšoms buvo organizuojami jų skrydžio rėmėjų komitetai, kurie rinko aukas bei JAV rengė lietuvių aviacijos dienas, kurių metu buvo populiarinama aviacija bei visuomenė raginta paremti šį S. Dariaus ir S. Girėno pasiryžimą. Už surinktus pinigus senstelėjęs lėktuvas buvo kapitaliai rekonstruotas, pritaikytas tolimo nuotolio skrydžiams (įrengti papildomi degalų bakai, sutvirtinta lėktuvo konstrukcija), apsirūpinta reikalingais prietaisais. Po rekonstrukcijos jis tapo iš esmės nauju lėktuvu, gavusiu naują vardą – Lituanica.
1933 m. liepos 15 d. (tai Žalgirio mūšio metinių diena) iš F. Bernett aerodromo Niujorke pakilo du drąsūs lakūnai. Parašiutų jie neėmė, nes laikėsi principo: „Nelaimės atveju kapitonas skęsta kartu su laivu.“ Sėkmingai perskridus Atlantą, Vakarų Europą, juos siaubinga lemtis ištiko prie pat Lietuvos sienų. Liepos 17 d. Lituanica skrisdama per Soldino mišką tuometinėje Vokietijoje (dabar Lenkija) patyrė avariją, o abu pilotai žuvo. Nelaimės priežastims nustatyti sudaryta komisija ištyrė, jog katastrofa įvyko dėl prastų atmosferinių sąlygų ir motoro veikimo defektų.
Kauno oro uoste (jis pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno vardu), kur S. Darius bemaž septynerius metus brendo kaip pilotas, susirinkusi dešimtūkstantinė minia laukė grįžtančių į Tėvynę Atlanto nugalėtojų. Liepos 20 d. vykusiose laidotuvėse dalyvavo iki 100000 žmonių. Atlanto nugalėtojų kūnai buvo balzamuoti ir laikomi Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmuose esančioje anatomijos katedros koplyčioje. 1937 m. jiems buvo pastatytas specialus mauzoliejus (projektavo architektas Vytautas Landsbergis–Žemkalnis) tuometinėse miesto kapinėse Vytauto pr. 1944 m. lakūnų karstai buvo užmūryti VDU Medicinos fakulteto rūmų rūsio nišoje, kad karo sumaištyje nepradingtų ar nebūtų išniekinti. 1964 m. transatlantiniai lakūnai atgulė amžino poilsio Aukštuosiuose Šančiuose esančiose karių kapinėse. Lituanicos liekanos buvo parvežtos į Lietuvą ir eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą tuomet parodė „Atlanto karštinės“ apimtam pasauliui, jog ir maža šalis – Lietuva ir jos atsidavę lakūnai gali būti lygiaverčiai ar net pranašesni lenktynėse dėl įsigalėjimo oro erdvėje.
