N.D.Babono asmeninio archyvo nuotr.

(arba POMPA ir STIKA viename iš knygų mugės kampų)

Tik įsiklausykite, kaip didingai skamba: “Geriausios 2012-ųjų metų knygos rinkimai”. Pagal demokratinį principą knygas rinko skaitytojai, o kompetentinga komisija tik susumavo rezultatus ir paskelbė nugalėtojus, kuriuos po to garbingai apdovanojo.

Gal būtų ir visai neblogai, jei ne keletas jeigu. Ir ne lietuviškas pavydo sindromas čia kaltas, kad keverzoju dabar šią rašliavėlę.

Taigi, pradėsime tų “jeigu” trumpą apžvalgėlę.

Pirmasis – balsavimas už knygas internetu. Viskas puiku, idėja – šiuolaikiška, jeigu tik… ne tas faktas, kad balsuoti gali kas tik nori (net ir nemokantys ar niekada nemokėję skaityti, o tuo labiau – rašyti), už ką nori, o svarbiausia – kiek tik nori kartų (nors du šimtus ar net du tūkstančius). Taigi, jau pati galimybė spaminti atveria visus vartus vertinimų neobjektyvumui.

Ir tas skaitytojų oficialiai deklaruojamas per penkiolika tūkstančių (prisiminkite pirmąjį jeigu) balsų – labai abejotinas skaičius. Pakanka, pavyzdžiui, pasižiūrėti internete komentatorių skaičių (ašaros, tačiau bent jau iš skirtingų IP adresų, ne taip, kaip “balsuojant” už metų knygas) po atitinkamais straipsneliais minėtąja tema, ir galima susidaryti objektyvesnį vaizdelį apie mikroskopinį besidominčiųjų skaičių.

Siauriname temą. 2012-ųjų suaugusiųjų metų knyga. Alvydo Šlepiko “Mano vardas – Marytė”.

Viskas lyg ir būtų puiku, jeigu… ne pirmasis, jau minėtasis, jeigu. Ir dar vienas – provincijos fobija (mano sumįslyta formuluotė). Na, kaip gi dabar sostinės plunksnos rykliai atiduos titulą kokiam nors provincialui(?)… Nonsensas (nesąmonė, lietuviškai tariant). Todėl, remiantis pirmuoju jeigu, miesčionys komisiantai (kurių pačių daugelio šaknys – Lietuvos užpečiai ir kiti muchosranskai), skelbia metų knyga šioje kategorijoje nebesikartosiu  –  kokią.

Be abejo, A. Šlepiko kūrinys vertas geriausios metų knygos (nes taip mano kolegos iš RS)… tačiau, galbūt, tik geriausios Vilniaus krašto metų knygos vardo. Kiekvienas, skaitęs visas pretendentų knygas (ko gero, to negalima būtų pasakyti apie daugelį pačių nominantų, išskyrus porą, kad bent vienas yra perskaitęs visas nominacijai pateiktas “konkurentų” knygas, apie kolegas iš RS jau net nekalbam), ir turintis bent truputėlį literatūrinio skonio, galėtų pastebėti, kad “Mano vardas – Marytė” dar nėra pasiekusi tokio brandos lygio, kai už tai skiriami tokie apdovanojimai. Manau, ir pačiam nugalėtojui tai – ne paslaptis.

O ir autoriaus sudirbtinta šypsena interviu metu, kai jis deklaruoja, kad tai jam yra svarbu (suprask – kolegų iš RS nuomonė), tik nuleidžia metų knygos rinkimų šou lygį žemiau “Radžis renkasi…” (ten bent  liaudies balsavimai atidžiau skaičiuojami).
O dabar, kai jau ištvermingiausieji perskaitė šią rašliavėlę, rankiojant kitaminčių akmenis iš savo daržo, galiu tik pridurti, kad nebėra prasmės skelbti, kurių autorių knygas tiesiog prarijau, o kurių – tik perverčiau, nes praktika negailestinga – kai nėra ką skaityti pradžioje, tai ir kitur ne kažin ką rasi, tuo labiau,  kai kuri nors iš knygų “prasideda” tik nuo dvidešimt ketvirtojo puslapio… Matyt, pirmieji – netikėliams atbaidyti(?).

Tai tik mano subjektyvi nuomonė (gal ir klaidinga), tačiau abejingai į tokius dalykus žvelgti negaliu. O abejingumas ir žlugdo visuomenę.

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: