Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. Iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė. Iliustruota Marko Kanovičiaus piešiniais. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 432 p.
Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis
Knygos sutiktuvės Vilniaus knygų mugėje – vasario 23 d., šeštadienį, 16 val. Knygos kino salėje.
Bus parodytas režisieriaus Rimtauto Šilinio dokumentinis filmas apie Grigorijų Kanovičių “Ašaros ir maldos”. Dalyvaus literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, poetas Antanas A. Jonynas, režisierius Rimtautas Šilinis.
Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Naujausias kūrinys „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato G. Kanovičius.
Pasakojimo centre – autoriaus šeima, kieto būdo senelė Rocha, tėvai – amatininkų bei meistrų palikuonys, jų pamatinės vertybės – šeima, vaikai, sąžiningas darbas, profesinė garbė, ištikimybė tėvų ir protėvių kapams, jų atminimui, gyvenimas pagal Biblijos priesakus. O greta – ir Jonavos lietuviai, su kuriais per amžius žydai gyveno taikiai ir santarvėje, – spalvinga miestelio žmonių galerija.
Proseneliai Rocha, Dovydas Kanoviciai su vaikais Jonava 1920 m.
Unikalus rašytojo stilius – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų.
Rašytojas Arnas ALIŠAUSKAS apie “Miestelio romansą”:
“Savitas G. Kanovičiaus meninis stilius, saiko ir proporcijų jausmas tekste, nepakartojami ir gyvi charakteriai – tikriausiai visa tai ir atsako į klausimus, kas yra tikrasis talentas arba už ką žmonės šį autorių myli, vertina, skaito. Kad ir nekanovičiškai ir patetiškai nuskambės, tačiau pagrindinis šio rašytojo knygų bruožas – tiesa. Tiesa, rašant apie prieškarį ir pokarį, tiesa, rašant apie carinę rusų imperiją, tiesa, rašant apie lietuvių ir žydų gyvenimą bei jų tarpusavio santykius, tiesa apie tai, kas kelia šypseną, ir apie tai, kas skauda. Be “teisingų” deklaracijų ir be apsimestinio mandagumo, atvirai ir nuoširdžiai.
Iš esmės visas Grigorijaus Kanovičiaus knygas galėtume laikyti vieno epinio ir kartu – labai lyriško metraščio dalimis. Tame metraštyje – gimtoji rašytojo valstybė ir gimtoji tauta, neatskiriamai suaustos į vieną tekstą, vieną istorinę lemtį. Taip buvo visose rašytojo knygose, taip yra ir naujausioje – “Miestelio romansas”.
