Geriausi XXI amžiaus kino filmai pagal išleidimo metus

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-08-14 09:22

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Moulin Rouge" kadras

Vienas garsiausių visų laikų optimistų šaunusis kareivis Šveikas kitados pasakė: „Dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų“.

Perfrazuojant šią mintį galima pasakyti, kad per visą kino gyvavimo istorija nėra buvę tokių metų, kad nebūtų sukurta kino klasika tapusių kūrinių.

Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad KaunoŽinios.lt redakcija peržvelgė visą XXI a. pradžios geriausių kino filmų derlių ir iš kiekvienais metais sukurtų juostų išrinko po vieną garsų kūrinį vertą jūsų dėmesio ir laiko.

2001 – „Mulen Ružas” (Moulin Rouge)

Drama, miuziklas – apie meilę, šokius, prabangą, laisvę, grožį ir tiesą. “Mulen Ružas” parodoma, kad meilė yra gyvenimas. Filme pasakojama meilės ir gyvenimo istorija. Jaunas poetas Kristijanas (akt. Ewan McGregor) atvyksta ieškoti laimės į Paryžių. Čia jis, vedamas savo kūrybinio talento, pasineria į Toulouse Lautrec ( akt. John Leguizamo) pasaulį, kurio centre nuostabaus grožio, žymiausia miesto kurtizanė bei dainininkė, dar vadinama “Spindinčiuoju deimantu” (akt. Nicole Kidman).

Filme daug spalvų, daug dainų bei labai įdomūs personažai. „Mulen Ružas“ apsuptas šou elementų. Filmo kūrybinė grupė dirbo ir kūrė siužetą Australijoje, tačiau jiems pavyko detaliai atkurti Paryžiaus Mulen Ružą. Kompiuterinė grafika užglaisto Mulen Ružą pasakų ir teatro elementais. „Mulen Ruže“ įsimylėjėlių duetas, meilės žodžius perduoda šiuolaikinėmis dainomis Nuostabus Ewan McGregoro balsas ir jaudinančios Nicoles Kidman dainos, originalūs specialieji efektai, profesionali choreografija, įspūdingiausios dekoracijos sukuria ypatingą muzikinį spektaklį. (M.R.)

2002 – „Dievo miestas“ (City of God)

City-of-God

Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, atsakymo į kūrį bando ieškoti tiek juostos kūrėjai, tiek žiūrovas. Brazilų kino juosta režisuota Fernando Meireleso ir Katios Lund. Kriminalinė drama pastatyta pagal 1997 metų Paulo Linso romaną tokiu pat pavadinimu paremtą tikrais faktais.  Filmas apdovanotas net 4 oskarais: už geriausią kinematografiją, režisierių, montažą bei už geriausiai adaptuotą scenarijų.

Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita  valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad filmas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis. Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai.

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka įvairaus amžiaus neprofesionalai. Aktoriai buvo surinkti atsitikinai. Anksčiau kūręs tik muzikinius klipus, komercines reklamas ir trumpametražes juostas, režisierius surengė aštuonių mėnesių trukmės specialią stovyklą vaikams ir jaunuoliams, kad jie galėtų tinkamai pasiruošti filmavimams. Dauguma aktorių buvo paiimti iš to meto Dievo miesto realaus gyvenimo bei situcijos. Anot pačio režisieriaus nepatyrę aktoriai buvo paimti dėl dviejų priežaščių: dėl trūkumo galimų tikrų aktorių juodaodžių bei dėl autentiškumo ir tikrumo. Meirelles aiškino: „šiandien aš galiu rasti apie 500 juodaodžių aktorių, bet prieš gerus 10 metų ar daugiau  tokios galimybės nebuvo. Brazilijoje tuo metu buvo tik 3 ar 4 juodaodziai aktoriai. Tuo pačiu metu pajutau, jog žmonės iš viduriniosios klasės negalėtų perteikti filmo. Man reikėjo autentiškumo“

Bet kokiu atveju „Dievo miestas” jau senokai tapęs simboline nuoroda į pagrindines Brazilijos socialines problemas – skurdą, nusikalstamumą ir narkotikų prekybą. Pasirodžius filmui originaliojo romano autorius P.Linsas bijojo reakcijos į tokį brutalų Rio de Žaneiro kasdienybės pavaizdavimą. Vėliau į favelą buvo pasiųsti policijos pareigūnai, kurie čia įkūrė specialų dalinį ir bent jau pabandė išvaikyti narkotikų prekeivius. (Š.S.)

2003 -„Dogvilis” (Dogville)

Dogvilis

Jei tris ankstesnius filmus „Prieš bangas“ (1996 m.), „Idiotai“ (1998 m.) ir „Šokėją tamsoje“ (200 m.) Larsas von Trieras buvo pavadinęs „Auksinės širdies trilogija“, tai nuo „Dogvilio“ (2003 m.) jis ketino pradėti naują trilogiją, kurią pavadino „JAV: Galimybių šalis“.

Pristatydamas „Dogvilį“ Kanų kino festivalyje režisierius sake, kad pirmąjį impulsą pajuto išgirdęs zongą „Piratė Dženi“ iš Brechto „Trijų grašių operos“: „Aš susidomėjau keršto tema – ji man tada buvo nauja ir netikėta. Kitas stimulas rašyti scenarijų buvo  JAV kino kritikų reakcija į  „Šokėją tamsoje“. Labiausiai visi linksniavo vieną argumentą: „Kaip galima kurti filmą apie Ameriką, niekuomet čia nebuvus“. Tada aš sau pasakiau: „Na, gerai, aš jums parodysiu, kaip!“. Mąstydamas apie būsimąjį filmą aš įsivaizdavau amerikietišką miestelį, pamatytą iš aukštai ir dėl to panašų į brėžinį“.

Būtent toki miesto planą matome „Dogvilio“ pradžioje – didžiulėje teatro scenoje kreida nupieštos gatvės ir namų kontūrai. Šiame teatrališkai sąlygiškame pasaulyje rutuliuojasi tikrai originaliai pateikta istorija.

„Dogvilis“ – dar viena grandiozinė provokacija. Šį kartą režisierius pasiryžo įrodyti, kad kvapą gniaužiančiu reginiu gali tapti teatrališka statika, o visiško atsiribojimo metodas ir brechtiška spektaklio struktūra yra puikiausias būdas priartėti prie gilių psichologinių kontekstų. Ypač tada, kai nekreipi dėmesio į tradicijas ir apribojimus, o taip pat nebijai rizikuoti.

Didžiosios depresijos laikais trečiojo dešimtmečio Amerikos kalnų miestelyje pasirodo nuo gangsterių besislapstanti gražioji bėglė Greisė (Nicole Kidman). Atsidėkodama už pagalbą moteris pasisiūlo kiekvienam miestelėnui pagelbėti namų darbuose. Pradžioje toks sandėris tenkina visus. Tačiau, kai gyventojus pasiekia žinia, jog už bėglės galvą siūloma didelė pinigų suma, viskas pasikeičia, ir Greisė tampa godumo užvaldytų miestelėnų verge, nes kaip sakoma vienoje scenoje, „Dogvilyje neįprasta nei iš šio nei iš to tramdyti savo neapykantą“.

„Dogvilis“ yra bene labiausiai metaforų prisodrintas Larso von Triero filmas, kuriame viskas – pradedant miestelio pavadinimu ir visų personažų vardais – susidėlioja į sudėtingų asociacijų kombinacijas. „Dogvilis“ – tai ir psichologinio eksperimento erdvė, kurioje telpa savotiška pasaulio miniatiūra. Visi penkiolika Dogvilio gyventojų patiria didesnę ar mažesnę charakterio transformaciją, kai žmogus pasikeičia (kartais neatpažįstamai) paveiktas baimės ar patikėjęs savo galia valdyti kitus. Režisierius neieško ribos tarp gėrio ir blogio – ją, kaip ir kreida nupeštas sienas galima lengvai kirsti: kartais pakanka tik vieno žingsnio, kad iš šviesos zonos patektum į tamsos teritoriją (šviesos ir spalvų svarbai filme galima būtų skirti detalesnę studiją).

Ko gero, didžiausią transformaciją patiria pačios Greisės charakteris: jame giliai ir ilgai slėptos senos psichologinės traumos nenužudė tikėjimo žmonių gerumu. Tačiau ši iliuzija buvo Dogvilyje palaidota, o pats miestas susilaukė pelnyto likimo. Nes kaip pasakyta finale, „žmogus privalo atsakyti už savo poelgius”.

Praėjus trims metams po „Dogvilio“ Larsas von Trieras pratęsė šį eksperimentą ir panašia maniera sukūrė filmą „Manderlis“ (2005 m.), kuriame Greisę suvaidino nebe Nicole Kidman, o Bryce Dallas Howard. Naujajame filme mergina su tėvu iš Kolorado, atvykusi į Manderlio plantaciją Alabamoje, randa čia dar neišnykusią vergiją. Greisė ryžtasi ištaisyti šią istorinę klaidą. Bet ir šį kartą paaiškėja, kad geri ketinimai ir bandymai skleisti gėrį prievartinėmis priemonėmis anksčiau ar vėliau būtinai baigsis blogio pergalę.

Trečiojo amerikietiškos trilogijos filmo „Vašingtonas“ režisierius taip ir nesukūrė. Larsas von Trieras taip pat kol kas visiškai pradingęs iš akiračio. Bet jeigu jis sugrįš, tai tikrai su nauja provokuojančia „dovanėle“. Dėl to galime neabejoti. (G.J.)

2004 – „Aavarija“ (Crash)

Crash, 2004

Režisieriaus Paulo Haggio filmą „Avarija” (geriau ir tiksliau originalų pavadinimą reikėtų versti kaip „Susidūrimas“) būtinai reikia pažiūrėti tiems, kurie savo metu liko nepatenkinti, kad pagrindinio Oskaro 2006-aisiais negavo jaudinantis „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain). Tada Akademijos sprendimas bus jei ne labiau pateisinamas, tai bent jau logiškas. Nes gėjų kaubojų problemos yra artimos palyginti nedidelei Amerikos visuomenės daliai, o štai rasinio nepakantumo apraiškos bado akis kiekviename žingsnyje.

Ne išimtis ir Angelų miestu vadinamas Los Andželas. Šiame šiuolaikiniame margame Babilone seniai persipynė skirtingos rasės, religijos, tradicijos ir pasaulėžiūros. Baltieji ir juodaodžiai, musulmonai ir žydai, katalikai ir bedieviai, turtuoliai ir juodadarbiai, nusikaltėliai ir policininkai… Jie gyvena vienoje šalyje, tačiau kiekvienas jaučiasi tarsi rezervate. Arba gete, kuriame visi – nepakantumo ir prietarų įkaitai. Nenuostabu, kad iš nuolat kunkuliuojančio aistrų katilo neapykanta išsiveržia į laisvę. Ir sutramdyti šį piktos energijos džiną labai nelengva.

Prieš daugiau nei šimtą metų genialus amerikiečių režisierius Davidas W. Griffithas sukūrė filmą „Nepakantumas“ (Intolerance, 1916), kuriame keturios tarpusavyje persipynusios istorijos (apie Senovės Babilono didybę bei žlugimą, Kristaus kelią į Golgotą, kruvinąją Šv. Baltramiejaus naktį ir mirčiai pasmerktą nekaltą darbininką) bylojo apie tai, kad visų žmonijos bėdų priežastis – tolerancijos stoka.

Lygiai tokią pat išvadą formuluoja ir „Avarija“. Jeigu net Angelų miestą valdo demonai, vadinasi, taikaus kultūrų sambūvio idėjai taip ir lemta būti vien nepasiekiama iliuzija…

Iranietis prekybininkas (Shaunas Toubas) nesijaučia šiame mieste saugus. Aplink šlaistosi įtartini tipai, tačiau jis negali įsigyti šaunamojo ginklo savo verslui ir šeimai apsaugoti, nes aplinkiniai jį laiko… arabu. Kaip žinia, Jungtinėse Valstijose po 2001 m. rugsėjo vienuoliktosios arabai simpatijos tikrai niekam nekelia.

Baltaodė Džena (Sandra Bullock) taip pat nesijaučia saugi. Neseniai ją apiplėšė du juodaodžiai jaunuoliai ir nuo to laiko moteris nepasitiki „spalvotais“. Su vyru (Brendanas Fraseris) pasitarusi, ji nusprendžia ir vėl pakeisti savo namų spynas. Tačiau spynų meistras Dženai taip pat nekelia pasitikėjimo – meksikietis (Michaeas Peña) tiesiog negali būti geras meistras! Dženos neįtikina net tai, kad spynų meistras niekada nėra nusižengęs įstatymui. Jis tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, kad aprūpintų duonos kąsniu šeimą.

Juodaodis Los Andželo policininkas Grehemas ( Donas Cheadle‘as) – rasinio nepakantumo konfliktų specas, „tikrame“ gyvenime mezgantis romaną su lotynų amerikiete partnere (Jennifer Esposito). Savimi pasitikintis jaunuolis drąsiai ir atvirai vadina naująją simpatiją „meksikiete“, visiškai nesuprasdamas, kad taip žeidžia jos jausmus.

Baltaodis policininkas Rajanas (Matt Dillon) – tikras rasistas, kuriam nuo minties, kad baltaodė moteris galėtų būti su juodaodžiu vyru, net užverda kraujas. Rajanui ši mintis tiek atgrasi, jog, sulaikęs tokią porelę, darančią nežymų nusižengimą, policininkas pažemina moterį vyro, negalinčio jos apginti, akyse… (G.J.)

2005 – Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain)

Brokeback Mountain kuprotas Kalnas

Mes esame regėję siužetų apie uždraustą meilę ir iki šio filmo, tačiau nesame matę gyvesnio, bei tragiškesnio gėjų meilės ryšio. Būtent dėl to, filmas išlieka unikalus.

„Kuprotas kalnas“ pasakoja dviejų kaubojų, Jack‘o (akt. Jake Gyllenhaal) ir Ennis‘o (akt. Heath Ledger), meilės istoriją, kupiną visuomenės pasipiktinimo ir sielvarto. Juostos tikslas – parodyti kiekvienam, kiek sunkumų bei abejonių turi patirti homoseksualios orientacijos žmonės, gyvendami tokioje konservatizmo ir griežtos struktūros pilnoje visuomenėje, kur vyriškumo sąvokoje nėra tokio dalyko, kaip vieno vyro meilė kitam, kur toks žmogus yra laikomas plėšrūnu, nešančiu grėsmę visai žmonijai. Filmas laužo stereotipus ir žmonių prototipus, dar kartą įrodantis, jog žmogus negali tilpti į griežtus rėmus, jam reikia laisvės ir galimybių atrasti savo pačio troškimus.

Džeikas Gilenholas buvo nominuotas oskarui už šį vaidmenį. Veikėjo Džeko supratingumo ir naivumo mišinys yra pribloškiantis: Džekas nuramina Enį sakydamas „atsiprašau“, kai šie pirmą kartą suartėja. Kad ir koks tyras bebūtų jų meilės nuotykis, Džekas privalo palenkti Enį į savo pusę, kad šie santykiai įvyktų. Dž. Gilenholas sužiba, kuomet jis niūriai bei šiek tiek vaikiškai prabyla Eniui jog: „Kartais aš tavęs taip pasiilgstu, kad vos ištveriu savo kailyje.“ Šis „pažeidžiamumas“ atsiduria filmo įvykių centre.

Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu.

Ennis nuo pat vaikystės buvo mokomas neapykantos neheteroseksualios orientacijos žmonėms, todėl, bėgant metams, jis pats pradėjo savęs nekęsti. Siaubinga, kaip tėvas gali daryti tokią žalingą įtaką savo vaikui ir tikėti, jog jis užaugs doriu, sąžiningu bei laimingu individu. Pasaulyje, kuriame žmogus negali atrasti laimės ir yra smerkiamas, jis jausis nevertas ir nevisavertis, nekęs visų, o ypač savęs, nesupras, kodėl būtent jis toks nenormalus. Filmas mus moko, jog problema slypi visuomenės požiūryje, ne individų troškimuose būti savimi. Tai nuostabiai sukurta juosta, kurią privaloma pamatyti.

2006 – „Pano labirintas” („El laberinto del fauno”)

El-laberinto-del-fauno-2

Režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.

Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.

Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.

Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.

Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. (T.R.)

2007 – „Šioje šalyje nėra vietos senukams” (No Country For Old Men)

No Country For Old Men

Kiekvienas brolių Coenų filmas kino pasaulyje laukiamas su dideliu nekantrumu, tačiau su „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ jie pranoko patys save.

Filmas sutiktas kritikų ir žiūrovų liaupsėmis, daugelis apibūdina jį kaip geriausią brolių kūrinį. Daug pasako ir pelnyti apdovanojimai – filmas gavo net 4 Oskaro statulėles, vieną jų – už geriausią metų filmą. Siužetas – būdingas noir stilistikai. Nedidelio Teksaso miestelio gyventojas, Vietnamo karo veteranas, netikėtai tragiškai pasibaigusioje narkotikų perdavimo scenoje randa lagaminėlį su dviem milijonais dolerių. Svajodamas apie geresnį gyvenimą, vyras nusprendžia pinigus pasilikti sau, nežinodamas, kad šis sprendimas privers jį sprukti ir kovoti už savo gyvybę. Ant kulnų vyriškiui mina ne tik miestelio šerifas, bet ir psichopatas samdomas žudikas, kurio užduotis – atgauti pinigus. Filme kalbama ne tik apie nusikaltimą, jame gvildenamos ir tokios temos kaip likimas, sąžinės priekaištai. Filmo herojus tampa aplinkybių auka, dėl to jo gyvybei iškyla mirtinas pavojus.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pastatytas pagal tokio paties pavadinimo novelę, parašytą  Kormako Makarčio (ang. Cormac McCarthy). Tai ko gero labiausiai rafinuotas brolių Koenų filmas. Šedevras paliečiantis nihilizmo, likimo ir apsisprendimo tematikas bei sujungdamas daug žanrų į vieną, taip atsiranda kino stebuklas, kuris yra laikomas vienu geriausių kada nors sukurtų filmų. (G.B.)

2008 – „Skaitovas“ (The Reader)

Skaitovas filmas

Tai trumpo vasaros romano tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet) istorija. Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo.

Šis režisieriaus Stephen Daldry darbas yra neabejotinas pasisekimas jo spalvingoje karjeroje. Filmas, paremtas vokiečių kilmės rašytojo Bernhard Schilink romanu, atnešęs „Oskarą“ vienai talentingiausių Holivudo moterų – Kate Winslet. Tai kino šedevras, kurį perkąsti gali pavykti ne iš karto.

Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes). Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato.

Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanos moteriškumui. Nežiūrint į amžiaus skirtumą, nekaltas Hanos gestas nulėmė aistros ir meilės kupino romano pradžią. Po kelių mėnesių žaidimų bei pirmų kartų, Hana vis labiau stengiasi pažinti jaunąjį Maiklą. Netikėtai paprašydama jo paskaityti ištrauką iš „Iliados ir Odisėjos”. Netrukus Maiklas Hanai skaito kiekvieną vakarą, o išgyvendama prisiminimus tampa vis artimesnė jaunuoliui.

Pats Maiklas – viso labo jaunas vaikinas, kilęs iš griežtos bei rūpestingos šeimos, kuriam pirmuosius kartus dovanojo vyresnė moteris. Po kelis mėnesius trukusio romano pabaigos, praėjus kiek daugiau nei 6 metams, Maiklas matomas kaip brandus studentas, savo išmone išsiskiriantis iš kitų. Visai netikėtai jam tenka susitikti su pirmąja savo moterimi Hana bei sužinoti tikrąją jos istoriją. Vieną dieną, kartu su grupe kitų studentu jie vyksta į Berlyną tam, jog dalyvautų viename iš bylų susijusių su karo nusikaltimais. Tai, ką jis pamato teismo salėje romantinius vaikino prisiminimus sudaužo į šipulius. (E.P)

2009 – „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds)

Inglourious Basterds

Kartą okupuotoje Prancūzijoje…“ Tokiu titru prasideda intensyviai reklamuotas garsiausio šių laikų kino chuligano Quentino Tarantino filmas. Ir šis lakoniškas užrašas verčia suklusti. Taip paprastai prasideda pasakos. O jose nebūtinai viskas turi paklusti gyvenimo logikai. Su panašia laisve istoriniais faktais manipuliuoja anekdotų kūrėjai. Ko gero, pats Q. Tarantino ir neslepia, kad Antrojo pasaulinio karo tema jis kuria pasaką ir anekdotą vienu metu. Ir dar pretenduoja pateikti „alternatyvų“ Antrojo pasaulinio karo finalą.

Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais.

O 2009-aisiais pasaulio ekranuose pasirodė karinė drama „Negarbingi šunsnukiai“. Pavadinimą režisierius pasiskolino iš 1978 m. Italijoje gimusio filmo, kuriame Antrojo pasaulinio karo didvyriais buvo padaryti dezertyrai, žudikai ir marodieriai. Labai panaši situacija buvo ir gerokai anksčiau Amerikoje sukurtame filme „Purvinas tuzinas“ (Dirty Dozen, 1967 m., rež. Robertas Aldrichas) – čia beprotiškoje karinėje operacijoje dalyvavo dvylika tikrų galvažudžių ir maniakų, kuriems buvo pasiūlyta galimybė tokiu būdu išvengti kartuvių už kriminalinius nusikaltimus. Vadovavo šiai savižudžių komandai ciniškas majoras Raizmenas, kurį tąsyk suvaidino Holivudo „kietuolis“ Lee Marvinas. Būtent jo manieras Q. Tarantino filme mėgdžioja aktorius Bradas Pittas, vaidinantis „negarbingų šunsnukių“ vadovą leitenantą Aldo Reiną. Tai jis suburia specialią „zonderkomandą“, kurios branduolį sudaro žydų kilmės amerikiečių kareiviai, žudantys nacius itin rafinuotai ir net nuimantys priešams skalpus arba peiliu ant jų kaktos rėžiančius svastikas.

Istorinės tiesos šiame filme, žinoma, ne daugiau, nei kažkada matytose klasikinėse prancūziškose karinėse komedijose „Babetė eina kariauti“ (su Brigitte Bardot) ar „Didysis pasivaikščiojimas“ (su nepamirštama komikų pora Bourviliu ir Louis‘u de Funesu).

Naciai pažins mūsų žiaurumą matydami išskerstus, sukapotus, sumaitotus savo brolių kūnus, kuriuos mes paliksime po savęs! Ir vokiečiai sudrebės, mąstydami apie tą skausmą, kurį jų broliai patyrė nuo mūsų rankų, batų ir peilių ašmenų. Vokiečius pykins vien pagalvojus apie mus. Mes tapsime jų košmaru“, – taip būsimos veiklos programą kareiviškai aiškiai komandai suformuluoja jos vadas. Ir čia pat savo peilio ašmenimis ant vieno belaisvio kaktos pailiustruoja efektą. Antrąjį belaisvį – net mirties akivaizdoje išlaikiusį profesinę ištikimybę ir žmogišką orumą – keliais beisbolo lazdos smūgiais į galvą pribaigia kitas komandos narys.

Ilgai kurstęs intrigą dėl „Negarbingų šunsnukių“ Q. Tarantino žadėjo pateikti „alternatyvinę“ Antrojo pasaulinio karo istoriją ir pažadą išpildė. Tik tos „alternatyvos“ teko ilgai laukti: po pustrečios valandos vykusio ekstremalaus žaidimo karo temomis žiūrovams siūloma pasimėgauti su holivudiniu užmoju nufilmuota fašizmo agonija – kai prancūziškame kino teatre žiūrėdami nacių propagandinį filmą, pragaro liepsnose žūva visa Trečiojo reicho vadovybė, įskaitant ir patį fiurerį.

Kai kurie kino kritikai Amerikoje neįvertino tokio humoro. O kai kas net rimtai kėlė klausimą apie tai, kokias žinias apie Antrąjį pasaulinį karą iš filmo pasisems pati jauniausia kino žiūrovų karta, kuri praeitimi nesidomi ir net istorijos vadovėlių neskaito. (G.J.)

2010 – „Pradžia“ (Inception)

Inception-2010-movie

Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“ (2010).

Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams.

Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“.

Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug. Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam.

Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija.

Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne… (G.J)

2011 – „Išsiskyrimas” (A Separation)

A-Separation

Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.

Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.

Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas.

Nors šioje istorijoje nepateikiamas joks istorinis ir geografinis kontekstas, vis dėl to šis filmas praturtina: jį pažiūrėjusieji pajus pažinę dalelę Irano kultūros iš vidaus. Ir sakau „iš vidaus“, nes net ir žinodama, kad visa tai suvaidinta, pamaišiui tai išgyvendavau dėl visko lyg tai būtų mano bičiulių drama, arba pasijusdavau tartum žiūrėdama autentišką dokumentiką. Laukimas valstybinių įstaigų koridoriuose, apsilankymas, susitikimai su kaimynais laiptinėje – iš pažiūros nereikšmingomis atrodančios scenos sukuria tikrumo įspūdį, įtikina, įveda žiūrovą į Teherano kasdienybę. Šiek tiek atskleidžiami ir religiniai aspektai – kaip antai specialiu telefono numeriu skambinanti slaugė, kuri konsultuojasi (galima tik nujausti su kuo – imamu ar kitu Korano ekspertu) jai labai svarbiu klausimu: ar būtų nuodėmė moteriai slaugei permauti kelnes ant savęs prisišlapinusiam neįgaliam vyrui?

Įdomus ir tėvo ir dukters santykis: atviras, draugiškas, modernus, intymus. Visa tai ko tradiciškai nesitikima iš patriarchalinės musulmoniškos visuomenės. Viena siužeto lūžio akimirkų, kuomet tėvas leidžia teisėjo vaidmenį prisiimti savo nepilnametei dukrai. „Jei manau kad esu kaltas – aš pasiduosiu“ sako jis, ir nors šitaip užkrauna nepelnytą ir nepakeliamą moralinę sprendimo naštą ant jautrios moksleivės pečių, tuo pačiu ir pademonstruoja, kokia ji jam svarbi. Tėvas su dukra yra lygūs. O motina? Viso filmo metu ji lieka nuošalyje, outsaiderė, nežinia, nepritampanti ar nenorinti pritapti, tačiau tuo pat metu vis dar labai svarbi šeimos narė.

Stipriausios šios filmo pusės yra natūrali aktorių vaidyba ir iškilusios moralinės dilemos. Kalti čia visi, bet ir gaila visų. Nuostabiai perteiktas situacijos daugialypiškumas atskleidžia paprastą gyvenimo tiesą – pasaulis nėra vien tik juodas ir baltas, visi herojai turi savo motyvų, baimių ir silpnybių. Čia nėra gerų ir blogų veikėjų – tik žmonės, kiekvienas tikintis sava tiesa, kiekvienas išgyvenantis savo dramą. (V.R.)

2012 – „Medžioklė“ (Jagten)

Jagten

Režisierius Tomas Vinterbergas danų kine dabar, ko gero, yra garsiausias po Larso von Triero filmų kūrėjas. Jiedu jau senokai bendradarbiauja, o 1995-aisiais net įkūrė garsų avangardinio kino judėjimą „Dogma 95“ (prie jo ištakų stovėjo dar du jų kolegos – Kristianas Levringas ir Sorenas Kragh-Jacobsenas). Drauge suformuluotą manifesto tekstą L. von Trieras paviešino 1995 m. kovo 22 d. Paryžiuje vykusioje konferencijoje, kurioje, prasidedant antrajam kino gyvavimo šimtmečiui, aptarta jo ateitis.

Dogma95“ pasiūlė naują kinematografo sampratą ir taip paveikė pasaulinį kiną, kad šio reiškinio aidai nurims dar negreitai. Mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjusi „Medžioklė“ yra jau septintasis režisieriaus pilnametražis darbas, kuriuo T. Vinterbergas grįžta prie jį visame pasaulyje išgarsinusios „Šventės“ (1998). Pirmuoju daniško manifesto „Dogma 95“ kūriniu tapusi „Šventė“ tąsyk nuplėšė ilgai slėptų paslapčių skraistes nuo respektabilios šeimos, susirinkusios iškilmingai atšvęsti patriarcho šešiasdešimtmetį. Garbus šeimyninis vakarėlis prasideda ramiai ir taikiai, kaip ir pridera tokiems jubiliejams. Tačiau tai tik apgaulinga ekspozicija. Dar nepakilus nuo šventinio stalo tėvo autoritetui suduotas stiprus smūgis, nes sūnus Kristianas (Ulrichas Tomsenas) viešai apkaltina tėvą seksualine prievarta.

Pedofilijos šmėkla sklando ir „Medžioklėje“. Tik čia nusikalstamais lytiniais santykiais su maža mergaite apkaltinamas keturiasdešimtmetis vaikų darželio auklėtojas Lukas (jį suvaidinęs Madsas Mikkelsenas Kanų kino festivalyje buvo pavadintas geriausiu aktoriumi). Viskas prasideda tada, kai darželyje penkiametė Klara visai nevaikiškai savo auklėtoją pabučiuoja į lūpas ir Luko kolegei pasako tai, iš ko nesunkiai galima išplėtoti rimtą kriminalinį kaltinimą pedofilija. Prasideda melo išprovokuota griūtis, metodiškai žlugdanti Luko karjerą, šeimą, santykius su draugais ir kaimynais. Artėjant Naujųjų metų šventei mažo miestelio gyventojus užvaldo ne graži Kalėdų dvasia, o agresyvios linčo teismo nuotaikos.

Šventėje“ tėvą pedofilą stoja ginti beveik visi šeimos nariai. O „Medžioklės“ herojus Lukas atsiduria klasikinėje situacijoje „vienas prieš visus“. Ir nors finale desperatišką nuotaiką išsklaido išaiškėjusios tiesos triumfas, jis skamba su tokia karčia ironija, kad nerimaudamas lauki paskutinio taško. Arba šūvio, nes filmas juk ne veltui pavadintas „Medžiokle“.

T. Vinterbergo filmų siužetus dažniausiai padiktuoja realybė. „Šventės“ scenarijus gimė po to, kai režisierius išgirdo į radijo laidą paskambinusio vyriškio skaudžią išpažintį. „Medžioklės“ istoriją T. Vinterbergas aptiko vienoje seksualinę prievartą prieš vaikus tyrusio psichiatro byloje.

Režisierius savo kūrinį komentavo taip: „Tai filmas apie mažus vaikus auginantiems tėvams būdingą paranoją. Aš pats esu tėvas, todėl suprantu tėvų baimes ir agresyvumą, kai jie bet kokia kaina nori apginti savo kūdikį.“

Pagrindinį „Medžioklės“ konfliktą komplikuoja tai, kad pedagogą be jokio pagrindo apkaltinusi mažoji Klara yra geriausio Luko draugo Teo (Thomas Bo Larsenas) dukra. Pradinė mažosios provokatorės fantazija (ir tolesnis pavojingas žaidimas) ne tik visus klampina į melo liūną, bet ir užkrečia aplinkinius agresija.

Apie Williamo Shakespeare’o „žaliaakiu monstru“ pavadintą pavydą sukurta begalė filmų. Dauguma tokių istorijų prasideda nuo smulkmenos (panašios į nosinaitę pjesėje „Otelas“), tačiau ji būtinai išprovokuoja nenumaldomą įtarimų laviną, kuri galiausiai sugniuždo arba fiziškai sunaikina kaltinamąjį. Sugrįžimas į pradinę būseną jau neįmanomas, net jei aistros finale ir aprimsta. Tai tik tyla prieš naują audrą. Iš tiesų suaugęs žmogus, priverstas rinktis savo kūdikį ar draugą, visada pasirinks vaiką. „Juk maži vaikai nemeluoja!“ Ši frazė „Medžioklėje“ skamba daug kartų. Kad priverstų susimąstyti apie tai, kas būna, kai, anot W. Shakespeare’o, „melas apraizgo akis ir širdis“. (G.J.)

2013 – „Volstryto vilkas“ (The wolf of Wall Street) 

The-Wolf-of-Wall-Street-1

Martin`o Scorese`es kūrinys „Volstryto vilkas“pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę.

Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.

Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.

Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.

Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų.  Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis.

Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (I.P.)

2014 – „Nakties klajūnas“ (Nightcrawler)

Nightcrawler-1

Dano Gilroy režisūrinis debiutas „Nakties klajūnas“ buvo daugiau nei sėkmingas – sulaukęs kritikų ir žiūrovų liaupsių, filmas nominuotas prestižiniams kino pasaulio apdovanojimas. I

ki tol kinomanams Dano Gilroy pavardė nebuvo girdėta – vyras buvo labiausiai žinomas kaip garsios aktorės Rene Russo vyras, o didžiausi jo karjeros pasiekimai buvo bendradarbiavimas su kitais kino kūrėjais rašant scenarijus filmams „Grūdintas plienas“ ir „Bornas. Palikimas“. Tačiau po neo-noirstiliaus trilerio „Nakties klajūnas“ situacija pasikeitė – filmas kritikų vadinamas moderniu šedevru.

„Nakties klajūnas“ pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo. Nors Lou vaidinantis aktorius Jake‘as Gyllenhaalas įdėjo daug pastangų, kad suvaidintų, ko gero, vieną nemaloniausių tipų pasaulyje, galima drąsiai teigti, jog šis vaidmuo – bene stipriausias jo karjeroje.

Filmas turėtų būti itin aktualus dirbantiems žiniasklaidos sferoje, ar norintiems daugiau apie ją sužinoti. Jame atskleidžiama tamsioji žurnalistikos pusė, keliami klausimai apie darbo etiką. Kiek gali sau leisti reporteris? Žinoma, tai numatyta teisės aktuose, tačiau jų ne visada paisoma. Svarbiausia televizijoje – reitingai. Kaip toli galima dėl jų eiti? Ką galima rodyti, o ką demonstruoti jau būtų per daug? Filmo veikėjai veikia be jokių skrupulų ir, kaip neretai pasitaiko, lieka už tai nenubausti, sėkmingai įgyvendina savo tikslus. Filmo moralas gana ironiškas: lipk kitiems per galvas ir tau pasiseks. Ekrane žiūrovai mato ambicingo sociopato sėkmės istoriją, kurios eigoje – ne vienas lavonas, šantažas ir išdavystė. Pasirinkdamas tokį kūrybinį sprendimą, režisierius rizikavo, tačiau jo idėjos – labai paveikios, filmas kelia daug klausimų. Danas Gilroy žiniasklaidos veikimo būdų nevertina, jis tik interpretuoja, o nuspręsti, išteisinti herojus ar nuteisti, paliekama žiūrovui. (J.M.)

2015 – „Sikario: Narkotikų karas“ (Sicario)

Sicario

Panašu, jog Amerika vis garsiau pripažįsta, kad po visų pergalių demokratijos frontuose ji patiria vieną po kito pralaimėjimą kovoje su narkomanijos plitimu. Kuo daugiau lėšų skiriama policinėms šios problemos likvidavimo priemonėms, tuo didesni kokaino kiekiai kerta Jungtinių Valstijų valstybines sienas. Filmų apie šią skaudžią problemą kasmet kuriama vis daugiau, bet jie tik dar ir dar kartą kelia tuos pačius klausimus, į kuriuos atsakymų kol kas niekas nežino. Išskyrus tai, kad kovoti su šiuo devyngalviu slibinu būtina. Dar vieną tokią istorija pasakojama kriminaliniame trileryje „Sicario: Narkotikų karas“. Autoriai teigia, kad Meksikos kartelis buvo įsikūręs pačioje Arizonos valstijos širdyje. Vietiniams gyventojams reikalaujant imtis veiksmų, valdžios atstovai nusprendžia smogti priešui jo teritorijoje. Taip pavojingų įvykių sūkuryje atiduria jauna FTB agentė Keitė Meiser (Emily Blunt).

Filmo pradžioje pateikiamas pavadinimo paaiškinimas. Žodžiu „Sicario“ buvo vadinami Jeruzalės fanatikai (Šv. Rašte jie minimi kaip zelotai) – žudikai, kurie medžiojo į jų žemes įsibrovusius romėnus. Dabartinėje Meksikoje taip vadinami žudikai samdiniai.

Šv. Rašte nerasime zelotų rezistencinės veiklos aprašymų. Užtai apie šiuolaikinius samdomus žudikus ir prieš juos kovojančius ypatingos paskirties būrių smogikus prikurta begalė filmų. Bet ir jų fone „Sicario: Narkotikų karas“ išsiskiria ne tiek efektingai nufilmuotomis ginkluoto susirėmimo scenomis (ką jomis dabar dar galima nustebinti?), kiek autorių noru panardinti žiūrovus į brutalią narkotikų karo atmosferą, kad žiūrėdami filmą pajustume ir kraujo kvapą, ir ilgai karštyje yrančių lavonų tvaiką.

Tokią sceną regime jau filmo pradžioje, kurioje agentė Keitė Meiser su bendražygiais reido prieš narkotikų platintojus metu nusikaltėlių slėptuvėje šalia Finikso aptinka beveik keturias dešimtis senokai nužudytų žmonių. Nusikaltėlių pėdos seniai ataušo, todėl FTB bei kitų vyriausybinių jėgos struktūrų atstovai nusprendžia kovoti ne su pasekmėmis, o su šaknimis rauti priežasčių kaltininkus. Paprasčiau kalbant, pašalinti narkotikų kartelio vadovus.

Taip agentė Keitė Meiser patenka į specialiąją komandą, kuri su specialia misija siunčiama anapus Rio Grande upės. Šį būrį sudaro visko mačiusių profesionalų komanda, kuri žino, kad su jokio gailesčio nežinančiais žudikais galima susidoroti tik tada, kai pats tapsi tokiu pat žudiku. Šią žiaurią gyvenimo tiesą gerai įsisavino ir būrio vadas amerikietis Matas Graveris (Joshas Brolinas), ir smogikų konsultantas meksikietis Alechandras (Benicio Del Toro). Kad misija bus mirtinai pavojinga, aišku iš pat pradžių, o kai keršytojų automobilių eskortas kerta Chuareso miesto riboženklį, trūksta tik stendo su užrašu: „Sveiki atvykę į pragarą!“. Bet tai aišku ir be šio lengvai numanomo pasufleravimo.

Paprastai panašiuose filmuose būna gerai matoma riba tarp gėrio ir blogio, saviškio ir svetimo, legalaus ir uždrausto, šviesos ir tamsos. „Sicario: Narkotikų karas“ vengia paprastų atsakymų ir aiškių charakteristikų. Todėl ir laimi šį mūšį. Bet, kaip sakoma, laimėti mūšį dar nereiškia laimėti karą. (G.J.)

2016 – „Mėnesiena“ (Moonlight)

20151025_Moonlight_D10_C1_K1_0610.tif

Holivudas, dar visai neseniai vadintas valstybe valstybėje, ilgai gyveno pagal savo susikurtus įstatymus, bet dabar jį vis dažniau drebina politinio korektiškumo skersvėjai. Štai ir skandalas dėl rasinės nelygybės, kilęs 2015-aisiais per Oskarų ceremoniją, paliko ryškias pasekmes. Kai tais metais buvo paskelbti Oskarų pretendentų sąrašai, tuoj pat buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio.

Kilus negatyviam rezonansui dėl „baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Ir teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. 2016-aisiais sukurta „Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkinsas) buvo nominuota aštuoniose kategorijose ir gavo tris Oskarus: už geriausią metų filmą, scenarijų ir antraplanį vyro vaidmenį – jis atiteko Mahershalai Ali, kuris tikra garsenybe tapo vėliau, po „Žaliosios knygos“ triumfo.

Afroamerikiečių problemoms nagrinėti Jungtinėse Valstijose kasmet skiriama nemažai vaidybinių filmų bei serialų. Ir tai suprantama – atgailą už protėvių vykdytą vergvaldystę vis dar jaučia net tie, kurių protėviai prie šios gėdingos politikos nėra prisidėję. O minint platesnį diskursą tenka konstatuoti, kad rasinio nepakantumo problema šiuolaikinėje visuomenėje ir dabar vis dar yra daugelio tragedijų priežastis.

Mėnesiena“ Amerikos ekranuose pasirodė tuo po to, kai po šalį nuvilnijo keli žiniasklaidos paviešinti nepateisinamo policininkų smurto prieš juodaodžius pavyzdžiai, homofobiškas išpuolis Orlando gėjų klube ir periodiškai JAV gatvėse kylančios riaušės, nukreiptos prieš juodaodžius Amerikos piliečius ar imigrantus.

Mėnesienoje“ tokios politinės realijos lieka tik filmo paraštėse. O centre – trys vienos istorijos dalys, aprėpiančios skurdžiame Majamio kvartale gyvenančio afroamerikiečio vaikino Širono vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Būdamas vaikas jis gyvena su vieniša motina skurdžiame Majamio priemiestyje. Moteriai narkomanei svarbiau gauti kvaišalų dozę, todėl jos kuklaus būdo berniuką, kenčiantį nuo bendraamžių smurto, ima globoti narkotikų dileris Chuanas bei jo draugė Teresa.

Paaugus situacija ne ką geresnė – prie vaikino dabar kabinėjasi ir iš jo tyčiojasi bendraklasiai. Tik bendraamžis Kevinas mokykloje neslepia Šironui simpatijos.

Mėnesiena“ sukurta išties profesionaliai. Prikibti galima nebent prie neišvengiamų scenarijaus klišių ir kai kurių aktorių vaidybos stereotipų (pavyzdžiui, Širono motiną Paulą vaidinanti Naomie Harris, narkomanę vaizduoja ryškiais bruožais, bet visa tai daug kartų matyta. Kur kas įdomesnis yra Širono globėjas Chuanas (Mahershala Ali už šį vaidmenų gavo pirmąjį Oskarą) – jis tiekia Paulai narkotikus, bet tuo pat metu iki savo žūties tėviškai rūpinasi jos sūnumi.

Ir nufilmuota „Mėnesiena“ tikrai puikiai – operatoriaus Jameso Laxtono nufilmuoti personažų portretai, nuostabūs peizažai išties verti visokeriopų pagyrų. 

Nieko dabar jau nebešokiruoja vyriškos meilės istorijos. Tačiau jose anksčiau dominavo gėjai baltaodžiai, dažniausiai priklausantys aukštuomenei arba bent jau viduriniajai klasei. Iš lūšnynų kilęs gėjus juodaodis – dar labai naujas personažas. Bet pradžia tikrai vykusi. Tai paliudijo ir Akademija, nominavusi „Mėnesieną“ net aštuoniose kategorijose. Laimėtos dvi – įskaitant ir Oskarą už geriausią metų filmą. (G.J.)

 2017 – „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri)

Three-Billboards-Outside-Ebbing-Missouri-2

Tai neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką.

Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.

Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.’

Airių dramaturgas ir filmo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ režisierius Martinas McDonagh į konkurencingą kino pasaulį įžengė su aršiai kritikuojamu arba giriamu „Reikalai Briugeje“ (angl. „In Bruges“) dar 2008 m., po kurio didesnės sėkmės 2012 m. susilaukė kitas žymus režisieriaus darbas – kriminalinė komedija „Septyni psichopatai“ (angl. „Seven Psychopaths“). Toli nuo savo stilizuotų kūrybinių rėmų McDonagh nenukrypo ir naujausiame pasakojime apie paslaptingą nužudymą, kurio „herojais“ tapo ne tik ant slidžios pakvaišimo ribos laviruojanti bei vidutinio amžiaus krizę išgyvenanti Mildred, bet ir vyriausiasis policijos vadas Willoughby (Woody Harrelson), kartu savo pašonėje it mažą rankinuką kartu su savimi nuolat tempiantis savo kolegą, pareigūną Dixon (Sam Rockwell).

Pastarieji, gyvenantys pereinamo laikotarpio eroje, bando nuoširdžiai taikstytis su naujosiomis „taisyklėmis“, kurios neleidžia viešai lieti pykčio rasistiniais ir homofobiniais klausimais. Vis dėlto, Dixon kartais nesuvaldo savo liežuvio, nenorinčio taip lengvai paleisti senų įpročių ir į savo žodyną įspraudžia rasistinės kilmės „n“ žodį. Negana to, vienintelis žmogus, kuris nuoširdžiai nori padėti gedinčiai motinai surasti dukros žudiką, atsakingas pareigas užimantis Willoughby, pasirodo, sunkiai serga vėžiu. Tokia žinia apie mirtiną kondiciją neatneša jau ir taip iš skausmo plyštančiai Mildred širdžiai reikalingos užuojautos.

Susidaro įspūdis, jog Mildred geriausiai su sunkiai kontroliuojamu pykčiu kovoja užsisklęsdama savyje. Visgi, jos pagieža išprovojuoja kitų miestelio gyventojų ilgai brandintą neapykantą. Bent minimalią priespaudą tylėti arba nesiimti adekvačių veiksmų, susijusių su seksualinės prievartos nusikaltimais jaučia kiekvienas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ herojus. Griežtų rėmų patriarchalinės tvarkos visuomenėje niekaip neįsiliejančiai Mildred tenka kovoti su ilgai puoselėtomis miestelio normomis, kurias pagrindinė veikėja bando sugriauti originaliais būdais.

Baisiausia, kad Ebingo gyventojai puikiai suvokia brutalaus nusikaltimo aplinkybes, tačiau jas priima kaip įprastą, gyvenimišką ir natūralų atsitiktinumą: moterys – silpnoji lytis – kartais paprasčiausiai pakliūna į prievartautojų ar žmogžudžių pinkles. Tokia tragikomiška istorija apie nusivylusios moters Dievo imituojamą kerštą leidžia susimąstyti, ar atleidimas sau ir kitiems, visgi, neatneštų ramybės į taip jos iškankintą gyvenimą. (G.S.)

2018 – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here)

You Were Never Really Here

Šis Lynne Ramsay režisuotas kūrinys prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.

Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.

Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. 

Kepurę tenka nukelti ir prieš įstabią filmo kinematografiją, kuria žiūrovas turėtų būti užburiamas jau nuo pat pradžių. Retai kada savyje tiek žiaurumo, keršto leitmotyvų turintis filmas yra taip, derėtų sakyti, meniškai pateikiamas. Žiaurią sceną, kurioje Džo ką tik plaktuku susidoroja su blogiečiu, veja meniška scena, kuri neretam užgniauš kvapą.

Labai svarbu yra paminėti ir puikų „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ garso takelį. Jį kūrė jau ne vienam filmui anksčiau garso takelį parašęs anglų muzikantas ir kompozitorius, grupės „Radiohead“ gitaristas Džonis Grynvudas (Jonny Greenwood). Būtent jo muzika, kartu Ramsay režisūra ir Phoenixo vaidyba, galima sakyti, sukūrė šio filmo šventąją trejybę. (J.J.)

2019 – „Tranzitas“ (Transit)

Transit-2019

Šis kol kas naujausias bene garsiausio vadinamosios Berlyno mokyklos atstovo Christiano Petzoldo filmas gali tapti svariu argumentu amžiname ginče apie tai, kaip reikia elgtis su ekranizuojamu kūriniu – stengtis kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio raidę, ar ieškoti būdų knygos dvasios atskleidimui.

„Tranzitas“ sukurtas pagal dar II pasaulinio karo metais rašytą Annos Seghers romaną, kuriame antifašistinio pogrindžio dalyvis, pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, svetima pavarde ir su padirbtais dokumentais veža svarbų laišką iš Berlyno į Paryžių, bet ilgam įstringa Marselyje (čia kurį laiką gyveno pati rašytoja 1940 m.).

„Gyvenimas pavirto nesibaigiančiu bėgimu, viskas nebeteko reikšmės, – sako pagrindinis romano veikėjas (knygoje vadinamas Zaidleriu) – mes nežinojome, kaip ilgai tęsis ši būseną – parą, kelias savaites ar kelis metus, o galbūt iki mirties“.

Marselyje priversti laukti žmonės troško tik vieno – kuo greičiau gauti išvykimo vizas, kol naciai neokupavo visos Prancūzijos teritorijos.

Christianas Petzoldas savo „Tranzito“ versijoje yra ištikimas ne romano raidei, o būtent dvasiai. O dvasia, kaip sako teologai, sklando pati ten, kur nori. Todėl režisierius, atsisakęs bet kokios istorinės rekonstrukcijos, labai lengvai redukuoja istorinį literatūros kūrinio kontekstą. Veiksmas čia taip pat plėtojasi Marselyje, bet šiuolaikiniame. Fašistinės okupacijos grėsmė pakeista ne mažiau grėsmingais terorizmo keliamais pavojais, o fašistų kareiviai – ne prasčiau ginkluotais šiuolaikiniais policininkais.

Padarius tokius nežymius ( o iš tikrųjų esminius) pakeitimus režisierius ryžosi atskleisti literatūrinio siužeto universalumą, ir ši sudėtinga kinematografinės „transplantacijos“ operacija tikrai pavyko. Labai stipriai prie kūrybinės sėkmės prisidėjo klasikiniame teatre naudojama brechtiškai pateikiamas dabarties ir praeities santykis.

Politinių pabėgėlių tema šiais laikais yra viena aktualiausių visame pasaulyje. Žinoma, bėgti iš gimtųjų kraštų žmones verčia skirtingos aplinkybės ir priežastys, tačiau dažniausiai tokiam kraštutiniam sprendimui ryžtamasi prispyrus skurdui ar iškilus mirtinam pavojui.

Filmo herojus Georgas (Franzas Rogowski) Marselyje atsiduria su nusižudžiusio rašytojo Veidelio nebaigtos knygos rankraščiu ir kelionėje mirusio draugo Heinco dokumentais. Nušvinta literatūroje ir kine dažnai nagrinėta svetimo gyvenimo galimybė. Literatūroje bene garsiausias pavyzdys – italų rašytojo Luigi Pirandello romanas „Velionis Matijas Paskalis“ (1904), kine – Michelangelo Antonionio filmas „Profesija – reporteris“ (1977). Abejuose kūriniuose pagrindinių herojų bandymai pasisavinti mirusių žmonių tapatybę baigėsi tragiškai.

Vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams Annos Seghers romane – gauti tranzitinę vizą ir iš Marselio iškeliauti į Ameriką. Tokia galimybė atsiranda ir Georgui, bet ją teks užsidirbti.

Neplanuotai užsitęsusios „viešnagės” svetimame mieste metu Georgas sutinka Heinco žmoną Mari (Paula Beer), bet tikėtis banalaus melodramatiško romano neverta – jis bendrame tragiškos nuojautos kontekste būtų visai nelogiškas. Galų gale mirties perspektyvoje žmogaus gyvenimas ir tegali būti vertinamas kaip tarpinė stotelė. Paprasčiau kalbant, tranzitas. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Monika Rimaitė, Šarūnė Steiblytė, Toma Rotautaitė, Giedrė Bastytė, Erikas Prokopas, Vaiva Rykštaitė, Ieva Pašiūnaitė, Justina Markuckytė, Gabija Stankevičiūtė, Jonas Jacunskas

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių originalių Netflix filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt