Įsivaizduokim trijų dalių muzikinį spektaklį. Pirmus du veiksmus praleidi, o į paskutinį – paveikslo atidengimą – pasiryžti įeiti. Susirandi savo vietą, susikėli koją ant kojos ir žiūri. Taip buvo paskutinę XVIII tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Cantate Domino 2010” dieną, lapkričio 28 – ąją.

Iškilmingame koncerte, vykusiame Kauno valstybinėje filharmonijoje, pasirodė patys geriausi šiųmetiniai chorai, nukirpę finalo juostelę, ir skambėjo Grand Prix konkurso balsai, iš kurių profesionaliausi, anot profesoriaus Petro Bingelio, festivalio meno vadovo Rolando Daugėlos, kompozitoriaus Raimundo Martinkėno ir dirigento Vytauto Miškinio, atrodė vokalinis ansamblis iš Kauno – „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas). Jis ir gavo Kauno savivaldybės įsteigtą Grand Prix daiktinį įrodymą – keistai subanguotą margą vazą. Prieš dailiojo indo įteikimą, visomis kryptimis liejosi žodžiai – finalas, auksas, pirmoji, antroji vietos – žibėjo puokštės, rožės ir už orkestrą grojo aplodismentai. Tačiau džiugu, kad tradicinis oficialumas ir koncertinių frazių persmelktas festivalio pranešėjos vedimas, prilygęs templiam Andante, neužgožė profesionalių finalinių chorų pasirodymų.

Labai norisi pradėti nuo gausaus, juodųjų pėstininkų choro iš Latvijos, Rygos Stradins universiteto. Nors banguotosios vazos jie ir negavo, bet išsivežė gausiausius publikos plojimus, kuriuos organizatoriai įprasmino apdovanojimų kategorijoje, o choro vadovė – Evita Taranda buvo pripažinta geriausia dirigente. Pradžioje, padainavę kelis kūrinius ir išleidę kelias mergaites į priekį solo partijoms, atlikimu nedaug kuo skyrėsi nuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto choro. Latvijos kolektyvas dainavimo požiūriu darnus, gana sinchroniškas, tačiau šykštokas dinaminių spalvų. Antroje koncerto dalyje „Riga” ypač sužibėjo paskutiniuoju savo kūriniu, balsiniu atžvilgiu vaidybiniu ir efektingu. Būtent šis, spec. efektais paremtas kūrinys, ištraukė tiek daug delnų iš žiūrovų salės. Na ir puiku, jie to nusipelnė.

Kitas, šypsotis vertęs choras, suburtas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Turbūt dauguma pritars, kad girdėti dainuojančius gydytojus ir veterinarus daug smagiau nei gydytis ūminį gastritą pas trombonininką. Šis choras, paruošęs gražių klasikinių sakralinių giesmių, pasirodymui įžiebė vieną gospelo muzikinį gabalėlį, atsivežė su savim koncertmeisterę ir, apskritai, nustebino profesionaliu muzikalumu.

Antroje koncerto dalyje, skirtoje geriausių vokalinių ansamblių pasirodymams ir dedikuotoje Grand Prix vazai, pasirodė margieji drugeliai iš Molėtų – „A cappella“. Na, negaliu neprikibti prie atlikėjų aprangos. Sutinku, kad dabar, temperatūrai pasiekus minusines dešimtis, gera scenoje matyti šviesią, kone gėlėtą aprangą tamsių abitų ir albų fone. Tačiau sakralinė chorinė muzika priklauso tradicijas puoselėjančiai klasikai ir atlikėjų aprangą toji tradicija taip pat liečia. Nepaisant to, kad atskridę pavasariai iš Molėtų sušildė klausytojų akis, ateičiai, dalyvaujant sakralinės muzikos renginiuose, patartina rinktis asketiškesnius koncertinių rūbų modelius ir atitinkamus spalvų tonus. Grįžus prie muzikos, labai smagu ir, prisipažinsiu, netikėta, kad šis ansamblis įgyvendino rimtą muzikinę programą. Šiame ansamblyje ryškus ir kai kada prasimušantis savitas atlikimo braižas – tarsi svingavimas, bangavimas, kūrinio dalijimas frazėmis – „kalneliais“. Tai nebūdinga bažnytinei muzikai, vokalinės linijos turėtų būti lygesnės ir vientisesnės. Be to, J. S. Bacho muzikoje trūko virtuoziškumo, iš balsų sklido nežymus sunkumas, o per daug sulėtinta pabaiga žnybtelėjo įprastoms, nusistovėjusioms J. S. Bacho ir kitų barokinės muzikos kūrėjų atlikimo taisyklėms. Bažnytinėje muzikoje improvizuoti nepatartina. Visgi, tai, kad „A cappella“ pakliuvo tarp geriausių vokalinių ansamblių rodo jį esant neginčijamai profesionalų ir gana brandų.

Na ir pagaliau – „Acusto“! Grand Prix, aukso laimėtojai, bažnytinės muzikos širdžių daužytojai ir dar vieni Kauno chrorinės erdvės šeimininkai (kartu su Kauno valstybiniu choru). Tikrai verti juos užplūdusios šlovės, nes visi iki vieno yra labai muzikalūs atlikėjai, labai dinamiški, jautrūs muzikinei minčiai ir itin subtilūs. Krenta į akis ansamblio vieningumas, vientisumas, susigrojimas ir kiekvieno nario atsakomybė ne tik už savo partiją, bet ir už visų likusių. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl „Acusto“ skina laurus pastaruoju metu būtų ta, kad šis ansamblis skleidžia muzikinę erudiciją, intelektualumą. Be techniško natų atlikimo galvoja, ką dainuoja ir ką tuo nori pasakyti. O tai nedažnas reiškinys muzikiniuose kolektyvuose…Todėl labai gera, kad „Acusto“ savo pasirodymais augina ir brandina klausytojų gretas!

Rasa Biveinytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: