Nudžiungu, kai prie vakarienės stalo vyresnėlis ateina su knygute rankoje – valgys ir skaitys.

Skaityti galima, reikia visada, visur, kai tik turi minutę. Aš visada ir visur skaitau – ėsdamas, tuštindamasis, skrisdamas, dirbdamas, atostogaudamas – turiu minutę – skaitau. Skrisdamas niekada nežiūriu filmų ir nesiklausau muzikos – tai būtų švento laiko, skirto skaitymui, švaistymas. Kaip, pavyzdžiui, vairavimas – siaubingai nuobodus užsiėmimas, nes vairuodamas negaliu skaityti. Laukiu naršyklės ant priekinio lango, vairavimas taps įdomesniu.
Kai neturiu ką skaityti, skaitau bet ką – etiketes, reklamas, instrukcijas, informacinius vaistų lapelius, kai visai blogai, ir net popierius ant „McDonald‘s“ padėklo du kart perskaitytas – skaitau net nesuprantama kalba parašytus tekstus. Esu priklausomas nuo skaitymo.

Priklausomybę nuo skaitymo turi ugdyti tėvai, mano tėvai tai sėkmingai padarė savo pavydžiu bei pagarba skaitančiam žmogui (pas mus labiau gerbiamas tik miegantis žmogus – miegas iš vis šventas). Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis – skaitantis yra šventasis. Gal esu girdėjęs pro – forma mamos burbtelėjimą, kad skaityti valgant negražu, bet nenuoširdų, nes ir pati skaito valgydama, ir tėvas, ir aš. Skaityti, žodžiu, šventa.

Ugdyti skaitymo kultūrą savo vaikams esu pasiruošęs bet kokia kaina. Skaitymas yra ir bus prioritetu prieš bet kokį kitą užsiėmimą.

Vaikai gali nesitvarkyti žaislų, nevalgyti, nesiprausti, nesportuoti, galu gale nedaryti matematikos namų darbų (iš vis ji nereikalinga gyvenime) – jei tik skaito. Skaitymu galės išsisukti nu visko, ir nudaušiu bet kurį, drįstanti atitraukti vaiką nuo šio švento, neliečiamo proceso. Geriau tegu nemoka peiliu naudotis ir viską valgo šaukštu ar rankomis (išmoks tą peilį), bet iki gyvenimo galo tegu per savaitę bent vieną knygą perskaito, o nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai.

Sakysite, perlenkiu, vienpusišką auklėjimą programuoju. Nė velnio. Skaitymas ir apsiskaitymas tiesiogiai koreliuoja su žmogaus sėkme gyvenime. Tiksliau, koreliuoja ne apsiskaitymas, o neapsiskaitymas – apsiskaitęs žmogus nebūtinai bus labiau sėkmingas, bet neapsiskaitęs tikrai turės mažiau galimybių ir sėkmės tikimybės. 99% žmonių, kuriuos pažįstu, ir kuriems sekasi, buvo, yra ir bus išprotėję dėl skaitymo, skaitantys dažnai, daug, o ypač daug skaitę vaikystėje ir paauglystėje. Pažįstu tik vieną vienintelį žmogų, kuris neskaitė ir neskaito knygų, bet jam sekasi. (Sekasi jam dėl neįtikėtinai stiprios, tiesiog unikalios charizmos).

Garbinti skaitymą ypač svarbu šiais smagiais laikais, kai yra tiek daug linksmų alternatyvų – filmų, kompiuterinių žaidimų (žaidimai irgi puiki ugdymo priemonė, bet netraukia iki skaitymo), etc.

Pažįstu žmonių, sakančių, kad interneto ir kompiuterinių žaidimų kombinacija pakankama šiuolaikinio žmogaus ugdymui, ir suteikia įgūdžių, kurių knygos duoti negali.

Sutinku ne visiškai. Aš taip pat sunkiai įsivaizduoju vaiko ugdymą be šimtų valandų multiplayer žaidimuose, kur išmokstama komandinio darbo, organizacijos, bendro sunkių tikslų siekimo, individualaus sunkių tikslų siekimo, koncentracijos, gebėjimo daryti vieną dalyką daug laiko, pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis, bendravimo su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir kultūros žmonėmis, bei daugybės kitų naudingų socialinių įgūdžių. Joks kiemas ir jokie sporto būreliai (nekalbu apie fizinės kultūros nereikalingumą – sportuoti reikia) nepateiks tokio intensyvaus socialinio kurso, kaip multiplayer žaidimai, ypač MMORPG. Ir socialiniai tinklai gerai – geriau iš namų tegu ganguose dalyvauja ir kitus trolina, nei gatvėje tai darytų. Apie internetą iš vis nereikia kalbėti – jau šiandien tai vienas svarbių vaikų pramogų įrankių, tapsiąs ir pagrindiniu mokymosi, pažinimo įrankiu. Internetas taps neatsiejama aplinkos dalimi, kitaip ir negali būti, jei nori auginti žmogų, kuris nežiūrės šokių dešimtuko, nes jam bus neįdomu.

Visa tai yra gerai, bet tik skaitydamas knygas gali išmokti vieno pagrindinių, vieno svarbiausių įgūdžių – pasakoti (narrative). Taip pat tai yra vienintelis būdas gerai išmokti kalbą – ar gimtąją, ar užsienio (gerai nemokant gimtosios, neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos).

Narrative (pasakojimas) yra vienas esminių įgūdžių ir pagrindų sėkmei – tai yra mokėjimas pasakyti, ką nori pasakyti, mokėjimas aiškiai suformuluoti ir tiksliai išreikšti mintį. Jokios techninės, matematinės, net motorinės (pvz. meistriškas grojimas smuiku) žinios nėra tiek svarbios, kaip pasakojimo įgūdžiai.

Kuo mano vaikai beužsiimtų – ar būtų inžinieriai, ar DJ Tokijuje, žaliais plaukais pasidabinę, ar agurkais prekiautų – mokėjimas suformuluoti ir papasakoti istoriją (sau ar kitiems) visada bus viena pagrindinių veiklos sėkmės sąlygų, tiek pat, ar net svarbesnė už technines inžinieriaus žinias, smuikininko meistriškumą, ar auginamų agurkų kokybę. Mat tik pasakojimo įgūdžių dėka inžinierius gali sau suformuluoti, ir kitiems papasakoti, ir galų gale įgyvendinti savo super idėją. Be pasakojimo įgūdžių toks inžinierius tik darys techninį darbą, kur užduotis ir viziją sugalvoja kiti. Tai tinka beveik bet kuriai veiklai – aš mąsčiau, ar reikia pasakojimo įgūdžių Rostropovičiui, ir nusprendžiau, kad jie būtini vien tam, kad Rostropovičius savo gyvenimo kelyje gebėtų suformuluoti ir po truputėlį statyti pasakojimą, legendą apie save, legendą, pagrįstą meistriškais įgūdžiais ir neabejotinu talentu.

Tik daug skaitant galima išmokti gerai rašyti. Mokėti rašyti yra taip pat svarbu, kaip mokėti kalbėti. Matau daugybę žmonių, kurie kankinasi, kai reikia parašyti ilgesnį laišką, struktūruotai dėstantį mintį ir sprendžiantį sudėtingą problemą. Jau nekalbu apie kančias, kurias žmonės patiria, kai jiems tenka rašyti ilgesnį dokumentą, prezentaciją, kalbą ar CV. Daugybė gabių, įgūdžių ir žinių turinčių žmonių neatsiskleidžia, nes nemoka sklandžiai kalbėti, sklandžiai rašyti, dažnai – nei kalbėti, nei rašyti. Taip nei jie patys nesuvokia savo galimybių, nei, juolab, geba atskleisti jas kitiems. Pasakoti, rašyti, kalbėti nemokantis žmogus turi socialinę negalią, kurią, norint, kad sektųsi, tenka kompensuoti daugiau ir sunkiau dirbant, o tai labai apsunkina kelią.

Išnaša 1: Žmogaus sėkmę apibrėžiu kaip gebėjimą itin gerai, super gerai, top 5% daryti kokį nors visuomenėje paklausų dalyką.

Išnaša 2: Tik nedejuokite man čia raudų apie nuostabius socialinius įgūdžius, ugdomus kieme su draugais. Sovietinių daugiabučių kiemai ir krepšinio aikštelės nenuilstamai ir kokybiškai ugdo vieną jokių socialinių įgūdžių neturinčių begalvių kartą po kitos. Socialinius įgūdžius ugdo ne kiemas, o gera mokykla ir gera biblioteka namie.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: