Trileris jau daug dešimtmečių yra vienas populiariausių kino žanrų pasauliniame kine. Bet ne visi žino, kad už šį jaudinantį (o dažniau net ir šiurpinantį) malonumą turėtume padėkoti britų kino klasikui Alfredui Hitchcockui. Būtent jis išrado tokį kiną („trileris“ nuo angl. „thrill“ – šiurpinti).
Alfredui Hitchcockui priklauso ir dar vienas giminingas atradimas – „saspensas“ (angl. „suspense“) – laipsniškai didinama įtampa ir netikėtos atomazgos laukimas.
Šiuolaikiniame kine jau retai sutinkame filmus, kurie priklausytų tik vienam kokiam nors žanrui. Dabar vieno filmo rėmuose puikiai sugyvena skirtingų žanrų elementai, bet dažniausiai trileris „draugauja“ su kriminaliniais siužetais ir rimtomis dramomis.
Siūlome prisiminti 10 filmų, puikiai balansuojančių tarp dramos ir trilerio žanrų.
10. „NAKTIES KLAJŪNAS“ (Nightcrawler, 2014)
Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį.
Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.
Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou. (J.M.)
9. „NEMEILĖ“ (Нелюбовь, 2017)
Režisierius Andrejus Zviagincevas į kinematografinį pasaulį tarsi meteoras įsiveržė 2003-aisiais, kai Venecijos kino festivalyje anksčiau niekam nežinomo jauno režisieriaus filmas „Sugrįžimas“ (Возвращение) buvo apdovanotas net dviem pagrindiniais prizais: prie jų dabar jau galime pridėti dar tris dešimtis tarptautinių apdovanojimų.
„Sugrįžimo“ fabula labai paprasta – du broliai paaugliai susitinka savo tėvą, kurį iki šiol matė tik nuotraukose. Lengviausia buvo pasukti tradicinės melodramos kryptimi. Tačiau Zviagincevo trajektorija kur kas sudėtingesnė.
Išoriškai paprastas atrodo ir antras režisieriaus filmas „Išvarymas“ (Изгнание, 2007), atskleidžiantis sutuoktinių poros susvetimėjimo dramą.
„Leviatane“ (Левиафан, 2014) Zviagincevas jau kuria metaforišką dabartinės Rusijos paveikslą, demaskuodamas ne tik amžinas šios šalies bėdas – girtuoklystę ir korupciją, nepagaili karčios kritikos dabar vis didesnes galias įgaunančiai Rusijos pravoslavų bažnyčiai. Į biblinius apibendrinimus visada linkęs režisierius ir šį kartą pasitelkia panašų stilių, sumaniai rimuodamas dabartinės Rusijos degradavimo vaizdus su istorija apie Jobą bei mitinės pabaisos metafora.
Tuoj po premjeros festivalio favoritu tapęs „Leviatanas“ nusipelnė prizo už geriausią scenarijų Kanuose.
„Nemeilė“ – vėl kamerinė istorija apie jauną šeimą, išgyvenančią tarpusavio santykių krizę.
Borisas ir Ženia jau mažai ką beturi bendro: žmona laisvalaikį leidžia su pasiturinčiu verslininku, vyras taip pat turi kitą moterį, besilaukiančią jo vaiko. Vienintelis abu vienijantis dalykas – bendras butas, dėl kurio pardavimo jie nuolat pykstasi.
Dar yra 12-metis sūnus Alioša. Borisas įtikinėja žmoną, kad po skyrybų vaikui geriausia būtų pasilikti su motina. Ženia atkerta, kad dabar ji turi teisę pagyventi laisvai. Vyro pasiūlymą atiduoti Aliošą senelei žmona kategoriškai atmeta, sakydama, kad senelė anūko nemyli.
Galiausiai tėvai nusprendžia atiduoti sūnų į vaikų namus. Netyčia tai išgirdęs berniukas pradingsta. Kitą dieną po pusryčių jis išbėga į mokyklą, tačiau namo nebegrįžta.
Berniuko paieškos apnuogina daug ilgai slėptų skaudulių ir tampa tikru žmogiškumo testu.
2018-aisiais „Nemeilė“ buvo numinuota „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ kategorijoje „Geriausias užsienio filmas“. O Prancūzijoje nusipelnė „Cezario“. (G.J.)
8. „IŠLEISTUVĖS (Bacalaureat/ Graduation, 2016 m.)
„Brandaus socializmo“ laikais Rumunijos filmai mus pasiekdavo reguliariai. Neišlepinti holivudinės istorinio kino įvairovės, mielai tada žiūrėjome pagal šį modelį sukurtus rumuniškus „Dakus“, amerikietiškus kriminalinius trilerius mums atstojo režisieriaus Sergiu Nicolaescu įtemto veiksmo detektyvai apie narsuolį komisarą Miklovaną („Švariomis rankomis“, „Paskutinis šovinys“), o nuotykių ir romantikos troškulį malšino Rumunijoje nufilmuoti vesternai („Prerijos“).
Dėl šių priežasčių Rumunijos kinas mums tada atrodė labai vakarietiškas. Toks, beje, buvo ir anuometinis socializmas šioje šalyje, o ilgametis socialistinės Rumunijos vadovas N. Ceausescu labiau priminė tvirtą stuburą turintį diktatorių, nei Maskvai padlaižiaujančius prosovietinius statytinius „broliškose“ socialistinėse respublikose.
N. Ceausescu režimo žlugimas atskleidė ilgai nuo pasaulio visuomenės slėptas paslaptis, kurios ir dabar šiurpina labiau už bet kokį siaubo filmą. Kelis dešimtmečius totalaus psichologinio teroro sąlygomis gyvenę žmonės dar dabar negali atsigauti ir užmiršti slogią praeitį. Ryškūs prabangos ir visiško skurdo kontrastai čia bado akis kiekviename žingsnyje. Matyt, todėl Rumuniją taip pamėgo turtingų šalių kinematografininkai, mielai lankantys tamsos kunigaikščio Drakulos gimtinę, kad autentiškoje aplinkoje filmuotų istorijas apie vampyrus, vilkolakius ar kitokią velniavą.
Tarptautinių kino festivalių dėka dabartinis rumunų kinas turi milžinišką paklausą. Ir taip tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį. Ir mūsų „Kino pavasaris“ bei „Scanorama“ kasmet šios šalies filmų parodo. Mūsiškiai gero europietiško kino fanai jau žino filmus, sukurtus tokių režisierių, kaip Corneliu Porumboiu, Cristi Puiu ar Radu Jude.
Garbingą vietą šioje galerijoje užima ir Cristianas Mungiu, kurio filmui „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (2007 m.) Kanuose buvo įteiktas ne tik svarbiausias šio festivalio prizas, bet ir dar du apdovanojimai (vienas įsteigtas tarptautinės spaudos atstovų apdovanojimas FIPRESCI, kitas – Prancūzijos nacionalinės edukacinės sistemos), tai plačiajai kino visuomenei buvo pateikta kaip sensacija, panaši į jauno Emiro Kusturicos triumfą su jo „Pogrindžiu“.
Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ buvo jau trečias režisieriaus filmas, dalyvavęs pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse.
„Išleistuvės“ savo tematika susišaukia su kolegos Cristi Puiu „Sieranevada“ ir jos moralinėmis dilemomis, bet konfliktai surišami į kietesnį dramaturginį mazgą. Pagrindinis „Išleistuvių“ herojus gydytojas įsitikinęs, kad dabartinėje Rumunijoje jaunimas neturi ateities, todėl daro viską, kad jo dukra galėtų studijuoti užsienyje. Bet likus kelioms dienoms iki išvykimo į Didžiąją Britaniją mergina buvo užpulta smurtautojų. Nepasitikintis policija tėvas pats imasi tirti šį nusikaltimą, bet netrukus pats tampa su korupcija susijusio kriminalinio persekiojimo taikiniu.
Dažnai girdime apie neišnaikinamą dabartinio gyvenimo blogį – korupciją. Ir beveik visada galime sakyti, kad su šiuo reiškiniu niekaip nesame susiję. Žinoma, su milijoniniais kyšiais ar politikų papirkimu bei kitokiais įtakos svertais dauguma pasaulio gyventojų tikrai nesusiję.
O argi savo kasdieniniame gyvenime tikrai nė karto nesame pasidavę pagundai už paslaugas duoti arba pačiam priimti vokelį ar kitokį „lauknešėlį“.
Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ – kaip tik apie tokius buityje ir kasdieniame gyvenime slypinčius įprastus santykius tarp žmonių: „Aš tau, tu – man“.
Velnias, kaip sakoma, visada slypi detalėse… (G.J.)
7. „NAKTINIAI GYVULIAI“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tomo Fordo filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.
Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas kinematografas Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Pats kinematografas yra prasitaręs, jog paprastai jis neskaito scenarijaus vienu prisėdimu, jam reikia laiko kiekvieną elementą išsianalizuoti atskirai, kad susidarytų aiškų kūrimo proceso planą, tačiau paėmęs į rankas Tom‘o Ford‘o scenarijų jis perskaitė vienu ūpu. „Retai pasitaiko atvejų, kai perskaitau scenarijų vienu prisėdimu. Likau priblokštas“. Savo patirtį jis lygina su filmo herojės Susan‘os patyrimu, kuomet ji, skaitydama savo buvusio vyro romaną, buvo tiesiog įsukta į visą istorijos verpetą, buvo pakerėta ir sunkiai gebėjo grįžti į realų pasaulį. Skaitydamas scenarijų jis jautėsi kaip ir Susan‘a, be žado ir atokvėpio. Tačiau jo teigimu, ne tik jis, bet ir kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su pagrindine filmo veikėja, mat juosta sukonstruota taip, kad būtent Susan‘a atrodytų ne tik kaip pagrindinis filmo personažas, bet ir vienintelis. Kiti veikėjai yra tarsi jos vaizduotės kaleidoskopo raštai, suteikiantys istorijai užbaigtumo bei vientisumo jausmą.
Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.
Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. Gyventi bei kvėpuoti tik tuo vienu kūriniu, nepaliekančiu nė vieno abejingo. (J.M.)
6. „TOKIJO SONATA“ (Tokyo Sonata, 2008)
Po klasiko Akiros Kurosawos mirties, japonų kino režisieriaus Nr. 1 titulą bandė „pasimatuoti“ Takeshis Kitano, bet dabar apie jį kalbama vis mažiau.
O štai režisierius Kiyoshi Kurosawa (g. 1955 metais) dabar kaip tik „ant bangos“. Bet su Akira Kurosawa jį, išskyrus tokią pačią pavardę, regis, nesieja niekas.
Jau sukūręs gimtinėje apie dešimtį trumpametražių filmų ir kelis vaidybinius, Kiyoshi Kurosawa Sandenso nepriklausomo kino institutui buvo pateikęs originalų scenarijų „Charizma“, gavo stipendiją ir galimybę pasitobulinti Jungtinėse Amerikos valstijose. Šį scenarijų realizavo 2000-aisiais.
Tarptautinės sėkmės susilaukė sukūręs trilerį „Pasveikimas“ (1997 m.), kuriame policijos detektyvas ir psichiatras tiria paslaptingų žmogžudysčių seriją.
Po to sekė dar du trileriai „Gyvatės kelias“ ir „Voro akys“ (abu 1998 m.), kuriuos vienija ta pati siužeto schema – tėvas keršija už sūnaus nužudymą, bet pasakojamos abi istorijos skirtingai.
Vėliau kasmet režisierius sukurdavo bent po vieną filmą, dažniausiai trilerius ir siaubo filmus („Palėpė“, „Spiritizmo seansas“, „Klyksmai“ ir pan.).
O štai „Tokijo sonata“ yra greičiau socialinė drama, nors kriminalinių siužeto posūkių čia taip pat esama. Pagrindiniai herojai čia – Tokijuje gyvenanti ir vidurinei klasei priklausanti Sasakių šeima: Riuhėjus, jo žmona Megumi ir du sūnūs Takašis ir Kendzis.
Šeimos galva Riuhėjus dirbo ofise, bet netikėtai buvo atleistas. Priežastis banali – darbdavys atleido ne tik Riuhėjų, o į atlaisvintas vietas įdarbino gerokai pigesnę darbo jėgą – emigrantus iš Kinijos.
Ieškodamas naujo darbo kartą gatvėje Riuhėjus sutinka taip pat darbo netekusį pažįstamą, buvusį klasioką Kurosą. Slėpdamas nuo aplinkinių (ir ypač nuo žmonos) tikrąją padėtį vyrukas instaliavo į savo mobilųjį fiktyvaus skambučio funkciją, kad visi manytų, jog jam vis dar skambinama iš darbovietės.
Netrukus ši Kurosu gudrybė išaiškėja, ir abu sutuoktiniai savo noru iškeliauja į tobulesnį pasaulį.
Vyriausias Riuhėjaus sūnus Takašis tampa JAV kariuomenės savanoriu ir išvyksta kariauti į Artimuosius rytus. Jaunėlis Kendzis nori išmokti groti fortepijonu, bet pamokos kainuoja nemažai. Vaikinas slapta nuo tėvų lanko privačias muzikos pamokas: mokytoja skatina jį šio užsiėmimo nemesti, nes Kendzis akivaizdžiai muzikai gabus.
Kai tėvas sužino apie sūnaus apgaulę, jis skaudžiai nubaudžia jaunėlį.
Kartą Riuhėjaus žmona Megumi, likusi viena namuose, tapo plėšiko įkaite. Moteris priversta paklusti smurtautojui.
O prekybos centre įsidarbinęs Riuhėjus tualete randa pinigų prikimštą voką, kurį susigundo pasisavinti…
Visa tai atsitinka tą pačią naktį. O atomazga bus po keturių mėnesiu skambant Claude‘o Debussy nuostabaus grožio siuitai „Clair de Lune“. (G.J.)
5. „VERDIKTAS“ (The Verdict, 1982)
Beveik vienu metu dar Sovietų Lietuvos ekranuose matėme dvi Amerikoje sukurtas dramas, kurias įprasta priskirti „teismo istorijų“ kategorijai. Abejuose pagrindinius vaidmenis suvaidino garsios Holivudo kino žvaigždės.
Pirmasis pasirodė režisieriaus Normano Jewisono filmas „Ir teisingumas visiems…“ (…And Justice for All, 1979 m.).
Teisėjo žodžiais „…ir teisingumas visiems“ Amerikoje prasideda bet kokio teismo proceso prologas. Tiesa, dažnai kiek vėliau paaiškėja, kad to teisingumo visiems nekaltiesiems tikrai neužtenka. Filmas kaip tik vaizduoja tokią koliziją ir demaskuoja JAV juridinės sistemos užkulisinius mechanizmus, kurių esmę sudaro įžūlus melas, ciniškos machinacijos ir atvira korupcija. Į kovą su šiuo septyngalviu slibinu stoja jaunas idealistas Artūras Kirklendas.
Alo Pacino suvaidintas jaunas teisininkas savo asmeninę kovą pralaimėjo gal dar ir todėl, kad neturėjo didelės profesinės patirties ir pernelyg pasikliovė emocijomis.
O štai „Verdikto“ pagrindiniam herojui Frenkui Gelvinui (akt. Paulas Newmanas) ko jau ko, bet profesinės patirties tikrai netrūksta. Kažkada jis buvo vienas garsiausių advokatų Bostone, tačiau aistra viskiui sužlugdė jo sėkmingą karjerą. Dabar jam atitenka tik nepelningos arba beviltiškos bylos. Neteikia didelių vilčių ir naujas užsakymas. Prieš ketverius metus dėl medikų klaidos komos būsenoje atsidūrė jauna moteris. Jos sesuo nusprendė ieškoti teisybės teisme ir išsireikalauti solidžią kompensaciją. Frenkui tai paskutinė galimybė atstatyti savo pašlijusią reputaciją.
Norėdamas padėti draugui Mikis Morisis (akt. Jackas Wardenas) parūpina Frenkui šią sudėtingą bylą. Kadangi šis nemalonus incidentas atsitiko Bostono bažnyčiai priklausančioje ligoninėje, vyskupas Brofis pasiūlo 200 tūkstančius dolerių, kad nelaimingos moters artimieji nekeltų triukšmo.
Frenkas su tokiomis sąlygomis nesutinka: jis tikisi, kad bylai pasiekus teismą ir kompensacija bus rimtesnė, ir teisingumas triumfuos.
Filmo scenarijų parašė puikus dramaturgas Davidas Mametas pagal advokato Barry Reedo knygą. Kitas filmo koziris – patyręs režisierius Sidney’us Lumetas, kurio jaunystėje sukurta teisminė drama „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (1957 m.) seniai įtraukta į geriausių JAV klasikinių filmų sąrašus.
Režisierius ne tik entuziastingai ėmėsi naujo projekto, bet pasikvietė du aktorius iš „Dvylika įtūžusių vyriškių“: jau minėtą Jacką Wardeną ir Edwardą Binnsą (jis suvaidino vyskupą Brofį).
Dar vieną svarbų vaidmenį čia vaidina britų teatro ir kino patriarchas Jamesas Masonas. Jo suvaidintas patyręs juridinių intrigų žinovas Edas Konkanonas puikiai žino, kaip veikia teisiniai mechanizmai, todėl su neslepiama ironija instruktuoja pavaldinius, kokius rezonansus reikia sukelti žiniasklaidoje, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas.
Frenko Gelvino vaidmeniui buvo kviečiami Frankas Sinatra, Dustinas Hoffmanas ir Robertas Redfordas, bet visi atsisakė, matyt abejodami, ar jų karjerai nepakenks alkoholikas, tapęs nešvarių manipuliacijų objektu, o ir pats visai nepanašus į bekompromisį teisėtvarkos riterį idealistą.
P.S. Teismo salėje trumpai galima pamatyti Bruce‘ą Willisą, kuris tuo metu buvo dar neplikas ir žiūrovams beveik nežinomas. (G.J.)
4. „VISI ŽINO“ (Todos lo saben/ Everybody Knows, 2018)
Irano klasikinis kinas asocijuojasi su mums gerai pažįstamais šios šalies režisieriais Abbasu Kiarostamiu, Majidu Majidi ar Jafaru Panahiu, kurių filmus matėme kino festivalių programose.
Po to, kai vaidybinė drama „Išsiskyrimas“ Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“ ir aktoriniais prizais, o 2012-aisiais dar ir amerikietišku „Oskaru“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, prie šaunaus Irano kino klasikų trijulės pridėjome dar vieną pavardę – Asgharą Farhadį.
Tarptautinio pripažinimo jis sulaukė sukūręs trečiąjį filmą „Apie Eli“ (About Elly, 2009), kuris Berlyno kino festivalyje buvo įvertintas geriausio režisieriaus prizu.
Asgharo Farhadi filmai pasižymi humanizmo pajauta ir itin stipriu vertybiniu pamatu. Jo filmai pasakoja Irano gyvenimą atspindinčias istorijas bei nagrinėja gyvenimiškas dilemas.
Dar vieną skyrybų dramą „Praeitis“ (2013 m.) Asgharas Farhadi susuko jau Prancūzijoje
O filmas „Visi žino“ (2018 m.) – jau kelių šalių tarptautinė produkcija: čia be Prancūzijos dar sudalyvavo ispanai, italai, argentiniečiai ir vokiečiai. Pagrindinius vaidmenis vaidina ispanų pora Penélope Cruz bei Javieras Bardemas ir bene garsiausias argentinietis Ricardo Darínas.
Vienas mūsų kino kritikas, mano bendravardis Gediminas, 2018-aisiais per Kanų kino festivalio atidarymą pamatęs šį filmą, žurnale „Kinas“ rašė: „Nesinori niurzgėti jau pirmame laiške Iš Kanų, bet, sakyčiau, kad tai silpniausias Asgharo Farhadi filmas. Yra režisierių, kurie net ir pakeisdami geografiją, kurdami kitoje šalyje, išlaiko savo kino braižą ir pojūtį, tačiau šiame filme to nepajaučiau: Farhadi ištirpo ispanakalbėje kultūroje ir žvaigždžių šviesoje.
Filmas pasakoja apie Laurą, kuri su vaikais iš Argentinos grįžta į Ispanijos miestelį dalyvauti sesers vestuvėse. Filmo pradžia – lengva, emocinga, pilna ispaniško temperamento, kuris apogėjų pasiekia švenčiant vestuves. Tačiau greitai nuotaika pasikeičia – pagrobiama Lauros dukra, prašoma išpirkos. Prasideda drama, ir ją, man rodos, Farhadi režisuoti sekasi kur kas geriau nei gerą nuotaiką.
Farhadi nekuria įkaitų dramos. „Visi žino“ šiek tiek primena ankstesnį jo filmą „Apie Elę“ (2009). Jei matei ir pameni, ten paslaptingai dingusi herojė tebuvo katalizatorius į dienos šviesą iškilti artimiausių draugų baimėms, pykčiams ir nesutarimams. Taip ir čia – pradeda aiškėti paslaptys, apie kurias, pasirodo, visi žino“.
Nesinori polemizuoti su gerbiamu plunksnos broliu. Bet kai ką jis pastebėjo tiksliai. Kiekvienas bendros produkcijos kūrinys yra kompromisas. Ir kuo daugiau dalyvių, tuo daugiau kompromisų. Didelis biudžetas ir tarptautinės žvaigždės pagrindiniuose vaidmenyse yra pliusas, kai kalbama apie platesnę filmo sklaidą ir didesnę auditoriją.
Bet šį žingsnį neišvengiamai lydi kitas: kadangi į projektą investuotos didelės lėšos, reikia per daug negudrauti su intelektualiais ar filosofiniais kontekstais, o padaryti siužetą kuo paprastesnį.
Taip atsitiko ir su filmu „Visi žino“. Didelių atradimų čia nėra, bet pasakoti istoriją autoriai moka. Tik kartais jiems sunku apsispręsti, ką jie kuria – psichologinį trilerį, melodramą ar masiniam žiūrovui patinkančią „muilo operą“.
Pirmą filmo pusvalandį autoriai leidžia žiūrovams pasinerti į šventinį šurmulį – patyrusio operatoriaus José Luiso Alcaine kamera jautriai fiksuoja ir vestuvių dalyvius, ir dulkėtomis gatvėmis (seniai nebuvo lietaus!) motociklu lakstančius vaikėzus, ir mobiliuosius užstalėje pirštais baksnojančius svečius, ir aplinkinius pamiršusius šokančius jaunuosius, ir šiltus žvilgsnius vienas į kitą svaidančius Penélope Cruz su Javieru Bardemu, ir net paukštelius, senos bažnyčios varpinėje susisukusius lizdą.
Idilija sprogs kartu su pirmaisiais liūties akordais. Šešiolikmetė Lauros dukra bus pagrobta, o Pakas stengsis daryti viską, kad mergaitė būtų išgelbėta. (G.J.)
3. „Išsiskyrimas” (A Separation, 2011)
Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.
Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.
Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas.
Nors šioje istorijoje nepateikiamas joks istorinis ir geografinis kontekstas, vis dėl to šis filmas praturtina: jį pažiūrėjusieji pajus pažinę dalelę Irano kultūros iš vidaus. Ir sakau „iš vidaus“, nes net ir žinodama, kad visa tai suvaidinta, pamaišiui tai išgyvendavau dėl visko lyg tai būtų mano bičiulių drama, arba pasijusdavau tartum žiūrėdama autentišką dokumentiką. Laukimas valstybinių įstaigų koridoriuose, apsilankymas, susitikimai su kaimynais laiptinėje – iš pažiūros nereikšmingomis atrodančios scenos sukuria tikrumo įspūdį, įtikina, įveda žiūrovą į Teherano kasdienybę. Šiek tiek atskleidžiami ir religiniai aspektai – kaip antai specialiu telefono numeriu skambinanti slaugė, kuri konsultuojasi (galima tik nujausti su kuo – imamu ar kitu Korano ekspertu) jai labai svarbiu klausimu: ar būtų nuodėmė moteriai slaugei permauti kelnes ant savęs prisišlapinusiam neįgaliam vyrui?
Įdomus ir tėvo ir dukters santykis: atviras, draugiškas, modernus, intymus. Visa tai ko tradiciškai nesitikima iš patriarchalinės musulmoniškos visuomenės. Viena siužeto lūžio akimirkų, kuomet tėvas leidžia teisėjo vaidmenį prisiimti savo nepilnametei dukrai. „Jei manau kad esu kaltas – aš pasiduosiu“ sako jis, ir nors šitaip užkrauna nepelnytą ir nepakeliamą moralinę sprendimo naštą ant jautrios moksleivės pečių, tuo pačiu ir pademonstruoja, kokia ji jam svarbi. Tėvas su dukra yra lygūs. O motina? Viso filmo metu ji lieka nuošalyje, outsaiderė, nežinia, nepritampanti ar nenorinti pritapti, tačiau tuo pat metu vis dar labai svarbi šeimos narė.
Stipriausios šios filmo pusės yra natūrali aktorių vaidyba ir iškilusios moralinės dilemos. Kalti čia visi, bet ir gaila visų. Nuostabiai perteiktas situacijos daugialypiškumas atskleidžia paprastą gyvenimo tiesą – pasaulis nėra vien tik juodas ir baltas, visi herojai turi savo motyvų, baimių ir silpnybių. Čia nėra gerų ir blogų veikėjų – tik žmonės, kiekvienas tikintis sava tiesa, kiekvienas išgyvenantis savo dramą. (V.R.)
2. „VISA PREZIDENTO KARIAUNA“ (All the President’s Men, 1976)
Prieš dvejus metus vieną pikčiausiai JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką kritikuojančių knygų „Baimė: Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ (Fear: Trump in the White Houses) skaitytojams pristatė legendinis JAV reporteris Bobas Woodwardas. Visai neseniai pasirodė kita jo knyga „Įniršis“ (Rage), jau skirta Trumpo veiksmams, susijusiems su COVID-19.
O beveik prieš pusę amžiais – konkrečiai 1972-aisiais – būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti.
Štai puikus pavyzdys, kaip demokratinėje šalyje turėtų veikti įstatymai ir elgtis susikompromitavę aukščiausio rango politikai.
Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambius politinius skandalus ar įvardintų aukštus postus užimančius politikus, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau niekam nė plaukas nuo galvos dar nėra nukritęs.
O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų iš karto taptum politiniu lavonu. Taip atsitiko JAV prezidentui Nixonui, įsivėlusiam į konkurentų pasiklausymo skandalą.
Bobas Woodwardas (jį suvaidino Robertas Redfordas) ir Carlas Bernsteinas (Dustinas Hoffmanas) savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius pono prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus antrajai kadencijai.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje suvaidino laikraščio redaktorius Benjaminas Bradlee (jį suvaidinęs Jasonas Robardsas buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias antrojo plano aktorius), nepabūgęs grasinimų susidoroti ir apgynęs amerikietiškos demokratijos idealus.
Ir reikia būtinai paminėti dar vieną asmenį, likusį anonimų, bet kaip dabar sakoma, „nutekinusį“ itin svarbią informaciją: norėdamas išlikti nežinomas šis informatorius buvo pasivadinęs „Gilia gerkle“ (angl. Deep Throat): jį filme suvaidino Holivudo veteranas Halas Holbrookas.
Užtai labai negatyviai filme pavaizduoti politiniai aferistai – korumpuoti nesąžiningo prezidento įsakymų vykdytojai, Prezidento perrinkimo komiteto (CREEP) nariai: kartais kai kurie jų atrodo panašūs į operetinius piktadarius.
Tokios jau nuo seno amerikietiško kino taisyklės: tik šį kartą filmas pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją apie Gėrio pergalę prieš Blogį, o pagal Williamo Goldmano scenarijų sukurtą filmą, paremtą realiais įvykiais.
Filmas apdovanotas keturiais Oskarai: už scenarijų, antraplanį vaidmenį, adaptuotą garsą ir dailininkų darbą. (G.J.)
1. „DŽOKERIS“ (Joker, 2019)
Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“ ko gero labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas.
Tai dar vienas kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju.
Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto.
Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu).
Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą.
Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais. „Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdytą politiką. (G.J.)
Taip pat skaitykite: 10 puikių serialų paremtų tikrais įvykiais
