Dabar nėra ir negali būti svarbesnės temos, negu Rusijos vykdomas ciniškas karas prieš laisvai gyventi trokštančius ir savo žemę narsiai ginančius ukrainiečius. Karinės tematikos filmai visada buvo populiarūs. Neretai aiški autorių pozicija išprovokuodavo ne tik aršius ginčus, bet ir susirėmimus gatvėse.
Masiškai dabar karinius filmus ir serialus gaminantys rusai grįžta prie sovietinių „didžiojo stiliaus“ tradicijų ir lenktyniauja tarpusavyje, kas pameluos įspūdingiau.
Netrūksta tikras karo realijas laisvai interpretuojančių filmų, kuriuose pateikiama „alternatyvinė“ istorija (ryškiausias pavyzdys – Q. Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“).
Kiekvienas šiomis dienomis privalome nelikti nuošalyje nuo to, kas vyksta Ukrainoje. Dabar kaip niekada labai svarbu KIEKVIENAM aiškiai išreikšti savo poziciją ir kuo tik galim prisidėti prie raginimų nutraukti karą.
Kiekvienas darykime tai, ką galime ir mokame.
O mes primename dešimtuką ryškių karinės tematikos filmų, tikėdamiesi, kad tas, kuris gerai įsisavino praeities klaidas, galbūt jų nekartos ateityje.
Ir būtinai kartokime citatą iš Talmudo, kurią išgarsino S. Spielbergas filme „Šindlerio sąrašas“: „KAS IŠGELBĖJO VIENĄ GYVYBĘ, TAS IŠGELBĖJO VISĄ PASAULĮ“.
10. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019)
Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (G.J.)
9. „METALINIS APVALKALAS“ (Full Metal Jacket, 1987)
Šį filmą Stanley Kubrickas sukūrė po septynerių metų pertraukos, ieškodamas tinkamo siužeto po varginančios Stepheno Kingo „Švytėjimo“ ekranizacijos. Devintojo dešimtmečio viduryje, paskatinti F.F. Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ JAV režisieriai suskubo nagrinėti Vietnamo karo pasekmes. Vienas po kito ekranuose pasirodė tokios ryškios antikarinės dramos, kaip Alano Parkerio „Paukštukas“ (Birdy, 1985 m.), Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986m.) ir Coppolos „Akmenų sodai“ (Gardens of Stone, 1988 m.) bei „Labas rytas, Vietname!“ (Good Morning Vietnam, 1988 m., rež. Barry Levinsonas).
Savo argumentus šia tema nusprendęs išsakyti S. Kubrickas pasitelkė pagalbon Gustavo Hasfordo romaną. Knygos autorius pats buvo JAV jūrų pėstininkų korpuso veteranas, todėl apie karo užkulisius žino ne iš pasakojimų. Režisierius sakėsi likęs sužavėtas knygos autoriaus pasakojimo stiliaus žiaurumu bei kalbininkų „nesušukuota“ kareivinių leksika.
Filmą „Metalinis apvalkalas“ sudaro dvi dalys. Pirmoje jūros pėstininkų mokykloje naujokai patiria baisų muštrą, o antroje jie jau kariauja Vietnamo džiunglėse. Kartą naujokų būrys susiduria su klastingu snaiperiu. Kai jį pavyksta sunaikinti, pasirodo, jog tai buvo jauna mergina.
Originalus romano pavadinimas „The Short-Timers“ (lietuviškai jį galima būtų išversti kaip „Laikini darbuotojai“) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą: taip buvo vadinami 12 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Bet, anot režisieriaus, su karine terminologija nesusipažinę žiūrovai galėtų pagalvoti, kad taip pavadintame filme bus pasakojama apie ne pilną darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsaugą nuo kulkų (paprasčiau kalbant, neperšaunamą liemenę). Taip atsirado geriausiai filmo idėją atspindintis originalus filmo pavadinimas.
Filmo veiksmas prasideda jūros pėstininkų mokymo centre Pietų Karolinoje. Čia kareivinėse naujokus pasitinka nepraustaburnis seržantas Hartmanas (R. Lee Ermey). Šio vyriausiojo instruktoriaus pedagoginė metodika paprasta – kuo daugiau psichologinio smurto ir isteriškai rėkiamų komandų, kad per trumpą laiką „mamyčių sūneliai“ ir „niekingi sliekai“ taptų paklusniais žudymo robotais, į klausimą „kaip galima nužudyti moterį arba vaiką“ galintys nė nemirktelėję atsakyti: „Tai visai lengva, paprasčiausiai nereikia per ilgai taikytis“.
Nepritapęs prie Holivudo standartų, S. Kubrickas iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų anksti persikraustė gyventi į Didžiąją Britaniją ir labai nenoriai iš ten kur nors išvykdavo. Dėl šios priežasties visi „Metalinio apvalkalo“ filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje apleistoje dujų gamykloje (čia puikiai pasidarbavo dailininkas Antonas Furstas). Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – vėliau pasakojo filmo režisierius.
8. „BŪRYS“ (Platoon, 1986)
Apie gėdingą ir žiaurų karą Vietname gerus filmus kūrė ne vienas garsus JAV kino režisierius. Svarbią vietą ši tema užima ir Oliverio Stone‘o kūryboje. Bet skirtingai nuo savo kolegų, žvelgusių į Vietnamo karą iš šalies, O. Stone‘as matė šį pragarą savo akimis.
Dar 1967-aisiais jis išvyko ginti savo tėvynę toli už savo šalies ribų, mūšiuose buvo sužeistas ir apdovanotas ordinu „Bronzinė žvaigždė“ bei medaliu „Purpurinė širdis“.
Keturiais „Oskarais“ ir Sidabro Lokiu Berlyne apdovanotas „Būrys“ labai emocingai pasakoja apie kruviną mėsmalę, į kurią 1967-aisiais metais pakliuvo devyniolikmetis savanoris Krisas Teiloras (šį režisieriaus alter ego suvaidino dvidešimtmetis Charlie Sheenas), atvykęs ginti amerikietiškos demokratijos nuo komunizmo šmėklos.
Vos išlipęs iš lėktuvo idealistas gauna kovos „krikštą“, o visas jo tolesnis gyvenimas džiunglėse taps nuoseklia gražių iliuzijų laidojimo grandine. Jo būryje yra labai marga kompanija. Čia petis petin karo sunkumus įveikia indėnai ir juodaodžiai, mulatai ir narkomanai, „žudikai iš prigimties“ ir net vienas filosofas.
Žaidimo taisykles čia nustato piktasis seržantas Barnsas (akt. Tomas Berengeris) – tikras „karo dievas“, nemėgstantis bet kokio priešgyniavimo. Tačiau kartą totaliam jo despotiškumui pasipriešina seržantas Elias (jį vaidina Willemas Dafoe). Štai tada ir prasideda kova ne tik už išlikimą, bet ir už elementariausią žmogiškumą.
Veiksmas plėtojasi 1967-1968 m. Pietų Vietname pasienyje su Kambodža. Krisas Teiloras ir kiti jo kovos bendražygiai priklauso JAV 25-ajai pėstininkų divizijai. Susidūręs su pirmaisiais pavojais vaikinas pradeda gailėtis, kad taip neapdairiai pasielgė – metė mokslus koledže ir atvyko čia kariauti.
Pirmosios skaudžios netektys dar labiau didina amerikiečių neapykantą mirtiniems priešams. Tikru konfrontacijos apogėjumi tapo įvykiai viename kaime, kuriame amerikiečiai aptinka slaptavietes su ginklais. Tada įtūžęs seržantas Barnsas nužudo vietinę gyventoją ir grasina taip pat pasielgti su paaugle mergaite.
Seržantas Elias pasipriešina tokiai perteklinei savivalei, net surašo raportą vyresnybei. Bernsas, žinoma, dar labiau įsiunta ir ima laukti patogaus momento, kad niekam nematant susidorotų su mirtinu priešu.
Filmo scenarijų O. Stone‘as buvo parašęs dar 1976-aisiais, bet ilgai negalėjo jo realizuoti. Vėliau karui Vietname režisierius skyrė dar du savo vaidybinius filmus – „Gimusiame liepos ketvirtąją“ (1989 m.) pagrindinį vaidmenį – kulkos paralyžiuotą karį – suvaidino Tomas Cruise‘as), o dar vienoje karinėje dramoje „Dangus ir žemė“ (1993 m.) pirmuoju smuiku griežė aktorius Tommy Lee Jonesas.
7. „GARBĖS KELIAI” (Paths of Glory, 1957)
Kai Samo Mendeso karinė dama „1917” (2019 m.) ėmė skinti visus įmanomus kinematografinius laurus, buvo prisimintas kita kino pasaulyje garsi karinė drama apie Pirmąjį pasaulinį karą – režisieriaus Stanley Kubricko „Garbės keliai”.
Šio filmo, sukurto pagal Humphrey Cobbo romaną, scenarijų Stanley Kubrickas rašė drauge su kriminalinių romanų autoriumi Jimu Thompsonu. Abu puikiai suprato, kad realizuoti šį projektą bus nelengva, nes knygoje aprašyta istorija buvo pernelyg tolima tiems herojinio karinio kino kanonams, kurie buvo tvirtai susiklostę per keturis dešimtmečius, praėjusius nuo pasakojamų įvykių.
Tikrovė tik patvirtino nuogąstavimus: ekranuose pasirodęs filmas daug kur susilaukė protestu, o Prancūzijoje net du dešimtmečius buvo uždrausta jį demonstruoti (prancūzai net panaudojo visą savo įtaką ir privertė Berlyno kino festivalio vadovus nerodyti šio filmo). Prancūzų valdžios pyktį suprasti nesunku – jie jau buvo įsivėlę į imperialistinį karą Alžyre, todėl baiminosi bet kokių nemalonių asociacijų.
Laimė, šeštojo dešimtmečio viduryje Holivude prasidėjo reikšmingų permainų metas. Kita svarbi aplinkybė – režisieriaus pažintis su įtakingu aktoriumi Kirku Douglasu, kuriam patiko ankstesnis S. Kubricko filmas „Žmogžudystė” (The Killing, 1956).
Patiko Douglasui ir „Garbės kelių” scenarijus, tad populiarus aktorius pasiūlė sandėrį – jis įtikins studijos United Artists vadovus finansuoti ir vėliau platinti filmą, o K. Douglas suvaidins pagrindinį vaidmenį šiame ir dar viename S. Kubricko filme. Taip ir atsitiko – po trejų metų šis tandemas sukurs grandiozinį istorinį epą „Spartakas”.
Kai United Artists palaimino „Garbės kelių” projektą ir skyrė jam milijoną dolerių („Spartako” biudžetas jau buvo dvylika kartų didesnis), didelis filmo kūrėjų būrys išvyko į Vokietiją: svarbiausi karo epizodai buvo nufilmuoti prie Miuncheno.
S. Kubricko „Garbės keliai“ – tai istorija apie tai, kaip 1916 m. Vakarų fronte prancūzų kariuomenės pėstininkų pulkui vadovaujantis generolas Džordžas Brularas (Adolphe’as Menjou ) įsako pralaužti priešo gynybą ir liepia atakuoti priešų įtvirtinimus, pavadintus Skruzdėlynu, nors aišku, kad tai beprasmiška operacija, nes jokios svarbios strateginės reikšmės šis karinis objektas neturi. Pavargęs nuo kvailų įsakymų ir beprasmiškų mirčių pulkininkas Daksas palieka mūšio lauką kartu su savo kariais. Kad tokie dalykai nepasikartotų, karinė vadovybė liepia suimti tris pirmus pasitaikiusius karius ir surengti jiems tribunolą. Visi trys buvo paskubomis nuteisti kaip niekingi bailiai ir sušaudyti.
Tokia istorija iš tikrųjų buvo atsitikusi. Ji 1934 m. buvo aprašyta laikraštyje The New York Times, kurią perskaitęs Humphrey Cobbas pradėjo rašyti romaną. Vėliau jis buvo inscenizuotas viename Brodvėjaus teatre, tačiau sėkmės nesusilaukė.
Užtai S. Kubricko biografai liudija, kad „Garbės keliai” buvo vienintelis režisieriaus filmas, Amerikoje susilaukęs daugiausia liaupsių ir teigiamų recenzijų.
Kirkas Douglas „Garbės keliuose” suvaidino pulkininką Daksą – tikrą karininko garbės riterio įsikūnijimą. Prieš prasidedant karui jis buvo advokatas sprendžiant kriminalines bylas („tikriausiai, geriausias savo srityje”). Jis ir dabar aistringai tribunole gina niekuo nekaltus kareivius, tapusius generolų ambicijų įrankiais. Nepaisydamas karinės subordinacijos jis drąsiai rėžia tiesą į akis ir nebijo generolui sviesti toki kaltinimą: „Jūs esate senas sadistas ir išsigimėlis. Ir galit nešdintis velniop anksčiau, negu aš jūsų atsiprašysiu”.
Čia tai bent charakteris!
6. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016)
2015-aisiais Oskaru apdovanotas Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Mat filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, pavojingiausiose Irako teritorijose likvidavusį 255 gyvus taikinius ir palaidotą su iškilmėmis, kurių nusipelno tik nacionaliniai didvyriai.
Na, o Clinto Eastwoodo kolegos Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ matome absoliučiai priešingą pavyzdį. Tai taip pat tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
Pristatydamas „Pjūklo keterą“ (taip vadinamas karinis fortas) Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“.
Pats D.T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.
Filmo pabaigoje M. Gibsonas parodo tikrąjį D.T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.
Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“.
5. „ELNIŲ MEDŽIOTOJAS“ (The Deer Hunter, 1978)
Šis filmas sovietų valdomose šalyse buvo kaltintas politinės nesantaikos kurstymu. Berlyno festivalio metu pagal Kremliaus dirigentų komandą „Elnių medžiotoją“ demonstratyviai boikotavo visų socialistinių šalių atstovai. Jų politinę garbę ir partinį orumą užgavo tai, kad filme žiaurūs vietnamiečiai verčia į nelaisvę paimtus amerikiečių kareivius žaisti tikrą „rusišką ruletę”.
O prasideda filmas labai taikiais vaizdais. Veiksmas plėtojasi Pensilvanijoje išgalvotame Klertono miestelyje, kur vietinėje plieno liejykloje dirba trys rusų emigrantų palikuonys: Maiklas (Robertas De Niro), Stivas (Johnas Savage‘as) ir Nikas (Christopheris Walkenas). Pradiniai filmo kadrai rodo juos dirbančius, o vėliau prasideda labai ilgai trunkanti Stivo ir jo išrinktosios Andželos vestuvių scena su begale pravoslaviškų ritualų ir ceremonijos detalių.
Bet dar nepasibaigus linksmybėms visi trys draugai gauna šaukimus į karinę tarnybą. Tiesiai iš vestuvių pokylio bičiuliai keliauja į elnių medžioklę aukštai kalnuose, o jau kitą dieną vyksta atlikti savo pilietinę pareigą gūdžiose Vietnamo džiunglėse.
Veiksmui persikėlus į Vietnamą mūšių lauke draugus regime labai trumpai, nes autoriams labiau rūpi parodyti, kas kariams atsitiko pakliuvus į priešo nelaisvę.
Fizinės ir moralinės kančios čia pavaizduotos itin realistiškai, ir aktoriai pasinaudoja gerai įsisavintais psichologinės vaidybos įgūdžiais.
Visiems šis patriotizmo priepuolis baigsis tragiškai. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Dar gerokai anksčiau blaiviai mąstantiems tautiečiams Williamas Faulkneris aiškino, kad iš karo negalima grįžti nugalėtoju.
Nedideliame Maiklo mylimosios Lindos vaidmenyje matome tada aktorės karjerą tik pradedančią Meryl Streep, jau tada spinduliavusią kažkokią ypatingą nežemišką šviesą.
Filmas pelnė penkis Oskarus: už geriausią metų filmą, režisūrą (Michaelas Cimino), geriausią antraplanį vaidmenį (Christopheris Walkenas), geriausią montažą ir garsą.
Maiklą suvaidinęs Robert De Niro filmo problematiką ir savo vaidmenį komentavo taip: „Aš supratau, kad šis karas iš pat pradžių buvo didelė klaida, bet mane labiau jaudino tai, kad į karą einantys žmonės tampa aukomis. Jie tapo žaisliukais ambicingų politikų rankose. Nemanau, kad tie, nuo kurių priklauso svarbūs politiniai sprendimai, turi daug smegenų. Ir daugelis žmonių turėjo teisę klausti, kodėl aš turiu veltis į šį nešvarų reikalą ir dėl jo aukoti savo gyvybę? Galų gale tokios abejonės atveda į permainas“.
Pacitavau šias legendinio aktoriaus mintis ir net šiurpas nukrėtė – atrodo, kad apie šių dienų realijas pasakyta.
4. „DAKTARAS STREINDŽLAVAS ARBA KAIP AŠ NUSTOJAU BIJOTI IR PAMILAU BOMBĄ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964)
Siužetų apie atominio karo pavojų proveržį, žinoma, išprovokavo garsioji „Karibų krizė“, kai dramatiškomis 1962 metų spalio dienomis norėdamas dar kartą pašokdinti Ameriką ir patampyti nervus JAV vadovams, didysis “kukurūzininkas” Nikita Chruščiovas pradėjo operaciją, kurią pats pavadino “Ežiu amerikonų kelnėse”. Jis liepė gabenti į Kubą raketas su branduoliniais užtaisais. Vargu bau rusai tada rimtai ketino kariauti su amerikiečiais. Tiesiog tai buvo svarbiausio savo priešo budrumo patikrinimas.
Amerikiečiai, žinoma, nemiegojo prie savo radarų ir šį rusų manevrą užfiksavo labai greitai. O paskui per dvi savaites (matėme apie šiuos įvykius pasakojantį filmą su Kevinu Costneriu „Trylika lemtingų dienų“, 2000 m.) ryžtingų sprendimų dėka Trečiojo pasaulinio karo pavyko išvengti. Tada ir buvo suformuluotas puikus ideologinis šūkis: „Jeigu rytoj vėl patekės saulė, tai tik geros valios žmonių dėka“.
O šeštojo dešimtmečio pabaigoje garsus JAV kino režisierius Stanley Krameris gavo laišką, kuriame pedagogai klausė, ką jis darys atominio karo metu – pats pasiims iš mokyklos savo atžąlą ar patikės devynmečio sūnaus evakuaciją mokyklos vadovybei. Pašiurpęs nuo tokios alternatyvos kino klasikas pagal Nevilo Shute‘o romaną sukūrė filmą „Paskutiniajame krante“ (On the Beach, 1959), kurį baigė išties apokaliptiniais vaizdais. Po branduolinės katastrofos vėjas ištuštėjusio miesto gatvėse plaikstė užrašą: „Dar yra laiko, broliai…“.
Tikriausiai panašių minčių vedinas kitas Stanley – Kubrickas – pagal Peterio George’o romaną „Raudonasis pavojus“ (Red Alert) 1964 m. sukūrė vieną garsiausių šaltojo karo satyrų. Joje dviejų supervalstybių – JAV ir Sovietų sąjungos – priešprieša pasiekė tokį lygį, kad Amerikoje prasidėjo tikra absurdo komedija.
Kvaištelėjęs generolas Džekas Riperis (Sterlingas Haydenas), aršus komunistų priešas, pasiryžęs tuoj pat atakuoti Sovietus atomine bomba ir net pasiunčia į rytus bombonešius. Bet kaip tik tada JAV prezidentas Mafis (Peteris Sellersas) informuojamas apie rusų paruoštą slaptą ginklą, ir operaciją tenka skubiai atšaukti…
Prezidentas sukviečia artimiausius patarėjus – generolą Targidsoną (George’as C. Scottas) bei prie invalido vežimėlio prikaustytą ekscentrišką daktarą Streindžlavą (Peteris Sellersas), anksčiau dirbusį naciams – ir liepia atšaukti branduolinę operaciją. Tačiau generolas Riperis nė už ką nenori atskleisti slapto kodo, galinčio sugražinti lėktuvus atgal.
Filme kimšte prikimšta taiklių satyros elementų ir piktų detalių. JAV štabo vadui generolui Bakui Targidsonui net ir atsakingu karinės tarybos posėdžių metu labiau rūpi greičiau baigti tarnybinę rutiną ir grįžti prie meilės žaidimų su savo sekretore. JAV prezidentas, kalbėdamasis su girtu rusų ministru pirmininku, aiškinasi, kuriam iš jų labiau nemaloni šita situacija. Į amerikiečių karinį štabą iškviestas rusų ambasadorius slapta viską fotografuoja. Virš SSRS skrendančio amerikiečių bombarduotojo įgula varto žurnalą „Playboy“ ir žaidžia kortomis.
Bet taikliausia iš bet kokių sveiko proto rėmų ištrūkusio karinio absurdo metafora (ir, ko gera, labiausiai įsiminama) scena yra ta, kurioje ignoruodamas vadovybės įsakymą grįžti į bazę majoras „King Kongas“ (jį suvaidino Slimas Pickensas) apžergęs atominę bombą ir pergalingai mojuodamas kaubojaus skrybėle lekia žemyn bombarduoti priešų.
Keista, kad dar niekas internete nepavaizdavo tokioje pozicijoje išprotėjusį dabartinį Kremliaus bunkeriuose besislapstantį maniaką, jau pagrasinusį pasauliui juoduoju lagaminėliu ir raudonu branduolinio ginklo aktyvavimo mygtuku.
Oskarų savo metu „Daktaras Streindžlavas“ negavo, bet buvo susilaukęs keturių nominacijų: už geriausią filmą, už geriausią vyro vaidmenį (Peteris Sellersas čia vaidina net tris skirtingus personažus), už režisūrą ir geriausią adaptuotą scenarijų.
3. „ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979)
„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.
Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.
Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.
„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).
„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.
F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.
Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.
Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.
„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).
2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių.
2. „1917“ (2019)
2011-ųjų gegužę pasaulio žiniasklaida pranešė, kad Australijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo mūšių dalyvis Claude’as Choulesas. Jis buvo paskutinis iš daugiau nei 70 mln. karių, mobilizuotų per šį didžiulio masto tarptautinį karinį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 37 milijonus karių gyvybių.
Nežinau, kas pirmasis pasakė, kad karas nesibaigia tol, kol nepalaidotas paskutinis žuvęs kareivis. Claude’as Choulesas žuvo ne karo lauke, tačiau jo mirtis padėjo tašką liūdnoje I Pirmojo pasaulinio karo statistikoje. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad jau įvardinti visi to brolžudiško karo didvyriai. Lieka dar daug neidentifikuotų kapų ir toli gražu ne visos karinės operacijos iki menkiausios smulkmenos aprašytos.
Tad nėra ko stebėtis, kad artėjant pergalės Pirmajame pasauliniame kare šimtosioms metinėms padidėjo kinematografininkų dėmesys karui, kuris, kaip buvo tikimąsi prieš šimtą metų, turėtų pabaigti visus karus.
Naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių ieško ir Samas Mendesas, ką tik triumfavęs per Auksinių Gaublių ceremoniją (jo karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi). Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos.
1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.
Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.
Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos.
Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.
Recenzuodami „1917“ kritikai, be abejo, prisimins kitą karinę dramą – Steveno Spielpergo „Gelbstint eilinį Rajaną“. Abu filmus iš tikrųjų sieja ta pati mintis „Ir vienas lauke karys“. Abu filmai nestokoja įspūdingų mūšio vaizdų, bet abiejų centre yra atskirų žmonių likimai.
Pamatęs Samo Mendeso filmą S. Spielbergas pagyrė drąsius kolegos sprendimus ir pavadino peržiūrą „geriausia patirtimi kino salėje“: „Filmo „1917“ scenarijus mane taip sujaudino, kad dar kurį laiką negalėjau atsigauti. Istorija grąžino mane į laikus, kai labai domėjausi Pasaulinių karų detalėmis, ypatingais žmonių patyrimais apie išlikimą, brolybę“.
Spielbergas prisiminė ir tai, kad suabejojo, ar tokį sudėtingą kūrinį galima nufilmuoti vienui kadru. „Taip jam ir pasakiau… Tačiau akivaizdu, kad yra kūrėjų, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“.
Tiesa, pasigirsta ir skeptiškesnių balsų. Štai įtakingo britų žurnalo „The Economist“ recenzentas teigia, jog „seras Samas sukčiauja – filme yra daugybė montažinių pjūvių, kurie sumaniai paslėpti naudojant skaitmeninius efektus“.
Iš tikrųjų, tai visai nesumenkina nei režisieriaus, nei operatoriaus meistriškumo. Svarbiausia, kad filmas įtraukia į savo siužeto atmosferą, priverčia žiūrovus jaudintis ir, galbūt, prisiminti sero Winstono Churchillio žodžius: „Niekada per karinius konfliktus tokia didelė žmonijos dalis nebuvo skolinga tokiai mažai“ (angl. Never in the field of human conflict was so much owed by so many to so few).
1. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis).
