Filmo "The Witch" (2015) kadras

Prodiuserinė kino kompanija „A24“ įkurta Danielio Katzo, Davido Fenkelio ir  Johno Hodges  jau seniai įvardinama kaip viena karščiausių kino studijų Holivude. Studijoje kuriami „Oskarus“ pelnę filmai, tokie kaip „Mėnesiena“  ar „Kambarys“ bei itin sėkmingi  mokslinės fantastikos ir siaubo filmai.

10.  „RAGANA“ (The Witch, 2015)

„Ragana“ – šiurpinantis šeimos gyvenimo portretas, kai visos negandos ir rūpesčiai kelia išbandymus vienybei, kuomet šeima kovoja, stengiasi susigyventi su jų šeimos nario, mažiausio sūnaus, brolio dingimu, tuo pačiu bandantys palaikyti tikėjimą Dievu. Išgyvent tokią tragediją, kai rūpesčių lavina dar tik prieš akis.Pasakojimas prasideda dar prieš laikus, kai egzistavo Salemo raganos. Istorija sukasi apie dievobaimingą  5 asmenų šeimą, kuri buvo priversta išsikraustyti iš bendruomenės, kurioje gyveno, dėl tėvo William (aktorius Ralph Ineson) pasipriešinimo valdžiai. Vyro išsikraustymas visiškai negąsdina, jis mato tame tik naują pradžią, tačiau motina, pasijunta atstumta, toliau nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo.

Režisierius Robert’as Eggers’as filmu „Ragana“ netikėtai stipriai debiutavo siaubo filmų padangėje.  Apie 1630-ius metus puritoniškoje Naujojoje Anglijoje  besivystantis siužetas iš dalies primena pasaką, su siaubo elementais. Nors ekrane mažai rodoma tiesioginių siaubo išraiškų, priešas lieka beveik nematomas, tačiau, retas kuris siaubo filmas taip verčia aikčioti iš nuostabos, laukti kas bus toliau bei neleidžia atitraukti akių nuo ekrano. „Raganoje“ nėra įprastų panikos šuolių, (angl. jump scare), kurie būdingi daugumai įprastų siaubo filmamų. Scenaristas ir režisierius Robert Eggers sukūrė rimtą, bauginantį ir giliai sujaudinantį, visiškai kitokį siaubo filmą, kurį norint suprasti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Filmas konstruojamas tokiu būdu, jog atsiranda begalinis noras pamatyti kas bus toliau ir kartu daugiau niekada nežiūrėti šio filmo dar kartą.

Kaip teigia pats režisierius: „reikėjo ketverių metų tam, kad surasčiau investuotojus, kurie norėtų įgyvendinti filmą ankstyvąja anglų kalba“. R.Eggers praleido beveik penkerius metus tyrinėdamas XVII amžiaus Naująją Angliją, jos folklorą, puritonų tikėjimą ir, žinoma, informaciją apie raganas, kerėjimus, apie tai, kaip žmonės tikėjo, jog tamsa, tai Šėtono darbas ir, kad pabaisos turi valdžią tamsoje, šešėliuose. Režisieriaus neišvargino laikas praleistas tyrinėjant raganų kilmę, Anglijos istoriją, mitologiją, religiją, folklorą ir okultizmą, jis sako, kad jaučiasi laimingas galėjęs su visu tuo susipažinti.

Didžiausiu galvos skausmu Eggers‘ui tapo, vieta filmavimo aikštelei, kurią nebuvo paprasta rasti. Jis norėjo filmuoti Anglijoje, tačiau iškilo tam tikrų kliūčių, tad teko ieškoti palankios vietos Kanadoje. Miško teko ieškoti ilgiausiai, tačiau pavyko rasti tinkamą, atokų ir kaip tik tokį, kokio būtent reikėjo, Kanados Ontarijo provincijoje, Kioske. Filmo kūrimas reikalavo daugybės pastangų, nuo kraujo ir žaizdų išpjaustymo personažų korsetuose iki pastatų statymo. Kaip teigia režisierius, sunku buvo pastatyti namus tam periodui būdingu stiliumi, liaudiška architektūrinė tradicija, kuri neegzistuoja Ontarijuje. Stogų dengimas šiaudais taip pat nebuvo labai paplitęs dalykas, tad režisieriui teko ieškotis žmonių, kurie dirba su muziejais Masačiusetse ir Virdžinijoje. Filmo įgyvendinimas reikalavo kruopštumo ir neįtikėtinos daugybės pastangų, kūrėjų komandai teko dirbti su Anglijos ir Amerikos muziejais, daug laiko praleisti konsultacijose dėl senosios anglų kalbos. Visi veikėjų drabužiai be kišenių, vietoje jų, aktoriai nešiojosi maišelius, tam, kad būtų autentiška ir tikra. Šis neeilinis siaubo filmas  pagrįstas režisieriaus vaikystės žavėjimusi raganomis. Po nesėkmingų filmų kūrimo, kurie buvo per daug „nenormalūs“, R.Eggers‘as suprato, kad jis turi sukurti netradicinį filmą. Kaip teigė pats režisierius: „jei aš ketinu kurti siaubo filmą, tuomet jis turi būti mano asmeninis ir turi būti tikrai geras“.

„Ragana“ žymiai skiriasi nuo kitų šio žanro kūrinių. Juostą galima vadinti tiek siaubo filmu, tiek psichologine drama, kuri koncentruojasi į nevilties ir vienišumo jausmą, baimę. Režisierius žino, kaip meistriškai parodyti piktadarį ir užuot be perstojo rodęs baisų veidą, ar gąsdinimo scenas, jis kruopščiai viską apgalvojęs, pačią raganą parodo tik kelis kartus, kas yra tikrai efektyvu. Auditoriją lydi klausimas, kaip atrodo ragana, kai ją parodo tik kelis kartus ir dar labai trumpai, taip dar labiau sustiprina baimę ir kartu nenumaldomą troškimą pamatyti kas bus toliau. Personažo tikslas, yra laikyti žiūrovus baimėje, o ne be perstojo gąsdinti. Auditorija visą laiką stebi filmą jausdama nerimą. (A.V.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

9. „SAULĖS KULTAS“ (Midsommar, 2019)

Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“.

Juosta pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.

Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.

Graži švediška gamta, tradiciniai šokiai ir kaimo gyventojų svetingumas palieka įspūdį, tačiau vėliau paaiškėja, kad šis festivalis yra Pagoniško kulto dalis, skirtas surasti ir pritraukti aukas Dievams…

Šį kartą režisierius pasirinko visiškai priešingą stilių nei būdinga siaubo filmams. Mes esame įpratę siaubo filmus matyti tamsius, siekiančius išgąsdinti garsais bei staigiai atsirandančiais šiurpiais vaizdais. Viso filmo metu buvo neįprastai šviesu. Toks režisieriaus pasirinkimas gali atrodyti neįprastas ir visiškai netinkamas siaubo filmo žanrui, tačiau režisieriui pavyko siaubą perteikti psichologiniu kontekstu ir psichologine įtampa. (K.B.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

8. „Iltis“ (2014) / „Tusk“

Geriausiuose režisieriaus Kevino Smito filmuose – tiesą sakant, ir blogiausiuose – veikėjai prikalba daug įvairių dalykų. Ne išimtis ir antras rašytojo bei režisieriaus bandymas siaubo filmų srityje „Iltis“. Tačiau šįkart, nors plepėjimo vis tiek daugiau, nei kankinimo, jis bent jau suteikia filmui daugiau keistumo bei šiurpumo. Filmas paremtas viena iš paties režisieriaus tinklalaidės „SModcast“ istorijų.

Volisui (Džastinas Longas) ir jo pagalbininkui (Helis Džoelis Osmentas) priklauso populiari tinklalaidė apie keistus internete paplitusius vaizdo įrašus bei juokingus interviu su interneto įžymybėmis. Besišaipydami iš žmonių, kurie netyčia apsijuokė ar buvo pajuokti viešumoje, vyrukai sukūrė neblogą komandą ir subūrė ne mažą klausytojų ratą. Darbas paprastas – Volisas keliauja po šalį ieškodamas keistų vaizdo įrašų, o suradęs grįžtą į studiją ir pasidalina istorijomis su savo kolega ir, žinoma, klausytojais. Susiruošęs keliauti į Kanadą paimti paskutinę minutę atsiradusio interviu, Volisas užsuka į vietinį barą išgerti ir pastebi skrajutę, kurią parašė senas nuotykių ieškotojas (Maiklas Parksas), kuris ieško, su kuo galėtų pasidalinti savomis istorijomis. Atvykus į nuošalius ir tamsos apgaubtus senolio namus, Volisas nedelsiant pavaišinamas puodeliu karštos arbatos ir istorija apie tai, kaip po laivo nelaimės jūroje senolis buvo išgelbėtas jūrų vėplio. Ši istorija Volisui pasirodė puikiai tinkama jo tinklalaidei, tačiau netrukus vyras netenka sąmonės, o pabudęs supranta, jog yra prirakintas prie invalido vežimėlio. Kol Tedis ir Voliso mergina patraukia šiaurėn, jog išsiaiškintų, kur taip staiga dingo Volisas, senolis paverčia persigandusį vyrą savo nenormalios procedūros subjektu, kurio požiūris į nuostabiausius jūros gyvius bus pakeistas visiems laikams.

Nepaisant to, kad šis siaubo filmas nėra iš tų, kuriuose būtų taškomasi kraujais, žudoma ar kitais tradiciniais būdais kankinama, vargu, ar po pirmos peržiūros norėtumėte pamatyti jį dar kartą. Siaubą ir nerimą šio filmo siužetas sukelia per veikėjų kalbas, o ypač per vėplių maniako išsakomus žodžius „Nesuprantu, kas, po velniais, gali norėti būti žmogumi?“, o taip pat ir veiksmus, kurių jis imasi norėdamas žmogų paversti gyvūnu. Šiam filmui puikiai tinka pasakymas, jog žmones nuo gyvūnų skiria tik tai, kad pastarieji negali papasakoti savo istorijų.

Kur galima pažiūrėti legaliai:

The Killing of a Sacred Deer 2

7. „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017)

Filmo pavadinimas ir kai kurios situacijos yra aiški nuoroda į Senovės Graikijos mitų pasaulį. Konkrečiai, į istoriją apie graikų vyriausiąjį kariuomenės vadą Agamemnoną, kuris vykdamas į Trojos karą užsitraukė deivės Artemidės pyktį, nes užmušė jos šventą gyvūną. Užpykusi deivė sustabdė vėją, kad graikų karo laivai negalėtų toliau plaukti. Numalšinti Artemidės pyktį galėjo tik kruvina auka, ir Agamemnonui teko pasmerkti mirčiai savo gražuolę dukterį Ifigeniją (labai įspūdingai šis aukojimo aktas aprašytas prieš keletą metų į lietuvių kalbą išverstoje Madeline Miller knygoje „Achilo giesmė“).

Tačiau „Šventojo elnio nužudymas“ nėra, kaip galėtų pasirodyti, Euripido aprašytos mitologinės istorijos ekranizacija, o sudėtingas pasakojimas apie šiuolaikinį kardiochirurgą Stiveną (jį vaidina Colinas Farrellas, atlikęs pagrindinį vaidmenį ir filme „Omaras“), kuris, būdamas neblaivus, nesėkmingai operavo ligonį ir dabar bando išpirkti savo kaltę, bendraudamas su mirusiojo šešiolikmečiu sūnumi Martinu. Pradžioje judviejų santykiai atrodo dviprasmiškai, tačiau netrukus vaikinas ima piktnaudžiauti savo globėjo gerais ketinimais, ir Stiveno šeimą užgriūva nelaimių lavina, kurią sustabdyti galima tik sakralinės aukos kaina. Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotame filme daug absurdiškų situacijų ir lengvos ironijos, bet artėjant finalui spalvos tirštėja ir siužetas, kaip įprasta šiam režisieriui, virsta varginančia intelektualia šarada.

Galima būtų „Šventojo elnio nužudymą“ pozicionuoti kaip dar vieną siaubo trilerį apie fatališką klaidą, padarytą praeityje, kuri nepripažįsta senaties ir pasiveja nusidėjėlį pačiu jam netinkamiausiu metu. Gal kito režisieriaus rankose panašus siužetas ir būtų realizuotas būtent taip. Tačiau metaforas mėgstančiam Yorgosui Lanthimosui tai būtų pernelyg lengva ir neįdomi užduotis. Režisieriaus tikslai visai kitokie: jis, kaip visi didieji senovės Elados dramaturgai, už tragiškų likimo smūgių uždangos nori įžvelgti aklos lemties ir blogio iracionalumo jėgų kontūrus.

Kur galima pažiūrėti legaliai:

6. ,,The Blackcoat’s Daughter” (2015)

Režisierius Osgood Perkins jaučia trauką istorijoms apie tylias, emociškai izoliuotas moteris, kurias aplanko dvasios. ,,The Blackcoat’s Daughter” tai tamsi, niūri ir nervus kelianti siaubo istorija, kurioje kuriama išgąstį kelianti atmosfera ir didėjanti įtampa. Filmo struktūra panaši į galvosūkį ir režisierius leidžia visiškai įsitraukti ir įsigilinti į siužetą.

Kurti filmus apie demoniškus apsėdimus yra labai sunku, nes tai darosi nuvalkiota ir sugalvoti kažką naujo yra gana sunku. Perkins vengia egzorcizmo ir kūno laužymo scenų, būtent dėl šio išskirtinumo, šis filmas susilaukia didelio dėmesio.

,,The Blackcoat‘s Daughter“ yra tarsi ledinio vandens dozė tiesiai į veną. Kiekviena akimirka, beveik kiekvienas kadras, buvo kruopščiai suplanuotas ir nufilmuotas taip, kad pabaigoje pasišiauštų plaukai. Jau nuo pat pirmų akimirkų atskleidžiamas šiurpus filmo tonas, vaizduojama pasibaisėtino košmaro scena: pilna mašina, kurią seka ilgą ir tamsų kostiumą vilkinti figūra, piktai slenkanti šešėliuose. Sapnas baigiasi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo, tačiau jo sukurta atmosfera išlieka visą filmą.

Veiksmas vyksta religinėje merginų mokykloje, besiruošiant ilgam atostogų savaitgaliui. Visi mokiniai išvyksta atostogauti namo, tačiau kelioms merginoms tenka pasilikti mokykloje su keliais mokytojais, kurie gyvena nuošaliau. Tamsūs ir tušti mokyklos pastatai, apsupti šiurpių medžių kelia nejaukią atmosferą. Šviesos daugumoje pastatų yra išjungtos, klasės tuščios ir vaikščioti po mokyklą darosi nejauku.

Rose (akt. Lucy Boynton), jaudinasi, kad yra nėščia ir nori pasikalbėti su savo draugu, tačiau turi rūpintis naujoke Kat (akt. Kiernan Shipka), laukiančia atvykstančių savo tėvų, kurie vėluoja jau vieną parą. Bėda ta, kad merginos tėvai iš tikrųjų neatvyksta ir jiems nutiko kažkas baisaus. Rose užklumpa Kat rūsyje, kai ji elgiasi labai keistai ir kalba su savimi. Tuo metu, kita jauna mergina Joan (akt. Emma Roberts), keliauja į miegantį miestelį, kuriame yra mokykla.

Perkins yra išties kantrus ir viską atskleidžia iš lėto, kas dažniausiai nėra būdinga siaubo filmams. Tokiems filmams yra būdinga atskleisti piktųjų kėslus, kad puolamieji galėtų imtis gynybos ir išsiaiškintų kas ir kodėl nori juos nuskriausti. ,,The Blackcoat‘s Daughter“ taip paprastai nesuprasi kas vyksta.

Šiurpuliukus šiame siaubo filme kelia ne tai, kas vyksta, bet kaip tai vyksta. Perkins žaidžia žaidimus su filmo chronologija: maišo laiko juostas, atkartoja tuos pačius įvykius, tačiau iš skirtingų kampų ir kartais pašalindamas vietas, kurios turėtų sujungti scenas. Aktoriai taip pat atlieka didelį vaidmenį žaidžiant su žiūrovų nervais. Shipka, kuri atrodo labai miela ir žavi, dabar įsijaučia į tamsų personažą, kuris netinka jos išvaizdai, tačiau jai nekyla bėdų su tuo susitvarkyti. Visi personažai kurti taip, kad atrodo, kad kiekvienas turi blogų ketinimų ir sunku nuspėti kas yra blogasis.

5. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE” (High Life, 2018)

Prancūzų kino režisierė Claire Denis „Kino pavasaryje“ buvo pagerbta personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėsime pažiūrėti jos naujausią filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life), kurio pasaulinė premjera pernai įvyko Toronto kino festivalyje. Ligi šiol režisierės kūrybinio kraičio skrynelėje fantastinių filmų nebuvo, nebent tokiu laikytume „Nemalonumus kiekvieną dieną“ (2001 m.), kuriame po beprotiškų medicinos eksperimentų, bandant išaiškinti lytinio potraukio ypatumus, pagrindinių herojų porelė pavirsta … kanibalais. Šio filmo vertintojai savo metu buvo sutrikę, nes nesuprato, kaip reikėtų suprasti šį kūrinį – kaip perspėjimą apie neprognozuojamas rizikingų medicinos eksperimentų pasekmes ar kaip seksualinių perversijų apsėsto modernaus pasaulio metaforą?

Su „Gyvenimu aukštybėse“ viskas paprasčiau – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.

Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou. (G.J.)

Climax

4. „EKSTAZĖ“ (Climax, 2018)

„Jaunų šokėjų trupė susirenka atokioje apleistoje mokykloje į pirmą bendrą repeticiją. Iškart po jos prasideda visą naktį trunkantis vakarėlis, kuris iš girto pasilinksminimo virsta tikru pragaru, nes kažkas į gėrimus įmaišė stiprių haliucinogenų. Stebėdamas, kaip iš narkotikų veikiamų veikėjų pasąmonės gelmių nevaržomai iškyla slapčiausi troškimai ir nuoskaudos, Gasparas Noé kaip niekada įtaigiai ir svaiginančiai įtvirtina dar S. Freudo suvoktą tiesą: lytinis potraukis ir mirties vara – dvi to paties medalio pusės“, – taip mūsų žiūrovams filmą „Ekstazė“ pristatė „Scanorama“ .

Prancūzai saviškiams šį filmą reklamavo pasitelkę paties skandalingo menininko pasisakymus: „Jūs niekinote filmą „Vienas prieš visus“, nekentėte „Nesugražinamą laiką“, jums kėlė šleikštulį „Pasinerk į tuštumą“, jus prakeikėte „Meilę“. Dabar išmėginkite mano naująjį filmą „Ekstazė“.

Filmo pradžioje rodoma kruvina moteris šliaužianti sniegu, kamera seka jos judesius žvelgdama iš viršaus. Kas ši moteris ir kas jai nutiko, režisierius aiškinti neskuba, tik užrašo, kad „filmas skiriamas kūrėjams, kurių su mumis nebėra“ ir tuoj po to informuoja žiūrovus, kad filmas sukurtas pagal realius įvykius, atsitikusius Paryžiuje 1996 metais.

Banalus raudono kraujo ir balto sniego rimavimas yra vienas iš daugelio kontrastų, o juos Gasparas Noé visada mėgsta. Ypač tokius, kuriuose seksualumas lengvai nuslysta į pornografinius vaizdinius. Juos įprastai stimuliuoja alkoholis bei kvaišalai, o šį kartą dar ir svaiginantys „purvini šokiai“.

Kai kuriuos šokėjus režisierius pristato, leisdamas jiems patiems pasakyti, ką jiems reiškia šokis. Vėliau veiksmas ilgam bus uždarytas į pritemdytą belangę izoliuotą patalpą, kurioje daug siaurų koridorių, skirtų tiems, kas užsimano su partneriu ar partnere pasišalinti (žinoma, kad ne naujų šokio žingsnelių repeticijoms). O ir pagrindinė šokių salė vis garsiau skambant muzikai ir vis stiprėjant narkotikų bei sangrijos poveikiui viskas pamažu, bet užtikrintai rieda link kolektyvinės paranojos, į kurią režisierius jam būdinga maniera (tikriausiai, pasiskolintą iš J.L. Godard‘o) prikaišioja šūkius primenančių užrašų: „Gyvenimas – kolektyvinė neįmanomybė“, „Egzistavimas – trumpalaikė iliuzija“, o finalui artėjant – „Mirtis – unikali patirtis“.

Antroje filmo dalyje dingsta visos intertekstualios ar kinematografinės nuorodos. Iki šiol žiūrovas turėjo intelektualiai interpretuoti kūrinį, o dabar atėjo laikas baisėtis pačiu reginiu. Nors šioje filmo dalyje yra keletas atvirai perteklinių smurto scenų, galima drąsiai teigti, kad pats filmas nėra vizualiai žiaurus. Tačiau tai vis tiek ekstremalus kūrinys, o stipriausia jo savybė yra būtent netiesioginės aliuzijos, parodančios visą transgresijos siaubą. Tai akivaizdu atomazgoje, kur visiškai išsibalansuoja kameros judėjimas ir įsivyrauja akis draskantis apšvietimas. Sunku perteikti žodžiais, kas šią ilgą sceną daro siaubingą: kriokiantys į žmones nepanašūs veikėjai, ryškiai raudonas neoninis apšvietimas ar ant žemės besiglamžantys kūnai? Tai tiesiog reikia pamatyti. Būtent čia kino atrakcionas pasiekia savo viršūnę – perteklinis vaizdas parodo tiek daug, kad tampa visiškai neaišku, kas vyksta ekrane. Akivaizdu, kad būtent taip atrodo pragaras“. (Vitalij Binevič, „Šiaurės atėnai“ , 2019 05 10: http://www.satenai.lt/2019/05/10/sokiai-smurtas-ir-gasparo-noe-ekstaze;

Kur galima pažiūrėti legaliai:

3.PO ODA“ (Under the Skin, 2013)

Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.

Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.

Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.

Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.

Kur galima pažiūrėti legaliai:

2. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)

„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį akščiau aptartą „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015).

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.

Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

1. „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018)

2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo ne karta įvardinta vienu baisiausių siaubo filmų istorijoje. Visas filmo dėmesys skiriamas psichologijai ir veikėjų vidinėms dramoms.

Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Tiesa, mirusi senelė slėpė daug paslapčių, kurios kažkokiu tai mistiniu būdu susiejamos su dabartimi. Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra.

Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime – čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Aktoriai puikiai atlikę savo darbą, sugebėjo įtikinti, o siaubo juostoje vykstantys netikėti ir baisūs įvykiai verčia tik dar labiau spėlioti, ką gi slėpė jų mirusi senelė ir kaip tai yra susiję su jų šeima.

Gediminas Jankauskas, Klaudija Benosenko, Agnė Veselgaitė, Goda Varneckaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: