Jau ne kartą džiaugėmės, kad internetinėje platformoje „Netflix“ nors ir ne itin dažnai kasmet gimsta vis daugiau gerų filmų. Vos per keletą metų tokių kūrinių susidarė nemaža kolekcija.
Papildykime šią kolekciją dar vienu galimai savo metu nepastebėtų filmų dešimtuku.
10. „ROBOTO VAIKAS“ (I Am Mother, 2019)
Šiame režisieriaus Granto Sputore‘o fantastiniame trileryje viena kitą papildo ir persipina dvi dabar dažnos šiuolaikinio kino temos – mirtino užkrato grėsmė ir robotai, kurie retai dabar būna geranoriai žmonių pagalbininkai.
Dar prieš COVIDO pandemiją pasirodė ne vienas filmas, kurių autoriai pranašavo žmonijai kylančią užkrečiamų ligų grėsmę. Australų režisieriaus 2019 m. sukurtame „Roboto vaike“ (originalus pavadinimas „Aš esu motina“ greičiau asocijuojasi su šeimynine drama) svarbiausi įvykiai plėtojasi izoliuotame ir tobulai nuo visų įmanomų išorinio pasaulio pavojų apsaugotame visiškai automatizuotame bunkeryje, kuriame Žemę nusiaubus pasauliniam kataklizmui gyvena paauglė mergaitė (akt. Clara Rugaard). Ją augina specialiai tam tikslui užprogramuota robotė, atstojanti mergaitei visą pasaulį. Šios elektroninės Motinos misija yra kur kas platesnė – jai skirta atkurti žmonijos giminę po globalinės katastrofos.
Natūralus žmogiškasis smalsumas padaro savo: mergaitė ima vis aktyviau domėtis tiek Žemės praeitimi, tiek dabartine situacija „ten, viršuje“. Motina tenkina jos smalsumą tiek, kiek leidžia jos kibernetinė programa, tuo pat metu švelniai, bet griežtai užkirsdama kelią bet kokiems išsamesniems mergaitės pasaulio tyrinėjimams.
Netikėtai steriliame objekte nusistovėjusią tvarką suardo čia patekusi sužeista nepažįstamoji moteris (akt. Hilary Swank), atklydusi iš ten, kur, pasak Motinos, nebėra išlikusio nė vieno žmogaus.
Godžiai klausydama istorijų apie gyvenimą „ten, viršuje“, mergaitė pamažu supranta, kad Motina nuo jos nuslėpė daug svarbių dalykų, o gal kai kada ir sąmoningai melavo. Mergaitę vis labiau apninka abejonės, bet, ko gera, didžiausią nerimą jai sukelia naujai užgimusi mintis, kad žmonijos išsaugojimas toli gražu gali būti visai ne pagrindinė Motinos užduotis. Mergaitė ima įtarti, kad robotės tikslai ir paskirtis – kur kas grėsmingesni.
Kartu su mergaite ir žiūrovus apninka dažnai fantastiniuose filmuose keliamas klausimas: kuo labiau verta pasitikėti – žmogumi ar dažnai jo intelektualias galimybes pranokstančiu robotu?
Požeminio bunkerio vidus primena kosminio erdvėlaivio arba slaptos laboratorijos interjerus, kurie filmuojami lėtai judančia kamera skambant kosmines asociacijas gimdančios muzikos garsams. Taip žiūrovai nuo filmo pradžios nuteikiami ne tiek fantastiniam, kiek filosofiniam kinui. O specialiame ekrane mirga negailestingos statistikos skaičiai: „Nulis dienų po žmonijos sunaikinimo. Embrionų saugykloje 63 000“.
Vadinasi, paskutinė žmonijos atgimimo viltis yra užšaldyti embrionai. O juos tinkamai „aktyvuoti“ ir specialiame stimuliatoriuje per 24 valandas iš embriono „pagimdyti“ naują gyvybę gali tik Dirbtinis Intelektas. Mintis drąsi ir tikrai savalaikė.
Vilties suteikia tai, kad Motina yra „žmogiška, labai žmogiška“: ji gali kūdikį nuraminti dainuodama sentimentalią lopšinę „Baby Mine“ iš klasikinio Disnėjaus animacinio filmo apie drambliuką Dambo. Ir neskuba atgaivinti daugiau embrionų, nes, kaip ir visos motinos pasaulyje, puikiai žino, kad prieš paleidžiant į pasaulį daugiau vaikų, reikia tinkamai pasirūpinti jau gimusiais. (Gediminas Jankauskas)
9. „POLAR“ (Polar, 2019)
Švedų režisierių Joną Åkerlundą muzikos pasaulis žino seniai. Savo muzikinės karjeros pradžioje vyrukas grojo mušamaisiais švedų juodojo metalo grupėje „Bathory“, susuko kelias dešimtis muzikinių klipų tokioms muzikos žvaigždėms, kaip Christina Aguilera, Beyoncé, Blondie, Duran Duran, Lady Gaga, Lenny Kravitzas, Madonna, Paulas McCartney, Metallica, Ozzy Osbourne‘as, Rammsteinas, Britney Spears, The Rolling Stones, U2, Robbie Williamsas ir kt.
Į kino pasaulį Jonas Åkerlundas įsiveržė tarsi meteoras. Jau pirmąjį jo vaidybinį filmą „Dozė“ (Spun, 2002 m.) ir kritikai, ir net toksikologai siūlė rodyti kaip gerą profilaktikos priemonę prieš narkotikus.
Labai šokiruojančių elementų filme lyg ir nebuvo. Režisierius nepiktnaudžiavo stambiais narkotikų leidimosi į veną arba traukimo į nosį planais. Neatrodė originali ir priklausomybės nuo kvaišalų motyvacija. Nors filme stengtasi išvengti moralizavimo, bet kūrėjams visgi nepavyko atsilaikyti prieš stereotipinį ir banaloką jaunuolių degradavimo dėl narkotikų priežastį – šuo pakastas arba meilėje, arba šeimoje.
Užtai didžiausia filmo staigmena – antrąjį kvėpavimą įgijęs aktorius Mickey Rourke’as, sugebėjęs išbristi ir iš narkotikų liūno, ir iš trečiarūšio kino vergijos.
Vėliau Jonas Åkerlundas sukūrė psichologinį trilerį „Raiteliai“ (Horsemen, 2009 m.), juodąją komediją „Maži apartamentai“ (Small Apartments, 2012 m.) ir siaubo trilerį „Chaoso valdovai“ (Lords of Chaos, 2018 m.), kuriame pasinėrė į tamsų norvegiško juodojo metalo muzikos ir satanistinių siaubų pasaulį.
Siaubų netrūksta ir filme „Polar“ (2019 m.). Tai juodojo humoro nestokojantis veiksmo trileris, gal ir nepasižymintis radikaliais arba originaliais atradimais, bet privalomus tokio reginio elementus ir muštynių scenas (ypač finalinę!) tikrai mokantis gerai nušlifuoti. Tuo pačiu ir pasišaipantis iš primityvių šio žanro filmų (nesunku suprasti, kad piktų strėlių smaigaliai ne katą nukrypsta į „Džono Viko“ pusę).
Sukurtas filmas „Polar“ pagal Víctoro Santoso 2013-aisiais paskelbtą grafinį romaną (paprasčiau kalbant, komiksą) „Polar: Came From the Cold“.
Populiarusis Madsas Mikkelsenas čia suvaidino žudikų organizacijos „Damoklas“ smogiką Dunkaną Vizlą, pramintą „Juoduoju kaizeriu“, kuriam artėja 50-asis gimtadienis, o tai reiškia, kad laikas eiti pensijon.
Bet štai kur problema! Nors vyras mokėjo nemažus įnašus į savo įmonės pensijų fondą, išeidamas užtarnauto poilsio jis gali tikėtis daugiau nei 8 mln. išmokos.
Tačiau netrukus paaiškėja baisi „nematomojo fronto“ paslaptis. Panašu, kad „Damoklo“ savininkas Blutas planuoja parduoti įmonę, todėl didina jos vertę, nužudydamas išėjusius į pensiją darbuotojus ir pasisavindamas jų pensines išmokas pagal iš anksto sudarytas sutartis, kuriuose „Damoklas“ nurodytas kaip pagrindinis naudos gavėjas.
Su tokiomis sąlygomis priverčiamas sutikti ir Dunkanas Vizla, kuris siunčiamas į Baltarusiją atlikti paskutinės misijos. Bet iš tikrųjų tai turėtų būti jo paties likvidavimo misija, nes iš paskos siunčiamas žudikų būrys. Tik, aišku, įvykdyti godaus boso įsakymą nebus lengva.
Žiūrovai pastaruoju metu jau priprato prie veiksmo filmų, kuriuose pagrindiniai „mušeikos“ yra nebe pirmos jaunystės vyrai, kaip anksčiau. Ir „Džoną Viką“ vaidinantis Keanu Reevesas jau toli gražu ne jaunuolis. O ką jau kalbėti apie septyniasdešimtmetį Liamą Neesoną, kuris pagaliau paskelbė, kad šiemet tokių personažų nebevaidins.
Madsui Mikkelsenui šių metų pabaigoje sukaks šešiasdešimt metų. Gal jau irgi laikas rinktis ramesnį kiną? (G.J.)
8. „ATRADIMAS“ (The Discovery, 2017)
Kas dabar suskaičiuos tuos menininkų bandymus knygose ar filmuose įsivaizduoti, kas žmonių laukia po jų fizinės mirties. Giliausias įžvalgas, ko gero, pateikia teoretikai teologai ir praktikai dvasininkai.
Ko gero, jokia kita problema taip nedomina žmonių, kaip klausimas, ar yra gyvenimas po mirties. Giliai tikintys žmonės randa sau suprantamą pomirtinio egzistavimo perspektyvą. Kur kas sunkiau ją suvokti materialistams ir mokslininkams.
Rašytojai fantastai taip pat stengiasi įnešti savo indėlį į bendrą intelektualinį paveldą. Pavyzdžiui, JAV mokslininkas ir rašytojas Carlas Saganas, parašęs nemažai rimtų fantastinių (o greičiau, filosofinių) knygų, pagal savo romaną sukurtame filme „Kontaktas“ (Contact, 1997 m., rež. Robertas Zemeckis) leidžia pagrindinei herojei mokslininkei Elei Arovėj (ją suvaidino Jodie Foster) skristi į tolimąją Vegos planetą. Narsuole ryžosi šiai kelionei, nes danguje tarp spindinčių žvaigždžių ji tikėjosi susitikti su tėvu, ir jai tai pavyko. O gal visa tai buvo tik gražus sapnas?
Panašios mintys gimsta žiūrint režisieriaus Charlie McDowello filmą „Atradimas“. Jame Holivudo veterano Roberto Redfordo suvaidintas mokslininkas Tomas Harboras padarė tikrą atradimą – moksliškai įrodė, kad žmogaus egzistencija su jo fizine mirtimi nesibaigia, o numirusiųjų laukia šviesi begalybė.
Šis paviešintas atradimas daug kam tapo dvasine paguoda, bet išprovokavo ir nemažą savižudybių skaičių. Patikėję šviesia amžinojo gyvenimo perspektyva milijonai naivių lengvatikių ryžosi savanoriškai peržengti gyvenimo ir mirties ribą. Nes patikėjo, kad žemiškas gyvenimas tėra tik laikina stotelė, kurioje ilgai užsibūti nėra jokios prasmės.
Tomą Harborą, žinoma, nedžiugina milžiniška savižudybių statistika, tačiau jis žiniasklaidos atstovams sakosi dėl to nejaučiantis moralinės atsakomybės.
Tuoj po vieno tokio prisipažinimo vienas Tomo pašnekovas nusižudo tiesiog publikos akivaizdoje.
Dėl tokios situacijos pasideda Tomo Harboro ir jo sūnaus Vilo (akt. Jasonas Segelis) nesantaika. Sūnus kaltina savo eksperimentus tęsiantį tėvą dėl didelio savižudybių skaičiaus ir su tuo susijusio savotišku mirties kulto paplitimu. Vilas ketina paveikti tėvą, kad šis viešai paneigtų savo išradimo esmę ir taip nutrauktų masinių savižudybių grandinę.
Bet Tomas nesiliauja ir netrukus pademonstruoja naują išradimą – mašiną, galinčią atkurti tai, ką žmonės mato pomirtiniame gyvenime.
Vilas, jo brolis Tobis (Jesse Plemonsas) ir nusižudyti ketinusi mergina Isla (Rooney Mara) iš morgo pavagia lavoną, bet bandymas jį „prakalbinti“ baigiasi nesėkme. Tačiau paaiškėja viena šio makabriško eksperimento išvada – panašu, kad pomirtinis gyvenimas yra alternatyvi buvusio gyvenimo versija, gal tik turinti kai kuriuos skirtingais pasirinkimais.
Išvada, tiesa sakant kukli ir visai nepateisina sensaciją žadėjusios pradžios. O kita vertus, ko galima buvo tikėtis?.. (G.J.)
7. „KALIBRAS“ (Calibre, 2018)
Netflix‘e gimęs įtempto siužeto veiksmo trileris „Kalibras“ yra pirmasis pilnametražis britų kino režisieriaus Matto Palmerio darbas. Jo siužeto pagrindą sudaro „buddy movie“ schema, kurios centre dažniausiai būna pagrindinių veikėjų pora.
Yra tokia ir „Kalibre“. Vonas ir Markusas (juos vaidina Jackas Lowdenas ir Martinas McCannas) draugauja dar nuo bendros vaikystės, praleistos internate. O iš knygų ir filmų seniai žinome, kad paauglių gyvenimas tokiose įstaigose dažniausiai nebūna labai laimingas. Čia augantys vaikai anksti patiria prievartą ir išmoksta vertinti draugystę.
Dabar Vonas ir Markusas jau suaugę, o Vonas netrukus net taps tėvu. Belaukiant šio svarbaus įvykio Markusas siūlo bičiuliui pabėgti kelioms dienoms į mišką, kaip reikiant atsipalaiduoti ir tuo pačiu pamedžioti. Tačiau dėl vienos nelemtos klaidos ir vyriško solidarumo šventė, ir visi gyvenimo planai nueis šuniui po uodega.
Apie tai, kas įvyko medžioklėje, užsimena net filmo reklaminis treileris, bet atskleisti šią paslaptį pernelyg anksti būtų nesąžininga spoilerių nemėgstančių žiūrovų atžvilgiu.
Pasakysime tik tiek, kad slėpdami tragiško incidento pėdsakus draugai daro vieną klaidą po kitos. Svarbų vaidmenį čia vaidina ir veiksmo vieta – draugai pasirinko nuošalų Škotijos mišką, o apsigyveno kaimelyje, kuriame liko vos keli gyventojai. Jie priešiškai sutinka bet kokius svetimšalius, nes seniai nustojo apsimetinėti civilizuotais žmonėmis. Tokių geriau neerzinti, nes juos iš ramybės būklės gali išvesti bet koks nesvetingas žodis ar gestas.
Sekti tolimesnius įvykius net fiziškai sunku, juolab kad žiūrovai nujaučia, kad geruoju toks „miestiečių“ ir „kaimiečių“ konfliktas toli nuo civilizacijos baigtis negali.
Bet kad ir kaip kartais būtų nuspėjamas siužetas finale visgi padovanoja staigmeną. Nes teks paspėlioti, ką gi tokio labai svarbaus Vonas finale pamatė? (G.J.)
6. „PRIVATUS GYVENIMAS“ (Private Life, 2018)
Gerų filmų mėgėjai, tikiu, seniai įsidėmėjo aktorių Paulą Giamattį, kuris tarptautine žvaigžde netampa visu pirma dėl „neholivudinės“ išvaizdos, bet užtai visada vaidina taip, kad nuo jo atitraukti akių neįmanoma.
Įdomiausia tai, kad šio aktoriaus „banali“ išvaizda kaip tik ir leidžia persikūnyti į įvairiausius personažus, kurie dažniausiai atrodo „kaip paprasti žmonės“.
Pristatydamas mums gerai žinomą filmą su Paulu Giamattį „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jo režisierius Alexandras Payne‘as pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.
Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad užpernai nominuotas penkiems Oskarams filmas „Paliktieji“ (mūsų platintojų kažkodėl pavadintas „Svajonių atostogomis“) tapo ne tik svarbiu kinematografinio pasaulio įvykiu, bet ir padovanojo mums dar vieną į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpančio Paulo Giamatti vaidmenį.
„Privatus gyvenimas“ yra dar viena puiki drama, startavusi Sandenso Nepriklausomo kino festivalyje 2018- aisiais, bet ypatingo dėmesio, deja, nesusilaukusi. Nepaisant tikrai jautriai papasakotos istorijos (režisierė Tamara Jenkins) ir puikių aktorių pagrindiniuose vaidmenyse.
Kathryn Hahn ir Paulas Giamatti suvaidino nebe pirmos jaunystės porą Reičelę ir Ričardą, kurie jau nustojo vilties susilaukti savo vaikelio, todėl ryžosi išbandyti medikų siūlomas dirbtinio apvaisinimo galimybes.
Po visiškai suprantamų abejonių ir pasvarstymų pora ima ieškoti tinkamų donorų. Sprendimą pasiūlo pats gyvenimas. Kartą pas Reičelę ir Ričardą pasisvečiuoti atvyko artimų draugų dukra Sadie (akt. Kayli Carter), svajojanti tapti rašytoja. Jai ir pasiūloma tapti donore. Mergina neilgai dvejodama sutinka, bet šiam jos sprendimui griežtai pasipriešina merginos motina.
Bet motinos ir dukros konfliktas – ne svarbiausia filmo kolizija. Kur kas rimtesnes problemas čia galima numanyti. Nes filmų apie surogatines motinas jau esame matę.
Nors režisierė Tamara Jenkins vengia aštrių kampų ir drastiškai reiškiamų emocijų (jos filmas dažnai primena ramios tėkmės šeimynines istorijas) ir visokiais būdais stengiasi neperžengti pavojingų ribų, bet laimingos atomazgos visgi laukti nereikėtų. Nes tokiai turėtų priešintis pati gyvenimo logika (G.J.)
5. „Kate“ (2021)
Cedricas Nicolas-Troyanas, žinomas dėl savo vizualiai stulbinančių veiksmo filmų, “Netflix” platformoje 2021 metais pristatė dar vieną įspūdingą kūrinį – trilerį “Kate”. Šiame filme žiūrovai nukeliami į negailestingą samdomų žudikų pasaulį, kur kerštas ir išlikimas tampa vieninteliais varikliais. Šis trileris pasakoja apie samdomą žudikę, kuri po nuodingos injekcijos turi vos 24 valandas, kad atkeršytų tiems, kurie ją pasmerkė. Su Mary Elizabeth Winstead pagrindiniame vaidmenyje, „Kate“ filmas siūlo žiūrovams adrenaliną bei daug emocijų.
Pagrindinė herojė Kate (Mary Elizabeth Winstead) yra negailestinga žudikė, dirbanti Japonijos mafijos vadui. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji yra apnuodijama radioaktyvia medžiaga. Kate supranta, kad jai liko gyventi tik viena diena. Šis laikas tampa intensyviai emociniu ir veiksmo kupinu maratonu, per kurį ji ieško savo nuodytojų ir siekia atkeršyti. Vykdydama keršto misiją, Kate netikėtai susidraugauja su Ani (Miku Martineau) – jauna mergina, kurios tėvas buvo vienas iš Kate aukų. Ani tampa Kate sąjungininke, padedančia jai keliauti per pavojingą Tokijo pasaulį. Jų santykiai tampa emociniu filmo centru, atskleidžiantys Kate žmogiškumą ir atgailą.
Mary Elizabeth Winstead sugebėjo subtiliai atskleisti Kate vidinį pasaulį, jos kovą su mirtimi ir nuolat besikeičiančius jausmus. Įdomu tai, kad aktorė atliko didžiąją dalį savo kaskadinių triukų pati. Pasiruošdama vaidmeniui, ji praleido kelis mėnesius intensyviai treniruodamasi kovos menų ir atlikdama fizinius pratimus. Mary Elizabeth Winstead dirbo su profesionaliais kaskadininkais ir treneriais, siekdama įgyti reikiamų įgūdžių ir išmokti sudėtingų kovos technikų, kad galėtų autentiškai įkūnyti savo veikėją. Dėl šio atsidavimo ir sunkaus darbo, kovos scenos filme atrodo itin tikroviškos ir įtikinamos. Be intensyvių fizinių treniruočių, Mary Elizabeth Winstead taip pat atliko išsamius tyrimus apie apsinuodijimą radioaktyviaisiais izotopais, kadangi jos veikėja filme kenčia nuo mirtino apnuodijimo poloniu-204. Aktorė konsultavosi su medicinos specialistais ir skaitė daug medicininių šaltinių, kadangi norėjo tiksliai perteikti apsinuodijimo poveikį ir jo progresavimą.
Vudis Harrelsonas įkūnija Varicką, kuris yra Kate mentorius ir partneris. V. Harrelsonas meistriškai perteikia Varicko charakterio dviprasmiškumą. Jis sukuria įtikinamą personažą, kuris yra vienu metu ir bauginantis, ir užjaučiantis. Varicko ir Kate santykiai yra vienas iš filmo įdomiausių aspektų. Jie abu yra patyrę kovotojai, turintys tamsią praeitį. Jie supranta vienas kitą taip, kaip niekas kitas negali, tarp jų užsimezga stiprus ryšys. Nors Varickas nėra pagrindinis filmo veikėjas, jis atlieka svarbų vaidmenį Kate kelyje į kerštą. Jis padeda jai rasti priešus ir suteikia jai reikalingą paramą. V. Harrelsonas dar kartą įrodo, kad yra ne tik universalus aktorius, bet gali įkūnyti sudėtingus ir daugialypius personažus.
„Kate“ tai ne tik įtemptas veiksmo filmas, bet ir vizualinis šedevras. Režisieriaus gebėjimas kurti įtampos kupinas scenas ir subtiliai vesti žiūrovus per Kate vidinį pasaulį yra tikrai vertas pagyrimo. Cedricas Nicolas-Troyanas meistriškai naudoja neoninius Tokijo miesto peizažus, sukuriant kontrastą tarp ryškiai šviečiančių nakties šviesų ir tamsių, pavojingų užkampių. Kinematografija yra ne tik graži, bet ir itin efektyvi – ji puikiai perteikia pagrindinės herojės vidinę sumaištį. Kiekviena veiksmo scena yra choreografiškai kruopščiai suderinta, būtent tai ir prikausto žiūrovus prie ekrano. Taip pat verta pagirti ir garso takelį už kurį buvo atsakingas kompozitorius Nathanielis Méchaly. Kompozitorius naudojo įvairius muzikos stilius ir instrumentus, kad sukurtų atmosferinį ir įtemptą garso takelį, kuris puikiai atspindi filmo nuotaiką ir dinamiką. Be originalios muzikos, filme taip pat skamba daugybė japonų popkultūros ir tradicinės muzikos kūrinių, kurie padeda žiūrovams dar labiau įsijausti į aplinką. Šis unikalus muzikos derinys prisideda prie filmo atmosferos ir padaro jį dar įdomesniu ir išskirtiniu. (Akvilė Semionovaitė)
Filmo “White Noise” kadras / Netflix
4. BALTASIS TRIUKŠMAS (White Noise, 2022)
Venecijos festivalio atidarymo vakarą buvo parodytas „Baltasis triukšmas“. Panašu, kad sėkmingai debiutavę Netflix platformoje režisieriai šiame internetiniame resurse dabar gauna savotišką carte blanche – visišką veiksmų laisve. Ja ir pasinaudojo režisierius Noah Baumbachas, kurio ankstesnė „Santuokos istorija“ susilaukė šešių Oskaro nominacijų ir vienoje laimėjo.
Dabar čia režisierius realizavo per pandeminę izoliaciją perskaitytos knygos ekranizaciją. Po filmo premjeros jis pasakojo: „Skaitydamas stebėjausi, kaip aktualiai šis siužetas atrodo dabar. Pradėjau ne tik perimti knygos autoriaus kalbos manierą, bet ir sugebėjau surasti savitą balsą“.
Ne taip lengva apibudinti dar 1985-aisiais parašytą Dono DeLillo knygą, vadintą tai apokaliptine tragikomedija, tai net mirties komedija.
Lygiai taip pat nelengva kokiam nors vienam žanrui priskirti ir filmą. Donas DeLillo prieš beveik keturis dešimtmečius rašė postmodernistinę satyrą, taikliai įvardijusią anuometinę amerikiečius užvaldžiusią progresuojančio nerimo būseną, kurią gilino politinė sumaištis ir globalios ekologinės katastrofos nuojauta. Dabartiniame pasaulyje šis nerimas jau virto tikra paranoja.
Nors ir knygos, ir filmo veiksmas plėtojasi Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, atmosfera ekrane labiau artima mūsų laikams. Pagrindinio herojaus – Adamo Driverio suvaidinto koledžo profesoriaus Džeko Glednio – mokslinių tyrinėjimų sritis – A. Hitlerio palikimas. Tiesa, jis prastai moka vokiečių kalbą, todėl susiduria su suprantamais sunkumais, ypač dabar, kai gavo galimybę sudalyvauti tarptautiniame hitlerologų kongrese.
Keistos hitlerologinės manijos apsėstas dar vienas filmo personažas – juodaodis Džeko kolega ir bičiulis Miurėjus Ziskindas (akt. Donas Cheadle‘as), dėstantis pop kultūros ikonografijos kursą ir norintis išvesti į akademinių tyrinėjimų sritį Elvio Presley kūrybą.
Vienoje įsimintiniausių filmo scenoje abu kvaištelėję dėstytojai bendroje paskaitoje, papildydami vienas kitą, kontempliuoja informaciją apie Hitlerį ir Preslį…
Neabejotina, kad bus daug norinčių pamatyti „Baltąjį triukšmą“ ir mūsų ekranuose. (G.J.)
3. „KROVINYS“ (Cargo, 2017)
Australijos kinas visada yra įdomus, nes išlikdamas anglakalbėje erdvėje jis visada yra tarsi skirtingų civilizacijų kryžkelėje ir visada išlaiko ištikimybę savo kontinento tradicijoms, istorijai bei kultūrai.
Dviejų režisierių Beno Howlingo ir Yolandos Ramke filmas „Krovinys“ yra bendros koprodukcijos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Jungtiniais Arabų Emiratais kūrinys.
Siužetas tikrai nespinduliuoja originalumu. Australiją paveikė kažkoks nežinomas virusas, per 48 valandas nuo užkrato paverčiantis žmones zombiais. Kadangi žmonės išsklaidyti didelėse erdvėse, konsolidacija prieš bendrą nematomą priešą yra neįmanoma, todėl kiekvienas privalo gelbėtis kaip išmano.
Valdžia tegali padėti labai minimaliai – kur tik galima išmėtytos portatyvinės vaistinėlės su instrukcijomis apie užkrato simptomus, rankiniais laikrodžiais, plastikinėmis kaukėmis, greičiau panašiomis į kamštį burnai ir smaila sudedama yla. Pastarojo daikto paskirtis neaiški, nebent jį vertintume kaip savižudybės įrankį visiškai nusivylusioms epidemijos aukoms.
Pagrindiniai filmo herojai Endis Rouzas (akt. Martinas Freemanas) su žmona Kėj (Susie Porter) ir mažyle dukra Rouze mažu laiveliu plaukia upe – taip mažiau galimybių užsikrėsti, nes dažniausiai epidemija prasideda nuo infekuoto žmogaus įkandimo.
Ieškodami maisto sutuoktiniai priversti apieškoti apleistą burlaivį, bet šios išvykos metu Kėj įkanda jame buvęs zombis. Blogiausia, kad prieš mirdama Kėj užkrečia savo vyrą, taip pasmerkdama mirčiai ir jį patį, ir dukrelę, kuri pernelyg maža, kad pasirūpintų savimi.
Prasideda negailestinga kova už išlikimą, paaiškinanti laikrodžio paskirtį gelbėjimosi daiktų rinkinyje.
Režisieriams Benui Howlingui ir Yolandai Ramke „Krovinys“ yra antras bendras darbas. 2013-aisiais šis autorių tandemas sukūrė panašaus siužeto trumpametražį filmą tokiu pat pavadinimu, laimėjusį kelis apdovanojimus ir internete susilaukusį beveik 15 milijonų peržiūrų.
Vos septynių minučių debiutiniame filme buvo svarbiausi ir būsimojo pilnametražio filmo įvykiai. Kažko kardinaliai naujo naujajame filme pora nesugalvojo, todėl pilnametražis „Krovinys“ atrodo kaip bandymas bet kokia kaina išplėsti siužetą pagalbinėmis linijomis. Įdomiausia jų susijusi su Australijos aborigenas, kurie neišvengiamos tragedijos akivaizdoje nusprendžia nesipriešinti likimui ir sugrįžti į gamtą prie savo ištakų. Bet ir ši linija tarsi pakimba ore ir giliau neišplėtojama. O juk būtent aborigenai ankstesniuose australų filmuose įnešdavo į bet kokį siužetą specifinių mistinių motyvų.
Filmą tikrai verta pamatyti ne tiek dėl paties siužeto, kiek dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Martino Freemano, kuris po jį išgarsinusio jaunojo Bilbo Beginso vaidmens „Žiedų valdovo“ tęsiniuose gerokai ūgtelėjo kaip aktorius ir vis dažniau įtikina, kad yra pasirengęs rimtiems pagrindiniams psichologiniams vaidmenims.
Puikus šios metamorfozės įrodymas – trumpai mūsų didžiuosiuose ekranuose neseniai viešėjusi drama „Numylėtinė“ (Miller’s Girl, 2024 m., rež. Jade Halley Bartlett). (G.J.)
2. „Šioje Žemėje daugiau nesijaučiu kaip namie“ (I Don’t Feel At Home In This World Anymore, 2017)
Atrodo, 2017 metų pirmasis pusmetis „Netflix“ buvo išties darbingas – į eterį išleidę ne vieną puikiai vertinamą serialą, filmų jie taip pat nepamiršo. Žiūrovus pasiekęs režisieriaus Macon Blair filmas „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, žiūrovų sutiktas labiau vidutiniškai, nei teigiamai ir tai liūdina, o kai kurių kritikų nuomone, savo siužetu, jis labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar.
Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.
Pagrindinė filmo istorija nėra kažkuo iškirtinė, režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Siužetas matytas: Ruth – į vienatvę ir depresiją linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais.
Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė „Sundance“ festivalio Didįjį žiuri prizą.
Filmas apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. „I Don‘t Feel at Home in this World Anymore“ kritikų neretai lyginamas su daugiau nei prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusiu „Falling Down“ (1993). Abu šie filmai panašūs savo požiūriu į paprastą, gyvenimo neteisybės palaužtą žmogų, kuris, gindamas savo vertybes, galiausiai pasiduoda visuomenei ir tampa tokiu asmeniu, kuriais visuomet baisėjosi. Abu šiuos filmus sieja ir tai, kad trumpai pabuvoję drąsiais herojais, pabaigoje jie ir vėl grįžta į savo kasdienybę, kurioje, iš esmės niekas nepasikeičia.
Nepaisant pradinio komedijinio tono, pabaigoje juosta įgauna tamsų atspalvį. Filme puikiai atsiskleidžia Wood ir Lynskey chemija, nes abu personažai laikomi atstumtaisiais, kuriems paslaptis yra būdas įrodyti savo vertę. Filme be vargo derinamas humoras ir blaivus žvilgsnis į dabartinę nuolat griaunamo pasaulio būklę. Dėl meistriškai atliekamų toninių pokyčių šis filmas yra nepakankamai įvertintas perlas, puikiai tinkantis žanrinio pasakojimo gerbėjams. (Greta Simaitytė)
1. „Okja“ (2017)
Režisieriaus Bong Joon-ho ,,Okja“ vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų Kanų kino festivalyje pasirodžiusių ir netgi protestų sulaukusių filmų. Jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?
Iš tiesų ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.
Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.
Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.
Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)
