Komedijos visuomet pakelia nuotaiką, bet dau geriau kai aštrus humoras turi prasmę ir pasirenka tinkamus taikinius kritikai. Gera komedija, nepaisant milžiniško Sapnų fabriko tempo, išvysta dienos šviesą du tris kartus per metus. Jūsų dėmiausiui puikiausi intelektualios satyros pavyzdžiai.
10. „GERASIS BOSAS“ (El buen patrón, 2021)
Ispanų kino režisieriaus Fernando Leóno de Aranoa ir vieno populiariausių Ispanijos aktorių Javiero Bardemo kūrybinė draugystė tęsiasi jau du dešimtmečius nuo režisieriaus debiutinio filmo „Pirmadieniai saulėkaitoje“ (Los lunes al sol, 2002 m.). Tai buvo socialinė drama apie Ispanijos šiaurėje uždarytą uostą, kurio savininkai nusprendė šioje teritorijoje statyti prabangius kotedžus.
Javieras Bardemas čia suvaidino vieną iš daugelio bedarbiais likusių vyrų – keistuolį Santą, kuris svajoja apie tolimąją šalį Australija, išgalvojo neegzistuojančią kalbą, yra neformalus kompanijos lyderis ir retsykiais imasi vykdyti didelės prasmės neturinčias pilietinio nepaklusnumo akcijas, pavyzdžiui, sudaužo gatvės žibintą, nors neturi pinigų už tai sumokėti baudą.
Ne mažiau ekscentrišką personažą Javieras Bardemas suvaidino filme „Gerasis bosas“. Tik šį kartą ne bedarbį, o, atvirkščiai – charizmatišką fabriko savininką Blanką Bakulasą, paveldėjusį šeimos verslą. Fabrike gaminamos visų formų ir dydžių svarstykles, todėl pagal seną tradiciją ir pačiame fabrike, ir aplink jį viskas visada turi būti subalansuota. Viskas turi būti tobula! Ir tai yra Blanko profesinis šūkis, nes jis trokšta gauti apdovanojimą už geriausią vietinį verslą. Todėl „gerasis bosas“ stengiasi viską kontroliuoti ir begėdiškai kišasi į pavaldinių asmeninius gyvenimus, peržengdamas visas įmanomas ribas.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, autoritarinis valdymo metodas anksčiau ar vėliau turėjo subliūkšti. Keli neapdairūs boso sprendimai sukelia grandininę reakciją ir visai nenumatytas pasekmes.
Gimtojoje Ispanijoje „Gerasis bosas“ nusipelnė rekordinio skaičius „Goya” nominacijų ir pateko į trumpąjį nominacijų Oskarams sąrašą.
Andrei Tănăsescu pristato filmą kaip tragikomediją, kuri „sukelia nevaldomą juoką ir pataiko į visus savo taikinius socialinėje hierarchijoje.” (G.J.)
9. „TONIS ERDMANAS“ (Toni Erdmann, 2016)
Prieš šešetą metų šis filmas nusipelnė milijonų žmonių simpatijų visame pasaulyje, surinko didelį tarptautinių apdovanojimų derlių ir įrodė, kad net viduriniosios grandies ofiso darbuotojų profesinis bei asmeninis gyvenimas gali būti vertas ir dėmesio, ir nuoširdžios užuojautos. Be kita ko, filmas stebėtinu būdu suvienijo kraštutinių pažiūrų filmų vertintojus –„Tonis Erdmanas“ pateko į konkursinę Kanų kino festivalio programą, buvo apdovanotas FIPRESCI prizu, nusipelnė ir publikos simpatijų, ir aukšto reitingo tarp kino estetų. Filmą jau Kanų mugėje įsigijo daug šalių, o platinimo teises Jungtinėse Amerikos valstijose įsigijo kompanija SONY: pastaroji aplinkybė padėjo „Toniui Erdmanui“ gauti nominacijas ir Auksiniams gaubliams, ir Oskarui.
Būtent po šio filmo išgarsėjusi vokiečių aktorė Sandra Hüller (šiemet ją matėme dar vienoje lyrinėje komedijoje „Krautuvių valsas“) vaidina verslo konsultantę Inesą, Rumunijos sostinėje Bukarešte bandančią bet kokia kaina įrodyti savo profesinę kompetenciją. Siekiant šių tikslų energingai, stropiai ir darbščiai merginai, puoselėjančiai naivias feministines pažiūras, dažnai tenka patirti pavaldinės daliai tenkantį viršininkų pažeminimą. Nors Inesa puikiai pasikausčiusi profesinėje veikloje ir užtikrintai žongliruoja sudėtingais ekonomikos žodyno terminais, ypatingo džiaugsmo darbe ji nepatiria. Žinoma, visas savo abejones ir nepasitenkinimą mergina slepia kuo giliau – tokia jau ta šiuolaikiniame verslo pasaulyje karaliaujanti filosofija: bosas visada teisus, todėl viešai savo asmeninės nuomonės reikšti nereikia.
Šios filosofijos mergina stengiasi laikytis ir santykiuose su tėvu Vinfredu (jį suvaidino dabar taip pat sparčiai populiarėjantis austrų aktorius Peteris Simonischekas), kuris, aišku, negali nepastebėti dukros apsimestinės kaukės. Nujausdamas, kad už nuolatinių dukters postringavimų apie jos puikų gyvenimą ir sėkmę darbe slypi kažkas netikro, jis aplanko Inesą Bukarešte.
Inesai tėvo vizitas yra pirma staigmena. Antra staigmena dar didesnė – buvęs muzikos mokytojas pasivadina ekscentrišku verslininku Toniu Erdmanu ir kaip ekonomikos paslaptis gerai išmanantis konsultantas apsireiškia Inesos firmoje. Humoro nestokojantis vyras, įpratęs juoku gintis nuo nemalonių problemų, įneša tikrą sumaištį į firmos kasdienybę, savo pseudo patarimais ir nepolitkorektiškais juokeliais atskleisdamas rimta komercine organizacija apsimetančios įmonės tuštybę bei absurdą. Tampa akivaizdu, kad firma nieko realaus negamina, o tik stengiasi (kaip ir begalė panašių kontorų visame pasaulyje) gaminti pinigus „iš nieko“.
Tai tik vienas, daug tragikomiškų situacijų talpinantis filmo lygmuo. Tačiau režisierei Maren Ade vien to būtų per maža. Spaudos konferencijoje ji dalijosi samprotavimais apie ją labai dominusį atotrūkį tarp kartų. Iš tikrųjų, Inesos tėvas priklauso tai europiečių kartai, kurie ir po daugelio metų liko ištikimi jaunystės idealams. Žinoma, kad jis dabartiniame pragmatiniame pasaulyje jaučiasi nejaukiai, todėl griebiasi ekscentriškų poelgių. Paradoksalu, bet nejaukiai dabartinėse realijose jaučiasi ir pati Inesa, nors yra pasiryžusi prisitaikyti prie aplinkos diktuojamų taisyklių.
Sukurdamas dukteriai daug nepatogių situacijas jos darbuotojų akivaizdoje ir vis labiau braudamasis į jos susikurtą komforto zoną, tėvas provokuoja ją atsakomosioms reakcijoms. Ir pamažu Inesa priima jo primetamas žaidimo taisykles. Tada prasideda pati įdomiausia filmo istorija, palengva atskleidžianti šiuolaikinio žmogaus blaškymąsi tarp įvairių kraštutinumų – kaukės ir tikrojo veido, ritualų ir už jų slypinčios prasmės – viso to, kas verčia žmones apsimetinėti, nors būti gerais aktoriais paprasti žmonės dažniausiai nesugeba. (G.J.)
8. „PALM SPRIGSAS“ (Palm Springs, 2020)
Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.
Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).
Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.
Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.
Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.
„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (A.G.)
7. „SEPTYNI PSICHOPATAI“ (Seven Psychopaths, 2012)
Britų kilmės režisierius Martinas McDonaghas 2012 metais sukūrė filmą “Septyni psichopatai”. Šio režisieriaus filmai pasižymi subtiliu juodu humoru, kuris priverčia nusišypsoti net ir didžiausia paniurėlį. Unikalus filmo stilius ir siužetas yra visiškai nenuspėjami, tuo pačiu žiūrovų dėmesiui pateikiamas pasakojimas, susidedantis iš daugelio mažesnių. Tad šis filmas tinka visiems, ypač juodo humoro mylėtojams.
Tikriausiai visi žinome posakį: „norėk atsargiai, nes norai gali išsipildyti“, tad šis filmas puikiai tai atspindi. Tai filmas apie scenaristą Martį (vaidina Collinas Farellas), ieškantį įkvėpimo savo scenarijui. Jis nori sukurti filmą apie septynis psichopatus. Martis galėtų paaukoti bet ką vardan kūrybinio įkvėpimo. Martis turi draugą Bilį (vaidina Samas Rockwellas), kuris labai nori padėti kuriant scenarijų. Tuo tarpu Bilis su savo senu bičiuliu Hansu (vaidina Christopheris Walkenas) turi netipišką pragyvenimo šaltinį. Vyrai vagia šunis, tačiau vėliau juos grąžina šeimininkams už tam tikrą išpirką, ir viskas klostosi idealiai iki to momento, kai iš mafijos boso yra pagrobiamas mažytis šitzu, prie kurio negailestingas nusikaltėlis yra labai prisirišęs. Tada ir prasideda tikrieji nuotykiai. Kriminalinio pasaulio vadeiva visais įmanomais būdais bando susigrąžinti savo mažąjį draugą, todėl draugeliams iškyla labai didelis pavojus.
Filme nevengiama pašaipų, taip pat išryškėja egoistiškumas, meilė sau filme parodoma kaip vos ne svarbiausia vertybė. Nepasigesite ir adrenalino, smurto scenų, taip pat vienos ar kitos atviresnės scenos. Netrūksta ir keturkojų aktorių – epizodiškai pasirodo kelių veislių šunys. Negaliu nepaminėti ir puikaus garso takelio, kuris keri su kiekviena scena, ir tenka pripažinti, kad tai yra labai svarbu kuriant filmus.Visa tai atrodo chaotiška, tačiau visuma yra ideali, o prie viso to prisideda ir puikūs aktoriai. (R.V.)
6. „MELO IŠRADIMAS” (The Invention of Lying, 2009)
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja – ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį – vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli.
Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja – sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Tačiau ar to užteks užkariauti Annos širdžiai? „Melo išradimas“ įtikinamai ir subtiliai pateikia žmogaus visada sakančio tik tiesą paveikslą ir ryškiai piešia spalvotą melo kelią…
Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui – juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą. Tačiau šio skolų prislėgto scenaristo galvoje trūksta kažkoks tai laidelis ir melas liejasi laisvai!
Filme niekas nešokinėja iš sprogstančių lėktuvų ir nesivartalioja atvirame kosmose, tačiau filmo tempas pakankamai greitas ir visai neprailgsta. Prie tos malonios laiko tėkmės žiūrint filmą nemažai prisideda ir puikiai savo darbą atliekanti aktorių komanda.
Nei vienas iš aktorių per daug neišsišoka, jie visi maloniai dera tarpusavyje ir vienas kito neužgožia. Pagrindinis aktorius Ricky Gervais, kuris vaidiną filmo herojų Marką, puikiai susitvarko su nemenka užduotimi, o greta jo besisukiojanti Jenifer Garner šiam filmui tinka labiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Epizodiniai aktoriai taip pat spalvingi ir apgavoti ir tai be abejo padeda „Melo išradimui“ užsitarnauti išbaigto filmo vardą. Filme galite išvysti tokias žvaigždes kaip Jonah’ą Hill, Louis’ą C.K., Edward’ą Norton’ą. (R. Č.)
5. „STALINO MIRTIS“ (The Death of Stalin, 2017)
Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.
Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.
„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.
Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.
Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti. (G.S.)
4. „NEŽIŪRĖK AUKŠTYN“ (Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) „Nežiūrėk aukštyn“ dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama „Didžioji skola“ (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
„Valdžia“ buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui „Nežiūrėk aukštyn“, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti „Žemę žmonių planetą“, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus „Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas“ (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G.J.)
3. „Meniu“ (2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne?
Į virtuvės šefą Slovik verta atkreipti ypatingą dėmesį, kadnngi jis – filmo centrinė figūra, kuri mus trikdo ir kartu verčia iš koto. Paskutinis perfekcionistas, šaltas, disciplinuotas virtuvės šefas išalkusiems klientams vieną po kito neša „konceptualius valgius“, kuriais pasisotina ne tiek pilvas, kiek intelektas. „Mes valgome vandenyną“, – taip tarė viena iš svečių, maisto kritikė Liliana. Taip pat prisiminimai, emocinės audros, neišpildytos ambicijos, toksiškas vyriškumas, klasių kova – visa tai įeina į labai įdomią vakarienės koncepciją, kurios, deja, nepakramtysi, nes Slovikas yra ne tik virtuvės šefas, bet ir pasakotojas, menininkas, turintis atskirą maisto filosofiją. Tačiau pamažu klientai ima piktintis, kad niekas jiems neduoda net paprasčiausios duonos, o vėliau tenka patirti šiurpą ne tik dėl nepatenkintų pilvo poreikių, bet ir dėl….
Klasikinės muzikos fone savo spalvas estetiškai atskleidžia maistas ir žmonės, o gal mes visi esame vienos ekosistemos dalis, kurią iš vidaus suskaldo klasių kova? Turtuoliai leidžia savo tūkstančius ir milijonus, kol darbo žmonės jiems nuolankiai patarnauja, o visi mes vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu esame patyrę, kad klientų aptarnavimas gali būti rakštis sub…ėj. Bet jeigu galios svertai apsiverstų ir darbo klasė atsirastų dominuojančioje pozicijoje? Ar varguolis visada liks varguoliu, o turčius – turčiumi? (D.Ž.)
2. „KVADRATAS“ (The Square, 2017)
Kanų žiūri 2017-tais geriausiu festivalio filmu ir Auksinės palmės šakelės laimėtoju pripažino švedišką „Kvadratą“. Paskelbus šį verdiktą pasigirdo nemažai nepasitenkinimo balsų, nes filmas favoritu nebuvo laikomas nei žiūrovų, nei kritikų. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad toks sprendimas buvo toliaregiškas.
Galbūt čia kaip tik tas atvejis, kai kūrinio vertę didina ne dėmesys aktualijoms, o skubos nemėgstanti diskusija apie meno reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Režisieriaus Rubeno Östlundo filme moderni instaliacija šiuolaikinio meno muziejuje, pavadinta „Kvadratu“, jos kuratoriui (ir žiūrovams) tampa savotišku testu, į kurio politinio korektiškumo pasaulėžiūrą atspindinčius klausimus sąžiningai atsakyti ne taip paprasta.
„Kvadratas“ pasirodė esąs ženklus mūsų laikų kūrinys, užčiuopęs ir įprasminęs svarbus laikmečio bruožus. Pats režisierius taip apibrėžė filmo problemų ratą: „Tai mūsų pasaulio, kuriame dūstame, problemos. Pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis. Kuriame vis bandome prilygti įsivaizdavimams apie save, kuriame svaidomės žodžiais „sėkmė“ ir „laimė“ ir prarandame save“.
Apibendrindamas savo kūrybos ypatumus režisierius sakė: „Mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo … ir egzistencinio siaubo filmo“. Naujausiame filme „Kvadratas“ jis pasinaudoja dar ir stand-up komedijos elementais, kai nuo scenos (arba tiesiog užlipę ant stalo) juokintojai sako savo komiškus monologus publikai.
Pagrindinis „Kvadrato“ veikėjas Kristianas (Claesas Bangas) vadovauja šiuolaikinio meno muziejui Stokholme. Jis yra tikras savo darbo profesionalas, mokantis ir mecenatams pataikauti, ir diplomatiškai atsakinėti į keblius bei provokuojančius žurnalistų klausimus. Kartą pakeliui į darbą Kristianą meistriškai apšvarina vagišių grupelė: patekęs į suvaidinto incidento epicentrą vyrukas tik po kurio laiko supranta netekęs piniginės ir mobiliojo telefono. Bendradarbiui pasiūlius ir pasinaudojus kompiuterine programa Kristianas nustato pavogto telefono buvimo vietą. Dabar belieka sužinoti, kas iš daugiabučio gyventojų yra nusikaltėlis.
Tai tik viena – detektyvinė – filmo siužetinė linija, skirta, regis tik tam, kad pamatytume, kaip inteligentiškas meno žmogus ekstremaliomis aplinkybėmis gali pavirsti visiška priešingybe – necivilizuotu laukiniu žvėrimi.
Antroji filmo siužetinė linija, taip pat susijusi su Kristianu, šįkart su jo profesine veikla, kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės dviveidiškumą. Seniai įpratome galvoti vieną, sakyti kitą, o elgtis trečiaip. Galime valandų valandas viešai diskutuoti apie socialinės atsakomybės svarbą, apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, moralinę prievolę padėti žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms (neretai dar apeliuojama ir į krikščioniškąsias vertybes) ir pan. Šitokį elgesį ir panašią retoriką mums demonstruoja demagogai politikai. Bet ne kitaip yra ir modernaus meno pasaulyje, ypač kai meno kuratoriai imasi vizualizuoti aktualias problemas, bet pasirenka abstrakčius kalbėjimo būdus.
Prieš sukurdamas filmą „Kvadratas“ Rubenas Östlundas keliavo per pasaulį su tokio paties pavadinimo instaliacija. Šio mediaprojekto esmė buvo parodyti, kaip griežtai apibrėžtoje erdvėje atsidūrusio vieno žmogaus elgesys įtakoja kitus: tai yra kolektyvinės atsakomybės metafora.
Filmas „Kvadratas“ šią metaforą kartoja, tik išskleidžia ją gerokai plačiau – per muziejaus kieme įrengiamą naują instaliaciją, Pietų Amerikos menininkės Lolos Arias projektą „Kvadratas“, skatinantį lygiateisiškumą, altruizmą, jautrumą kitiems bei socialinę atsakomybę. Kartu tai ir bandymas išeiti už griežtai apibrėžtos erdvės ir pasamprotauti apie politinio korektiškumo grimasas bei tolerancijos ribas. (G.J.)
1. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes aliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (D.Ž.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Austėja Grabauskaitė, Rūta Vilčinskaitė, Raminta Česnaitė, Gabija Stankevičiūtė
