Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ kadrai

Taigi. Žiūrovams pageidaujant, aš pabandysiu atgaminti vakar dienos potyrius ir pati savyje susivokti, ką aš mačiau ir ką tai turėtų reikšti.

Vakar aš ėjau įvertinti paskutinio iškilaus režisieriaus ir režisūros dėstytojo A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“. Aš ne naujokė kino pramonėje ir kino salėje, todėl tam pasiruošiau: pasikviečiau draugę Ugnę su adekvačiu pasaulio suvokimu ir į dukters gertuvę įsipyliau raudono vyno (nealkoholinio ;) ) ir mineralinio vandens kokteilį 50/50, nes jau nebereikėjo gerti antibiotikų, o visai blaiviai man Algimanto filmai ne tik sunkiai žiūrisi, man kartais sunku būna prasiskverbti pro jo simbolių šydą ir pajusti pulsuojančią esmę. Todėl šiek tiek gėralo padeda atpalaiduoti įtampas.

Draugai, aš ilgai galvojau, kokiu kampu man papasakoti šio nenusakomo žanro kino istoriją ir apsisprendžiau, kad atpasakojimą statysiu ant žmogiškumo faktoriaus: ką aš mačiau ir ką supratau (ko nesupratau) bei ką jaučiau.

Taigi, filmas prasideda beveik biblijiniu reiškiniu: maždaug 20 metų atgal kažkokiam ala švediškam kaime keista moteris (V. Kuodytė) skaito dar keistesnę paskaitą apie šventą Kristoferį grupelei kaimiečių, kaip staiga kažkas kažką pamato ir kaimiečiai išbėga pro bendruomenės kultūrnamio duris žiūrėti į upę. Mes matome, kad upėje vartosi kašalotas… Panašu, kad taip…Nu kažkas piešto kompu. Kaimiečiai skanduoja kažkokį vardą (nepamenu, nes po to mane daugiau streso ištiko) ir jiems nebeįdomu šventasis. Bet….vienas jehidnas senukas (J. Budraitis) kaip koks tirlimpas iš krūmų prislenka prie sukrėstos lektorės ir sako, kad vsio, važiuosi, ponička, pas mane. Ir…ji sutinka. Sėda į seną volkswageną ir išrūksta. Tylus suicidinis balsiukas mano galvoje klausia: o kur mano kremas, o kur mano linzių tirpalas ir konteineris, kur triusikučiai, kojinytės, pižama? Bet aš jį nutildau ir suprantu, kad matau neeilinį filmą, jį reikia žiūrėti kaip meną.Žiūrim.

Žodžiu, kai ponia atvyksta, senjoras krauna ant stalo margariną, šoninę ir duonos bei sako: žinai, potvynis įvyko, gyvensi čia pas mane, kol potvynis nuslūgs. Lektorė, panašu, asmeninio gyvenimo neturi ir kremo jai nereikia, todėl sako, nu ok. Dialogai tokie paplaukę, viskas filmuojama senu geru Puipos stiliumi – stambūs planai…..ilgos pauzės…..bbž ką tai reiškia, bet gražu kaip paveiksle. Trobelė, beje, jauki, tokio tarpukario interjero, stilinga.

Kaip kokioj pasakoj, trečioj dienoj lektorė pradeda nuobodžiauti, todėl išmazgoja grindis ir nuskalbia senjorą (spėju, kad gal jis smirdž, nes turi tik vienerius drabužius). Tada sužino, kad yra dar viena pramoga – kitoj upės pusėj gyvena jo brolis, bet anie nebendrauja. Taigi, moteris čiumpa katiną (kam, kodėl?) įmetą jį valtin ir plaukia pas brolį pasisveikinti. Katinas toks gražus, ryžas, panašus į persų mišrūną. Nu ir ten neužrakintoj trobelėj gyvena kitas senjoras, kuris priima katiną pas save (kad ir ką tai reikštų…o gal ten buvo jo katinas, tik 12 metų čilino pas brolį?). Žodžiu, pramogos prasideda tada, kai lektorė pradeda valtele irstytis tarp dviejų senjorų, kurie yra visai iškrypę senukai anot Torgny Lindgren romano „Kamanių medus“, kurį ekranizavo A.Puipa.

Kita tylos puse Algimantas Puipa

Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ kadras

Scenarijų rašė švedas Jonas Cornell ir aš skaičiau, kaip režisierius labai džiaugėsi, kad gavo jo autorines teises šiam dar gyvam esant. Tai supratau, kad scenaristas apie senjorų perversijas rašė nestabdydamas, nes ir pats jau matė horizontą.

Taigi, nuo šios vietos istorija įgauna pagreitį, nes kaip tik vienas krantas, taip siaubukas, kaip tik kitas, taip antras siaubukas. Senjorai broliai rungiasi tarpusavyje kaip kadaise dėl tos pačios moters, kuri vienam iš jų matosi vizijose, o pas kitą jos fotkė yra užkišta už veidrodžio. Žo, nuplaukia lektorė pas brolį ir parsiveža katino lavoną dėžėj, tada brolis pasako, kad jis ne tik kašarą, bet ir jo žmoną nužudė, lektorė po šios informacijos priima sprendimą patenkinti seksualinius senolio geidulius ranka (kodėl ranka, o ne kitaip, klausia manęs sutuoktinis iš už Atlanto, ir aš nežinau, ką jam atsakyti, bet ir tiek kraupu), tada siaubas eina gilyn, nes kitam krante senjoras iš savo kūno spaudžia kažkokius syvus ir, pasak mano stipresnių nervų draugės, juos valgo…(aš tai nežiūrėjau, man buvo baisu, mane krėtė drebulys, žmonės ėjo iš salės), tada vėl kitas krantas, o jame – nuogas senjoras su savo sena mašnele stojasi iš bliūdo…Tada kitas krantas – bratka meta kozirį, kad jis savo žmonos šlaunis pjaustė…Visa tai pamiksuojam su nieko nesakančiais dialogais ir tokiais lengvesnio pobūdžio abipusiais kaltinimais dėl neaišku kieno sūnaus mirties. Kaip senjorams, tai gana stipru. Būčiau dėkinga, kad man kas nors pasakytų, koks to filmo žanras. Gal Ž.Pipinytė įsikirs.

Na, o tada jau eina klasika – vienas miršta, lektorė jį velka kaip katiną valtimi pas brolį ir susitinka jį pusiaukelėje pusgyvį valtyje. Labai kinošna, viskas rūke….su potekste ir daugtaškiais.

Toks buvo mano apsilankymas aukštos meninės vertės filme „Kita tylos pusė“, kurį, kaip visuomet, kūrė visa Puipų šeima: Algimantas (režisierius), Janina (1 AD) ir Kristutis (prodiuseris). Gražaus Jums vakaro.

Taip pat skaitykite: „Širdys” arba niekuomet nebijok kopijuoti meistrų (taip pat nesigaus)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: