KNYGOS IŠTRAUKA: V. Morkūnienė „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-12-26 09:35

Spausdinti | Komentarai

thumbnail_Morkuniene_Stanislovas72max

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie. Nors iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar būdamas gyvas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.

Žurnalistė, rašytoja, knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ autorė Vita Morkūnienė esė ir fotografijų knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu: atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

„Dar ilgai Paberžės dvasine dominante bus tėvo Stanislovo asmenybė, netelpanti standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsi ir laisva, veržli, atvira ir vaikiškai patikli, netausojanti savęs, tikinti, kad viskas sugrįžta geru“, – teigia leidinio autorė V. Morkūnienė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Pirmas žvilgsnis

 

Buvo 1970-ųjų vasara, o aš – aštuonias klases baigusi mergaičiukė. Nei vaikas, nei panelė – jaunas, smalsus, savęs ieškantis ir pasaulį pažinti skubantis žmogiukas. Slapukas.

Vieną dieną, nieko niekam nesakiusi, sėdau į autobusą ir nuvažiavau. Iki Miegėnų. Paskui pėsčiomis – laukais, keturis kilometrus. Tuos pačius, kuriuos paskui minės beveik visi Paberžės svečiai.

Apėjau bažnyčią, kleboniją, dvaro parką. Įsitempusi kaip styga, atsargiai, apsidairydama. Kad kam nors neužkliūčiau ir kad kas nors nepaklaustų, ko man čia reikia ir ko aš ieškau. Ieškojau legendos. Žmogaus, apie kurį jau buvau girdėjusi.

Nuėjau į kapinaites, už upelio. Jis buvo ten, atpažinau. Su kažkuo kalbėjosi. Žiūrėjau iš tolo, bet taip ir nepriėjau. Žinojau, kad neprieisiu, neišdrįsiu. Šitiek prie jo žmonių, galvojau, ir jis pats toks – ką aš jam pasakysiu?

Apsisukau ir vėl tuo pačiu keliu namo, į Kėdainius. Tai buvo mano vasaros paslaptis. Apie šią savo kelionę daug metų niekam neprasitariau.

Kas tuomet sulaikė už rankos, kas stabdė, kodėl nepriėjau? Dažnai ir dabar apie tai pagalvoju. Atsakymas galbūt įdomiausias man pačiai – kaip liudijimas, koks tuomet buvo laikas, kokia aplinka, kokie buvo mus supantys žmonės ir kokie buvome mes patys. Toji karta, kuriai šviesusis rytojus buvo pažadėtas vėlių vėliausiai 1980-aisiais ir kuri tuoj po 1990-ųjų buvo paskelbta prarastąja.

Iš tikrųjų tuo šviesiu rytojumi netikėjo niekas, o prarastaisiais nelaikome savęs ir dabar.

Galbūt varžiausi, gal drovėjausi, gal stabdė provincijos elgesio normos, neišpaikinto, ne akiplėšos, savo vietą žinančio vaiko nuostatos. Pats tikrasis drovumas, kuris tuo metu tebebuvo gyva moralinė kategorija. Drovu eiti viešumon, rodytis, šlietis prie didelių, ypatingų žmonių. Supratimas, kad pats turi būti kažkas, kad galėtum sau tai leisti. Tiesa, tada dar nežinojau, kad Paberžė yra ir bus ne tik didžių ir garbių žmonių bendrystės vieta, bet ir silpnųjų, keistųjų, palūžusiųjų, suklupusiųjų, apleistųjų, besiblaškančiųjų užutėkis.

Po daugelio metų laukė atradimas, kad tėvui Stanislovui, tam tikrai ypatingam žmogui, drąsiam ir laisvam, atviram ir nuoširdžiam, žaižaruojančiam įvairiais talentais, intelektu ir gaubiamam žmonių meilės, drovumas visą gyvenimą buvo pažįstamas jausmas.

Kita priežastis galėjo būti įsitikinimas, jog turi būti labai svarbus, neatidėliotinas reikalas, kad važiuotum ir trukdytum tokį žmogų. Atrodė, kad nuvažiavusi turėčiau pasakyti ką nors labai protingo ar paklausti ko nors ypatingo. Tokio reikalo nebuvo. Buvau beveik pavyzdinga. Mokiausi gerai, mano elgesiu taip pat niekas nesiskundė: nerūkiau, nebuvau ragavusi vyno, o apie narkotikus gal net nebuvau girdėjusi.

Trečias stabdys – savotiškas pasipriešinimas jau tada įžvelgiamai madai būti pažįstamam su tėvu Stanislovu, būti pabuvus Paberžėje ir dalintis įspūdžiais negailint aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių, drauge susireikšminant pačiam.

O gal ir paprasčiausias vaikiškas pasišiaušimas, kaprizas: jeigu visi sako „taip“, aš pasakysiu „ne“. Jeigu visi veržiasi kur eiti ar važiuoti, aš tyčia to nedarysiu.

Tačiau buvo dar vienas jausmas, užgimęs vos išgirdus apie žmonių upę, plaukiančią pas jį kiekvieną dieną. Upę su skausmo, rūpesčių, gėlos, nevilties lytimis, ištirpstančiomis tame ramybės ir gerumo uoste. Jausmas, kad tam žmogui sunku, kad jam taip pat norisi tylumos, poilsio ir ramybės. Šis jausmas – gailestis – menkai tepakitęs išliko beveik visą mūsų bendravimo laiką.

Ne visuomet draugiškai galvodavau apie žmones, kurie pas tėvą Stanislovą važiuodavo tik todėl, kad paskui galėtų tuo pasipuikuoti. Važiuodavo vien jo pamatyti, pasakyti ar išgirsti keleto frazių. Kai kas prisipažindavo norįs bent prisiliesti. Atrodė, kad jie egoistai, kurie galvoja tik apie save, savo norus ir poreikius, pamiršdami, kad jų daug, o jis – vienas. Prireikė daug laiko suprasti ir pripažinti, kad egoistė esu aš. Ir ne bet kokia, o didelė egoistė. Juk atsikraustydavau į Dotnuvos vienuolyną visai dienai, kartais – net kelioms. Rasdavau čia prikūrentą mažą celę su langu į bažnyčios pusę. Galėdavau ilgai kalbėtis, klausti ko panorėjusi ir be jokios baimės, kad tai nebus protinga. Dešimt kartų klausti to paties ir dešimt kartų būti nuraminta ir paguosta. Galėdavau tylėti ir vis tiek būti suprasta. Vaikštinėdavau po apylinkes pusę dienos, o nuvargusi grįždavau kaip į tėvų namus, kur bus šilta ir gausiu pavalgyti. Stebėdavausi ir džiaugdavausi iki vėlaus vakaro atrakinta bažnyčia, varpais, smilkalų tirštumu per Mišias ir keliolikai moterėlių giedamais grigališkaisiais choralais.

Prireikė daug laiko suprasti, kad nenutrūkstantis žmonių srautas tėvą Stanislovą ne tik vargina, bet ir džiugina, ne tik atima iš jo jėgas, bet ir jas sugrąžina. Kad nereikia jo gailėtis ar juo dalintis, kad visiems užteks visko: žodžių, šilumos, supratimo. Juk jis pernelyg ilgai buvo vienas ir atskirtas, kad dabar ribotų ar normuotų bendravimą. Vėliau tėvas Stanislovas paprastais žodžiais pasakys: „Gėris turi cirkuliuoti tarp žmonių. Vyksta satisfakcija: tu duodi, ir tau duoda – vyksta apykaita… Kuo daugiau moki, tuo daugiau esi skolingas.“

Apie tą savo gailestį kelis kartus jam prasitariau. Sakydavo: „Neimk tu į galvą, aš toks lengvapėdis, nuo manęs viskas nuteka, kaip nuo žąsies vanduo.“ Tai nebuvo visai tiesa. Jis nuvargdavo. Kartais – juodai. Kai jau buvome geriau pažįstami, kartais nė nesistengdavo to nuslėpti, ypač kai prie metų naštos prisidėjo liga. Bet tos valandėlės būdavo trumpos. Mokėjo greitai atgauti jėgas, pailsėti. Keliolika minučių pogulio visiškoje tyloje po celės skliautais, tyki malda atsiskyrus bažnyčioje, ir vėl plasnoja po vienuolyno sodybą kaip didelis rudas paukštis, pasirengęs tarnystei ir susitikimui su jo ieškančiu žmogumi.

Nuo tos tolimos 1970-ųjų vasaros iki tikros pažinties su tėvu Stanislovu praėjo dvidešimt treji metai.

Nuvažiavau 1993 metų rugsėjį kaip žurnalistė. Pasiskambinau, pasiprašiau priimama ir sėdau į autobusą.

Pirmasis susitikimas buvo ryškus. Po jo parengiau pirmąjį interviu su tėvu Stanislovu. Bet dar daug liko neaprašyta.

Tiesą sakant, žurnalistika buvo tik dingstis pagaliau nuvažiuoti ir pasikalbėti. Važiavau be konkrečios temos, įsitvėrusi į dygliuotą tamsraudonės rožės kotą, kad jausčiausi tvirčiau.

Nuo to karto visada taip. Kai sužinojau, kad tėvas Stanislovas nemėgsta skintų gėlių, buvo per vėlu – rožė jau buvo prigijusi.

Tėvui Stanislovui buvo 75-eri. Atrodė, kad prieš akis dar visa amžinybė.

Išleido leidykla „Baltos lankos“, 2018 m.
KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt