1968-ji atvėrė naujas galimybes kartu su Apollo 8 erdvėlaiviu skriejusiu aplink Mėnulio orbitą ir jo astronautais fotografuojančiais nusileidimo zonas ateities misijoms. Na, o netyčiomis užfiksuotas vaizdas nustelbė viską – mūsų Žemė kylanti virš horizonto.
„O, mano Dieve, Žemė” prasitarė komandos kapitonas Frank Borman. Įgulos narys Bill Anders atitraukė savo fotoaparatą fotografuojantį Mėnulį, ir pasukdamas jį į kitą pusę užfiksavo kone ikoniškiausią visų laikų vaizdą.
Borman vėliau sakė, jog tai buvo „gražiausias ir labiausiai įkvepiantis mano gyvenimo momentas. Tas, kuris išsiuntė nostalgiją, nuoširdumo jausmą per visą mane. Tai buvo vienintelis dalykas kosmose kuris turėjo bent kokią spalvą. Visa kita buvo tiesiog juoda ir balta, bet ne Žemė”.
Na, o tuo metu Žemėje vyko neramumai. Įskaitant ir kątik „pasodintus“ naujus aplinkosaugos judėjimus. Taigi, žmonės pradėjo suvokti, jog ir piktnaudžiavimas gamta turi savo ribas.
Staiga, šios ribos buvo matomos. Viskas ką mes turėjome, buvo prieš mus: mėlyna ir balta spalvomis mirgantis kiaušinis vienišai kabantis tuštumoje. Nuostabiai gyvas begalinio vakuumo viduryje.
Kai mes pagalvojame apie visas Apollo misijas, dažnai pasakojame apie NASA pasiekimus technikos srityje: žmogaus nuskraidinimas į orbitą, ir tada sekęs nusileidomas mėnulyje.
Ir vis dėlto vienas iš svarbiausių kosminių tyrimų dešimtmečių pasiekimų buvo meninis – tai viena nuotrauka, nufotografuota 50 metų atgal, kuri mums nieko neparodė apie galaktiką, bet viską apie mūsų namus.
„Žemės Diena yra pirmoji šventa diena, peržengianti visas nacionalines sienas, tačiau išsauganti geografines integracijas, apimanti kalnus ir vandenynus bei laiko juostas. Ir vis dėlto visame pasaulyje žmones suvienijanti kartu vardan tikslo išsaugoti gamtos harmoniją”, – rašė Margaret Mead apie Žemės Dieną.
Nasa.gov archyvo nuotr.
Šis vienybės poveikis buvo nepaprastas. Per kelerius ateinančius metus buvo sukurta Aplinkos apsaugos agentūra, o Švaresnio vandens ir nykstančių rūšių aktas Amerikoje pasirašytas prezideno Niksono.
Nauji įstatymai pradėjo skatinti mus ties savikontrole, jei norime išsaugoti tą vienišą, mielą sferos formos planetą plaukiančią tamsoje.
Penkiasdešimt metų yra niekas lyginant su astronominio laiko didybe, tačiau dabar Žemės išvaizda yra visiškai kitokia. Vos per penkiasdešimt metų Šiaurės ašigalyje Arktį dengiantys ledynai sumažėjo perpus, kai kurios Ramiojo vandenyno salos pradėjo nykti nuo kylančio jūros lygio, didieji miškai, kurie apėmė Pietų Ameriką ir Afriką iškirsti ir žymiai sumažėję.
Taip pat galime pamatyti ir kitus svarbius pakitimus. Pavyzdžiui, atmosferoje dėl kylančios temperatūros dabar yra gerokai daugiau vandens garų, o vandenynai, kurie vis dar yra tokie širdingai mėlyni, dabar turi kitokių cheminių medžiagų. Pakitimai auga tokiu greičiu, kokio mūsų planeta niekada nebuvo patyrusi visoje savo geologinėje praeityje.
Didysis barjerinis rifas, lengvai matomas iš viršaus turi didžiausią gyvąją struktūrą visoje Žemėje, dabar yra pusiau miręs, jo koralai smarkiai nukentėjo nuo vis didėjančios klimato temperatūros. Na, o Kalifornija kovoja su per visą savo istorijoją didžiausiomis ugnimis. Taip pat turime ir daugybę išsekusių upių žiočių išsitęsiančių iki pačios jūros, ir vis dažniau potvynių nuplaunančių derlingas žemes.
Žinoma, šis požiūris tik tamsės bėgant dešimtmečiams. Nesunku įsivaizduoti, kad vaizdas iš kosmoso netrukus parodys Floridą sutrumpėjusią, Bangladešą užtvindytą. Dykumos išsiplės dar toliau nei jau yra, o didieji Antarkties ledkalniai, didžiausias fizinis objektas Žemėje, po truputį tirps ir slinksis, jei mums pasiseks – į Pietų vandenyną.
Dabar mes vis labiau galvojame apie kosmosą kaip pabėgimą. Elonas Muskusas: „Arba mes „platiname” Žemę į kitas planetas, arba mes rizikuojame išnykti. Išnykimas yra neišvengiamas, ir mes vis labiau į jį įsitraukame”.
Muskusas ir daugybė kitų plutokratų investavo savo milžiniškas pinigų sumas į baimes – perrašant kosmoso keliones. Tačiau jų pažadas tuščias: ne daugiau kaip mažytė visos populiacijos procentinė gyventojų dalis kada nors galės palikti Žemę. T.y. atsižvelgiama į naujausius mokslinius tyrimus apie net ir „trumpo” skrydžio į Marsą pavojų žmogaus organizmui.
Jei jie iš tiesų pasiektų kokią nors kitą planetą, tai būtų nevaisinga vieta lyginant su mūsų namais. Raskite didžiausią užkampį Žemėje – Himalajų viršūnę, Sacharos centrą, Marianos įdubą, ir ji bus tūkstančius kartų labiau svetinga nei bet kuri kita vieta šioje Saulės sistemoje.
Mes kąsamės robotų pagalba per Marso smėlį, tikėdamiesi, kad galime rasti mikrobinių gyvenimo ženklų, net jei 50 metų nuo Apollo 8 skrydžio išnaikinome per 60 procentų gyvūnijos Žemėje.
Per pragaištingus akinius, kuriuos dabar dėvime, juodai baltos kosmoso erdvės pasidarė labiau tikėtina oazė, nei nuostabi planeta kurioje mes gimėme.
Mūsų išsigelbėjimas gali būti tai, kad iš tikrųjų vėl pažvelgę į tą ikonišką vaizdą dar kartą suvoktume, kad gyvename ten kur ir gyvensime likusį savo gyvenimą.
Žinoma interneto šmaikštuoliai visgi rado būdą pasišaipyti iš vis dar tikinčių “Plokščios žemės” teorija
Iš tiesų sunku prisiminti, jog Žemė yra planeta. Mes leidžiame laiką namuose, kaimynystėse, šalies miestuose, ir visa tai mums atrodo labiau tikra ir kasdieniška nei didysis rutulys kuris mus globoja. Retai kylame aukštai, kad galėtume giliau suvokti Žemę.
Dabar yra akivaizdu, kad vienintelis kelias į saugią 99,99 % planetos populiacijos ateitį, kuri niekada neturės galimybės skristi į kosmosą raketomis, yra prisijungimas prie kovos už aplinkos saugojimą. Tai vienintelis mūšis, kuriame visi esame kartu.
Nežinia, ar tai yra tapatybė kurią galime vis dar pasilikti. Tikėtina, kad mes turėjome galimybę, ir kad mes leidome jai praslysti pro pirštus kai pasirinkome sprendimus savo asmeniniai naudai.
Bent jau pagal žmogaus gyvenimo skalę, mes niekada neturėsime planetos tokios sveikos ir pilnos gyvenimo, kaip ta, kurią mes matėme iš kosmoso.
Nors ir buvo tiek daug grožio, tačiau jo vis dar liko – šiam kartui.
Taip pat skaitykite: Kinijos ambicijos užkariauti kosmoso pasaulį
