Filmo "Berlin Alexanderplatz" kadras

Kino pavasaris“ įpusėjo, o jo ištikimiausi žiūrovai išbandė galimybes prisijungti prie platformų, kuriuose filmai rodomi. Pasirinkimas labai platus, todėl rekomendacijų tikrai reikia.

Skelbiame antrąjį puikių filmų penketuką.

5.BERLYNAS ALEKSANDRO AIKŠTĖ“ (Berlin Alexanderplatz, 2020 m.)

Užpernai net dvi dešimtis apdovanojimų susižėręs ir „Oskarui“ nominuotas prancūzų filmas „Vargdieniai“ (Les misérables, 2019), regis, bus atvėręs naujas galimybes literatūros klasiką interpretuoti iš šiuolaikinių politinių aktualijų pozicijos. Režisierius Ladjas Ly tarsi norėjo pasakyti, kad nuo Victoro Hugo romane pavaizduotų laikų mažai kas pasikeitė. Gal tik Paryžiaus gatvėse gerokai padaugėjo tamsaus gymio emigrantų, kurie svetimoje šalyje jaučiasi esą „pažemintieji ir nuskriaustieji“, todėl bet kokiai progai pasitaikius eina triukšmingai protestuoti į gatves. Net tą dieną, kai Prancūzijos rinktinė iškovojo pasaulio futbolo čempionatą ir didvyrių portretai (jų tarpe buvo nemažai juodaodžių sporto žvaigždžių) buvo projektuojami ant Triumfo arkos.

Nors su V. Hugo romanu šis filmas neturi beveik nieko bendra, režisierius jį visgi pabaigia citata iš knygos: „Nebūna nei blogų augalų, nei blogų žmonių. Būna tik niekam tikę augintojai“.

Vokiečių kinematografininkai aktualią XX a. pirmojo dešimtmečio pabėgėlių temą taip pat išmoko vykusiai projektuoti į šiuolaikinį kontekstą. Puikiai su šia užduotimi prieš porą metų susitvarkė režisierius Christianas Petzoldas, moderniai ekranizavęs dar ketvirtajame dešimtmetyje rašytą Annos Seghers romaną „Tranzitas“.

O dabar „Kino pavasario“ dėka galime pažiūrėti, ką iš klasikinio Alfredo Döblino romano „Berlynas. Aleksandro aikštė“ padarė afganų kilmės vokiečių režisierius Burhanas Qurbani, kuris pagrindinį knygos veikėją Francą Biberkopfą padarė juodaodžiu pabėgėliu.

Išsigelbėjęs iš Viduržemio jūroje apvirtusios valties afrikietis Frensis (akt. Welketas Bungué) galiausiai atsiduria šiuolaikiniame Berlyne. Būti nelegalu emigrantu svetimoje žemėje – nepavydėtina dalia. Amžinai turi gyventi gresiančios deportacijos baimėje. Frensis, kaip leidžia mums suprasti filmo autoriai, gimtinėje nepasižymėjo pavyzdingu elgesiu, tačiau Vokietijoje nori gyventi sąžiningai, žinoma, jeigu taip elgtis svetimoje šalyje leis vietinės tradicijos ir įprasti santykiai tarp žmonių.

Pradžioje viskas klostosi neblogai – vaikinas dirba statybose ir tenkinasi kukliomis buities sąlygomis. Bet kartą į pabėgėlių stovyklą atvyksta vietinis vokietis Reinholdas (akt. Albrechtas Schuchas) ir ima narkotikų platinimo verslui verbuoti naujokus.

Frensis pasiduoda didelių pinigų vilionėms ir sutinka padirbėti Reinoldo komandoje. Pradžioje – tik kaip virėjas. Bet kaip sako liaudies patarlė, jei įklimpo viena kojelė, paukštelis pražus. Naujoje komandoje vyrauja savi – labai rūstūs ir žiaurūs – įstatymai, tačiau Frensis kenčia, nes kažkodėl pajuto kažkokį dvasinį ryšį su nesimpatingu narkotikų platintojų vadeiva, kuris savo naująjį „brolį“ vokiška maniera pavadino Francu. Reinholdas ne kartą Francą išduos, bet šis kaskart pas jį sugrįš.

1980-aisiasis režisieriui R. W. Fassbinderiui, ekranizavusiam „Berlyną, Aleksandro aikštę“, prireikė net keturiolikos serijų, kad galėtų kuo tiksliau parodyti tarpukario Vokietijos atmosferą ir charakterizuoti personažus.

Burhanas Qurbani nori svarbiausius epinio romano įvykius sutalpinti į trijų valandų trukmės filmo formatą. Tarsi apsidrausdamas režisierius pradiniuose titruose parašo: „Laisva amžiaus romano interpretacija“.

Akivaizdu, kad naujame filme, kuriame veiksmas plėtojasi mūsų laikais, Berlynas atrodo kitaip, nei prieš aštuonis dešimtmečius. Dabartinė Vokietijos sostinė čia skęsta tamsoje ir šešėliuose, Žiūrovas pamatys labai mažai įprastų Berlyno vaizdų: veiksmas čia plėtojasi niūriuose skersgatviuose, viešnamiuose, nelegaliuose baruose, tamsiose alėjose: kiek gyviau atrodo priemiesčio vaizdai.

Filme išties daug siužeto posūkių ir įvairiausių metamorfozių. Bėda tik ta, kad režisierius gana greitai nustoja kontroliuoti karštligišką ritmą. O čia jau didelė rizika, kad žiūrovas pavargs ir ims nuobodžiauti.

4.GAGARINAS“ (Gagarine, 2020 m.)

Konkursinės programos atidarymo filmu „Kino pavasaris“ pasirinko konkurse nedalyvaujantį „Gagariną“, sukurtą Prancūzijoje ir pernai atrinktą į Kanų kino festivalį, kuris, kaip žinia, laiku neįvyko.

Gagarinu“ filme vadinamas gyvenamasis kompleksas Paryžiaus priemiestyje, kuriam atnaujintame miesto plane vieta nenumatyta, todėl valdžia ketina šį daugiabutį tiesiog nugriauti.

Akivaizdu, kad tokie renovacijos planai nepatinka čia gyvenantiems žmonėms. O labiausiai dėl tokios perspektyvos sunerimęs šešiolikmetis, kurį tėvai pirmojo Rusijos kosmonauto garbei pavadino Jurijumi (akt. Alseni Bathily). Be abiejų tėvų likęs vaikinas taip pat svajoja tapti astronautu ir kada nors nuskristi į kosmines platybes. Bet kol kad tenka pasirūpinti labai žemiškomis problemomis.

Kol vieni gyvena neišvengiamo persikraustymo nuotaikomis, Jurijus tiesiog trykšta energija ir mėgina savo pavyzdžiu nuteikti kaimynus konkrečiai veiklai. Jis galvoja, kad jeigu bendromis pastangomis pavyktų sutvarkyti per šešis dešimtmečius tikrai susenusius namus (padažyti, pasikeisti šviestuvus ir atnaujinti elektros instaliacija, tai gal tada valdžia pasigailės, ir viskas liks kaip buvę.

Prieš šešis dešimtmečius žmonės šį kompleksą statė iš raudonų plytų, nes svajojo apie gražią ateitį. Niekas tada, žinoma, negalvojo, kad jų palikuonys turės šią gražią svajonę laidoti.

Į labai realistišką pasakojimą neretai įsiterpia visai kitokios stilistikos scenos, iliustruojančios svajonių pasaulio metamorfozes. Nes Jurijus vis labiau įsijaučia į tikro kosmonauto vaidmenį, o nykstantis „Gagarinas“ – į senamadišką kosminį erdvėlaivį.

Atskirai reikėtų paminėti puikų garso takelį, kuriame retrofuturistinės sintezatorių kompozicijos (jas parašė ir atliko Jevgenijus ir Saša Galperinai) persipina su Serge‘o Gainsbourg‘o „Marseljetę“ parodijuojančia chuliganiška daina „Aux armes et caetera“, japoniška sentimentalia daina apie Mėnulį ir net su klaikiu akcentu dainuojama rusiška „blatno folkloro“ daina.

Jei dar abejojate, ar verta šį filmą žiūrėti, jus turėtų įtikinti naujo „Kino pavasario“ programų koordinatoriaus Andrejaus Tănăsescu rekomendacija: „Tai tyras ir sumanus filmas primena apie kino vaizduotės galią, sujungdamas mokslinę fantastiką ir socialinį realizmą. Kūrinys siunčia nuoširdžią ir neatidėliotiną žinią apie būtinybę kovoti už humanistinius idealus.

3.SNIEGO DAUGIAU NEBUS“ (Śniegu już nigdy nie będzie, 2020 m.)

Lenkų režisierė Małgorzata Szumowska vis tvirčiau tampa dabartinio lenkų kino „veidu“ tarptautiniuose kino festivaliuose. Drama „Vardan…“ (2013 m.), pasakojusi apie homoseksualų kunigą, Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota specialiu prizu Teddy, skiriamu LGBT tematikos filmams. Kitas jos filmas „Kūnas“ (2015 m.), skirtas anoreksijos terapijai ir gerokai platesniam kūniškumo kontekstui, Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas Auksiniu lokiu už geriausią režisūrą.

Kino festivalyje „Šeršėliafam“ rodytas filmas „Jos“ (Elles, 2011 m.) organizatorių buvo pateikiamas kaip „drąsiai nušviečiantis moters seksualumą ir visą jo sudėtingumą“. Juliette Binoche čia suvaidino elitinio madų žurnalo „ELLE“ žurnalistę, renkančią informaciją straipsniui apie studenčių prostituciją. Bet kad ši aktuali ir opi problema autoriams visai nerūpi, supranti labai greitai. Nes visas dėmesys skiriamas TV plepalų laidas primenantiems jaunų prostitučių atviravimams, kurie žurnalistę priverčia pačiai sau prisipažinti, kad ji slapta pavydi tokiai šiuolaikinių panelių patirčiai. Gal čia ir slypi feministinis šio kūrinio diskursas?

Rimtai tokias įžvalgas (filmo kontekste) vertinti sunku. Kaip ir žiūrėti juoką keliančias keistas scenas, kuriuose visi vos kilę konfliktai greitai nuglūdinami, o prie bendro stalo regime susėdusias ir pačias prostitutes, ir jų klientus, kurių vienas Adomo kostiumu groja gitara ir dainuoja šviesaus liūdesio kupiną Yvo Montano baladę. Visai kaip pikantiškas temas aptariančiose TV laidose.

Asociacijas su populiariomis (ir netgi bulvarinėmis) „gyvenimo būdų“ bei „stilių“ laidomis kelia ir naujausio M. Szumowskos filmo „Sniego daugiau nebebus“, nes pagrindinis jo herojus – paslaptingas jaunas masažuotojas iš Ukrainos (gimė Pripetėje dar prieš Černobylio katastrofą), vardu Ženia. Nešinas masažo lova jis vieną pilką, apniukusį rytą (skambant Šostakovičiaus valsui) pasirodo dideliame Rytų Europos mieste (anot klasiko, „Lenkijoje, vadinasi, niekur“…), vieną po kito lanko panašiai (eurostandartas!) atrodančius turtingų klientų namus. Paaiškėja, kad už prašmatnaus fasado pasiturimai gyvenantys žmonės nesijaučia laimingi – operatoriaus kamera subtiliai fiksuoja vidiniu liūdesiu ir ilgesiu spinduliuojančius veidus.

Tačiau romantiškos išvaizdos atėjūno rankos daro tikrus stebuklus: jos gydo ne tik kūnus, o akys įsiskverbia iki pacientų (ypač vienišomis besijaučiančių moterų) sielos gelmių. Rusiškas vyriškio akcentas jiems skamba tarsi daina iš praeities, atsiminimas iš tariamai saugesnės vaikystės…

Vyruko pirštai išties kažkokie stebuklingi: jie po kelių prisilietimų jaučia, kuris pacientas piktnaudžiauja alkoholiu, kas neturi saiko kvaišalams, o kuri moteris nemyli savo vyro. Bet Ženia niekuo nesistebi ir nieko neketina smerkti.

Dar Ženia gerai šoka, žino daug kalbų ir moka hipnotizuoti. Tik šunys jo kažkodėl nemėgsta, o tai jau kelia nerimą.

Teisingai sakoma, kad savo šalyje pranašu nebūsi. Lenkijos kino kritikai neretai parašo, kad M. Szumowska ir pastovus jos bendraautorius Michalas Englertas (už filmavimo aikštelės ribų jis režisierės sutuoktinis) kuria filmus visų pirma orientuodamiesi į tarptautinių festivalių konjunktūrą ir renkasi sensacingas temas: kunigas gėjus (filmas „Vardan…“), anoreksija ir bulimija („Kūnas“); vergystė religinėse sektose („Nešventas avinėlis“), moralinis tradicinių vertybių ir šeimos instituto išsigimimas („Veidas“) ir pan.

Sniego daugiau nebebus“ taip pat primena gerai sukonstruotą „dėlionę“ iš aktualių temų, žmones užvaldžiusio pesimizmo, globalizacijos pavojų, cinizmo (viena veikėja prisipažįsta, kad vyro lavoną užkasė kieme po egle kaip organinę trąšą, paprasčiau kalbant, kaip kompostą…) ir akivaizdžių citatų iš kino klasikos – P. P. Pasolinio „Teoremos“, L. von Triero („Dogvilis“), A. Tarkovskio („Veidrodis“, „Stalkeris“)…

Sniego daugiau nebebus“ sukurtas „sluoksniuoto pyrago“ principu: vieni čia pamatys magiško realizmo kūrinį, kiti – modernią socialinę pasaką, treti apokaliptinę išsigimstančio pasaulio alegoriją…

Kartais fantazuoti, apie ką yra šis filmas, daug įdomiau, negu jį žiūrėti.

2.MEILĖS REIKALAI“ (Les choses qu’on dit, les choses qu’on fait, 2020 m.)

Prancūzų režisierius Emmanuelis Mouret garsėja kaip lyrinių romantinių komedijų meistras, bet kurį savo siužetą panardinantis į akiai malonią impresionistinę atmosferą. Neretai jo filmų istorijos plėtojasi režisieriaus gimtajame Provanso rojuje (ne išimtis ir naujausias filmas „Meilės reikalai“ – originalus pavadinimas ne toks abstraktus, užtai konkretus, nors ir ilgas – „Tai ką mes sakome, tai ką mes darome“).

Emmanuelio Mouret filmai labai primena Woody Alleno kūrinius – panašiu požiūriu į savo personažus, kuriems abu meistrai nešykšti autorinių simpatijų. Kaip ir jo vyresnis kolega, E. Mouret taip pat mėgsta pasirodyti savo filmuose ir dažniausiai vaizduoja tą patį personažą – tik ne senstantį neurotiką, kaip W. Allenas, bet jauną nerangų keistuolį.

Toks jis pasirodė pirmoje pilnametražėje komedijoje „Gali vaikštinėti nuogas“ (1999). Vėliau panašiai „atsižymėjo“ kitose komedijose „Tegu Liusi daro ką nori“ (2000), „Venera ir Gėlelė“ (2004); „Pasikeisti adresą“ (2006), „Pasibučiuokime“ (2007), „Padaryk mane laimingą“ (2009) ir „Menas mylėti“ (2011).

Naujasis filmas labai primena ankstesnį Emmanuelio Mouret darbą „Pasibučiuokime“. Abejuose nieko ypatinga nevyksta ir abiejų turinį sudaro pagrindinių veikėjų pokalbiai.

Bet panašiai, kaip W. Alleno filmuose, iš nesibaigiančių dialogų išsikristalizuoja tikrieji personažų charakteriai ir bendražmogiškos gyvenimo situacijos. „Meilės reikalus“ raudona gija perveria paprastas, bet amžinai aktualus klausimas: Ar visada darome tai, ką sakome, ir ar tikrai sakome tai, ką iš tikrųjų darome?

Trečią mėnesį nėščia Dafnė (akt. Camélia Jordana) atostogauja Prancūzijos provincijoje ir belaukdama vaikino bendrauja su jo pusbroliu Maksimu (akt. Nielsas Schneideris). Laukdami prie jų prisijungsiančio Fransua (akt. Vincent‘as Macaigne‘is), ilgų pasivaikščiojimų metu Dafnė su Maksimu atvirai dalijasi istorijomis apie savo buvusių romantinių santykių istorijas. Šie intymūs momentai palengva veda prie dar vieno – šį kartą, kaip ir reikėjo tikėtis – judviejų meilės romano. Tik ar neįklimps jiedu į nekaltų melagysčių liūną?

Meilės reikalai“ sentimentaliems kinomanams žadina daug malonių asociacijų. Ne tik su W. Allenu, bet ir su prancūzų kino klasika, visu pirma su lyriškai tragišku režisieriaus François Truffaut šedevru „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962), panašiuose filmuose naudojamais klasikinės muzikos kontrapunktais, kai svarbesnė už žodžius būna gestų ir žvilgsnių kalba.

Tikriausiai, už visa tai Prancūzijos sinefilų žurnalas „Cahiers du Cinéma“ (Kino sąsiuviniai“, jame kino kritiko karjerą padarė F. Truffaut) „Meilės reikalus“ įtraukė į geriausių 2020-ųjų metų dešimtuką.

1.MOTERIS, KURI PABĖGO“ (Domangchin yeoja, 2019 m.)

Pietų Korėjos kinas pergalingai žengia per pasaulį, ir visų šalių rimtam kinui neabejingi žiūrovai mokosi ištarti kasmet žymiausius tarptautinius apdovanojimus pelnančių šios šalies kino meistrų pavardes. Ypač po to, kai režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Parazitas“ Amerikoje buvo apdovanotas net keturiomis 4 „Oskarų“ statulėlėmis. Nieko panašaus niekad nebuvo ne tik Pietų Korėjos, bet ir viso Rytų šalių regiono istorijoje,

Rytų šalių regiono filmams būdinga gerai subalansuoti istoriją su gilesniais kontekstais. Tuo pasižymi ir „Moteris, kuri pabėgo“. Taikliai pastebėjo „Kino pavasario“ programų koordinatorė Mantė Valiūnaitė: „Regis, nieko negali būti paprasčiau – mergina susitinka su keliais žmonėmis, kalbasi, vaikšto, eina į kiną, žiūri filmą. Gerai pažįstamais savo metodais – ilgais kadrais, dialogais ir priartinimais – Hong Sang-soo meistriškai ir lengvai išskleidžia ne ką kitą, o kasdienybę su visais kuriozais, nutylėjimais, nuomonių išsiskyrimu ir bandymu susikalbėti.”

Hong Sang-soo filmas pelnė Berlyno kino festivalio „Sidabrinį lokį” už geriausią režisūrą.

Dar pakankamai jaunatviškai atrodanti (prancūzai ją, tikriausiai, pavadintų balzakiško amžiaus moterimi) Gami gyvena santuokoje penkerius metus ir iki šiol niekada nesiskyrė su vyru. Tad nenuostabu, kad jam išvykus darbo reikalais, ji pasijunta nejaukiai ir randa progą nuvykti į Seulo priemiestį aplankyti tris drauges (vieną ji netikėtai sutinka kino teatre).

Visoms trims Gami pabrėžia, kad ji yra laiminga būdama šalia savo vyro, nes jis mano, kad tik taip ir turi būti. Bet kai ši mantra kartojame keletą kartų, žiūrovas pradeda įtarti, kad už jos slypi kažkas gilesnio.

Moterų pokalbiai panašūs: draugės aptarinėja mėsos patiekalų gaminimo receptus, kalbasi apie vegetariško maitinimosi privalumus, apie namą, kurį viena draugė nusipirko, kad galėtų mėgautis menininkų, poetų ir režisierių kaimynyste.

Po vieno tokio pokalbio, kai į jį įsiterpia kaimynas, užėjęs paprašyti nemaitinti benamių kačių, prasideda diskusija apie tai, kas svarbiau – pamaitinti svetimą katę ar saugoti kaimynų ramybę. Kai abi pusės taip ir neranda vienintelio teisingo atsakymo, kamera parodo tupinčią katę, kuri kantriai laukė, kada gi žmonės pabaigs beprasmišką ginčą ir pagaliau ją pamaitins.

Ši ironiška nedidelės novelės atomazga demonstruojant filmą Berlyno kino festivalyje, jo dalyvių liudijimu, susilaukė šiltų aplodismentų.

O pats filmas savo taupyklėje turi šešis tarptautinius apdovanojimus.

Filmo pavadinimo prasmės galima ieškoti pirmos draugės pasakojime apie kaimynę, kurį ryžosi palikti smurtautoją vyrą ir išėjo iš namų.

Bet toks pavadinimo variantas būtų pernelyg tiesmukas. Patarinėti nedrįstame, nes žiūrovai patys turėtų identifikuoti tą moterį, kuri pabėgo. Tada beliks tik suprasti, kodėl ji taip padarė.

Taip pat skaitykite: TOP 5 filmai, kuriuos tiesiog būtina pamatyti šių metų „Kino pavasaryje”

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: