Ksavjė Dolanas (tikr. Xavier Dolan-Tadros) dažnai tituluojamas jaunu genijumi, vunderkindu, kultiniu režisieriumi, vienu ryškiausiu pasauliniame kine LGBT tematikos autoriumi.
Interneto platybėse radau tokį šio režisieriaus stiliaus apibudinimą: „Sunku paneigti, jog X. Dolanas apdovanotas nenusakomu stiliaus pojūčiu, tad jo filmai išsiskiria ypatingai harmoninga ir užburiančia stiliaus, muzikos, spalvų ir vaizdų sinteze, o savo filmuose vyras pluša tarsi barbė devyndarbė, ne tik režisuodamas kūrinį, tačiau ir rašydamas jo scenarijų bei rūpindamasis meniniu filmo apipavidalinimu ir kostiumais. Žavūs sulėtinti kadrai, spalvų žaismas, tobulai suderintos detalės ir spalvos, linguoti į taktą verčianti muzika ir milžiniška žavesio ir stiliaus dozė, spinduliuojama iš anapus ekrano tapo kone režisieriaus vizitine kortele“.
1989 m. Kanadoje prancūzės mokytojos ir egiptiečio menininko šeimoje gimęs aktorius, režisierius, scenaristas ir kostiumų dizaineris, Xavier Dolanas pradėjo aktoriaus karjerą vaikystėje reklamos srityje. Kai tėvai išsiskyrė, jis buvo dar mažas. Motina su berniuku išvyko gyventi į Monrealį, ten vaikas dažnai žiūrėjo filmus: „Neseniai supratau, kad daugelis kino kūrėjų pradeda kurti filmus perkopę 30 metų. Todėl juos labiausiai veikia filmai, kuriuos jie matė būdami 17–25 metų. Daugelis jų turi išsilavinimą, o jei ne, būna praleidę ilgus metus žiūrėdami filmus. Vienintelis mano gyvenimo laikotarpis, kai žiūrėjau filmus, buvo vaikystė, o vaikystėje žiūrėjau „Džumandži“, ne „Pilietį Keiną“.
Ekrane jis debiutavo būdamas ketverių. Tuomet teta nuvedė berniuką į atranką filmuotis reklamoje. Energingas žavus vaikas paliko įspūdį kūrėjams. Sulaukęs šešerių Xavier jau turėjo nuolatinę sutartį filmuotis vaistinės reklamoje. Būdamas devynerių jis jau rašė istorijas. X. Dolanas neslepia – jis buvo piktas ir pašėlęs vaikas. Filmai ir rašymas, jo paties nuomone, buvo būdas išlieti susikaupusią tulžį. Nepaisant to, istorijų vingiai Xavier galvoje kildavo ne iš pykčio, bet iš noro apginti aplinkinius. Už širdies griebiančios istorijos visada traukė X. Dolaną, tad nenuostabu, jog mėgstamiausias jo filmas – „Titanikas“.
Nuo 2009 metų, jis režisavo aštuonis filmus, kurių visų premjeros buvo Kanuose, išskyrus filmus „Tomas atvyko į kaimą”, kurio premjera įvyko 2013 m. Venecijos kino festivalyje, ir jo pirmąją juostą anglų kalba – „Johno F. Donovano mirtis ir gyvenimas” – jo premjera įvyko 2018 metų Toronto tarptautiniame kino festivalyje.
2015 metais Xavier Dolanas režisavo britų muzikos atlikėjos Adele singlo „Hello” muzikinį klipą.
X. Dolanas už savo kūrybą yra įvertintas daugybe apdovanojimų. 2014 metais už savo filmą „Mamytė” (Mommy) laimėjo Kanų kino festivalio žiuri prizą. 2016 metais už filmą „Tai tik pasaulio pabaiga” – to paties festivalio Grand Prix apdovanojimą.
5. „AŠ NUŽUDŽIAU SAVO MOTINĄ“ (J’ai tué ma mère, 2009)
Kinomanų simpatijas Xavier užkariavo jau savo pirmuoju filmu „Aš nužudžiau savo motiną“: tada jam buvo vos devyniolika (scenarijų parašė dar anksčiau, būdamas vos septyniolikos).
Tuo metu Xavier buvo išmestas iš mokyklos, negalėjo rasti darbo. Jis puolė į neviltį ir dėl niekaip nesiklostančios aktoriaus karjeros. Filmo scenarijų parašė lyg eksperimentą nesitikėdamas, kad ką nors jis gali sudominti. Ir vaikinas neklydo – niekas nenorėjo finansuoti tokio filmo. Tačiau Dolanas buvo tiesiog apsėstas šios idėjos ir surizikavo: jis pats investavo 150 tūkst. JAV dolerių, kuriuos buvo sutaupęs ir gavęs iš artimųjų. Įpusėjus darbams pinigai išseko. „Jei nesukursiu šio filmo, mirsiu“, – tuomet prodiuserei Carole Mondello prisipažino Xavier. Prodiuserė sugebėjo rasti rėmėjų ir filmas galiausiai buvo baigtas.
Jauno debiutanto pirmasis filmas pakliuvo į Kanų kino festivalį, kur buvo apdovanota net trijose konkursinės programos kategorijose. Kai 19-metis X. Dolanas užlipo ant scenos, žiūrovai jį ovacijomis pasitiko stovėdami. Plojimai netilo net aštuonias minutes. O tuo metu prancūzų spaudoje mirgėte mirgėjo Xavier vardas. Labiausiai iš visų epitetų pačiam režisieriui patiko „Enfant terrible“ etiketė: „Mane taip pradėta vadinti todėl, kad atvykęs į Kanus labai nepasitikėjau savimi, tad pasislėpiau už ekstravagantiško fasado. Ar galite mane kaltinti? Juk man buvo vos devyniolika!“.
„Aš nužudžiau savo motiną“ – akivaizdžiai autobiografinis kūrinys, tik, žinoma, nereikia kiekvieną filmo situaciją tapatinti su paties jaunojo menininko gyvenimu ar patirtimi. Pagrindinis filmo herojus šešiolikmetis Juberas (jį suvaidino pats X. Dolanas) visomis savo išgalėmis, kaip pats tai supranta, bando apginti teisę būti savarankišku. Iš čia kyla begalė konfliktų su motina, kurią paauglys ir myli, ir nekenčia (šie motyvai vėliau raudona gija persmelks filmą „Mamytė“). O motina (Anne Dorval) myli savo vaiką, tik nemoka šios meilės išreikšti: ji pati kenčia nuo sunkaus darbo ir vienatvės, nes vyras ją paliko.
„Aš nužudžiau savo motiną“ – skaudi istorija apie nesusikalbėjimą ir dvasinį šaltį, kaustantį du artimiausius žmones. Jauną menininką Juberą erzina motinos manieros, apranga, elgesys prie pietų stalo, bendravimo stilius. O motina nesupranta jos bręstančio sūnaus savijautos ir bet kokia kaina stengiasi padaryti viską, kad Juberas kuo ilgiau būtų po jos sparneliu.
Tiesa, ir Juberas nėra nuoširdus su motina: nuo jos jis slepia svarbiausias savo naujas patirtis, įskaitant ir pirmąsias homoseksualios meilės patirtis. (G.J.)
4. „TAI TIK PASAULIO PABAIGA“ (It’s Only the End of the Worl, 2016)
Drama, sukurta pagal tokio paties pavadinimo Jean-Luc Lagarce pjesę. Juostoje vaidina ne tik Prancūzijoje žinomi aktoriai ar šalies kino industrijos naujokai, bet ir Holivude išgarsėję Vincent Cassel („Juodoji gulbė“, „Transo būsena“) bei Marion Cotillard („Pradžia“, „Užkratas“, „Žudikų brolija“). Stiprus siužetas, ryškūs charakteriai bei emocinis paveikumas – tai vos keletas elemetų, dėl ko filmas yra įdomus, originalus, vertas dėmesio.
Louis (akt. Gaspard Ulliel) – 34-erių metų rašytojas, po 12 metų grįžęs į gimtąjį miestą šeimai pranešti liūdnos žinios – greitai jis mirsiąs. Tačiau naivu tikėtis, jog per tokį ilgą laiko tarpą gyvenimas buvo sustojęs, tiesa?
Suaugusi sesuo Suzanne (akt. Léa Seydoux), kuri brolį pažįsta labiau iš artimųjų pasakojimų, o ne iš savosios patirties, vyresnysis brolis Antoine (akt. Vincent Cassel), kuris tiki, kad jo gyvenimas jaunėliui visiškai nerūpi, jo žmona Catherine (akt. Marion Cotillard), kurios Louis net nepažįsta ir motina (akt. Nathalie Baye), nesuprantanti sūnaus pasirinkimų, tačiau jį mylinti visa širdimi. Visi jie, iki šiol nesugebėję atleisti Louis dėl jo poelgio, bando elgtis svetingai, draugiškai, nuošidžiai bendrauti ir dalintis prisiminimais, bent akimirkai pasijusti tikra šeima. Tačiau kiek ilgai tokia šeimyninė idilė gali tęstis? Antoine, ūmaus charakterio vyras, labiau nepatenkintas ne dėl Louis išvykimo, bet dėl to, kad po tiek laiko jis grįžo ir sujaukė visų šeimos narių jausminę gamą, neiškentęs brolio elgesio, pavirto pykčio netramdančiu buliumi, ardančiu dirbtinę artimųjų ramybę, jo žmona, nesugebanti jam pasipriešinti ir motina, naivoka moteris, besitikinti, jog visas nuoskaudas pamiršę artimieji ramiai susės prie stalo ir draugiškai besišnekučiuodami valgys desertą. Vaikinas, niekada rimtai apie tai negalvojęs, susiduria su savo išvykimo pasekmėmis ir supranta, jog grįžti galbūt ir nederėjo. Tačiau ar jis išdrįs pasakyti savo šeimai, kad tai paskutinis jų susitikimas?
Dolanas, rodos, visiškai paprastais būdais, sugebėjo sukurti sudėtingą šeimos modelį, kuriame kiekvienas individas yra nestabilios emocinės būsenos, o kartu jie – nepilnavertiškai funkcionuojantis vienetas. Filme vaizduojama šeima žiūrovą pykdo, erzina ir vargina, tačiau, atiduodamas paskutines jėgas, jis stebi ir netgi mėgaujasi jam brukama agonija. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Gaspard Ulliel manymu toks vidinis disonansas atsiranda dėl didelės intrigos. Louis atrodo ligotai, tačiau ne dėl savo mirtinos ligos, o dėl nervinio išsekimo. Grįžimas pas savo šeimą, kaltė ir baimė vyrui tarsi sukelia emocinį anafilaksinį šoką, kurio pasekoje mes stebime vis blogėjančią jo savijautą ir vidinį nesuderinamumą tarp savo pirminių ketinimų ir pasikeitusios būsenos. Ši juosta yra jau penktoji ir pati sėkmingiausia bendra režisieriaus Xavier Dolan ir kino operatoriaus André Turpin kolaboracija. Tai genialus, stilizuotas, įtemptas bei provokuojantis pasakojimas, gebantis žiūrovui sukelti nerimą bei intrigą, nurodant tik šeimos disfunkcijos poveikį vieninteliam, seniai atsiribojusiam, bet vis dar stipriai jos veikiamam žmogui.
Juostos stilistika primena sapną – viskas regima tarsi apsvaigusio, nesiorientuojančio žmogaus akimis. Galima manyti, jog tai tik Louis prisiminimai apie kadaise vykusį šeimos sandūrį, o galbūt iš tikro tik fantazija. Operatorius neatsitiktinai pasirinko dažną stambių planų naudojimą – nuolat matomi konfliktuojančių ar šūkaujančių personažų veidai atskleidžia emocijas tobuliau nei geriausi dialogai, žiūrovui suteikiamos sąlygos stebėti veikėjų kūno kalbą, veido išraiškas, atskleidžiančias vidinius jų išgyvenimus, emocinę kaitą. Tai kūrinys, kurį tikrai nėra lengva žiūrėti, jis suteikia daugiau emocinio skausmo nei pasitenkinimo, kaip dauguma šiuolaikinių filmų. Tačiau rezultatas nenuvilia – emocinės iškrovos nauda pasireiškia ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui, kaip uždelsto veikimo bomba. Kuomet ji sprogsta – viskas aplinkui sunaikinama. Žmogui, suvokus filmo pagrindinę mintį ar idėją, gyventi pasidaro lengviau, pasaulio suvokimas išsiplečia, jis tampa brandesne, tobulesne asmenybe. (J.M.)
3. „MATIJAS IR MAKSIMAS” (Matthias & Maxime, 2019)
Nors dauguma Xavier Dolano filmų startavo Kanų kino festivalyje, 2016 metais režisierius viešai pareiškė daugiau į šį festivalį kojos nekelsiąs. Mat jį iki ašarų įskaudino kritikai, negailėję piktų žodžių filmui „Tai tik pasaulio pabaiga“, nors filmas buvo apdovanotas žiūri prizu Grand Prix ir Ekumeninio žiuri prizu. Kurį laiką X. Dolanas savo pažadą vykdė, pristatęs kitą filmą „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ Toronto kino festivalyje, bet ir čia netrūko kritikos už pasikartojimus bei senų atradimų multiplikavimą.
Pats naujausias (kol kas!) X. Dolano filmas „Matijas ir Maksimas“ vėl pirmą kartą publikai buvo pristatytas Kanų Žydrojoje pakrantėje. Pristatydamas naujausią darbą režisierius prisipažino įkvėpimo šį kartą sėmęsis iš dviejų gėjų tematikos filmų – „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017, rež. Luca Guadagnino) ir „Dievo kraštas” (God’s Own Country, 2017, rež. Francis Lee).
Matijas ir Maksimas draugauja nuo vaikystės. Dabar jie jau užaugę. Maksimo (jį vaidina pats X. Dolanas) kūną puošia tatuiruotės, o ant veido – apgamas, kurį draugai juokais vadina Matijo antspaudu. O pats Matijas (Gabrielis D’Almeida Freitas) dabar turi žavią draugę ir darbą prestižinėje firmoje.
Kartą draugų kompanija išvyko pailsėti prie ežero, kur Matijas ir Maksimas sutinka viešai pasibučiuoti, kad ši scena būtų nufilmuota studentiškam filmukui. Iš pirmo žvilgsnio nekalta provokacija (ko neprikvailioja žmonės bendrų vakarėlių metu!), iš kuriuos galima buvo tik smagiai pasijuokti, nelieka be dramatiškų pasekmių.
Abu draugai skirtingai sureaguoja į kartu praleistą naktį, bet ramiai išsiaiškinti situaciją nėra kada – po dviejų dienų Maksimas dviem metams išskrenda į Australiją.
Kaip teigia pirmieji naujojo X. Dolano filmo vertintojai, jame nėra nieko naujo palyginus su tuo, ką režisierius jau nebūtų nagrinėjęs anksčiau. Čia ir pagrindinės temos – sudėtingi sūnaus santykiai su motina, ir vienalytės meilės komplikacijos, ir drebanti kamera, ir sentimentalios scenos lietuje, ir isteriški kaltinimai, ir ryškūs muzikiniai kontrapunktai (šį kartą ypač svarbios Pet Shop Boys dainos), ir kiti režisieriaus jau gerai įsisavinti dalykai.
Panašu, kad X. Dolanas dabar atsidūręs kryžkelėje. O gal net ir aklavietėje. Bet pastovėjus kryžkelėje visada galima pasirinkti variantą, kurlink pasukti. Neskubėkime teisti, smerkti ir priekaištauti. Geriau palaukim kito X. Dolano filmo. Vunderkindas užaugo ir subrendo. O tai visų svarbiausia. (G.J.)
2. „MAMYTĖ“ (Mommy, 2014)
Penktojo X. Dolano filmo „Mamytė“ siužetas ir problematika gražiai „rimuojasi“ su debiutiniu jauno režisieriaus filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009). Tai dar vienas pasakojimas apie sudėtingus motinos ir šešiolikmečio sūnaus santykius, kupinus abipusės neapykantos ir meilės, kurios abu vienas kitam nemoka parodyti.
Šį kartą motiną vaidina ta pati aktorė Anne Dorval, o sūnų pirmajame filme įkūnijusį patį režisierių pakeitė nepaprastai organiškas Antoine’as-Olivier Pilonas. Jis vaidina nemokantį susivaldyti hiperaktyvų penkiolikmetį Styvą, dėl to daug laiko praleidusį specialiosiose ugdymo įstaigose, kur amžinai sukeldavo begalę psichologinių problemų. Po kiekvieno incidento vaikino motina Diana bandydavo užglaistyti nesklandumus. Bet prieš trejus metus našle tapusiai moteriai kaskart vis sunkiau tai daryti.
Kai Dianai ima geranoriškai padėti kaimynė, pati sunkiai kovojanti su depresijos pasekmėmis, trumpam nušvinta viltis, kad galbūt reikalai ims gerėti. Bet tai tik trumpa iliuzija. X. Dolanas nesileidžia į jokius kompromisus, jis negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie seanso metu patiria tikrą kultūrinį šoką.
Per Skype’ą sveikinęs pirmuosius lietuvių žiūrovus “Kino pavasaryje” parodytos “Mamytės” seanse, režisierius filmo centre esantį motinos ir sūnaus ryšį apibūdino kaip „egzistencinę krizę tarp žmonių, kurie vienas kitą myli taip karštai, kad net negali gyventi kartu“.
Kaip auklėti daug problemų keliančius hiperaktyvius vaikus? Ši problema darosi vis aktualesnė. Ją sukeliančias priežastis vardyti lengviau, nei pasiūlyti tinkamą veiksmų metodiką. Režisierius mato tik vieną alternatyvą, kurią pateikia kaip labai artimos ateities perspektyvą, kai bus priimti įstatymai, leidžiantys tėvams atiduoti tokius vaikus į psichiatrijos ligonines. Kad tai ne išeitis – aišku nuo pirmųjų kadrų. O kas galėtų pasiūlyti geresnę?
Kai Kanų kino festivalyje „Mamytė“ buvo apdovanota specialiu žiuri prizu, iš jaudulio ašarojantį režisierių publika sveikino 13 minučių trunkančiomis ovacijomis. Kanų kino festivalio organizatoriai vėliau tikino, kad tai patys gražiausi ir ilgiausi plojimai per visą festivalio istoriją. Nežinia, ką tuo metu mąstė Xavier, bet toks didelis visuomenės palaikymas homoseksualumo neslepiančiam vaikinui buvo itin svarbus. Tai buvo ženklas, kad žmonės jį pagaliau priima tokį, koks jis yra. „Visada žinojau, kad esu kitoks… Kad esu homoseksualus, tiksliai žinojau sulaukęs dvylikos. Atskleidžiau tai savo pusseserei jau kitais metais...“ (G.J.)
1. „DŽONO F. DONOVANO MIRTIS IR GYVENIMAS“ (The Death and Life of John F. Donovan, 2018)
„Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ – pirmasis anglakalbis Xavier Dolano projektas, kurį savo didžiuosiuose ekranuose pamatėme spalio pradžioje. Tai jau, kaip sakoma, „aukščiausios lygos“ filmas, kuriame pavyko suburti išties įspūdingą žvaigždžių komandą – ekrane pasirodo „Sostų karų“ pažiba Kitas Haringtonas (jis suvaidino pagrindinį vaidmenį) ir tokios žvaigždės, kaip Natalie Portman, Susan Sarandon, Thandie Newton, Kathy Bates, net britų kino veteraną Michaelą Gamboną matome nedideliame epizode (vaidino ir Jessica Chastain, kurios herojė, deja, nepateko į galutinę sumontuoto filmo versiją).
Dramoje „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ režisieriaus gerbėjai ras tai, už ką pamilo prancūzų kilmės kanadietį – sudėtingus šeimų santykius, muzikiniais kūriniais apipintas ir meistriškai nufilmuotas scenas, prasmingus dialogus ir ekskursus į vidinio žmogaus pasaulio užkaborius.
Garsi televizijos žvaigždė Džonas F. Donovanas netrukus imsis vaidmens stambiausiame savo karjeros filme, tačiau pats jis dėl to per daug nesijaudina. Priklausomybių kamuojamas vyras išgyvena krizę, kenčia nuo vienatvės, o ir santykiai su motina Greise (Susan Sarandon) darosi vis labiau komplikuoti. Vienintele artima siela pasirodo esantis vienuolikmetis gerbėjas Rupertas (Jacobas Tremblay) – kitapus vandenyno gyvenantis vaikas kenčia nuo patyčių, auga be tėvo, o jo motina (Natalie Portman) pasirodo esanti ne tokia supratinga kaip norėtųsi. Ilgus metus susirašinėdami laiškais, Džonas ir Rupertas užmezga artimą ryšį, vienas kito draugijoje atrasdami tai, ko visuomet abu ieškojo. Deja, laiškams pasiekus visuomenę ir dienos švieson išlindus slapčiausioms draugų paslaptims, užverda tikrų tikriausias pragaras, kurio pasekmės drastiškai pakeis jųdviejų gyvenimus.
Savo septintojo filmo epigrafu X. Dolanas pasirinko šiuos žodžius: „Man tiesa brangesnė už meilę, pinigus ir šlovę“, o į pagrindinio herojaus Džono F. Donovano lūpas įdėjo JAV rašytojo Gore‘o Vidalo frazę: „Stilius apibrėžia tai, kas tu esi“.
„Džono F. Donovano mirties ir gyvenimo“ scenarijus šį kartą gerokai sudėtingesnis už ankstesnius: čia ir begalė retrospektyvų į praeitį, ir pati siužeto konstrukcija (jos atskleisti visai nesinori, kad neatimčiau malonumo iš pačių žiūrovų), ir epistolinio literatūrinio romano tradicijos, ir TV reportažo stilistika su į siužetą įterptais liudytojų parodymais, ir su painia kriminaline intriga aiškinantis praeityje mirusio žmogaus gyvenimo pabaigos aplinkybėmis.
Filmo recenzentai dažnai mini vieną X. Dolano vaikystės prisiminimą. Kai berniukui buvo aštuoneri jis kelis kartus pažiūrėjo „Titaniką“ ir net išdrįso parašyti laišką aktoriui Leonardo Di Caprio, kuriame buvo tokie žodžiai: „Aš esu vaidinęs kine, ir jeigu Jūs kada nors atvyksite filmuotis į Kanadą, norėčiau su Jumis susitikti“. Holivudo žvaigždė į jaunojo fano laiškelį neatsakė ( o gal tokio laiško ir negavo?), tačiau Xavier nepamiršo ir šia detale pasinaudojo, po dvidešimties metų pasamprotavęs apie tai, kas galėtų pasaulyje pasikeisti, jei kino žvaigždės neignoruotų savo fanų. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisierės Kathryn Bigelow filmai
