Povilas Šklėrius – rašytojas, tinklaraščio Arsonist‘s Prayers autorius, slemo atstovas ir naujas vardas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Kovo 29 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje įvyks jo debiutinio romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymas.
Su Povilu kalbamės ne tik apie jo debiutą literatūroje ir nuhakintus personažų profilius, bet ir apie nepavykusį sandėrį su suomių ir lietuvių kalba, meilę, vienatvę, neišvaikščiotus Kauno barus bei rekomendacijas, kur kaunietis turėtų apsilankyti Alytuje. O taip pat fantasy ir detektyvo žanrų ilgesį, (ne)trokštamą populiarumą ir būsimą antrąją knygą.
Ar esi šiuo metu ką nors pametęs (kelionės bilietą, skolą draugui, komplimentą merginai, „ačiū“ nepažįstamąjam, mylimą dainą, jausmą, kurio ilgiesi)?
– Kažkada nepastebėjau kaip pamečiau tikėjimą gražiais dalykais, dabar nuolat bandau tą tikėjimą susigrąžinti.
Kaip pametei meilę Suomijai, Lietuvai ir literatūrai (Povilas studijavo suomių ir lietuvių kalbas, – aut. past.), ir įsimylėjai gyvenimą tarp popierių? (Jeigu gali prašalaičiui aiškiau apibrėžti archyvistikos sritį, prašau, apibrėžk.) O gal aš klystu ir archyvistikos studijos bei darbas tau padėjo parašyti šį romaną?
– Baigdamas mokyklą žinojau, kad mano kelias – filologijos studijos, tačiau, kaip paaiškėjo, tam buvau visai netinkamas ir nepasiruošęs. Suomių ir lietuvių kalbos studijos atrodė ir neįdomios, ir labai sudėtingos, todėl taip jau išėjo, kad nebaigiau net pirmo kurso. Kitais metais perstojau į archyvistiką, ir visai nesigailiu, kad iškeičiau filologiją į kur kas siauresnę profesiją. Studijuodamas archyvistiką gavau tiek istorinių, tiek dokumentų valdymo žinių. Baigęs studijas dirbau archyvaru 5,5 metų, kas dabar atrodo visiškai neįtikėtina. Iš pažiūros tai nuobodus ir ramus darbas, tačiau man labai patikdavo dirbti su senų archyvų dokumentais, o daugiausiai žavesio keldavo darbuotojų iš piršto laužti pasiaiškinimai, kodėl jie tą ar kitą dieną nepasirodė darbe.
Kaip gimė tavo knyga (esi minėjęs, kad pradžia susijusi su eilėraščiais, rašytu tinklaraščiu ir „Pirmosios knygos“ konkursu)?
– Įvairūs žmonės, kurie skaitydavo mano eilėraščius arba kitus tekstus, kartais klausdavo, ar neketinu išleisti poezijos knygos arba iš atskirų savo tinklaraščio tekstų surinkti romano. Tačiau pirmą kartą idėja apie jį man kilo tik 2014 m. Tąkart bandymas sulipdyti kažkokią vientisą istoriją baigėsi visišku fiasko – turėjau krūvą tekstų, bet net nenumaniau, ką su jais galėčiau nuveikti. Po to atėjo 2016-ieji ir aš labai norėjau parašyti fantasy romaną: sukūriau pagrindinius veikėjus, siužeto liniją, net žemėlapį, bet noras jį rašyti dingo. O vėliau, tiesiog eilinį kartą rašydamas savo tinklaraštyje, supratau, kad užčiuopiau romano idėją. Pasirodo, viskas, ko man visą laiką tereikėjo, buvo vienas žmogus – vienas skaitytojas, kuriam galėčiau adresuoti visą romaną. Taigi man labai pasisekė, kad tą skaitytoją radau ir galėjau jam ir sau pradėti rašyti knygą. Romanas atsirado iš noro sukurti dialogą su man rūpimu žmogumi.
„P. Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina.“ M. Gailius tavo romaną netgi pavadina egodokumentine literatūra. Ar sutiktum su tokiu apibūdinimu ir ar visi tavo veikėjai turi prototipus realybėje? Jeigu taip, ar po romano pasirodymo draugų ratas nesumažėjo?
– Romanas yra autobiografiškas, o dauguma personažų tikri. Jo pagrindas – skirtingo laikmečio dienoraščių įrašai, papasakojantys žmogaus vienatvės, ilgesio ir meilės troškimo istoriją. Žinoma, esu pagalvojęs, kad galbūt reikėjo labiau išsaugoti savo istoriją sau pačiam, bet kai rašiau, nesinorėjo apgaudinėti savęs ir kitų. Tai – istorija apie mane ir kartu apie mane supančius žmones, todėl net savo draugų vardų nenorėjau pakeisti. Tiesa, klausiau savęs, ar yra etiška rašyti apie kitus žmones taip, kaip pats galvoji. Todėl siųsdavau žmonėms ištraukas, kuriose jie figūruoja, ir klausdavau, ar jie ne prieš, kad bus aprašyti, ir ar sutinka, kad būtų įvardinti tikraisiais vardais. Ko gero, daugelis mūsų slapta trokšta, kad jų gyvenimai būtų paliudyti, todėl dauguma sutiko būti paminėti. Autentiškumas labiau susijęs su dienoraščio rašymu ir noru viską pateikti nuoširdžiai. Visgi bet koks rašymas apie save – tai tik bandymas sukonstruoti savo įvaizdį.
„Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip stygos, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys“ – rašai romane. Ar bijai vienatvės?
– Žinoma bijau, bet su metais vis labiau prie jos priprantu – ir tai yra baisiausia.
Kokiam Kauno bare paskutinįkart lankeisi?
– Tiesą sakant, nesu buvęs jokiame Kauno bare, nors planų apsilankyti Kaune vykstančiuose koncertuose ar tiesiog užsukti į barą kyla nuolat.
Kokiose 3 vietose rekomenduotum apsilankyti Alytuje?
– Menininkų kavinėje „Pušis“, bare „Fenix“ ir pasivaikščioti po centrinį parką/miškelį.
Koks tavo santykis su Bažnyčia ir kitomis religijomis?
– Nelaikau savęs tikinčiu žmogumi, Bažnyčia kaip institucija man visai nepatinka, bet negalėčiau vadinti savęs visai nereligingu žmogumi. Kartais meldžiuosi visomis žinomomis maldomis ir kalbuosi su Dievu, kad ir kas jis bebūtų, prašydamas pagalbos sau ir artimiesiems. Tiesiog būna akimirkų, kai nebelieka į ką daugiau kreiptis, o pasiduoti būna per daug sunku.
Ar buvai emigravęs arba galvojęs apie tai? Ar daug tavo draugų gyvena svetur?
– Turiu labai mažai emigravusių draugų ir pats niekada rimtai nesvarsčiau apie emigraciją.
Lietuvoje labiausiai trūksta X žanro knygų (rašytojų)?
– Detektyvų ir fantastikos rašytojų. Mėgstu šiuos abu žanrus, todėl labai gaila, kad kol kas šios nišos Lietuvoje labai neišpildytos. Dabar kaip tik pradėjau rašyti detektyvą, ateitis parodys, ar man pavyks jį parašyti.
Jurgis Kunčinas ar Juozas Lukša-Daumantas? Ką dabar mieliau paimtum į rankas ir kodėl?
– Kaip tik esu paėmęs į rankas Jurgio Kunčino romaną „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“ – skaitau jį antrą kartą, nes noriu suprasti kuo jis man taip patiko, kai skaičiau pirmąjį. Kunčinas man tikrai darė daug įtakos anksčiau, ypač jo pusiau rimtas, pusiau humoristinis stilius pasakojant kitų žmonių buitines smulkmenas. Nors jo garsiausias kūrinys yra romanas „Tūla“, man arčiau „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ ir užrašyti vaikystės prisiminimai, kuriuose atgyja tas senasis Alytus, kurio man niekada neteko regėti.
Ar rašai, kad taptum populiarus? Ar norėtum būti populiarus dėl to, kad rašai? Ir galbūt tuomet Alytaus turizmo centras išklotų visų „įsimylėjėlių“ suoliukus širdelėmis su tavo romano ištraukomis. Ir nebegalėtum ramiai išeiti iš prekybos centro su maišeliu apelsinų, pakeliu pieno ir mineralinio vandens buteliuku, nepasidaręs bent vienos „asmenukės“ su gerbėjais.
– Galėjau rinktis, ar norėčiau leisti romaną pseudonimu, ar tikruoju vardu ir pavarde. Pasirinkau antrą variantą, nes atrodė savaime aišku, kad visus laurus ir tas penkias minutes šlovės turiu prisiimti aš pats. Matyt stipriai veikia mano narcisizmas ir noras sulaukti dėmesio. O dėl populiarumo – vargu, ar dažnam gresia tapti populiaru dėl to, kad užsiima kažkokia rašomąja veikla. Ypač kūrybingiems žmonėms Lietuvoje, kurioje daugiau dėmesio susilaukia kalinio žmona nei kūrybiška asmenybė. Bet aš dėl to nepykstu – dėmesio užtenka ir taip.
Ar turime geros populiariosios literatūros tarp lietuvių autorių?
– Kas yra populiarioji literatūra, nesuprantu. Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ pristatomas kaip pop romanas, bet man tai nesuprantama. Jei populiarumas lygus su komercine sėkme, tada tiek minėtos „Pietinia kronikas“, tiek „Silva rerum“ yra geri pavyzdžiai, nors jie man pirmiau asocijuojasi su kūrybiškumu ir gera literatūra, ir tik po to su populiarumu.
Kodėl lietuviai neskaito knygų?
– Man atrodo, kad neskaitymas yra mitas. Kaskart, kai kalbu draugais ir pažįstamais, kai nueinu į knygyną ar užsuku į biblioteką, matau ir girdžiu skaitančius žmones. Mano Lietuvoje žmonės skaito.
Kūrybingiausių šiemet išleistų knygų „Top 3“?
– Geriau parašysiu labiausiai patikusias 2016 metais perskaitytas knygas: Torgny Lindgreno „Dorė Biblija“
Bernhardo Thomaso „Grimzdėjas“, Rolandas Rastausko „Trečias tomas“, Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“.
Ar jau gali išduoti apie ką bus kita knyga?
– Pirmajį romaną rašiau pakylėtos nuotaikos, tai buvo smagus žaidimas, o antrąjį visai kitaip. Romane „Mano tėvas, mano sūnus“ dar galima surasti ironijos, tačiau visą laiką kuriama vienatvės, vienišumo, senų nuoskaudų atmosfera, o pagrindinis veikėjas išgyvena lūžį – pamažu išdrįsta pamatyti savo tikrąjį veidą. Nuotaikos, emocijų ir temų prasme jis daug tamsesnis už pirmąjį. Tuo metu išgyvenau sunkų periodą, ir tai jaučiasi visame romane. Jeigu „Ko negalima sakyti merginai bare“ rašiau Liucijai, tai antrą rašiau pats sau – kad parodyčiau sau, kad turiu ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją pusę.
Povilo Šklėriaus knygos „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymas vyks kovo 29 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (A. Mapu g. 18, Senamiestyje).
Daugiau informacijos ČIA.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: P. Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare”
