Tamsiosiose komedijose unikaliai dera humoras ir tamsa, metantys iššūkį visuomenės normoms ir lūkesčiams. Ypač neįtikėtinai tamsios komedijos praplečia komedijos priimtinumo ribas, dažnai gvildena tabu ir kontraversiškas temas.
Neįtikėtinai tamsios komedijos – tai komedijos žanras, kuriame yra juodojo humoro, satyros elementų ir dažnai nagrinėjamos liguistos ar tabu temos, tokios kaip mirtis, psichikos ligos ir socialinė neteisybė. Šiuose filmuose dažnai naudojamas iškreiptas ir ciniškas humoro jausmas, kad būtų sprendžiamos rimtos ir jautrios temos, o žiūrovai būtų priversti susidurti su nepatogiomis tiesomis ir kartu ieškoti humoro absurdo tamsiausiose gyvenimo akimirkose. Vienas iš tokių komedijų bruožų – gebėjimas sugretinti humorą ir tragediją. Toks sugretinimas verčia žiūrovus pažvelgti į savo moralines ribas ir suabejoti visuomenės normomis, diktuojančiomis, kas laikoma tinkama komedijai. Neįtikėtinai tamsios komedijos dažnai balansuoja ties plona riba tarp to, kad jos skatina susimąstyti ir giliai trikdo, trindamos ribą tarp komedijos ir tragedijos taip, kad kvestionuoja tradicines žanro konvencijas.
Tokių komedijų poveikis žiūrovams yra daugialypis, nes šie kūriniai gali sukelti stiprias emocines reakcijas ir intelektualinį įsitraukimą. Viena vertus, tamsios komedijos gali paskatinti žiūrovus iš naujo įvertinti savo požiūrį į sudėtingas temas, paskatinti juos susidurti su nepatogiomis tiesomis ir suabejoti tam tikromis temomis taikomais visuomenės tabu. Pateikdamos šias temas komiškame kontekste, neįtikėtinai tamsios komedijos gali sukelti nepasitikėjimo jausmą, kuris skatina žiūrovus persvarstyti savo išankstines nuostatas ir prietarus.
Tamsaus humoro komedijos yra sudėtingas ir daugialypis žanras, kuris meta iššūkį visuomenės normoms ir lūkesčiams, atspindi ir kritikuoja to meto kultūrines ir socialines problemas. Nors šios komedijos gali išprovokuoti susimąstyti ir įtraukti žiūrovus į svarbius pokalbius, joms taip pat tenka atsakomybė atsargiai ir apgalvotai nagrinėti jautrias temas. Žiūrovams ir toliau žiūrint neįtikėtinai niūrias komedijas, svarbu kritiškai išnagrinėti, kaip šie kūriniai veikia mūsų suvokimą ir požiūrį į tamsesnius žmogiškosios patirties aspektus.
10. „Ačiū, kad dalijatės“ (Thanks for Sharing, 2012)
Akivaizdu, kad kuriant „Ačiū, kad dalijatės“, pirmąjį filmą, kurį režisavo Stuartas Blumbergas, buvo daug galvojama ir rūpinamasi. Nesunku įsivaizduoti ilgas, apgalvotas Blumbergo ir jo paties scenarijaus bendraautoriaus Matto Winstono diskusijas apie priklausomybės prigimtį ir tai, kaip ji būtų susijusi su kiekvienu filmo veikėju. Filmo „Ačiū, kad dalijatės“ tonas: nuoširdus, kukliai tyrinėjantis, neabejotinai protingas, bet itin smerkiantis kai kuriuos jo veikėjus.
„Ačiū, kad dalijatės“ prasideda, kai Adamas (akt. Markas Ruffalo) tik su apatinėmis kelnaitėmis klūpo prie savo lovos. Greitai paaiškėja, kad jis meldžiasi, o jo religija, pasirodo, yra dvylikos žingsnių sveikimo bendruomenės. Kai Adamas vaikšto Manheteno gatvėmis, jį vis aplanko seksualios reklamos ir pro jį praeinančios seksualios moterys, ir, jo požiūriu, visa tai yra pagunda „iškristi iš vėžių“.
Adamas laiko save priklausomu nuo sekso. Laikydamasis savo guru Maiko (akt. Timas Robbinsas) taisyklių, Adamas penkerius metus su niekuo nesimylėjo ir net nesimasturbavo. Pagal Maiko programą lytinius santykius galima turėti tik tada, kai esi išsprendęs savo seksualinės priklausomybės problemas, o kai tai padarai, lytinius santykius gali turėti tik tada, kai esi įsipareigojęs. Visa tai skamba griežtai, net groteskiškai puritoniškai, tačiau Blumbergas į Maiko pasaulėžiūrą žiūri kantriai, tačiau labai „nerimtai rimtai“.
Pirmoji filmo „Ačiū, kad dalijatės“ pusė rutuliojasi ne visai komiškame, bet ir ne visai rimtame pasaulyje, tarsi Blumbergas savo filmą traktuotų kaip pacientą, kuriam bet kurią minutę gali atsinaujinti liga. Antroje filmo pusėje prasideda gana sunkios dramatiškos scenos, susijusios su fiziniu smurtu ir emociniais sukrėtimais, kurioms kruopščiai pasiruošta rašant ir vaidinant, ir galima žavėtis, kaip meistriškai buvo kuriamos šios scenos, kartu atmetant jų galutinį tikslą.
„Ačiū, kad dalijatės“ – tai filmas, kuris buvo suplanuotas iki paskutinės detalės, ir jam praverstų kur kas daugiau nenuspėjamumo, kur kas daugiau nepastovaus gyvenimo. Iš visų aktorių čia mažiausiai patirties turi popdainininkė Pink, tačiau šiame filme ji geriausia aktorė: natūraliai, šiek tiek šiurkščiai, šiek tiek nestabiliai, Pink, instinktyviai žino, kaip elgtis prieš kamerą, tiesiog apsimesdama, kad ten jos nėra.
Sužinoję apie Adamo savęs išsižadėjimą, vis laukiame didžiojo atskleidimo, seksualinio nuopuolio, atvedusio jį į šį gyvenimo etapą, tačiau tai, ką jis pasakoja savo naujai draugei Febei (akt. Gwyneth Paltrow), atrodo nieko blogo. Jis miegojo su keliomis prostitutėmis ir tuo pat metu turėjo kelias merginas. Pagal šį standartą labai daug heteroseksualių vyrų Manhetene galėtų būti laikomi priklausomais nuo sekso.
Kita vertus, Neilas (akt. Džošas Gadas) yra vyrukas, kuris čiupinėja moteris metro. Jis su niekuo nesimyli, tačiau turi rimtų ir kriminalinių problemų dėl seksualinių impulsų kontrolės, tačiau filmas susuka sau mazgus, paversdamas jį vaikinu, už kurį galima sirgti, nors tai, ką matėme apie jo elgesį pirmosiose scenose, rodo daug tamsesnę kryptį.
Taigi turime vieną personažą (Adamas), kuris griežtai baudžia save dėl menkos priežasties, kitą personažą (Neilas), kuris elgiasi labai blogai, bet, regis, lengvai išsisuka nuo pasmerkimo, ir trečią personažą (Maikas), kuris švelniai pašiepiamas dėl savo dvylikos žingsnių pamokymų, bet taip ir neištyrinėjamas dėl savo silpnybių, kurios privedė prie susvetimėjimo su sūnumi Deniu (akt. Patrick Fugit).
„Ačiū, kad dalijatės“, perėjome į erą, kai seksas be jokių įsipareigojimų demonizuojamas kaip žemesnė pragaro pakopa. Taip, seksas yra pavojingas, ir taip turėtų būti. Moterys gali pastoti, galima užsikrėsti ligomis, o nesusikalbėjimas tarp atsitiktinių partnerių gali sukelti itin dideles traumas, kas ir nutinka, kai Adamas į filmo „Ačiū už pasidalijimą“ pabaigą atlieka nedidelį vaidmenų žaidimą su jaunąja Beke (akt. Emily Meade). Deja, seksualiniai vaidmenų žaidimai taip retai rodomi amerikiečių filmuose, kad dėl to, kaip suvaidinama ši bjauri scena, atrodo, jog potraukis vaidmeniniams seksualiniams žaidimams gali būti tik pažeistos psichikos rezultatas. Filmas „Ačiū, kad dalijatės“ yra gerai sukurtas, bet tai nereiškia, kad turėtume patikėti jame pateikiamu sekso patologizavimu pagal sveikimo ir konformistinio grupinio mąstymo prizmę.
9. „Nes jai labai rūpi“ (I Care a Lot, 2020)
Teismo paskirti ir pripažinti atstovai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi bei profesionalūs. Tačiau Marla Greison už stilingos išvaizdos ir žydrų akių slepia tamsiąją pusę, kuri yra šio filmo pagrindinė ašis. Turtų ir įtakos siekis vieną dieną šiai globėjai prišauks rimtus nemalonumus.
2020 m. tarptautiniame Toronto filmų festivalyje žiūrovai išvydo šį kino kūrinį, prilygstantį tiek komedijų, tiek trilerių žanrui. Kai kurie kritikai teigia, jog ,,I care a lot“ turi siaubo filmo elementų dėl kurstomos įtampos bei vaizduojamo smurto. Filme nagrinėjamos itin aktualios temos, kurios nesunkiai prikaustys prie ekrano besidominčius finansais, būstu bei socialinėmis garantijomis. Turinyje kūrybingai vaizduojami visuomenės aferistai, kurie piknaudžiauja senjorų aklu pasitikėjimu ir mėginimais pasisavinti globotinių per gyvenimą sukauptus materialius turtus. Kino kūrinyje netrūksta ir šiomis dienomis itin tendencingų tematikų: feminizmo bei netradicinės seksualinės orientacijos aspektų, kurie suteikia filmui įvairiapusiškumą. Filmas sulaukė daug pozityvaus grįžtamojo ryšio dėl unikalių personažų ir profesionalaus jų perteikimo. Rosamund Pike, kuri įkūnija filmo centre atsidūrusios aferistės, globėjos Marlos Greison vaidmenį, gavo ,,Auksinio gaublio“ statulėlę už išskirtinę vaidybą. Abejingų nepaliko ir žymusis Peter Dinklage, idealiai perteikęs Rusijos mafijos karalių Romanovą Luniovą. Pagrindinis filmo kūrėjas Jonathanas Blakesonas 2009 m. taip pat yra parašęs ir režisavęs kriminalinį trilerį ,,Disappearance of Alice Creed“.
Siužete pasakojama apie Marlą Greison, kuri gyvenimui užsidirba globodama vyresniuosius piliečius, kurie dažnai lieka be sutuoktinio, susigadina sveikatą ar neišgali pilnavertiškai pasirūpinti savu būstu. Globėja nuolat ieško naujų taikinių, renka informaciją bei kreipiasi į teismą dėl globos leidimo. Globotiniams Marla išreiškia begalinį susirūpinimą ir tuščias kalbas, žadančias pagalbą ir socialinę paramą. Kartu su savo verslo partnere, asistente ir numylėtine Fran‘e (vaidina Elza Gonzalez) dirba išvien, kad idealiai sutvarkytų biurokratinius dalykus ir užtikrintų “švarią“ veiklą. Vieną dieną gaunama informacija apie pasiturinčią pensininkę Jennifer Peterson (vaidina Dianne West), kuri neturi nei vyro, nei kitų artimųjų. Kartu su gydytojo pagalba suklastojamas pažymėjimas, melagingai liudijantis apie Jennifer senatvinę demenciją ir smegenų sutrenkimą. Teismo šalininkai, gavę šią padirbtą pažymą, suteikia teisę Marlai Greison tapti asmenine Jennifer globėja ir padėti valdyti jos sukauptą turtą. Netrukus Marla su savo asistente pradeda įvedinėti savą tvarką ištaiginguose Jennifer namuose, kuomet pensininkė perkeliama į specialios priežiūros įstaigą. Merginos pradeda pardavinėti baldus, automobilį ir kitas brangenybes. Tuomet pasirodo Jennifer sūnus Romanas, esantis kriminalų pasaulio lyderis ir pradeda tyrinėti situaciją bei susisiekia su Marla. Pastaroji ima gintis nuo atakų šantažuoti, tačiau už tai jai teks sumokėti didžiulę kainą. Moterys net nesusivokia, jog Jennifer toji lengva auka, kurią jos greitai užmirš. Žiūrovų laukia ne vienas rodomas ažiotažas ir staigus ploto vingis.
Filmas pritraukia aktualiomis, nepatogiomis temomis, apie kurias visuomenėje diskutuojama itin dažnai. Rodomas dokumentų falsifikavimas, garbės ir pinigų troškimas, biurokratijos palaužtas sveikatos priežiūros sektorius, vyresniųjų nuvertinimas, asmens teisių pažeidimai bei visuomenės sumaterialėjimas. Scenarijus drebina ir tuo, jog perteikiamos visuomeninės neteisybės, leidžiančios kai kuriems savavališkai pasipelnyti. Nors dalis siužeto perteikiama komiškai, personažų poelgiai ir gvildenamos gyvenimiškos problemos žiūrovą priverčia įsitempti ir vietomis nuliūsti. Verta užsiminti ir apie tai, jog pagrindiniai personažai yra aktyvios ir sumanios moterys, kurios atsiduria pasakojimo centre, o ne paliekamos antrame plane.
Čia jos tam tikra prasme apibūdinamos kaip pagrindinės herojės, o ne vyrų kompanionės, prisitaikančios prie sąlygų ar atitinkančios aplinkos puošimo paskirtį. ,,I care a lot“ moteriškumą traktuoja ne vien kaip neblėstantį grožį ar švelnumą, bet kartu ir charizmą, veiklumą bei šiokią tokią agresiją. Būtent taip čia pasireiškia feminizmo idėjos. Marlos personažas yra negailestingas, palaikantis kapitalistines idėjas. Jis koncentruojasi į brutalumą ir ryžtą. Vienoje įtemptoje akistatoje ji išreiškė savo užsispyrimą ir charakterį: ,,Kad pasisektų šioje valstybėje, reikia būti drąsiam, kvailam, negailestingam ir susikaupusiam. Nes žaisdamas sąžiningai ir būdamas bailiu niekur nepapulsi. Tai tik tave užmuš“. Kritikai taip pat išsakė, jog ,,I care a lot“ prilygsta idealiam lesbiečių filmui, skleidžiančiam “girl power“ judėjimą dėl rodomo dviejų homoseksualių aferisčių bendradarbiavimo.
Kino kūrinys įgavo R tipo apribojimą dėl įvairių vizualizacijų. Filme rodoma išties gyventojams nepalanki situacija slaugos namuose, kuriuose jie turi prastas susisiekimo galimybes, vyrauja apgavystės ir psichologinis smurtas. Taip pat vaizduojama ir tai, kaip senjorai praranda savo gyvenimo kontrolę ir jų likimas atsiduria pavojingų asmenų rankose. Žiūrovai mato ne vien psichologinį, bet ir fizinį smurtą, kuris vietomis naudojamas prieš moteris. Asmens pagrobimas, kankinimas, trenksmai, šūviai bei kruvinos žaizdos vieniems kelią siaubą ir priverčia manyti, jog tai ne vien lengvo turinio kriminalinė komedija. (Erika Girdauskaitė)
8. „Nedidelė paslauga“ (A Simple Favor, 2018)
„Nedidelė paslauga“ – gana subtiliai balansuoja. Tai trileris, pasakojamas su plačiu humoro jausmu (kartais net šmaikštus). Vienas klaidingas žingsnis galėjo būti pražūtingas, nes filmas taptų savęs sureikšminimu, bandymu būti „aktualiu“ arba, dar blogiau, tiesiog nuobodžiu. Tačiau Paulo Feigo režisuota „Nedidelė paslauga“ žino savo ribas ir jose laviruoja. Filmas ne tik įtemptas, bet ir juokingas. Jis įžvalgiai pasakoja apie moterų tarpusavio žaidimus, tačiau nesistengia būti reikšmingas. Jis nesistengia „kažką pasakyti“ apie tai, „kaip mes dabar gyvename“ ar panašiai. Koks palengvėjimas žiūrėti filmą, nebijantį išsiduoti.
Smagiai stilizuota pradžios titrų seka (kurią sukūrė Davidas Claytonas) iškart mums praneša, kad tai nebus niūrus trileris sukurtas pagal knygą. Įrašai primena septintojo dešimtmečio komedijas ar šnipų gaudynes, juose matome vienspalvius batelių ir rankinių vaizdus, judančius kampuotomis iškirptomis formomis, tai – akivaizdus vartojimo koliažas, už kurio skamba viena iš daugelio klasikinių prancūzų popmuzikos dainų. Nuotaikos kūrimas yra vienas svarbiausių filmo kūrimo aspektų, tačiau daugelyje filmų iš pat pradžių nepavyksta sukurti tinkamos nuotaikos, tačiau Džesikos Šarzer (angl. Jessica Sharzer) filmas, Darsės Bel (angl. Darcey Bell) romano adaptacija, puikiai žino, ką reikia daryti, kad sukurtų nuotaiką viskam, kas vyks vėliau.
Anna Kendrick vaidina Stephanie Smothers, vienišą mamą, kuri veda populiarų „vlogą“, kuriame dalijasi receptais, tėvystės patarimais ir pasidaryk pats vaizdeliais. Ji yra „A“ tipo asmenybė, pernelyg daug savanoriauja sūnaus mokykloje, todėl kiti tėvai jaučiasi lyg atsipalaidavę. Per porą greitų scenų paaiškėja, kad Stephanie beveik neturi draugų… kol į jos gyvenimą neįžengia Emilija Nelson (akt. Blake Lively), kurios sūnus lanko mokyklą kartu su jos sūnumi. Emilija turi įtakingą darbą „mieste“ (Niujorke) ir, pasiėmusi berniukus iš mokyklos, įkalba Stephanie išgerti po martinį. Jos sėdi Emilijos rūmuose su stiklinėmis sienomis ir girtauja. Stephanie yra tiesiog apakinta. Nesunku suprasti, kodėl. Emilija yra atsitiktinai nuostabi, dėvi aukštakulnius ir dryžuotus kostiumus su auksinių laikrodžių grandinėlėmis. Emilija keikiasi kaip jūreivis (net vaikų akivaizdoje) ir kalba tiesiai švisiai: ji žiūri tiesiai į Stephanie, intymiai, padrąsinančiai. O Stephanie negali patikėti, kad buvo „išrinkta“ būti šios pasakiškos būtybės drauge.
Nors Emilijos elgesys rodo tam tikras „raudonas vėliavėles“, tačiau Stephanie jų nepaiso. Emilijos grožis – tai dūmų uždanga, slepianti bauginančią ir nepastovią asmenybę, vieną akimirką šiltą ir padrąsinančią, kitą – šiek tiek bauginančią. Stephanie nuolat dėl visko atsiprašinėja, o Emilija liepia jai liautis: „Tai šūdinas moteriškas įprotis.“ Ir ji teisi. Emilija visada išlaiko Stephane šiek tiek išvestą iš pusiausvyros. Abi aktorės čia įjungia aukštą pavarą. Kendrick tokia nerangi, kad norisi, jog Stephanie tiesiog atsipalaiduotų, bet būtent dėl jos nerangumo juosta tokia juokinga. O Blake Lively – negailestinga ir žavinga, seksuali ir atsiskyrusi, visiškai destabilizuojanti tiek vyrus, tiek moteris. Tai puikus vaidmuo Lively.
Ir tada Emilija dingsta. Iškviečiama policija, o Stephanie atsiduria dėmesio centre kaip „geriausia Emilijos draugė“. Ji padeda Emilijos vyrui Šonui (akt. Henris Goldingas) su vaikais, palaiko jį sielvarto ir nerimo metu ir pateikia naujausią informaciją savo „vloge“ (jos sekėjų skaičius gerokai šokteli). Tačiau pamažu Stephanie ima svarstyti, ar čia nevyksta kažkas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ką iš tikrųjų ji žino apie Emiliją? Kas yra Emilija? Net jos vyras savo žmoną vadina „gražiu vaiduokliu“. Neįvertinta ir išjuokta, įbauginta šalto Emilijos žvilgsnio, Stephanie atranda stiprybės, kurios nežinojo turinti, ir juosta sklandžiai pereina į „Stephanie: mergina detektyvė“. Ji bando sudėlioti Emilijos praeitį, ieško įkalčių. Visa ši situacija tokia džiuginanti, nes Stephanie yra ta pati putli pervargusi mergina, tik dabar ji šliaužioja po butus ir biurus, įsilaužia į dokumentų spintas, daro tai, ko niekada nemanė darysianti – arba galinti daryti.
Viena iš Paulo Feigo, kaip režisieriaus, dovanų – dirbti su stipriomis charizmatiškomis moterimis, suteikiant joms erdvės, kad jos galėtų pasipuikuoti, dirbti viena su kita, būti bendrakūrėjomis. Jo požiūriui palikta vietos, erdvės elgesiui, humorui, spontaniškumui. „Nedidelė paslauga“ turi sudėtingą siužetą, daug netikėtų siužeto vingių ir keletą išties šiurpių scenų, bet nesijaučia, kad jis būtų pernelyg suplanuotas. Ne veltui filmo garso takelyje dominuoja prancūziškos popmuzikos dainos. Filmo siužetas turi panašumų su „Dingusia mergina“ (angl. Gone Girl“, bet tuo palyginimas ir turėtų baigtis. „Dingusi mergina“ į save žiūrėjo labai rimtai, o šis filmas visai nežiūri į save rimtai. Ir tai yra gerai.
7. „Žaidimų vakaras“ (Game Night, 2018)
„Žaidimų vakaras“ yra pakankamai sumanus filmas, kuris gali mėgautis absurdu ir nesivarginti bandydamas daug nuveikti su menkais dramatiškais ir (arba) sentimentaliais elementais. Personažai kuriami per komediją ir neviršija to, ko reikia, kad viskas rutuliotųsi toliau. Režisieriai Johnas Francis Daley ir Jonathanas Goldsteinas nepamiršta, kad tai yra komedija ir kad žmonės atėjo į teatrą tam, kad juoktųsi – ir būtent tai jie daro.
Filme susipažįstame su penkių draugų grupe, kurie reguliariai renkasi į žaidimų vakarus – renginius, kuriuose žaidžia įvairius žaidimus, pradedant RISK, Monopoliu ir baigiant šaradomis. Maksas (Jasonas Batemanas) ir Annie (Rachel McAdams) yra laimingai susituokusi viduriniosios klasės priemiesčio pora, kurios romaną paskatino abipusis konkurencingumas. Prie jų prisijungia dar vieni sutuoktiniai Kevinas (Lamorne’as Morrisas) ir Michelle (Kylie Bunbury) bei neryškus vienišas Annie draugas Ryanas (Billy Magnussenas). Kiekvieną savaitę Ryanas atsiveda vis kitą merginą. Šį kartą tai stebėtinai šmaikšti Sara (Sharon Horgan), airių mergina, kuri įnešė klasikinio prieskonio. Dalyvauja ir perdėtai pareigingas Makso brolis Bruksas (Kyle Chandler), kuris viską turi daryti geriau, stipriau ir greičiau už savo brolį. Galiausiai, iš šono žvelgia niūrus kaimynų policijos pareigūnas Garis (Jesse Plemons), kurio negyva asmenybė lėmė, kad jis nebėra kviečiamas. Jis trokšta, kad tie kvietimai vėl sugrįžtų, net jei jam tektų padaryti ką nors ekstremalaus, kad tai užtikrintų.
Nebūdamas „nuobodžių“ žaidimų gerbėjas, Brooksas sugalvoja kažką didesnio ir drąsesnio. Žaidimo taisyklės laisvai grindžiamos žmogžudystės paslapties vakarėlio koncepcija, todėl reikia pagrobti žmogų, o likusiems dalyviams varžytis, kaip jį išgelbėti. Deja, kai pas Brooksą atvyksta grobuonys, paaiškėja, kad tai tikras pagrobimas. Taigi, kol dvi poros seka klaidingais įkalčiais, Maksas ir Annie persekioja Brooksą pagrobusius vyrus ir, vis dar manydami, kad viskas juokinga, puola į ataką su ginklais (tiesiogine prasme). Tik tada, kai Maksas nušaunamas, jie supranta, kad čia gali būti ne tik žaidimas. Nuo to momento viskas tampa vis kvailesnis, su veiksmo siužetais, kuriuose juokiamasi iš veiksmo siužetų, ir daugiau filmų nuorodų, nei galima prikišti lazdą. Visa tai ir netikras epizodinis vaidmuo, kuris tampa vienu iš protingiausių filmo momentų.
Nors scenarijus nėra apgaulės šedevras, jame yra keletas protingų posūkių, kurie suteikia aktoriams medžiagos dirbti, o režisieriams – galimybę žaisti su žiūrovais. Kai kurios pasakojimo vingrybės nuspėjamos, bet bent viena gali būti nenuspėjama, ir net jei atspėsite visus netikėtumus, „Žaidimų vakaras” yra pakankamai juokinga, kad tai nebūtų didelis trūkumas.
Jasonas Batemanas puikiai tinka šiam vaidmeniui; režisieriai tikriausiai nuo pat pradžių galvojo apie jį. Tarp jo ir Rachel McAdams užsimezgė lengva chemija, kuri suteikia jų bendravimui daugiau bičiuliškumo nei romantiškumo. Jesse Plemonsas vagia scenas, vaidindamas švytintį Garį; niekada negalime nuspręsti, ar jis piktavalis, ar tiesiog neišvaizdus, ir filme gerai paskirstytos jo scenos, kad nesukeltų perdozavimo. Šiek tiek Gario yra juokinga; daug Gario taptų erzinančiu. Daly ir Goldsteinas (kartu su scenarijaus autoriumi Marku Perezu) rado tinkamą šio ingrediento kiekį.
6. „Meniu“ (The Menu, 2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne? (Dora Žibaitė)
5. „Balsai“ (The Voices, 2014)
Ta pati režisierė, kuri sukūrė ir „Persepolį“ (2007) įrodė, jog jos kūrinių diapazonas platus. Filme „Balsai“ atsakytas senas klausimas: „O kas jeigu, Daktaras Dolitlis galvotų kaip žudikas ir turėtų nenumalšinamą kraujo troškimą? Rajenas Reinoldsas įkūnija vyrą, vardu Džeris, kuris girdi įsivaizduojamus balsus, sklindančius iš jo katino ir šuns. Deja, šie balsai su sutiktais žmonėmis jį skatina elgtis ne svetingai, o žudikiškai.
Priešingai, nei anksčiau paminėti filmai, šiame yra vienas aspektas, kuris ir padeda ir gadina jį. Tamsiosios filmo akimirkos yra ypač liūdnos ir grėsmingos, o dėlto sunku palaikyti Džerį. Nors brutaliai žiaurus filmas kartais atrodo juokingas ir primena kitą brutalią komediją „Piktieji numirėliai 2“ (Evil Dead II, 1987), tačiau filmo aplinką veikia sunkios akimirkos, kurios kartais užgožia humorą. Kad ir kaip bebūtų, kraštutinis žiaurumas bent įrodo, kad filmo niekas neriboja. Juostoje esanti brutalumas nei kiek nepateisina Džerio veiksmų ir tarsi sufleruoja sunkią mintį, kad žudymas jam teikia malonumą.
Kalbant apie Džerio katiną ir šunį, kurie simbolizuoja velnią ir angelą ant jo pečių, galime vadinti nuoširdžiai juokinga idėja. Galiausiai, Reinoldsas stebina stipria vaidyba ir personažu, kuris spinduliuoja žmogiškumu, bet pro jo nedorus poelgius prasiveržia humoro versmė. Nors filmas „Balsai“ turi trūkumų, tačiau jis nuvertintas ir nusipelnė dar vieno šanso sužibėti.
4. „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin, 2022)
Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?
Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?
Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.
Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.
Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.
Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.
Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes. (Dora Žibaitė)
3. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019)
Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (Gediminas Jankauskas)
2. „Dieve, palaimink Ameriką“ (God bless America, 2011)
Visų pirma kas ateina į galvą susipažinus su Bobcat Goldthwait kriminaline komedija „Dieve, laimink Ameriką“ tai, kad šis filmas labai teisingas. Filmas tiesiog skleidžia tiesą. O tiesa ta, kad dabar didžioji dalis išsivysčiusių ar besivystančių valstybių gyventojų gyvena pačiais geriausiais laikais. Neįtikėtinais laikais.
Tačiau šiuo neįtikėtinu laikotarpiu, šiame neįtikėtiname pasaulyje gyvena būrys išlepintų, nežinančių ko nori, nieko nevertinančių ir nesuvokiančių kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena idiotų. Bobcat Goldtwhait pateikia ironijos ir idiotizmo kupiną kasdienybę, su kuria susiduria kiekvienas iš mūsų.
Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Režisierius itin meistriškai pateikia kasdienybės tuštumą, ypač žmonių tuštybę, kurios dėka visa aplinka panašėja į kažkokį nevykusį šou. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai.
Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį. Nevertini to, ką turi? Na, tuomet tu nevertas gyventi. Pykšt ir ramu. Ir pasauliui į naudą, ir pačiam ant dūšios geriau. Prie šio Frenko sumanyto, tiksliau išprovokuoto pačio gyvenimo, plano prisideda ir keistoka (todėl įdomi) paauglė Roksi. Pats Frenkas nelabai pageidauja jos kompanijos, tačiau mergiotės būta atkaklios, todėl ši keista pora sulimpa ir pradeda aplinkos valymą.
Taigi, Frenkas sprendžia kas vertas gyventi, kas ne. Kitaip sakant jis atlieka aukščiausiojo vaidmenį, kuris kažkodėl tai laimina. Laimina ir pelijantį iš vidaus žmogų, laimina ir Frenko sumanytą teisingumą. Anas laimina viską. Taigi Frenko rankos atrištos. Čia jau atsiranda dar vienas režisieriaus siunčiamas klausimas: „kiek tavo manymu aplinkui slankioja žmogystų nevertų gyventi?“. Aišku, žinoma, be abejo, kas mes tokie, kad spręstume kas nusipelnė gyventi, o kas ne. Ir vis tik, kaip dažna tai daro kiekvienas žmogus, kiekvieną dieną.
Priežastis to fakto, kad žmonės, kaip vilkai nepuola vienas kitam į gerkles (kartais aišku taip nutinka) yra ta, kad įstatymai to neleidžia. Galima aiškinti viską iš moralinės pusės, kad neva žmogus iš prigimties geras ir visą kitą, tačiau jei žmogžudytės būtų leidžiamos ir netgi nelabai peiktinos arba draudžiamos tik kaip koks rūkymas (negalima žudyti kavinėse ir viešajame transporte, bauda už žudymą viešoje vietoje iki 50 litų ir t.t) jos sparčiai paplistų didesniu mastu. Net jeigu koks užkietėjęs gyvybės vertintojas atsisakytų ką nors nudaigoti, vėliau jaustų aplinkinių spaudimą ir ko gero kokį tai vieną kitą erzinantį padarėlį pribaigtų.
Frenko vaidmenyje sutinkame Joel Murray, kuris šiaip jau nėra pirmo ryškumo žvaigždė, tačiau čia labai tinka. Niūrus, išraiškingas, šaltas, bet emocionalus. Šiame personaže, šiame aktoriuje sutelpa viskas ko reikia, norint atskleisti filmo nuotaiką ir ryškiai nupiešti Frenko asmenybę.
Labai maloniai susižiūri ir Tara Lynne Barr. Aktorė skleidžia įdomų misticizmą ir sukelia smalsumą. Nors Roksi kaip personažė nėra pati sudėtingiausia, tačiau vis tik, kaip byloja lietuviški filmai, įmanoma nesusitvarkyti ir su pačiu lengviausiu vaidmeniu. Šiuo atveju Tara Lynne Barr susitvarko labai gražiai ir, todėl bendras Joel Murray ir Tara Lynne Barr duetas dera labai harmoningai.
„Dieve, palaimink Ameriką“ tai ironiškai sarkastiška ir dar cinizmu užsikrėtusi kriminalinė komedija, kuri gali susižiūrėti ne visai maloniai, tačiau įspūdis vis vien išlieka teigiamas. Bent jau turėtų toks išlikti, jeigu nepramesit tos teisingos režisieriaus žinutės. (Raminta Česnaitė)
1. „Bernis“ (Bernie, 2011)
Vienintelis šiame sąraše esantis filmas, pagrįstas tikra nusikaltimo istorija, „Bernis“ yra apie Bernį Tydį (Džekas Blekas), mylimą laidotuvių planuotoją Kartaginos miestelyje, Teksase. Su laiku, Bernis susibičiuliauja su turtingiausia ir šlykščiausia Kartaginos gyventoja Mardžerė Nadžent (Širlė MakLein). Galiausiai, Mardžerę randa šaldiklyje negyvą ir pradeda tyrimą dėl kaltininko.
Filmo metu parodomi interviu su Kartaginos gyventojais, kurie apibūdina Bernį, kaip pasiaukojantį vyrą, o apie Mardžerę atsiliepia paniekinamai. Ekscentriški, mažo Teksaso miestelio interviu dalyviai sukelia daug juoko, kartais besielgdami kaip keistas, bet svetingas Graikų choras.
Beje, filme Džekas Blekas atlieka vieną geriausių pasirodymų savo karjeroje. Blekas vaidina Bernį – mielą vyrą, kurį, tikriausiai, išprovokavo pavydi ir valdinga Mardžerė. Nors jo veiksmai neatleistini, juoką kelia tai, kaip jis naudoja jos (o ne savo) pinigus labdarai ir dalyvauja savanoriškose veiklose. Režisierius Ričardas Linkleiteris sumaniai atskleidžia Bernio minčių ypatybes ir išlaiko aiškią liniją tarp šmaikštumo ir žiaurumo. Filme „Bernis“ komedija nėra vaizduojama taip akivaizdžiai, kaip kituose filmuose sąraše, bet žiūrovams, kurie geba įžvengti ir žiaurumą ir humorą, bus akivaizdu, kad tai puikiai sukurptas filmas.
