Šiuolaikinio dažniausiai „pikto socialinių medijų turinio“ vandenyne itin išsiskiria vienas žmogus – Natalie Wynn, populiaraus kanalo „ContraPoints“ autorė. Ji nebijo aštriai pasisakyti, nevynioja į vatą, o į visas šiuolaikinio pasaulio politines problemas žiūri nestandartiškai ir pakankamai objektyviai.
Nemeluosime, vadinti Natalie Wynn tik „youtubere“ atrodo per maža. Platformoje, kurioje gausu makiažo pamokėlių, vaizdo žaidimus žaidžiančių vaikinų, siaubingų komedijų ir sąmokslo teoretikų, Wynn, kurios „YouTube“ kanalas vadinasi „ContraPoints“, yra išties originali: provokatorė, apžvalgininkė ir kovotoja… Jos vaizdo įrašai – politinio pobūdžio, tačiau juos žiūrint jaučiamasi kaip teatre – juose daug kostiumų keitimosi, dramatizmo ir nuorodų į filosofus bei akademinius tekstus. Ji nuo diskusijos apie dainininkę Taylor Swift prie Wittgensteino pereiti gali vos vienu vėduoklės mostu. Aštraus proto, pastabi ir juokinga – ji lyg komikė, kuri savo šmaikštumu naudojasi siekdama atskleisti fanatizmą, nūdienos problemas ir priversti žmones ištirti savo išankstines nuostatas.
Ji taip pat yra translytė moteris ir dažnai kalba apie translytiškumo tapatybę ir teises. Ji nebijo neatitikti visuomenės normų, kitų įsivaizdavimo apie tai, ką ji turėtų galvoti, kaip atrodyti ir dėl to susilaukia nemažai ir kritikos, ir liaupsių. Dar 2016 m. pradėjusi savo veiklą „ContraPoints“ turi daugiau nei 1,77 mln. prenumeratorių. Jos vaizdo įrašai per pastaruosius metus sulaukė dešimčių milijonų peržiūrų. Tai tikrai labai įdomi asmenybė, su kuria norime jus supažindinti artimiau, todėl apžvelgsime penkis kūrėjos „Youtube“ vaizdo įrašus.
Pirmasis vaizdo įrašas, kurį norime aptarti, Natalie Wynn „Youtube“ platformoje pavadintas „Opulence“, lietuviškai mes šį žodį žinome kaip „turtingumas, prabanga, gausumas“. Čia įžvalgioji Wynn pasakoja, kaip gausos ir turtų estetika buvo puoselėjama ir įsisavinama visais laikais, visoje visuomenėje. Visų pirma sužinome, kad „prabangos skonio“ asmenys išmoksta pagal savo auklėjimo socialinę klasę. Su tuo „skoniu“ ateina ir visas suaugusiųjų bagažas: snobizmas, apsimetinėjimas ir pasipūtimas. Daugelis žmonių tikrai trokšta tik brangakmenių malonumo ir nieko daugiau, tačiau tai jų turtingais nepadaro.
Amerikietiška svajonė… nors tikriausiai reiktų sakyti gryni pezalai ir tik rožiniai akiniai… Didžioji dauguma tos svajonės nepasiekia, nes ji – neįmanoma… Pati Natalie pasako tokią įžvalgą, kurios mintį tikrai supras kiekvienas: „Jei visi busime turtingi, tai kas po galais valys mūsų auksinius klozetus?“ Taip, mums visiems patinka daiktai. O dar jei jie prabangūs… Mums patinka blizgantys daiktai… bet ar tai nėra tik vartotojiškumas? Na, iš tiesų reikia suprasti, kad visa ta vadinamoji prabanga mums teikia paprastą, vaikišką malonumą. Tačiau suaugusiųjų realybė yra tokia, kad prabanga – daugiau nei blizgesys ir spindesys, ji turi socialinį kontekstą, ji paprastai kažką reiškia… O dar paprasčiau: suskirsto mus į socialinius sluoksnius.
View this post on Instagram
Vaizdo įraše, kuris paminėsime, atrodo kaip tikras meno kūrinys, užduodami kritinį mąstymą sukeliantys klausimai ir, žinoma, duodami atsakymai, pavyzdžiui: „Kodėl Donaldo Trumpo butas atrodo taip, lyg Liberace būtų vedęs Turkmėnistano diktatorių, kuris persikėlęs į sūrio pyragų fabriką? Na, nes jis bando pasiųsti žinutę, galbūt pasauliui, galbūt sau. Jis nori pasakyti: „Štai! Aš esu nugalėtojas, labai stabilus genijus, turintis vieną iš aukščiausių intelekto koeficientų“. Galingi žmonės dažnai naudoja prabangą savo galiai simbolizuoti – nuo Egipto faraonų iki Prancūzijos karalių ir net kuklių didžiųjų pasaulio religijų tarnų. O Amerikoje turtingumas konkrečiau reiškia ne tik valdžią, bet ir sėkmę, tai trofėjus, kuriuo pasauliui parodai, kad pasiekei amerikietiškąją svajonę.
„Įsiklausyk, Amerika, mes gyvename visuomenėje – šampano burbuliukų, blizgučių ir brangių ikrų svajonių visuomenėje, ne alpinistų, o… griebėjų visuomenėje. Perfrazuojant Ianą Danskiną, galbūt kiekvienas gali pasiekti amerikietišką svajonę, bet kiekvienas ir negali. Ir iš tiesų dauguma žmonių to nepasiekia.“ – teigia Wynn.
Na, ir kodėl gi žmonės tokie? Jie nori turėti viską… Visą pasaulį… na, bet ką gi jie su juo veiks? Pinigai, pinigai, pinigai… Viskas sukasi aplink pinigus, turtus, garsius dizainerių ženklus, užtenka pasiklausyti vos poros Cardi B ar Drake‘o dainų ir įrodymą jau turite. Šiuolaikinį pasaulį valdo vartotojiškumas. Nesvarbu kiek „kimši“ žmogų, jam visada bus mažai. O blogiausia yra tai, kad „Žinote, kad būtumėte turtingas, jums nereikia turto. Nes turtingumas nėra gausa. Turtingumas yra gausos estetika. Tai estetika turėti viską.“ – sako Natalie. Tie kas neturi, visada nori turėti… Turėti daugiau, jie nori būti aukštesnės socialinės klasės, o tai asmeniui suteikia tokį žavesį, glamūrą, jausmus, bet ar to užtenka? O kartais galima ir tiesiog apsimesti, suklastoti, kad esi toks ir ne kitoks…
Glamūras, tas žmonių netikrumas, ta puikybės manija iš esmės jau visiems „per gerklę lenda“. Amerika yra sukūrusi tokią gyvenimo iliuziją, kad net šleikštu darosi. Viskas taip susaldinta, kad realybės nebeliko. Aplink vien smegenų plovimas. Žmonės šventina turtus ir prabangą, nesvarbu kokia nereikšminga ji būtų, štai toks tas mūsų XXI amžius…
Šios ir dar daug kitų su turtais, prabanga, socialinėmis klasėmis, žmonių vaizdavimu susijusių temų narpliojamos šiame Natalie Wynn vaizdo įraše:
Susipažinkite, XXI amžiaus giljotina, vadinamoji „Cancel Culture“ (liet. Atmetimo kultūra – elgesio būdas visuomenėje ar grupėje, ypač socialinėje žiniasklaidoje, kai įprasta visiškai atmesti ir nebepalaikyti žmogaus, nes jis pasakė ar padarė kažką, kas jus įžeidžia). 2020 m. pati „ContraPoints“, „Twitter“ paskyroje buvo „atšaukta/atmesta“ (angl. Canceled), todėl ji paskelbė vaizdo įrašą apie „atmetimą“. Jis trunka valandą ir keturiasdešimt minučių, ir tai tikriausiai viena iš labiausiai niuansuotų kūrėjos analizių.
Trumpai apie atmetimą, pateikiame pačios „ContraPoints“ apibrėžtį:
„Tai yra kitų bendruomenės narių gėdinimas, juodinimas ir išstūmimas iš bendruomenės. Jis prasidėjo kaip keršto strategija, skirta užtikrinti teisingumą ir atskaitomybę įtakingiems žmonėms, kurie anksčiau buvo apsaugoti nuo bet kokių pasekmių už savo veiksmus. Pavyzdžiui, judėjimas #MeToo žadėjo pasitelkti socialinės žiniasklaidos gėdinimą, kad nuverstų valdžioje esančius seksualiai priekabiaujančius vyrus, kurie negalėjo būti patraukti atsakomybėn jokiais kitais būdais. Atmetimo pažadas buvo tas, kad jis grąžins galią žmonėms, kurie jos neturėjo, ir atneš bausmę garsiems prievartautojams“ .
Toliau vaizdo įraše Natalie Wynn nagrinėja 7 „tropus“, kuriuos priskiria „Atmetimo kultūrai“. „Tropai“ jos vaizdo įraše turėtų būti suprantami kaip pasikartojančios temos ar motyvai „atmetimo“ įvykiuose. Atmetimo kultūroje įtarimas padarius pažeidimą paprastai tampa faktinio pažeidimo sinonimu. Taip bandoma ištaisyti padėtį pasaulyje, kuriame aukomis (ypač seksualinės prievartos aukomis) dažnai netikima. Šios kultūros, tikriausiai didžiausia problema – įvykių ir faktų abstrakcija. Kadangi, pašalinus konkrečias detales, klausytojui paliekama įsivaizduoti, tik ta informacija kuri „reikalinga“, tai dažnai išpučiama į didžiulį burbulą, kuris atrodo blogiau nei pirminis kaltinimas, todėl žmonės turi galimybę „loti“ dar žiauriau ir stipriau nei turėtų.
View this post on Instagram
„Esencializmas – kai nuo asmens veiksmų kritikos pereiname prie paties asmens kritikos. Mes ne tik sakome, kad jis padarė blogų dalykų, bet ir kad jis yra blogas žmogus“. – sako Wynn. Neretai, kažkokį, net menkiausią nusižengimą padarę žmonės, internete yra pasmerkiami, apipilami piktomis žinutėmis ir komentarais ir tai tikrai didelė šiuolaikinio žmogaus yda. Dabar žmogus, pajautęs žodžio internete laisvę, liejasi, plūsta ir reiškiasi, neturi nei kruopelytės atlaidumo. Žinoma, yra atvejų kai atleidimo blogą padaręs žmogus nenusipelnė, bet daugeliu atvejų asmenys „nukryžiuojami“ nesvarbu ar jo padaryta klaida žymi ar niekinė.
„Kai kurios senovės religijos moko savo pasekėjus suprasti kosmosą kaip šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kovą. Ir „atmetimo kultūra“ daro daugiau ar mažiau tą patį. Tai binarinis mąstymas: žmonės yra arba geri, arba blogi. Ir prie to pridėkime esencializmą: jei žmogus pasako ar padaro blogą dalyką, turėtume tai aiškinti kaip jo kaukės nuslinkimą, kaip trumpalaikį jo esminio blogio žvilgsnį. Ir kiekvienas, kuris nori išlikti geras, turėtų būti pasirengęs viešai pasmerkti kiekvieną, kurį bendruomenė nusprendė esant blogą. Čia iš tiesų yra kažkas distopiško: turi būti pasirengęs apkaltinti kitus žmones, kad įrodytum savo nekaltumą.?“
Taigi, žmogaus atmetimas nėra tiesiog kritika ir neretai tokie „atmetimo aktai“ sužlugdo paprasčiausią klaidą padariusiems žmonėms gyvenimus. Ne visi yra vienodai stiprūs, ne visi gali atlaikyti visuomenės spaudimą. Žmonės privalo pradėti mąstyti kokią galią turi jų veiksmai ir žodžiai. Jie turi išmokti naudotis galvomis ir objektyviai išnarplioti aplink juos supančius įvykius, o ne pulti teisti.
„Man atrodo, kad sunku įtikinti žmones, kokio stiprumo skausmą sukelia atmetimas, nes tai tiesiog sunku įsivaizduoti, jei nesi to patyręs.“ – teigia Natalie Wynn. Žmonės, susimąstykite… ką jūs pasieksite smerkdami? Ar norite smerkiamam duoti gyvenimišką pamoką? Ar norite, kad jis pasimokytų iš savo klaidų ir augtų kaip asmenybė? O dabar įsivaizduokite, kad iš tikrųjų to norite, jog kas nors pasimokytų… Įsivaizduokite, kad jums iš tikrųjų rūpi… Tai ar žmogaus „nukryžiavimas“ yra būtent TAS būdas?..
Visą vaizdo įrašą su tikrų žmonių išgyvenimais ir pavyzdžiais apie „atmetimo kultūrą“ galite pamatyti čia:
„Teisingumo vykdymo sistema“ (angl. Justice) labai panaši į „atmetimo kultūrą“. Tačiau čia žmogaus brutalioji prigimtis neapsieina vien žodžiais ir internetiniais pasmerkimais, čia kišasi ir valstybės institucijos. Kaip ir „atmetimo“ atveju, vykdant vadinamąjį „teisingumą“ žmonės džiūgauja ir nukryžiuoja kaltuosius. Žinoma, kaltinamieji šiuo atveju gauną realią bausmę. Bet iš kur visos tos bausmės kilo?
Kaip teigia Natalie Wynn jau nuo seniausių laikų žmonės baudžiami ir kenčia, kenčia nes brutalumas yra vyriškoji (čia centruojamės į vyrus, nes didžioji dauguma valdininkų yra vyriškos lyties) silpnybė. Kaip gi atkeršyti savo priešui, kuris tave pažemino? Žinoma, jis turi mirti pačia žiauriausia mirtimi! Na, per amžių amžius taip ir išsirutuliojo… Nors dabar jau žmonės žudomi humaniškiau, tai daro ne pats nukentėjusysis, čia į pagalbą skuba valstybės institucijos. Ne paslaptis, kartą atkeršijęs negali nustoti žudyti, nes tai vienintelis dalykas, suteikiantis prasmę pašvinkusiam gyvenimui.
Kaip ir buvo minėta, dabar pasaulis vien juoda ir balta… Nesvarbu kiek „blogiukų“ nužudysi, vis tiek atsiras naujų. Taip ir sukasi tas uždaras „teisingumo“ vykdymo ratas. „Šį vaizdo įrašą kuriu tuo metu, kai socialinėje žiniasklaidoje dalijamasi šimtais vaizdo įrašų apie policijos žiaurumą, o tai skatina judėjimą už policijos ir kalėjimų panaikinimą. Kartu auga internetinio budrumo kultūra, kai teisingumą į savo rankas perima „Twitter“ minios, reikalaujančios atsakomybės ir pasekmių už blogą elgesį. Visa tai kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, kokie turėtų būti blogo elgesio padariniai? Kas turėtų nustatyti šias pasekmes? Ir kokiomis aplinkybėmis? Ir kokiu tikslu? Jei panaikintume policiją ir kalėjimus, kas juos pakeistų?“ – tokie pamąstymai sukasi „ContraPoints“ galvoje.
View this post on Instagram
Kerštas ir atpildas, štai kas verčia visuomenę tokiais žiauriais padarais. Kerštas yra asmeninis kai keršija auka. Na, o dabar kerštas dažnai yra emocinis, aistros aktas. Svarbiausia – kerštas yra saldus. Na, bet jei keršto imsimės patys tapsime žudikais, todėl čia įsisuka trečioji šalis – valstybė. Valstybė šiuo atveju nei auka, nei motyvuota emocijomis ir neturi saldaus keršto sadizmo… Taigi toks kaltinamųjų baudimas tampa humanišku ir pateisinamu.
Utilitarizmas – moralės teorija, teigianti, kad teisinga daryti tai, kas sukelia didžiausią žmogaus laimės ir kančios santykį. Taigi utilitaristinis požiūris į bausmę nukreiptas į ateitį, siekiant užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams, o atpildas nukreiptas į praeities nusikaltimus, t. y. į kerštą per tarpininką. Kai kurie utilitaristiniai bausmės tikslai gali būti šie: atgrasymas, baudžiant nusikaltėlius kaip paskata kitiems nenusikalsti, nusikaltėlių įkalinimas kalėjimuose arba nusikaltėlių reabilitacija – bandymas juos išauklėti ar sudrausminti, kad jie galėtų grįžti į visuomenę. Daugelis žmonių mano, kad šie utilitariniai tikslai yra racionalesni ir moksliškesni nei bausmė, kuri yra labai pagrįsta emocijomis. Be to, utilitaristinė teisingumo idėja yra prasminga net jei netikite laisva valia.
Taigi, „Aukos kaltinimas“ yra teisingo pasaulio klaidingumo išraiška. Gaunate tai, ko nusipelnėte, todėl jei jums atsitiko kas nors blogo, to prisiprašėte. Problema, žinoma, yra ta, kad niekas nėra angelas. Šioje žemėje nėra angelų. Mes visi turime trūkumų, visi esame padarę klaidų, visi esame padarę blogų dalykų. Tai nereiškia, kad nusipelnėme mirti smurtine mirtimi. Tokia jau ta „laisvoji“ Amerika. „Viskas turi keistis. „Teisingumą vykdanti“ policija turi pasitraukti, o kartu su ja ir daugelis kitų mūsų teisingumo sistemos institucijų. Turime įsivaizduoti visiškai naują požiūrį į teisingumą. Ir, tiesą sakant, tam gali prireikti daugiau nei vieno „YouTube“ vaizdo įrašo.“ – sako Natalie.
Visą vaizdo įrašą apie teisingumo sistemą galite pamatyti čia:
Sudaryti nuomonę žmogui – lengva. Bene populiariausias Natalie Wynn vaizdo įrašas yra beveik 2 valandų trukmės apie JK Rowling istoriją kuri kritikuoja translytiškumą. Šiame vaizdo įraše Natalie mus su supažindina su garsiausia fanatike Amerikoje per visą LGBT istoriją, – tai moteris, vardu Anita Bryant.
„Ar iš tiesų kada nors buvo geras ir tinkamas laikas būti gėjumi?“ – svarsto Wynn.
1969 m. Stounvalio riaušės privertė gėjų teises įsitvirtinti nacionalinėje sąmonėje. Pirmieji pasididžiavimo paradai buvo surengti 1970 m. vasarą, o 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą pripažino psichikos sutrikimu. Tačiau tik po to, kai gėjų aktyvistai sutrikdė jų konferenciją ir šaukė: „Gėjų konversinė terapija yra kankinimas! Mes turime nenormalių potraukių, ir mes nebūsime nutildyti!“
Amerikoje šaukti – tai vienintelis būdas ką nors nuveikti toje šalyje. Jūs turite būti labai įkyrūs, kad jus išgirstų. 1977 m. sausio 18 d. Deido apygarda Floridoje, žinoma dėl tokių populiarių miestų kaip Majamis, patvirtino įstatymą, kuriuo įvedė homoseksualų nediskriminavimą. Na, ir kaip tik tuo metu, kai atrodė, kad reikalai gerėja, pasirodė Anita Bryant. Ši moteris sukūrė kampaniją „Saugokime savo vaikus“ skatinančią niekinti homoseksualus. Na, kas toliau vyko tikriausiai galite įsivaizduoti patys… Kai išplauta didžioji dauguma protų sukyla.
„Žiniasklaida norėtų, kad tikėtume, jog Anita Bryant buvo vadinamoji „homofobė“, neapykantos kupina fanatikė. Bet ar tai nėra tik autoritarinė taktika, naudojama siekiant nutildyti pagrįstus nuogąstavimus? Motinos šioje šalyje nerimauja, kad jų vaikai eina į mokyklą, kurioje juos moko iškrypėliai. Kaip galime būti tikri, kad kovojantys homoseksualai nebuvo tikri fanatikai?“ – teigia Natalie Wynn.
Jei žaidi šį lyčių žaidimą pakankamai ilgai, gali iš esmės paaiškinti visą fanatizmo sąvoką ir padaryti išvadą, kad iš tikrųjų nėra jokių fanatikų, yra tik tragiškai nesuprasti žmonės su sunkia vaikyste ir pagrįstais rūpesčiais, kuriuos žiauriai demonizuoja kovingi aktyvistai, šmeižiantys ir nutildantys juos tokiais reputaciją griaunančiais įžeidimais kaip „homofobas“.
View this post on Instagram
„Kadangi jūs, žiūrovai, esate protingi, žiniasklaidoje išprusę žmonės, suprantate rėmus, todėl jau žinote, kad ketinu Anitą Bryant palyginti su J. K. Rowling.“ J. K. Rowling – populiari rašytoja, kuri anksčiau rašė įnoringas istorijas apie burtininkų mokyklą, o dabar rašo knygas apie serijinius žudikus transvestitus, kurie masturbuojasi į pavogtas kelnaites, nes išprotėjo… Košmaras…
„Praėjusiais metais sutikau būti svečiuose podkaste apie J. K. Rowling, kurį vedė Megan Phelps-Roper, pabėgusi iš Vestboro baptistų bažnyčios. Vestboro baptistų bažnyčia yra viena garsiausių homofobinių neapykantos grupių pasaulyje.“ – sako Natalie. Žinoma, sudalyvavusi ten mergina nusivylė… Ji jautėsi, kad buvo išnaudota, projekto pobūdis buvo visiškai kitoks nei tikėjosi. Tai buvo lygu pasityčiojimui. „Pagrindinė problema ta, kad Megan supranta fanatizmą tik iš fanatiko požiūrio taško“, – sakė Wynn, Interviu tapo gana apgailėtina trijų valandų trukmės apklausa apie Wynn transformaciją ir įprastus rūpesčius dėl translyčių teisių. Merginai atrodė, kad Phelps-Roper nesupranta, jog translyčiai žmonės kovoja už gyvenimą, už teisę egzistuoti visuomenėje. Ir kad ši kova jokiu būdu nėra lygiavertė racionalizacijoms, kurias siūlo transseksualų teisėms besipriešinantys žmonės, net kai yra pikti ir nepatenkinti.
Dauguma fanatikų negali susitaikyti su moraline kaina, kurią atneša jų nekentimas. Štai kodėl toks apsėstas fanatikas kaip Grahamas Linehanas – kurio visa apimanti neapykanta translyčiams žmonėms sugriovė jo gyvenimą, kainavo santuoką ir paliko jį vieną, kad likus kelioms minutėms iki Naujųjų metų išvakarių vidurnakčio tviteryje rašytų apie lyčių ideologijos naikinimą – jaučiasi psichologiškai priverstas su vis didesniu įsitikinimu tvirtinti, kad translyčiai žmonės yra ne tik iliuzijos ar pavojingi, bet ir demoniški iškrypėliai, tokie hiperboliškai blogi priešai, kad pateisina jo savęs deginimo kryžiaus žygį. Ir toks likimas laukia tikriausiai visų, kurie taip stipriai nekenčia ir taip reiškiasi… Kur dingo paprasčiausia žmogiška pagarba vienas kitam?
Apie tai detaliai pasakojama Wynn „YouTube“ vaizdo įraše „The Witch Trials of J.K. Rowling“:
Na, ir paskutinis interneto esė įrašų kūrėjos perliukas, kurį norime aptarti vadinasi „Incels“. Angliškai „involuntary celibate“ „liet. priverstinis celibatininkas“ – terminas, glaudžiai susijęs su internetine subkultūra, kurią sudaro žmonės (dažniausiai baltaodžiai vyrai ir heteroseksualai), kurie save apibūdina kaip negalinčius turėti romantinio ar seksualinio partnerio, nors jo trokšta.
Šiai subkultūrai dažnai būdinga gili nuoskauda, neapykanta, priešiškumas, seksualinis objektyvizavimas, mizoginija, mizantropija, savigaila, rasizmas, teisės į seksą jausmas, moterų ir lytiškai pasitenkinančių asmenų kaltinimas dėl jų „laimėjimo“ (kuris dažnai laikomas iš anksto nulemtu dėl biologinio determinizmo, evoliucinės genetikos), beprasmybės jausmas ir nihilizmas, išprievartavimo kultūra, seksualinio ir neseksualinio smurto prieš moteris ir lytiškai aktyvius asmenis palaikymas. Mokslininkai, valdžios pareigūnai ir kiti asmenys vis dažniau kritikuoja incelų bendruomenes dėl jų mizoginijos, smurto palaikymo ir skatinimo bei ekstremizmo. Jau pastebima, kad ši subkultūra imta sietis su ekstremizmu ir terorizmu ir dėl šios subkultūros veiksmų jau yra įvykdytą ir nemažai žmogžudysčių.
Na, nors tai ir žiauru, Natalie Wynn pabrėžia, kad nereikia gilintis į sąvoką ir užgriebti mintyse tam tikrų žodžių ir nusistatymų, užtenka žinoti, kad tai paprasčiausi vyrai, kurie nepatenkinti savo seksualiniu gyvenimu. Kad suprastum priverstinio celibato besilaikantį vyrą reikią kalbėti jo kalba… Na ir kai kalbėsime jo kalba suprasime, kad moterį jis mato kaip daiktą, ne žmogų, o kaip skylę, kuria jis gali naudotis.
View this post on Instagram
Į šia subkultūrą „krenta“ tie vyrai (neretai moksliukai), kurie pasipiktinę gyvenimu, kai visi aplink yra kalti tik ne jis pats… Tokie vyrai įsivaizduoja, kad žino daug, kai realybėje žino – nieko. Galima, sakyti, kad jie žino ir tiki faktais tokiais, kokius nori žinoti. Jie lyg gyvenantys kitoje planetoje. Taigi, incelu galima tapti dėl savo išvaizdos, ūgio, proto ar rasės, tačiau visus juos vienija įsitikinimas, kad meilė ir seksas amžinai nepasiekiami. Nebent, žinoma, išsivaduosite iš savo paties kalėjimo. „Liūdna kai žmogus pats paverčia save apgailėtinu…“ – sako Wynn.
Tokiems žmonėms tobulėjimas yra neretai neįmanomas, nes jie visada ras kažkokių neadekvačių priežasčių kodėl kažkas yra taip ir ne kitaip. Atrodo, kad jiems patinka save žeminti, nors kita vertus dėmesį jie gauna. Tai gal ir pasiekė ko norėjo? Incelai gyvena karikatūrų pasaulyje, kuriame lengva vengti galvoti apie moteris kaip apie visaverčius žmones. Ir čia užuojauta jiems išsenka…
Pati Natalie baigdama savo mintis prideda: „prieš baigdama, kviečiu jus susimąstyti, kad jums net nereikia šilto kūno ar sekso roboto, kad patenkintumėte erotinį ilgesį, todėl baikite šmeižti moteris ir jų kūnus.“
Plačiau apie „Incels“ galite pasižiūrėti čia:
Norime pabrėžti, kad Natalie Wynn vaizdo esė – meno kūriniai verti vietos muziejuje. Juose dažnai derinama muzikinė partitūra, aukštoji mada ir makiažas kartu su performansu ir pasakojimu, o kultūros kritika ir analizė – sudėtingos temos išpasakotos taip, kad informacija tampa „lengvai virškinama“.
„ContraPoints“ išsiskiria tuo, kad ji drąsi, kritiška ir neabejinga. Ji nėra maloni. Ji niekam nepritaria, nei kairiesiems, nei dešiniesiems. Ji nebijo pasakyti: „Aš esu evangelikų transseksualė. Nenoriu tolerancijos, velniop ją. Aš noriu atsivertimų“, ir jai tikrai nerūpi, ką aplinkiniai galvoja. Ji siekia to, kas tikra, kas tikslinga ir kas juokinga. Ji tas iš nedaugelio išlikusių realistiškų žmonių. Problemų pasaulyje daug ir apie jas reikia kalbėti, jei nekalbėsime jos nedings, o tik augs. Tai Natalie ir daro. Na, o kai objektyvumą galvose sėjanti kūrėja dar sugeba ir sudominti… fantastika. Vaizdo įrašus smagu žiūrėti. Jei netikite, pasižiūrėkite patys!
