Filosofo prof. Gintauto Mažeikio antrame romane „Lilimų knyga 2. Apsėdimai“ apmąstomas apsėdimas kaip reiškinys. Kalbama ne tik apie demonų ar kitų būtybių (lilimų) apsėdimus, bet ir konstatuojama, kad mes visą laiką esame apsėsti – idėjų, ideologijų, svaiginami ir veikiami meno kūrinių, kitų žmonių. Apsėdimai gali būti malonūs, nepastebimi, trokštami, netikėti. Apsėstasis netgi gali pasisavinti apsėdusįjį. Vienas apsėdimas gali apsaugoti nuo kitų apsėdimų. Gyvenimas yra kelionė nuo vieno apsėdimo prie kito. Nebūti niekieno apsėstam – tai iliuzija.
Pirmoji „Lilimų knyga“ pasibaigia drama: dingsta šėlo būtybė lilimė Odė, o jos mylimojo Palinuro siela plyšta pusiau. Viena dalis lieka su leisgyviu Palinuru, o kita apsėda Žemėje gyvenantį lietuvį teatro dailininką Matą. Eina 1958-ieji, jis gyvena JAV su vudu žyne Folu, vartoja haliucinogenus, o tai itin trukdo išlaisvinti lilimą iš apsėstojo. Padėti gali Mato brolis Liūnas, o jis kaip tik ieško Mato, tik visai kitame pasaulio krašte – Vorkutoje. Ten pat dėl Liūno kaltės ištremta ir jo mylimoji, būrėja Agota. Matas, Liūnas, Agota ir Palinuras gali susitikti tik nusileidę iki tarpinės būsenos, žẽmių. Žẽmiai – tai daugiasluoksnės sielų būklės, kurias pasiekus vieni pasauliai persilieja į kitus. Romanas kalba apie skirtingus tuo pačiu metu egzistuojančius ir vienas kitą veikiančius fizinio ir dvasinio pasaulio lygmenis, vudu apeigas, okultizmą, teatrą ir gilias istorines žaizdas.
Gintautas Mažeikis (gim. 1964 metais Vorkutoje) – filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, išleido 9 knygas, tarp jų „Renesanso simbolinis mąstymas“ (1998), „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“ (2012), „Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės“ (2013), „Lilimų knyga I. Akmentakiai“ (2025).
Ištrauka iš Gintauto Mažeikio knygos „Apsėdimai. Lilimų knyga, II dalis“ („Kitos knygos“, 2026)
Preambulė
Štai dar vienas pluoštas nesutvarkytų popierių. Kas juos rašė? Kas galėjo matyti, prisiminti visus šiuos keistus įvykius? Kas surinko šiuos pasakojimus? Turėjo labai rūpėti, jei tai padarė. Tas ar ta turėjo gebėti būti bent keliuose pasauliuose vienu metu – Žemėje ir Evestroje, o šitai beveik neįmanoma. Būčiau sakiusi, kad tikrai neįmanoma, jei ne skilusi Palinuro gaja. Taigi, šis lilimas, tiksliau, kažkurios jo dalys, buvo dviejose vietose vienu metu, o, kaip sakoma legendose, kraujas viską mena. Vadinasi, jo gaja, panašiai kaip žmonių kraujas, visa tai pamena. Kažkam, mokančiam rašyti, atėjo į galvą ar į kitą kūno dalį visa tai surinkti ir pašalinti savo paties pėdsakus. Tai, kad pasislėpė, kelia nerimą. Padarai meta tai, ką mėgsta, iškilus didelei grėsmei. Ar ta grėsmė kyla iš šio teksto? Ar ji veiksni Babilone? Ar veiksni tik Babilone?
Prisimindama pirmąją „Lilimų knygos“ dalį, kurią pavadinau „Akmentakiais“, turiu pasakyti, kad apie pradingusios lilimės Odės likimą man nepavyko nieko sužinoti. Tik spėlionės. Gal ji pakliuvo į pasaulių žaizdą Žioję? Kurgi daugiau gali nunešti akmentakis? Tačiau mes, Babilono žynės, laikomės atokiai nuo Žiojės ir, jei kas ten pakliūva, lieka anapus mūsų supratimo. Juk mirusiųjų sielos ar jų išnaros – lervos – nerašo knygų ir neskaito. Galbūt Žioję žmonės klaidingai vadina Skaistykla ar Pragaru, tik iš ten nėra atkeliavęs nė vienas laiškas. Gal lervos nemoka rašyti? O gal tampa panašios į lilimus ir nebegali deramai susikaupti? Tiesa, sprendžiant iš mano atrasto teksto, kaip ir iš kai kurių ankstesnių žmonių liudijimų, Žiojė nėra aklina. Ko gero, ir lervos iš ten paspruktų, jei tik pačios rastų būdą tobulėti ir atgauti prarastą atmintį, arba salamandros, kitų dar vadinamos gabijomis, strigės ar akmentakiai išvestų jas tam, kad vėliau naudotų kaip kokią biomedžiagą – kaip tai vadina žmonės.
Nors man vis vien, nes lervos tėra astraliniai kevalai, kuriuose neliko gyvybės branduolio, tad be alcheminių manipuliacijų iš jų visavertės gyvybės nebeišauginsi. Vis dėlto siaubinga, kad lilimas Omanas perka aktorių lervas iš ugningų gabijų tam, kad mirusių aktorių sielos vaidintų jo spektakliuose. Iš užuominų supratau, kad jis sugeba jas dar ir patobulinti, įkvėpti daugiau, nei šios turi, pasikviesdamas jas į savo siautulingus žẽmius, į savo nesąmoningumo dugną, kur mums, raidžių šventikėms, uždrausta įeiti.
Tačiau nors ir sužinojau, kad lervos ryjamos, grobiamos ir išnaudojamos, man Žiojė netapo aiškesnė. Nesuprantu, kaip jos ten būna? Lilimai pasakoja, kad ta mirusiųjų sielų Žaizda yra beribė, nesuskaičiuojami lervų pulkai ten sukasi, jos bando kažką papasakoti viena kitai ir nieko naujo negali įsiminti, todėl negali susitarti jokiu klausimu. Taip suvokiau, kad be atminties negali nei skaityti, nei suprasti ko nors kito, o tik kartoti tai, kas labiausiai įstrigę tavo sieloje. Išnaros tik nuolat kartoja keletą savo vaidmenų, negalėdamos įsiminti nieko nauja. O kai neapsikenčia savo menkos būties, smaugia viena kitą. Geriausia išeitis joms – tapti riebiais šešėliais: kad tave sužiaumotų akmentakiai arba pats per ilgą laiką išgaruotum.
Antrąją „Lilimų knygos“ dalį pavadinau „Apsėdimais“. Į šią knygą sudėjau lapus, kaip nors susijusius su apsėdimais, atskyrusi juos nuo dalies, kurioje daugiausia kalbėta apie akmentakius. Tačiau nebandžiau atsekti, ar tai buvo prieš ar po kažkokio įvykio. Man pasirodė šlykštu, kad vienos gyvos ir šlapios būtybės apsėda kitas, įlenda į jas, kapstosi jų galvose ir genitalijose. Laimei, Babilone mus, žynes, veikia tik knygos. Ir, jei beveik neturi Šėlo, tai ir knygų idėjos tavęs neužgrobia. Tu sklendi nuo vieno teksto prie kito, nei jų paveikiamas, nei užvaldomas. Mes esame laisvos nuo apsėdimo, mes iš tikrųjų esame tobulos ir laisvos.
Sužinojau, kad lilimai panyra į kitą asmenį dviem būdais: arba jie įlenda į kieno nors kūną, arba tas kūnas suryja lilimo gają ir bando pats ją suvirškinti bei paversti savo dalimi. Skirtumas esminis: kas ką. Taigi, svarbu ne kaip apsėdi, o kaip išlendi. Jei savo kudašių išneši sveiką ir dar su magaryčiomis, tai vadinama apsėstojo apiplėšimu, nususinimu. Tuo ir užsiima lilimai, jei tik viskas jiems gerai sekasi. Šia prasme jie yra parazitai. Tačiau apsėstasis lieka gyvas ir sveikas. O jei jis tave suryja, tai nors ir gali` manyti, kad apsėdai jį, apsėstasis tave suvirškina, pasisavina ir pašalina sumaitotu pavidalu. Žmonės tai vadina tuštinimusi. Pasirodo, apsėsti yra pavojinga. Įlendi ir dar nežinai, kas tau atsitiks. Štai išgers apsėstasis degtinės tuo metu, kai jį apsėdai, ir viskas – žiūrėk, jis jau ims tave virškinti.
Maniau, kad tik lilimai apsėda žmones, bet paskaičiusi radau, jog kas tik nori ir gali, tas tą ir apsėda. Tai – savotiškas daug šėlo turinčiųjų dėsnis. Šėlo perteklius verčia apsėsti, antraip susprogtum. Ir lilimai ieško, kur išleisti garą. Laimei, jiems uždrausta lįsti į Babiloną, kaipmat čia viską sunaikintų! Jei jie būtų kaip mes ir turėtų jėgų tik judėti nuo vieno sakinio prie kito, niekas tada nieko neapsėstų. Viskas dėl Šėlo pertekliaus. Žmonės net išradinėja įvairiausius vaistus ar girdo alkoholiu vienas kitą, kad tik mažiau siaustų. O lilimai dar ir geria Vajų, kad visai padūktų. Mūsų, Babilono žynių, knygių šventikių, mažiausia gyvybės energija yra geriausias būdas apsisaugoti nuo Šėlo pasaulio, kur apie apsėdimą sprendžiama teigiamai ar neigiamai priklausomai nuo to, kuri pusė laimėjo – įlindusiojo ar virškinančiojo.
Babilono žynės vienintelės šioje visatoje, kurios nei apsėda, nei virškina. Mes esame skaidrios. Ir keista, kad jie mūsų nemėgsta. Juk jiems mėgti reiškia ką nors užkariauti: širdį ar protą. O mes taikios, užtai nesiklausome muzikos, nors ją skaitome. Juk klausytis muzikos, vadinasi, jau bandyti užkariauti jausmus ar širdį. Muzikos klausosi tie, kas apsėda ar nori, kad juos apsėstų, vilioja ir maldauja to. O po to, kai juos apsėda, bando suvirškinti kitą. Taip bjauriai elgiasi strigės ir net kai kurie žmonės. Tačiau ką reiškia skaityti natas, niekada negirdėjus? Tai tas pats kaip klasifikuoti nežinomus ornamentus priklausomai nuo jų vietos ir pasikartojimų. Įdomi matematinė užduotis.
Kai kurios iš mūsų, net aš, prisimename kai ką daugiau, nei esame perskaičiusios Galbūt iš savo buvusio gyvenimo ar tik įsivaizduojame? Štai ir aš, kai skaitau apie muziką, prisimenu cigarečių dūmo kvapą. Kažin kodėl? Kuo susijusios natos ir dūmai? Skaičiau apie kažkokią trockistę Faustą Mendes. Kai ta vietoje lilimo išvydo cigaretės dūmą ir išgirdo keistą jo muzikinę asociaciją, lyg iš vaikystės pianino, manyje kilo vos jaučiamas virpesys, tarsi kas būtų palietęs mano labai giliai paslėptą stygą. Laimei, tai truko tik akimirką. Tačiau tai buvo ne vienintelė mano asociacija. Dar kažkur pajutau viskio prieskonį. Bet tai tik aidai, kurie ilgainiui išnyks. Tada būsiu absoliučiai skaidri ir galėsiu pagaliau patekti į Babilono bažnyčią, kur saugomi mūsų šventieji tekstai. Tik visiškai tyros ir bejėgės žynės ištveria jų tviskesį ir nesusijaudinusios. Kada nors, kai išnyks viskio ir dūmų prieskonis, aš tapsiu tokia.
Lilimų muzikai, matyt, reikia daug Vajaus, bet mums pakanka mažiausio jo lašelio, tik atodūsio.
Pirma iš daugelio užrašų mano surinktoji knyga apie akmentakius nesukrėtė lilimų. Ir kaip galėjo, juk jie nemoka skaityti. Jie tam per greiti ir pernelyg laukiniai, negali slinkti nuo vienos raidės prie kitos, nuo vienos eilutės prie antros, iš puslapio į puslapį. Jie siaučia ir apsėda. Žmonės šiuo požiūriu daug protingesni, bet ir juos nužudo jausmai: tai jie myli, tai nekenčia, jiems tai skauda, tai valgyti nori. Visą laiką inkščia ir ko nors trokšta ir, svarbiausia, netiki apsėdimais. Štai kodėl juos lilimai ir išnaudoja. Tik šitie Šėlo paaugliai geria vien trumpalaikę vaizdingą erotiką, geismo įkrautus vaizdus, kuriuos vėliau pasėja Vajaus Baltame Rūke. O mes, Babilono žynės, surenkame brangiausias pasaulio žiedadulkes – žinias – ir nesiblaškome tarp Vajaus aistrų. Ir ką reiškia apsėsti žmones? Ar ne taip pat žmonės apsėda naminius gyvūnus arba, dar baisiau, vienas kitą? Taip, tekstų tekstai liudija: jie visą laiką bando apsėsti ir išnaudoti vienas kitą. Unikali ir beviltiška padermė! Štai kodėl jie netinkami būti nei tarp gyvūnų, nei tarp lilimų.
Lilimai vienas kito niekada neapsėda, jie vienišiai, tik renka vaisingą žmonių aistrą, kupiną gyvybės vaizduotę, kurią kartais tiesiog vadina sėkla. Surinktus branduolius atiduoda visa žadinančioms Vajaus vėtroms ir Baltam Rūkui. Svarbiausia jiems – surasti, kur tas rūkas pasislinko, nes jis pats sau, kaip didelis monstras, juda, o lilimai jo ieško. Todėl ir pameta kai kuriuos gimusius. O ir kam? Įmeta ten sėklą kaip kokie rūkdarbiai ir nebesirūpina. Keista ta sėkla. Ji sumišusi su tuo, ką jie pažadina, kaip sukubai ir inkubai kūniškos aistros metu, tačiau gyvybingi branduoliai atsiranda tik apsėstiesiems svajotojams, kurie turi lakią vaizduotę, o ne pervargusiems darbininkams ar sąmonę praradusiems girtuokliams. Lilimai kaip Žemės valstiečiai sėja brandžias sėklas, kurios jau vėliau kyla pačios, kaip javai laukuose ar bulvės darže. Numeta sėklą į Baltą Rūką, kaip gegutės, ir laukia, kas išaugs. O nenorės augti, vadinasi, ir nereikia. Todėl tik kartais gimsta lilimai, o kiti prisikelti nenori. Gaivalingos pelkės gimdo begalę pliurzų, šliužų: vienakių, penkiagalvių, triuodegių, o kartais tik vieną uodegą ir dvi nosis be kūno. Bet kaip. Didysis Šėlas yra visų šlykštynių mama ir tėvas, senelis ir prosenelis, jų gyvybės eliksyras ir nuodai, jų proto ir beprotybės šaltinis. Tačiau mūsų Abilonas – tai tikroji Šviesos pusė, amžinasis žinių šaltinis ir šventovė, kur surenkamos visos pasaulio išminties žiedadulkės, o paskui rūpestingai skaitomos ir skirstomos. Visi lapeliai, visi fragmentai sudedami į vieną nesibaigiantį ritinį, koks ir tampa mūsų Babilonas.
Man pasirodė įdomi kortų būrėja Agota. Jos vardas man primena agato akmenį: jis būna pilkas, juodas, bet truputį aprūkęs, lyg pažymėtas Saturno žiedų. Tokia ir Agota. Ji nebuvo skaičiusi pranašysčių kortų istorijos, o prisiklausė man nežinomų būrėjų ir gandų kūrėjų, kurių Žemėje yra daug. Kadangi žmonės nežino, kas jie ir iš kur, be to, nuolatos apsėda vienas kitą, lipa vienas kitam ant sprando ir daro dar bjauresnius dalykus, jiems būtinai reikia būrėjų. Tie burtininkai arba kuria įvairiausias religijas – tie, kas uždaresni ir bijo bendrauti, arba lenda į burtus – drąsesnieji, kurie į akis tau pučia miglas, bet gražias, kaip knygas, kaip poeziją. O dar tarp jų paplitę mokslininkai, kurie nori būti panašūs į mus, Babilono žynes, ir net kai kurie iš jų atsikrato savo šėlo. Galėtų būti kaip mes, bet kai tik nebetenka savojo siuto, juos tuoj pat, žiūrėk, ir apsėda svetimas nirtulys. Tuščia puodynė negali likti, ir tada mokslininkus apsėda lilimai. O Agota, kaip ir vudu mamba Folu, abi pačios pasiutusios.Todėl moka atsikratyti lilimų. Ir tai gera pamoka mums, žynėms: vieno dūką galima nukreipti prieš kito siutą. Tik mes esame laisvos ir nuo vieno, ir nuo kito. Ir tai nuostabu. Agota mano, kad būrimo kortas valdo kažkokia dievybė Laima, na, Moira arba Fortūna. Ji gali dovanoti arba atimti sėkmę. Būrėja pati surenka kortų reikšmes iš gyvenimo ir tarnauja, kaip ji pati mano, likimui, o ne knygoms, ji klausosi patirties, kaip jai jos taboro draugužiai pašnekėjo, bet ne milžiniškose bibliotekose užrašytos išminties ir todėl net čia ji klysta.
Babilono žynė Vingė
APSĖDIMAI
