Šiais laikais, kai transliacijos platformos iš esmės pakeitė pramogų vartojimo būdą, NETFLIX tapo lydere, tenkinančia įvairius žiūrovų skonius visame pasaulyje. Vienas ypatingas žanras, sulaukęs didžiulio populiarumo šioje platformoje, yra mini serialai. Šie trumpi, bet patrauklūs pasakojimai gali perteikti galingą žinią, koncentruotai pasakodami istoriją.
NETFLIX kanale rodomi mini serialai peržengė pasakojimo ribas ir siūlo pasakojimus, kurie žavi, provokuoja ir linksmina žiūrovus. Nuo istorinių dramų iki antgamtinių pasakojimų – kiekvienas mini serialas yra unikalus, atskleidžiantis įvairialypį talentą, kūrybiškumą ir naujoves šioje industrijoje. Kadangi platforma ir toliau kuria išskirtinį turinį, žiūrovai gali tikėtis, kad juos nuolat žavės puikūs NETFLIX siūlomi mini serialai. Šiandien kviečiame susipažinti su dešimčia puikių mini serialų, kuriuos galima pamatyti NETFLIX.
10. „Šmėklos“ (The Haunting of Hill House, 2018)
„Netflix“ Shirley Jackson knygos „The Haunting of Hill House“ adaptacija toli gražu nėra gerai žinomos pasakos versija.
Jackson XX a. siaubo klasika yra proto žaidimų pavyzdys. 1963 m. Roberto Wise’o ekranizacijoje „The Haunting“ tai daugiau psichologinio, o ne antgamtinio siaubo istorija – jei iš tiesų tamsiame, apgriuvusiame dvare, vadinamame „Hill House“, apskritai slypi kas nors vaiduokliško.
Naujoji versija, kurią režisavo ir parašė Mike’as Flanaganas („Hush“, „Ouija: blogio kilmė“ kūrėjas), iš tiesų labiau primena fanų pasakojimą apie šmėklų apsėstą namą. Tačiau, mūsų visų laimei, tai, ką jis praranda dėl ištikimybės siužetui, kompensuoja scenaristo Džeksono ištikimybė psichologinei siaubo prigimčiai ir kruopščios jos personažų studijos.
Iš pažiūros Flanaganas gali pasirodyti neįprastas pasirinkimas kartu su Džeksono meistriškai tyrinėjamu psichikos žlugimo procesu. Nors Flanaganas išgarsėjo kurdamas tokius lėtai degančius „indie“ filmus kaip „Oculus“, pastaruoju metu jo didesnio biudžeto filmai, pvz., „Ouija: blogio kilmė“ (angl. Origin of Evil) ir jo bendradarbiavimas su „Netflix“, pavyzdžiui, praėjusių metų „Džeraldo žaidimas“ (angl. Gerald’s Game), nebuvo labai subtilus. Seriale „Hill House“ Flanaganas imasi serijinio pasakojimo, norėdamas sulėtinti tempą ir giliai ištirti ilgalaikį traumos poveikį.
Per 10 serialo serijų Flanaganas pasirenka beveik kankinamai lėtą tempą, kad galėtų ilgai ir atidžiai nagrinėti Krainų šeimą, paskutiniuosius „Hill House“ gyventojus. Praeitį ir dabartį Flanaganas supina nuostabiai, leisdamas mums pažinti kiekvieną iš septynių Krainų šeimos narių, ypač vaikus: Stivą, Širlę, Teodorą ir dvynius Luką bei Nelę.
Dabarties laike jaunoji karta, dabar jau suaugusi, niekada iki galo nesusitaiko su siaubinga naktimi, kurią jie paliko dvarą – naktimi, kuri lėmė jų motinos (Carla Gugino) mirtį ir atsiribojimą nuo tėvo (Timothy Hutton).
Kol Krainai kovoja su dešimtmečius saugotomis paslaptimis, ilgai kunkuliuojantis represijų ir šeimyninės įtampos katilas pagaliau užverda ir priverčia konfrontuoti.
Paprastai tariant seriale pasakojama apie brolių ir seserų grupę, kurie vaikystėje augo name, vėliau tapusiame garsiausiu šalyje vaiduoklių namu. Dabar jau suaugę ir tragedijos akivaizdoje priversti vėl susiburti, jie turi pagaliau susidurti su savo praeities vaiduokliais, iš kurių kai kurie vis dar tyko jų mintyse, o kiti galbūt iš tikrųjų persekioja Hill namo šešėlius.
Pačių žiūrovų nuomone, viskas – nuo scenarijaus, aktorių, operatorių iki montažo – yra tiesiog nuostabu. Epizodai įtraukia ir negalėsite sustoti. Šis serialas apie gyvenimą ir mirtį, dvi mums visiems žinomas sąlygas. Aktorių vaidyba tobula. Motinos siela suvaidinta taip, kad sujaudins jus iki paširdžių. Serialas, kuris tikrai paliks įspūdį kiekvienam.
9. „Stay Close“ (2021)
Nepaisant to, kad Harlano Cobeno romanų veiksmas vyksta JAV – iš tiesų, daugiausia jo gimtojoje Naujojo Džersio valstijoje – visos „Netflix“ adaptacijos, sukurtos pagal jo sutartį su transliuotoju, vyko Europoje. Tai neabejotinai suteikia istorijoms šiek tiek kultūrinio skirtumo, net ir toms laidoms, kurių veiksmas vyko Jungtinėje Karalystėje. Tai taip pat rodo, kad Cobeno istorijos pritaikomos įvairiose kultūrose ir kalbose, nes jose žaidžiama universaliomis baimėmis ir emocijomis. Naujausioje adaptacijoje „Stay Close“ veikia trys žmonės, turintys istorijas, kurias jie mieliau pamirštų, o juos visus sieja vienas dingęs žmogus.
Serialo „Stay Close“, sukurto pagal 2012 m. Cobeno romaną, istorija turi tiek daug intrigos, kiek jos dar nėra buvę Cobeno ekranizacijose, daugiausia dėl to, kad tai trišalė paslaptis. Megan, Rėjus ir detektyvas Broomas yra susiję tarpusavyje per Stiuartą Greeną, o romaną serialui adaptavęs Cobenas pirmajame epizode pateikia pakankamai užuominų, kad žiūrovus suintriguotų, bet jų nenuviltų.
Žinome, kad Megan dirbo „Vixens“ restorane, kuriame, tirdamas Greeno dingimą, dažnai lankydavosi ir Broomas, kai dar stipriai gerdavo. Taip pat žinome, kad Rėjus ir Megan buvo susiję romantiškais ryšiais, kol ji nusprendė išvykti pradėti naują gyvenimą. Tai daug informacijos pirmajam epizodui, kuriame scenaristai stengiasi sulaikyti informaciją, kad pakurstytų intrigą, o tai mums rodo, kad laukia tai, kas bus, kai trys šios istorijos pusės pradės sąveikauti tarpusavyje.
Padeda tai, kad trys pagrindiniai veikėjai – aktoriai, atlieka aukščiausio lygio vaidmenis. Jumbo yra viena iš tų aktorių, kurių veidas perteikia daugiau nei pakankamai emocijų, kad užpildytų sceną, o Nesbittas iki smulkmenų įvaldęs pasaulį nuvargusio policininko vaidmenį. Armitage’o Rėjus – mažiausiai išvystytas iš visų trijų, bet mes žinome, kad Armitage’as puikiai dirbo ir anksčiau. Visi jie ir puikūs pagalbiniai aktoriai padeda sukurti šią dėlionę, kurią verta sekti.
Kaip ir visose kitose Cobeno knygose, taip ir šioje ekranizacijoje, yra keletas įžūlių detalių, kurios galbūt nėra būtinos, pavyzdžiui, tai, kad Broomo partnerė DC Cartwright taip pat yra jo buvusi žmona. Ir mes tikimės, kad Megan šeima įsitrauks į šią paslaptį, o ne bus tik rekvizitas, kad būtų galima stebėtis, koks buvo jos gyvenimas prieš pasirodant Deivui.
Serialo „Stay Close“ pranašumas – puikūs aktorių pasirodymai ir istorija, kuri pirmajame epizode pateikia pakankamai užuominų, kad žiūrovai būtų suintriguoti ir, svarbiausia, kad nebūtų nusivylę sąmoningai nesuprantamu rašymu. Tikrai be galo įtraukiantis serialas.
8. „Maid“ (2021)
Savo 2019 metų memuaruose „Maid: Hard Work, Low Pay, and a Mother‘s Will to Survive“ Stephanie Land atvirai rašė apie savo pačios bandymą užauginti mažą dukrytę dirbant namų tvarkytoja. O dabar „Netflix“ prikėlė šią istoriją naujam gyvenimui ir sukūrė 10 serijų adaptaciją. Daugelyje televizinių dramų, sukurtų pagal knygas, pradžios titruose nurodoma, jog serialas „paremtas“ vienu ar kitu kūriniu, tačiau serialas „Maid“ yra „įkvėptas“ Land istorija ir jame tikros detalės maišosi su naujų ir išgalvotų elementų gausa, pavyzdžiui, naujais veikėjais, vietos ir įvykių pokyčiais. Tačiau Land suteikė serialui savo pritarimą, o kūrybinė komanda pasistengė, kad istorija būtų įtraukianti ir aktuali.
„Maid“ tai istorija apie jauną moterį Aleks (Margaret Qualley), kuri pačioje pirmoje scenoje pabunda vidury nakties, išsėlina iš lovos, kurioje miega jos vyras Šonas (Nickas Robinsonas) ir, pasiėmusi su savimi dvimetę dukterį Medę (Rylea Nevaeh Whittet), išvažiuoja. Mes nežinome, kur ji važiuoja, tačiau to nežino ir ji pati. Aleks teturi vos kelias galimybes ir dar mažiau pinigų. Ji pradeda su varganais 18 dolerių, kurie matome kaip mažėja su kiekvienu litru degalų ar pirkiniu dukrytei. Galiausiai Aleks gauna galimybę įsidarbinti samdoma namų tvarkytoja valymo įmonėje „Value Maids“. Tačiau, kad galėtų dirbti, ji turi rasti, kas prižiūrės jos dukrą. O be pinigų, kuriuos reikia mokėti auklei, jos vienintelė ir išties rizikinga išeitis yra jos pačios mama (Andie MacDowell) – laisvos sielos menininkė palaidais plaukais, su pašėlusiomis skulptūromis ir piešiniais bei laisvomis, kiek maniakiškomis, akimis.
Pinigų trūkumas, nors ir yra esminė problema, dėl kurios kyla visos kitos bėdos, tėra tik dalis ledkalnio, palyginus su visais nuosmukiais, kuriuos pagrindinei veikėjai Aleks tenka patirti. Seriale nagrinėjamos itin rimtos temos. Pačiame centre yra vienišos mamos gyvenimas, kai kišenėse ir virš galvos švilpia vėjai, o sistema, kuri turėtų padėti į bėdą patekusioms moterims yra dar sudėtingesnė, nei pačios moters gyvenimas. Kur Aleks beeitų, visur atsimuša kaip į sieną: norint gauti darbą, reikia darželio dukrai, norint išsaugoti dukrą, reikia stogo virš galvos, norint stogo virš galvos, reikia darbo.
Ir šis ciklas tęsiasi be galo ir be krašto. Kita itin svarbi serialo tema yra emocinis ir fizinis smurtas artimoje aplinkoje, kuris dažnai keliauja iš kartos į kartą, ir dėl kurio dažniausiai tenka kentėti moterims. „Maid“ taip pat nagrinėja tokias temas kaip priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų, asmenybės sutrikimas, pavydas, manipuliacijos, artimiausių žmonių apgaulės ir daugybę kitų, todėl kiekvienas ras už ko užsikabinti ir su kuo susitapatinti.
7. „Maniac“ (2018)
Tinkamai atvaizduoti ir įasmeninti žmonių pasąmonines mintis, kiekviename žingsnyje lydintį nerimą, depresiją ar netgi šizofreniją sugeba nedaugelis kūrėjų, bet serialo „Maniac“ autoriai – režisierius Cary Joji Fukunaga (kuris žiūrovams puikiai atpažįstamas iš tokių darbų kaip „True Detective“, „Jane Eyere“ ir paskutiniojo „Bondiados“ filmo „No Time to Die“) bei scenarijaus autorius Patrick Somerville su šia užduotimi puikiai susidorojo, ką patvirtino ir kritikų bei žiūrovų liaupsės.
Remdamiesi to paties pavadinimo Norvegijos televizijos serialu, „Maniac“ kūrėjai vaizduoja pagrindinius veikėjus – vargingai gyvenančią, nuo narkotikų priklausomą merginą, negalinčią atsitiesti po siaubingos šeimos tragedijos Annie Landsberg (vaid. Emma Stone) ir depresyvų, turtais aptekusios Manheteno šeimos penktąjį sūnų Owen Milgrim (vaid. Jonah Hill). Bandydami atsikratyti savo psichologinių problemų, Annie ir Owen nusprendė užsirašyti į naujo vaisto, žadančio išgydyti depresiją, bandymus keistoje „Neberdine Pharmaceutical Biotech“ įstaigoje, kurioje pirmą kartą vienas kitą ir sutiko.
Pririšti prie kėdžių neoninėmis šviesomis papuoštame kambaryje, tiriamieji turėjo išgerti vaistus, pažymėtus „A“, „B“ ir „C“ raidėmis. Šių vaistų dėka, tyrimo dalyviai savo sapnuose tyrinėjo slapčiausius minčių kampelius, kuriuose jie tapdavo skirtingais personažais, reprezentuojančiais jų pačių realaus pasaulio iššūkius bei problemas.
Užuot ištrynusi skaudžius tiriamųjų prisiminimus, „Neberdine Pharmaceutical Biotech“ komanda vaistų pagalba juos perkėlė į gilaus sapno būseną, kur pasitelkusi „superkompiuterį“ stebėjo ir valdė jų sapnus. Įdomu tai, kad šiuose sapnuose paslaptingomis aplinkybėmis vis susitikdavo ir nuotykius kartu patirdavo pagrindiniai istorijos veikėjai Annie bei Owen. Sapnuodami Annie ir Owen patyrė daugybę nuotykių, kuriuos turėtų pamilti fantastikos ir „Žiedų valdovo“ trilogijos gerbėjai.
Tiesa, kol Annie ir Owen sapnavo, „Neberdine Pharmaceutical Biotech“ laboratorijoje vystėsi šalutinė serialo istorija – joje savo krizę išgyveno daktaras, tyrimo vadovas Mantleray (vaid. Justin Theroux). Jis suvokė, kad sapnų pasaulį stebintis „superkompiuteris“ pradėjo kelti pavojų jo tiriamiesiems ir šis nebegali jo kontroliuoti.
Režisieriaus kuriami ir su kiekviena serija pristatomi nauji sapnų pasauliai – įtraukiantys ir nesudėtingi. Seriale „Maniac“ jie tarsi vyksta be didelių pastangų ir nepaisant painaus siužeto vingių, yra greiti ir daugumai žiūrovų suprantami. Režisierius žiūrovams pateikė ir kritišką žvilgsnį į šiuolaikinių žmonių psichinę sveikatą bei nuolatinę kovą bandant suprasti savo protą. Taip pat seriale plačiai diskutuota apie nežmoniškas, fantastines jėgas, bandančias išgydyti žmogaus skausmą, kurį savo naudai bando išnaudoti farmacijos pramonė. (Urtė Kasparavičiūtė)
6. „Transatlantic“ (2023)
Sujungti svarbiausius istorinius įvykius į riboto metražo serialą ir sukurti įtikinamą pasakojimą nelengva užduotis. Tačiau kūrėjai ir rašytojai Annai Winger šis darbas nėra svetimas. Jos 2012 m. parašytos Deboros Feldman autobiografinės knygos „Unorthodox“, kurioje pasakojama apie vienos žydės išsilaisvinimą iš chasidų bendruomenės, adaptacija 2020 m. sulaukė kritikų pripažinimo. Naujausiame savo seriale „Transatlantic“, Julie Orringer romano „Skrydžio portfelis“ adaptacijoje, Winger vėl sutelkia dėmesį į realaus gyvenimo veikėjus, kovojančius prieš priespaudą.
Seriale, 1940-1941 m. literatūros žurnalistas Varianas Fry ir amerikiečių paveldėtoja Mary Jayne Gold padėjo svarbiausiems žydų rašytojams ir menininkams bėgti iš Prancūzijos nacių okupacijos sąlygomis. Vis dėlto, nors Esty Shapiro asmeninė kelionė į laisvę šiuolaikinėje aplinkoje filme „Unorthodox“ buvo aštri ir įtraukianti, „Transatlantic“ stokoja tokio pat skubos ir tikslumo jausmo.
Vizualiai įspūdingas serialas pradedamas pietiniame Prancūzijos uostamiestyje Marselyje 1940 m., paskutinėmis dienomis prieš nacių okupaciją. Tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos vis dar laikėsi neutralumo ir užmerkė akis prieš tai, kas vėliau virto Antruoju pasauliniu karu ir Hitlerio vykdomais žiaurumais. Varianas (Koris Maiklas Smitas) ir Merė Džinė (Gillian Jacobs) nusprendžia, kad dvilypumas nėra išeitis. Įkūręs Skubaus gelbėjimo komitetą (ERC), vėliau pavadintą Tarptautiniu gelbėjimo komitetu, Frajus, naudodamasis mažėjančiais ištekliais, viešbučiu „Splendide“, o vėliau vila „Air-Bel“, suklastotais dokumentais ir Auksės fondu, stengiasi iš Europos išgabenti kuo daugiau žydų pabėgėlių. Tarp šių žmonių yra rašytojas Valteris Meringas (Jonas Nay), dailininkas Maksas Ernstas (Alexanderis Fehlingas) ir filosofas Valteris Benjaminas (Moritzas Bleibtreu). Tačiau dėl korupcijos, godumo ir bendro žmogiškumo stygiaus ERC veikti darosi vis sunkiau.
Nepaisydami to, su kuo jie susidūrė paliaubų sutarties, įpareigojančios Prancūziją išduoti visus asmenis, įtrauktus į gestapo ieškomiausių asmenų sąrašą, Frajus ir Goldas atremia fašizmą vykdydami improvizuotas misijas, įskaitant vieną gana genialią, kurioje dalyvauja Goldo mylimas šuo Dagobertas, ir net bendradarbiaudami su Didžiosios Britanijos vyriausybe (o tai buvo išdavystės aktas).
Tarptautinis aktorių ansamblis kalba angliškai, vokiškai ir prancūziškai, todėl Winger ir jos bendradarbiai pristato puikią aplinką prieš tai, kai ją užplūsta karo siaubas. Vienas iš puikiausių serialo aspektų – gebėjimas parodyti Marselį ant ribos: Pabėgėliai guli įstrigę paplūdimiuose, o žmonės gurkšnoja kavą kavinėse ir mėgaujasi savo antisemitizmu ir rasizmu.
Fry ir Goldas pabėgo iš Prancūzijos 1941 m. rugpjūtį, likus vos keliems mėnesiams iki Pearl Harboro užpuolimo, dėl kurio JAV turėjo įsitraukti į karą. Nepaisant jų didvyriškų veiksmų, nė vienas iš jų nebuvo pagerbtas ar pripažintas. Nors „Transatlantic“ tam tikra prasme pagerbia jų nuopelnus, dėl pernelyg plačios aktorių sudėties ir siužetinių linijų trūksta intymumo. Labiau sutelkus dėmesį į pagrindinius veikėjus, serialas taptų sudėtingesnis ir gilesnis. Tai puiki istorinė drama, kuri parodo kokia gali būti ateitis.
5. „Midnight Mass“ (2021)
„Midnight Mass“ – tai 2021-ųjų metų „Netflix“ televizijos produktas, kurį sukūrė paskutinį dešimtmetį siaubo žanre tiesiog dominuojantis Mike‘as Flanaganas. Šį režisierių bei scenarijaus autorių jūs žinote iš tokių serialų kaip „The Haunting of Hill House“ bei „The Haunting of Bly Manor“, ir filmų „Hush“, „Gerald‘s Game“ bei „Doctor Sleep“. Su „Netflix“ platforma dažnai bendradarbiaujantis Flanaganas išsiskiria gilesne siaubo samprata – kūrėjas šiame žanre itin autentiškai sujungia kėblias pagrindinių veikėjų praeities traumas su unikaliais antgamtiniais sprendimais.
Į nuošalią Kroketo salą atvyksta naujas dvasininkas, kuris pradeda demonstruoti savo neįtikėtinus, gydančius gebėjimus. Salai visomis prasmėmis merdėjant, paslaptingomis aplinkybėmis čia pasirodęs kunigas atneša į bendruomenę naujų vėjų – bažnyčioje įvykdo tikrą stebuklą, išgydydamas luošą mergaitę. Tačiau dangaus palaima tęsiasi neilgai, mat po kurio laiko pradeda dėtis šiurpinantys reiškiniai, dėl kurių visą salą galiausiai sukausto siaubas.
Kiti mūsų pagrindinis veikėjas – iš kalėjimo į gimtąją salą grįžęs jaunas vyras. Tik ketverius metus nelaisvėje praleidęs už žmogžudystę, kurią įvykdė vairuodamas girtas, Railis akivaizdžiai nėra atsikratęs kaltės jausmo. Didmiestyje praradęs susikurtą gyvenimą, vaikinas grįžta pas savo šeimą, tačiau sunkiai randa motyvacijos pradėti naują etapą. Sutikęs savo paauglystės draugę, saloje vis dar gyvenančią itin religingą Erin, Railis pagaliau atsiskleidžia bei pradeda savotišką susitaikymo su savimi procesą. Būtent per šiuos du nuostabiai sugalvotus herojus, Mike‘as Flanaganas ir pristato žiūrovams pagrindines „Midnight Mass“ idėjas.
Tobulai suregzti ateisto bei krikščionės dialogai apnuogina ne tik veikėjus, bet ir mus, per retai galvojančius apie gyvenimo prasmę. Šios scenos taip pat suteikia itin reikalingą balansą tarp šiurpių momentų, kuriuose stebime siaubingos mistinės būtybės įtaką salai, pamažu virstančiai į ekstremaliai religingą sektą. Izoliuota erdvė čia pasirinkta ne be reikalo – pašalintas išorinio pasaulio efektas leidžia kur kas įtikinamiau miestelį įsivaizduoti kaip visos žmonijos atspindį.
„Midnight Mass“ – biblinis siaubo pasakojimas (religija yra persmelkusi visą siužetą). Tačiau komentuojamas ne pats religingumas, o žmonės, kurie juo prisidengdami vykdo pačius žiauriausius dalykus. Kalbant apie seriale vaizduojamus žmones, negalime nepagirti ir nepriekaištingo kastingo – kiekvienai rolei tobulai priskirti aktoriai apdovanoja mus išskirtiniais pasirodymais.
Šis serialas yra Mike‘o Flanagano gyvenimo projektas – jį autorius rašė nuo pat savo karjeros pradžios, o pagaliau pasitaikius progai jį paleisti į pasaulį, kūrėjas nenuvylė nei kritikų, nei žiūrovų. (Paulius Lučinskas)
4. „Unorthodox“ (2020)
Tikrais įvykiais paremtas „Netflix“ serialas „Unorthodox“ sukurtas remiantis to paties pavadinimo Deboros Feldman autobiografija, išleista 2012-aisiais. Tiesa, pilnas knygos pavadinimas skamba taip: „Unorthodox: The Scandalous Rejection of My Hasidic Roots“, o seriale jis sutrumpinamas iki pirmojo žodžio. Tačiau antroji pavadinimo dalis, bylojanti apie žydiškų šaknų išsižadėjimą, atskleidžiama viso siužeto metu. Istorijos centre – devyniolikmetė Esty, gyvenanti Niujorke, JAV. Čia įsikūrusi ultraortodoksų žydų bendruomenė, turinti savo atskirą rajoną, Viljamsburgą. Tai – tarsi atskiras pasaulis, kurio gyventojus nuo likusios planetos skiria nematoma siena, kurios nevalia peržengti. Esty auga su savo seneliais ir teta, kadangi jos motina, nepritapusi šioje bendruomenėje, tapo nepageidaujama, ir pradėjo savo gyvenimą Europoje. Gaudama minimalų išsilavinimą, Esty taip pat lankė pianino pamokas pas pasaulietę mokytoją, ir tai darė paslapčia, kadangi bendruomenėje šis veiksmas būtų sulaukęs pasmerkimo.
Sulaukus septyniolikos, jai teko ištekėti už Jankio, drovaus introverto, kuris išauklėtas taip, kad šeimoje visada jaustųsi it karalius. Moterų paskirtis Viljamsburge – gimdyti ir auginti vaikus, taip siekiant atkurti genocido metu smarkiai nukentėjusią žydų tautą. Augdama neturėjusi jokios pasirinkimo laisvės, Esty tikisi, kad ištekėjusi ji taps savarankiška, ir galės pati priimti įvairius sprendimus, tačiau supranta smarkiai apsirikusi, kai suvokia, kad po vestuvių ne tik neatrado savęs, bet ir buvo pradėta vadinti tiesiog Jankio Šapiro žmona. Jai nesiseka atlikti žmonos pareigos, ir per pirmuosius vedybinio gyvenimo metus jiems niekaip nepavyksta užmegzti naujos gyvybės. Nepatenkinta Jankio šeima iš visų pusių spaudžia Esty atlikti savo pareigas tinkamai ir kuo greičiau pradėti vaikelį. Šabo iškilmių metu Esty lombarde parduoda visus savo turimus papuošalus, ir, gavusi pinigų, nusprendžia bėgti.
Turėdama senelių dokumentus, ji atvyksta į Berlyną. Ilgai svarsto, ar apie savo atvykimą pranešti čia gyvenančiai savo mamai, Esty atsitiktinai susipažįsta su jaunu vaikinu, kuris pasirodo esąs konservatorijos studentas. Po jo ir bendramokslių repeticijos, jie keliauja atsigaivinti prie ežero, ir Esty pasiprašo keliauti kartu. Šioje vietoje įvyksta gana svarbi scena – naujasis pažįstamas papasakoja, kad šis ežeras atliko gana svarbų vaidmenį žydų genocido istorijoje, ir Esty, nusimovusi pėdkelnes ir nusivilkusi megztinį, vis dar kone pilnai apsirengusi, įbridusi į vandenį, nusiėmė peruką, privalomą visoms ištekėjusioms jų bendruomenės moterims, taip parodydama savo trumpai kirptus plaukus. Po to ji panyra po vandeniu, taip tarsi atkartodama krikščionišką krikšto sceną, tačiau šįsyk tai reiškė veikiau ne prisijungimą prie bendruomenės, o atsiskyrimą nuo senosios, kuri taip varžė jos sielą. Neturėdama įprastų socialinių įgūdžių, Esty patiria daugybę iššūkių, tačiau drąsiai žengia pirmyn, nenorėdama grįžti ten, iš kur taip norėjo dingti.
Esty vaidmenį atlikusi izraelietė aktorė Shira Haas atrodo nuostabiai – jos veide atsispindi visos emocijos, kurios nebuvo ištartos garsiai. Nedidukė mergina didžiuliame svetimame mieste, kaip ir dera, atrodo išsigandusi, tačiau nestokojo drąsos ieškoti ir bandyti kabintis į naują gyvenimą.
Jos vyrą, Jankį Šapiro, vaidinęs Amitas Rahavas taip pat atliko puikų darbą – nuolat pasimetęs ir lengvatikis Jankis, sąžiningai besilaikąs visų jų bendruomenėje nustatytų taisyklių, atspindėjo eilinį Viljamsburgo bendruomenės vyrą, auklėtą ir augintą gyventi pagal taisykles. Antraeilių aktorių darbas irgi paliko gerą įspūdį – kadangi Esty prisiminimuose gausu epizodų iš jos vestuvių, kurios vyko pagal žydiškas tradicijas, būtent jos ir tapo vienu iš serialo akcentų. Didelė dalis pokalbių, apeigų vyksta jidiš kalba, o tradicinės apeigos, su maldomis ir dainomis, kelia susižavėjimą.
Kadangi istorija pasakojama iš Esty perspektyvos, minėtos tradicijos ir bendruomenės santvarka žiūrovui veikiausiai pasirodys atstumianti ir itin varžanti, tačiau būtent gilūs, daugybę metų išlaikomi papročiai negali nekelti bent menkiausios pagarbos. Žinoma, būtent ši santvarka ir tampa pagrindine Esty gyvenimo tragedijos priežastimi – nerasdama sau vietos ir nepritapdama ją supančioje visuomenėje, ji pabėga. Galiausiai pasiryžusi aplankyti savo mamą, ji sužino, kad šioji taip pat nenorėjo gyventi pagal griežtas taisykles, taigi tampa tik dar labiau užtikrinta dėl savo sprendimo. (Viktorija Šaulytė)
3. „Alias Grace“ (2017)
„Netflix„ „Alias Grace“ iš dalies pažadas, iš dalies įspėjimas, priklausomai nuo skonio, bet ši nepaprasto, slidaus, vingiuoto 1996 m. Margaret Atwood romano adaptacija tikrai privers susimąstyti.
Siužetas paremtas tikra Kanados žmogžudystės byla. 1843 m. šešiolikmetė airių imigrantė Greisė Marks ir Džeimsas Makdermotas, jos kolega tarnas Tomo Kinjero namuose, buvo nuteisti už Kinjero ir jo namų šeimininkės meilužės Nensės Montgomerio nužudymą. Makdermotas buvo pakartas, o Marks nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Ir tai iš tiesų yra visi mūsų turimi faktai. Likusi serialo dalis skirta Greisės kaltės ar nekaltumo klausimui, o šis miniserialas ištikimai seka Atwood kuriamų ir dekonstruojamų galimybių sluoksnius. Simonas Džordanas (jį vaidina Edvardas Holkroftas) yra gydytojas, kuris imasi darbo, kad ištirtų Greisės protą ir atskleistų tiesą.
Tiesos neapčiuopiamumas, prieš imigrantus nukreiptos nuotaikos ir klasiniai skirtumai, kurie persmelkia šią istoriją, skamba netikrų naujienų amžiuje, o ypač dabar, kai ypač daug dėmesio skiriama moterų istorijoms. Greisės įvykių versiją keičia jos advokatas, istoriją iškraipo spauda, ignoruoja prieglobsčio prašytojai ir iškreipia jos pačios noras pralinksminti, apsaugoti ir galbūt atkeršyti pasauliui, kuriame ji nuo vaikystės susidūrė su blogiausiu, ką gali pasiūlyti jį valdantys vyrai. Greisė įsiterpia į savo istoriją ir iš jos išnyksta, ją užgožia gandų, baimės ir geismo debesys, sielvartas apverčia ją iš vidaus – ar gali išlikti kas nors tikro?
Ši antroji Atwood ekranizacija neišvengiamai bus lyginama su pirmąja, „The Handmaid’s Tale“, ir greičiausiai bus pripažinta, kad jai trūksta pirmtakės pasakojimo veržlumo. Galbūt ji bus per daug gili ir reikalaujanti žikūrovo protavimo, kad surinktų tiek daug šurmulio. Tačiau šis serialas yra toks pat meistriškas – stulbinantis rašytojos Sarah Polley (kuri, būdama 17 metų, pirmą kartą perskaičiusi knygą, parašė Atwood, prašydama suteikti teisę ją ekranizuoti) ir režisierės Mary Harron ekranizacija, o Sarah Gadon, vaidinanti Greisę, suvaidino taip stipriai ir subtiliai, geriau ir negalima norėti. Tebūnie palaimintas ir šis Atwood vaisius.
2. „Beef“ (2023)
Naujas amerikietiškas, Korėjiečio režisieriaus Lee Sung Jino „Netflix“ juodojo humoro serialas „Beef“ jau sulaukė daugybės kritikų ir gerbėjų liaupsių, o daugelis jį vadina vienu geriausių 2023 metų kūriniu.
10-ties serijų garsios nepriklausomos kino kompanijos „A-24″ kurtas serialas apie du žmones, kurie leido pykčiui įsiskverbti į jų protus ir pamažu užvaldyti kiekvieną jų mintį ir veiksmą.
Sėkmingai debiutavusiame seriale pasakojama apie Pietų Kalifornijoje vienas kito nepažįstančius Denį Choną (akt. Stevenas Yeunas), žlungantį rangovą, ir Eimę Lau (akt. Ali Wong), sunkiai dirbančią mamą, sėkmingą verslininkę, kai vieną kartą dėl incidento automobilių stovėjimo aikštelėje sukyla toks pyktis (angl. road rage), dėl kurio abu nepažystamieji labai susipyksta ir nori vienas kitą pamokyti.
Du suaugę žmonės, turintys savo gyvenimus, bei marias reikalų, randa laiko vienas kitam keršyti. Kartais jie vienas kito ieško, kad pakenktų, padarytų kažką blogo (pvz. dažais išrašinėtų automobilį keiksmais), o kitais kartai juos netyčia suveda likimas, bet vis vien nusileisti negalima, trugdyti vienas kitam BŪTINA.
Nemeluosime, Eimei pyktį išreikšti ir keršyti sekasi daug geriau, ji situacijas išsirenka daug geresnes, nei Denis (na, pvz. Denis vos nepadega Eimės automobilio su jos vaiku viduje, tai parodo, kad sėkmė tikrai ne jo pusėje), net priverčia susimąstyti ar kerštas įrašytas mūsų kraujyje…
Nors abu bando gyvenime atsitiesti, eina tarkim į terapiją ar bažnyčią, kur sakoma, kad pyktis neatsakymas, jų tarpusavio kerštas ir tai, kiek toli jie gali nueiti, kad atkeršytų vienas kitam, tampa nekontroliuojamu reiškiniu ir kelia pavojų ne tik viskam ir visiems, juos supantiems aplinkiniams, bet ir jiems patiems, jų gyvenimams.
Daugelis seriale įžvelgs ir dalelę savęs. Pyktis mūsų gyvenimo dalis, ypač šiais laikais, kai turime tiek skubėti ir esame nervingi, taigi, serialas tikrai tiek parodo, tiek pamoko ką gali padaryti pykčio lydimi žmonės ir kokios viso to pasekmės.
Seriale jūsų laukia žavus chaosas su senovinėmis azijietiškomis kaukėmis, rūkstančiomis ryžių viryklėmis, nekokybiškomis statybomis, pagrobtu vaiku, korėjiečių bažnyčios uola ir muštynėmis uolėtame kanjone.
Kuo pasibaigs ši smagi beprotybė…? Ar veikėjai susitaikys…? Kaip susiklostys jų likimai…?
1. „Valdovės gambitas“ (The Queen’s Gambit, 2020)
„Netflix“ platformos perlas, sulaukiantis geriausių atsiliepimų iš žiūrovų ir kino kritikų, pasakoja mums apie jaunos šachmatininkės gyvenimą, kuri išsiskyrė savo nepaprastais gebėjimais vyrų valdomame pasaulyje.
Veiksmas vyksta praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent šiuo metu prasidėjo įvairūs žmogaus ir civilinių teisių judėjimai, tarp kurių ir feminizmas. Vis dėlto moterys dar nėra emancipuotos ir vyrauja nuomonė, kad jų pagrindinė paskirtis – prižiūrėti namus ir būti gražioms, o visa kita paliekama vyrams. Talentingos ir protingos jos įkalinamos auksiniuose savo vyrų narveliuose, negalėdamos ištrūkti.
Tokioje situacijoje pasirodo šachmatų sporte kylanti žvaigždė Elizabeth Harmon (Anya Taylor-Joy). Jos gyvenimo istorija – dramatiška, nes būdama devynerių patenka į mergaičių globos namus, kurių prižiūrėtojai pripratina mergaitę prie raminamųjų vaistų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tai dar nėra uždrausta vaikų auklėjime. Elizabeth rūsyje su globos namų valytoju išmoksta, kaip eina šachmatų figūrėlės, o galiausiai aplošia ir patį mokytoją. Netrukus netgi vietinės mokyklos šachmatų klubas jai tampa per menku iššūkiu. Sulaukusi penkiolikos Elizabeth patenka į naujų globėjų namus ir jai atsiveria nauji keliai šachmatų sporte, kurie, lydimi priklausomybių nuo vaistų ir alkoholio, pabaigoje nuveda net į tolimąją Sovietų Sąjungą.
Be moterų emancipacijos temos, Šaltasis karas yra dar viena to meto realybė, pastebima seriale. Nuo Elizabeth žaidimo didžiojoje lygoje pražios užsimenama apie įžymųjį Sovietų Sąjungos didmeistrį Borgovą, kurio mergina bijo, tačiau tikisi kada nors susiremsianti. Amerikiečiai ir rusai šachmatuose, kaip ir politikoje, tuo metu buvo pagrindiniai konkurentai, ir nors seriale nerodomi jokie atviri konfliktai, tačiau artėjant susirėmimo momentui dažnai pasirodo nepasitikėjimo vieni kitais šešėlis. Harmon – viena iš pirmųjų emancipuotų moterų Amerikoje, pasirodanti geriau už vyrus ir visiems kelianti nuostabą („mergaitės nežaidžia šachmatais“, „čia ne moterų turnyras“), bei Borgovas – visuomet su pilku suvaržytu kostiumu ir vienoda išraiška veide, iš amerikiečių požiūrio taško lyg reprezentuoja dvi to meto valstybes, kurių netikėtą susidūrimo šachmatuose atomazgą pamatome paskutinėje serialo serijoje.
Ant abiejų rankų pirštų neįmanoma suskaičiuoti, kiek iš viso šachmatų partijų buvo sulošta seriale. Teigiama, kad istorijos autorius pats neblogai nusimanė šiame žaidime, taigi partijos nebuvo išgalvotos. Labiausiai nuostabą kelia, kiek šachmatų strategijų reikėjo įsiminti aktoriams, kurie be jokio dvejonės šešėlio žaibišku greičiu stumdė figūrėles (rašoma, kad paprastai žaidimas vyksta žymiai lėčiau, tačiau buvo norima suteikti įvykiams įtampos ir pagreičio). Serialo kūrėjai ruošdamiesi filmavimui konsultavosi su pačiu buvusiu pasaulio čempionu Garriu Kasparovu ir su garsiu Niujorko šachmatų treneriu Brucu Pandolfiniu, taigi išvengė klaidų, kurias paprastai daro pramogų verslo atstovai bandydama pavaizduoti šachmatų turnyrus. Aktoriai buvo išmokyti, kaip šachmatų didmeistriai iš tikrųjų judina figūrėles. Visa to meto šio sporto realybė, pasak ekspertų, buvo pavaizduota tikroviškai, o varžovų susirėmimai – išties kažkada įvykę šachmatų turnyrų istorijoje. Pavyzdžiui, Bethės ir Harrio (Harry Melling) varžybos Kentukio valstijoje vyko 1955-aisiais Rygoje, o greitųjų šachmatų mačas tarp Bethės ir Bennio (Thomas Brodie-Sangster) vyko 1858-aisiais metais Paryžiaus Operoje.
Be to, neįtikėtina, kad šachmatai gali būti toks įtampą keliantis ir azartiškas sportas – akmeniniuose žaidėjų veiduose matyti nervų saugiklius drebinantis susikaupimas, o emocijos per kraštus veržiasi tik kraštutiniais atvejais, tačiau filmavimo grupė mokėjo pateikti kiekvieną žaidimo partiją vis kitokiais būdais ir nevertė žiūrovų nuobodžiauti. Nors pirmoji serialo serija ir yra lėtoka, tik įžanga į tuoj prasidėsiantį veiksmą, istorijos priešistorė, tačiau jau nuo antrosios serijos dėmesys prikaustomas laukiant, kas toliau atsitiks Elizabethei Harmon vyrų dominuojančiame šachmatų pasaulyje. (Dora Žibaitė)
