Jauna mikrobiologė ir gydytoja Giulia Enders (gim. 1990) vedasi skaitytoją į ekskursiją po organizmo vidų, apie ten vykstančius sudėtingus reiškinius pasakodama patraukliai ir suprantamai. Pasitelkusi naujausius mokslinius tyrimus ji parodo, kiek daug geba žmogaus kūnas, kaip subtiliai viskas čia tarpusavyje suderinta. Gležni plaučiai, kuriuose slypi titaniška galia, gydantys lytėjimo impulsai, naktinis smegenų darbas, tempimo pratimų reikšmė futbolininkams ir sporto poveikis smegenims – tai tik kelios šios ekskursijos stotelės. Autorė remiasi gyvais pavyzdžiais, padedančiais pažinti save organiškiau.
Giulia Enders, 2014-aisiais parašiusi „Žarnyno žavumynus“, sugebėjo milijonus žmonių visame pasaulyje sudominti lig tol menkai vertintu organu. Knyga „Organiška“ tyrinėja kūną kaip visumą – nuo paslaptingos vidinės dinamikos iki kasdienių pojūčių.
Ištrauka iš Giulios Enders knygos „Organiška“ („Kitos knygos“, 2026)
(iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė)
Sportas – žaidimas su stresu
Pats paprasčiausias šiokiadienis. Svarbiausia nepamiršti šventosios biuro darbuotojo trejybės – išmaniojo, piniginės, raktų – ir nepavėluoti į atvirą darbo erdvę. Tik tas biuras turbūt netikras – veikiau keista kopija, lyg kokiam eksperimentui ar spektakliui. Visur stovi netikri stalai su kompiuterių muliažais. „Ir dirbam!“ – šūkteli entuziastingas balsas salės priekyje. Iš garsiakalbių pasigirsta garsi muzika. Visi susirinkusieji elgiasi taip, tarsi jiems reikėtų skubiai kažką nuveikti. Jie absurdišku ritmu baksnoja klaviatūras, kalba į netikrus telefonus, laisto plastikines gėles. Tai, kas atrodo kaip absurdiškas darbo ritualas, iš tiesų yra sporto treniruotė – ir biuro kasdienybės parodija. „Dirbam, dirbam, dirbam toliau! – ragina balsas. – Kol visi pradėsime prakaituoti!“
Kuo ši scena skiriasi nuo tikro apsilankymo sporto centre? Nė vienas iš sporto centre atliekamų judesių nėra būtinas. Nėra jokio reikalo kelti 30 kg, o bėgdamas judančiu takeliu niekur nenubėgsi, nieko nepribėgsi ir nuo nieko nepabėgsi. Smegenys siunčia raumenims impulsus tik tam, kad tie būtų užsiėmę. Tai gal sportas yra savotiška užimtumo terapija bedarbiams raumenims? Arba simbolinė auka, atnašaujama protinio darbo bendruomenėje, kurios nariai didžiąją dalį dienos nejudėdami žiūri į ekranus?
Istorijos tėkmėje tai, ką šiandien laikome sportu, vis keitėsi. Majams sportas padėdavo kultūringai išspręsti ginčus. Senovės Graikijoje sportuodami ugdė kūną ir sielą, kad šie išmoktų dirbti drauge. Romos imperijoje sportas pirmą kartą buvo sistemingai pasitelktas rengiant žmones karui. O Apšvietos laikotarpiu manyta, kad judėdamas kūnas renka sensorinę informaciją – kuo jos daugiau, tuo aiškiau ir protingiau žmogus suvokia pasaulį.
Naujaisiais laikais tai buvo pavadinta „kūno kultūra“ – per ją siekta tobulo žmogaus. Tačiau „tobulas“ ar „išskirtinis“ visada turi dvi puses: viena vertus, jis kelia susižavėjimą, o, kita vertus, taip atsiribojama nuo netobulųjų. Lotynų kalbos žodis excellere, iš kurio kilusios Europoje paplitusios sąvokos – vokiška Exzellenz, angliška ir prancūziška excellence, – kuriomis pavadinta ta siekiamybė „išsiskirti“ arba „iškilti“, – būti geresniam už kitus, juos pranokti. Ši samprata netrukus įgavo grėsmingų bruožų. Nacionalsocializmo laikais vienų kūnai buvo garbinami ir rodomi kaip sektinas pavyzdys, o kitų kankinami, niekinami ir naikinami. Netrukus sportas buvo atskirtas nuo bendruomenės ir perorganizuotas taip, kad tarnautų valstybės politiniams tikslams.
Tik gerokai vėliau siekis, kad kūnas pajėgtų ir sugebėtų daugiau, laipsniškai tapo grynai asmeniniu žmogaus reikalu. Vokietijoje prie sporto draugijų, kurios po karo vėl buvo leistos, pastaraisiais dešimtmečiais prisidėjo treniruoklių salės ir sporto centrai, internetiniai mokomieji kursai ir individualios treniruotės. Šiandien sportas jau neatskiriamas nuo asmeninio gyvenimo būdo. Nesportuojančiajam gresia užsitraukti įtarimą, kad pats kaltas dėl „nesveiko“ ar „nepaklusnaus“ kūno. Tikima, kad fizinis aktyvumas – tai panacėja ir psichinei sveikatai.
Bet kodėl gi dėl „sveiko gyvenimo“ būtina kartoti judesius, kurių kasdieniame gyvenime visai nereikia? Ir atlikti tik kažką imituojančius veiksmus? Bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, jau nekalbant apie profesinius kontekstus, toks užsiėmimas būtų laikomas niekam nereikalingu ar net beprasmiu laiko švaistymu. Be to, naujausi sporto tyrimai rodo, kad vargu ar visada jį lydi žadėtas teigiamas poveikis organizmui.
Kodėl vien sportas nelieknina?
Ne po visomis pagyromis sportui adresu pasirašo ir mokslas. Tyrimų rezultatai pirmiausia išsklaido iliuzijas dėl svorio reguliavimo – paprastai turimas galvoje jo mažinimas. Štai ką 2010 m. po ekspedicijos pas pagal senąsias tradicijas gyvenančią Tanzanijos tautelę hadzus konstatavo Hermano Pontzerio vadovaujama Djuko universiteto mokslininkų grupė.
Hadzai visą dieną juda: valgomus augalus rinkdamos moterys per dieną nueina apie 8 kilometrus, vyrai medžioja ir įveikia iki 12 kilometrų. Tai sudarytų apie dvi valandas gryno fizinio aktyvumo per dieną – maždaug penkis kartus daugiau nei tenka vidutiniam Vakarų pramoninių šalių gyventojui. Tačiau išmatavus sunaudotą energiją Pontzerio komandos laukė staigmena: hadzai sudegino apie 2 000 kilokalorijų per dieną – ne daugiau nei sėdimą darbą dirbantis vakarietis. Dėl tikslaus žymėtų atomų metodo šis matavimas laikomas auksiniu metabolizmo tyrimų standartu.
Tokius pat rezultatus davė ir antras tyrimas, atliktas su šuarų indėnais, gyvenančiais Amazonės žemumoje: nors šuarai irgi nuolat judėjo – vis tiek tik apie 2 000 kilokalorijų per dieną. Išvada: net jei imtume judėti tiek pat, kiek mūsų protėviai, ilgainiui vargu ar sudegintume daugiau energijos.
Taigi, kūno svorį lemia ne tiek sportas, kiek tai, kaip efektyviai organizmas įsisavina maistą. Tai patvirtina gausūs apžvalginiai tyrimai: nors žmonės iš pradžių numeta svorio, po trijų ar keturių mėnesių šis efektas dingsta. Priežastis – ne padidėjusi raumenų masė (ją lengva apskaičiuoti ir minusuoti), o prisitaikiusi medžiagų apykaita. Maždaug po pusmečio treniruočių organizmas jau toli gražu nesudegina tiek energijos, kiek iš pradžių.
Energiją kūnas naudoja taupiai. Jei tenka kasdien skirti jos dviem fizinio aktyvumo valandoms, jos neskiriama kam nors kitam: organizmas gamina mažiau imuninių ląstelių ar hormonų, kaupia tik minimalias atsargas. Tai paaiškina, kodėl po stepę klajojantys žmonės sudegina ne ką daugiau kalorijų nei tie, kurie didžiąją laiko dalį sėdi prie rašomojo stalo. Sportuojančio žmogaus medžiagų apykaita tiesiog efektyviau paskirsto energiją.
Tai suvokta tik atėjus gerovei. Ne vieną tūkstantį metų žmogaus organizmas nuolat atsidurdavo ribinėse situacijose ir turėjo taupyti energiją, kad jos užtektų visai dienai. Šiandien yra kitaip: daugelyje šalių maisto tikrai užtenka, todėl organizmas gali investuoti energiją ten, kam anksčiau skirdavo tik po lašelį. Pramoninėse šalyse gyvenančių žmonių organizmas gamina žymiai daugiau imuninių ląstelių ir hormonų, kaupia didesnes angliavandenių ir riebalų atsargas. Liaudiškai tariant, čia smulkintis nereikia.
Tačiau Pontzerio rezultatai tikrai nėra neginčytini. Kritikai atkreipia dėmesį, kad nors hadzai daug vaikšto, bet beveik nebėgioja, taigi jiems netenka dorotis su dideliu intensyviu fiziniu krūviu (kaip šiuolaikiniame sporte). Be to, duomenys gali būti įvairiai interpretuojami, o nemažai tyrimų jau dešimtmečius patvirtina didesnį energijos suvartojimą intensyvios veiklos metu, – tad vargu ar jie visi klaidingi.
Pontzeris į tai reaguoja ramiai: nuolat užsiimant daugiau energijos reikalaujančia veikla reikia ir daugiau valgyti, kad užtektų jėgų atlikti tuos veiksmus, – šis reiškinys pažįstamas ir intensyviai sportuojančiam žmogui. Net ir jiems fizinis aktyvumas retai kada padeda ilgam numesti svorio.
Tačiau vienu klausimu Pontzeris ir jo kritikai sutaria – kad perteklius kelia pavojų. Tai labai nesenas reiškinys žmonijos istorijoje, ir vis dėlto skaičiai aiškiai rodo: nuolat gaminant per daug imuninių ląstelių, hormonų ar kaupiant energijos atsargas organizmas apsunkinamas. Bėgant metams ir dešimtmečiams vis didėja rizika, kad dėl visų šių atsargų kas nors nukryps nuo kurso.
Daugiau imuninių ląstelių reiškia didesnę alergijų ir lėtinių uždegimų riziką. Didelės riebalų sankaupos sunkina medžiagų apykaitą, slegia kaulus ir sąnarius. Streso hormonų perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas, o lytinių hormonų perteklius gali prisidėti prie kai kurių vėžio formų, pavyzdžiui, krūties ar prostatos vėžio. Jei prisideda kitų rizikos veiksnių, tikimybė susirgti dar labiau padidėja.
Nesvarbu, ar Pontzerio hipotezė apie energijos suvartojimą yra visiškai ar tik iš dalies teisinga – jos esmė dėl to nesikeičia: dalis „naudingo“ sporto poveikio turbūt atsiranda dėl to, kad organizmas sunaudoja mažiau energijos įvairiam pertekliui. Kitaip tariant, sportas tarsi tampa „nuvorišų medžiagų apykaitos garo nuleidimo vožtuvu“ ir saugo nuo nepageidaujamo šalutinio gerovės poveikio.
Jei tai ir viskas, ar nebūtų galima to paties efekto pasiekti tiesiog badaujant? Iš tiesų, duomenys tai patvirtina. Protarpinio badavimo metu žmonės valgo ne tada, kai gali, o tik po ilgesnių pertraukų. Kūnas vis patiria neilgus bado laikotarpius – ir mokosi taupiau naudoti energiją. Tokios mitybos poveikis sveikatai labai panašus į sporto poveikį: akivaizdi apsauga nuo vėžio, uždegimų ir širdies bei kraujagyslių ligų, be to, svoris iš pradžių sumažėja, o paskui stabilizuojasi.
Tačiau ne visur badavimas gali pakeisti fizinį aktyvumą, ir tai tik patvirtina, kad sportas nėra vien priemonė norint išvengti pertekliaus.
