Mielieji mūsų „senjorai“ (taip, kreipiamės į visus tuos, kurių pirmasis telefonas turėjo mygtukus ir kurie muzikinį albumą vis dar įsivaizduoja kaip apčiuopiamą diską su viršeliu, o ne tiesiog ikonėlę telefone), sveiki sugrįžę į išgyvenimo šiuolaikiniame mene pamoką. Jei sėkmingai atvertėte šį puslapį ir jūsų kompiuteris dar paslaptingai neišsijungė, vadinasi, esate pasiruošę šeštajam edukaciniam tomui. Ir tai reiškia dvi naujienas… Geroji: jūsų nervų sistema vis dar toleruoja mirksinčias šviesas, agresyvų montažą ir žmones, kurie klipe atrodo lyg būtų ką tik pabėgę iš mados savaitės užkulisių. Blogoji: šiuolaikiniai režisieriai ir toliau neketina grįžti prie paprastų laikų, kai atlikėjas tiesiog liūdnai žiūrėdavo pro langą, o fone skrisdavo dronas virš Trakų pilies.
Šiandien mūsų laukia dar vienas dešimtukas, kuriame klausimas „Ką autorius norėjo tuo pasakyti?“ skambės dažniau nei pati daina. Bet nesijaudinkite. Čia nereikia visko suprasti. Šiuolaikinis menas labai mėgsta tą būseną, kai žiūrovas penkias minutes spokso į ekraną, o tada tyliai pasako: „Na… gražu, bet keista.“ Ir žinokit ką? To pilnai užtenka.
Pasitaisykite akinius, įsipilkite arbatos ir prajudinkite sąnarius, nes kai kurie choreografiniai sprendimai atrodys taip, lyg režisieriai būtų gavę užduotį vienu metu sujungti baletą, panikos priepuolį ir „TikTok“ algoritmą. Pradedam VOL. 6!
10. GENER8ION „STORM“ su Yung Lean
Pradedame edukaciją nuo projekto GENER8ION. Ir ne, čia ne dar viena grupė, kurios pavadinimas skamba kaip slapta „Eurovizijos“ atranka ar nauja energetinio gėrimo rūšis. Tai prancūzų elektroninės muzikos prodiuserio Surkin (Benoîto Heitzo) projektas, kuriame muzika, mada ir kinas susiplaka į vieną labai brangiai atrodantį kultūrinį chaosą. Prie šio reikalo prisijungė švedų reperis Yung Lean ir režisierius Romainas Gavrasas, kuris vaizdo klipus kuria taip, lyg kažkas jam būtų davęs Holivudo biudžetą ir pasakęs: „daryk ką nori, tik tegul visi atrodo truputį pavojingi.“ Gavraso braižas labai paprastas: maksimaliai gražus chaosas. Tokie vaizdai, kur pusę laiko nesupranti, kas vyksta, bet vis tiek negali atitraukti akių.
Vienas stipriausių šio klipo elementų yra tai, kaip idealiai susilieja garsas su vaizdu. Muzika čia ne tiesiog groja fone, o atrodo lyg valdytų visą ekrane vykstantį chaosą. Hipnotizuojantis ritmas, sunkūs elektroniniai garsai ir monotoniškas Yung Leano vokalas sukuria jausmą, kad visa ši futuristinė mokykla gyvena pagal kažkokį keistą, paranojišką ritualą. Iš pradžių moksleiviai idealiai sinchroniškai marširuoja koridoriais, laboratorijose lituoja mistinius „6G“ mikroschemų blokus, o tada visa ta sterili tvarka pamažu sprogsta į muštynes, riksmus ir ritualinius šokius ant laiptų.
Kiekvienas kadras čia atrodo taip, lyg kažkas būtų pavertęs paauglystės nerimą brangiu meno projektu. Visas klipas pulsuoja kontroliuojamu chaosu, kur vieną sekundę viskas steriliai sustyguota, o kitą jau panašu į kolektyvinį emocinį gedimą. Ir čia, senjorai, būkite atsargūs, nes žiūrint šitą reikalą labai lengva netyčia aktyvuoti nostalgijos režimą. Tą pavojingą „o prisimeni, kai…“ mechanizmą. Gal staiga prisiminsite savo pirmąją mokyklos meilę, cigaretes už stadiono ar diskotekas aktų salėje. Tik skirtumas tas, kad jūsų laikais paaugliškas maištas dažniausiai baigdavosi pabėgimu iš fizinio pamokos arba sulamdyta „Audi 80“ stovėjimo aikštelėje, o šito klipo jaunimas savo vidinį chaosą jau verčia distopiniu meno pasirodymu.
Verdiktas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: čia ne tas klipas, kurį paleidi fone pjaustydamas sekmadienio karbonadą. Tai distopinis meno projektas apie jaunimą, kuris vietoje „kvadrato“ kieme renkasi egzistencinę krizę, koordinuotas muštynes ir labai brangiai nufilmuotą vidinį chaosą. Gražu, nejauku ir turbūt kainavo daugiau nei keli lietuviški filmai kartu sudėjus.
9. Laufey „Madwoman“
Devintoje vietoje turime islandų ir kinų kilmės džiazo deivę Laufey, kurios muzika skamba taip, lyg būtumėte prabangiame tarpukario Paryžiaus salone, kur viskas taip estetiškai sustyguota, kad net oras atrodo sterilus, tarsi būtų specialiai sukurtas tik gražiam vaizdui, o ne kvėpavimui. Bet neskubėkite atsipalaiduoti, nes dainos pavadinimas „Madwoman“ („Pamišėlė“) iškart sufleruoja, kad šis klipas yra ne tiesiog gražus pasisėdėjimas prie pianino. Šis klipas yra tikras vizualinis matricos lūžis. Režisierius Warrenas Fu čia mus įmeta į sterilų, dirbtinį pasaulį, kuris atrodo taip tobulai, kad pradedi įtarti, jog net oras ten filtruojamas per „Instagram“ filtrus. Visa aplinka primena prabangų lėlių namelį arba mados žurnalo dekoraciją, kur viskas estetiška, simetriška ir truputį per daug tobula, kad būtų tikra…
Ir būtent tame dirbtiniame grožyje slypi visas klipo nejaukumas. Kol ausyse skamba švelnus, aksominis džiazas, ekrane stebime žmogų, kuris desperatiškai bando save įtikinti: „viskas gerai, viskas kontroliuojama“, nors vidinis pasaulis jau seniai dega atvira liepsna. Kuo toliau, tuo labiau tas idealus pasaulis ima irti, o Laufey herojė panašėja į žmogų, kuris po truputį supranta, kad gyvena ne realybėje, o savo pačios susikurtoje emocinėje dekoracijoje. Ir čia klipas labai taikliai pagauna tą modernų jausmą, kai visi aplinkui atrodo nepriekaištingi, visi gyvena „aesthetic“ gyvenimus, o tu tuo metu viduje laikaisi ant paskutinio emocinio „ne nu dar truputį pakentėsiu, praeis“.
Viskas nufilmuota taip steriliai ir preciziškai, kad net pasimetimas čia atrodo prabangiai. Jokio pigaus dramatizmo, jokių teatrališkų isterijų ar „žiūrėkit, man liūdna“ scenų. Tik šalti interjerai, tvarkingi kadrai, prislopintos spalvos ir tas nejaukus jausmas, kai supranti, kad kažkas šiame pasaulyje yra labai negerai, nors visi aplinkui ir toliau šypsosi lyg reklamoje. Atrodo lyg filmo „Barbė“ („Barbie“, 2023) estetika būtų susidūrusi su egzistencine krize ir kažkas filmavimo aikštelėje būtų pasakęs: „jo, darom psichologinį trilerį, bet tegul viskas atrodo labai brangiai.“
Dėmesio senjorai, gimę prieš 2000-uosius: jeigu jūsų laikais dvasinė krizė dažniausiai reikšdavo liūdną žmogų lietuje su cigarete rankoje ir „Foje“ kasečių rinkiniu mašinoje, tai Laufey rodo, kad šiuolaikinis pasimetimas jau vyksta sterilioje „Instagram“ realybėje, kur net nervinis lūžis turi savo spalvų paletę. Tai gražus, hipnotizuojantis ir truputį baugus klipas apie gyvenimą pasaulyje, kuris atrodo per daug tobulas, kad būtų tikras. Kitaip tariant: „sveiki atvykę į modernią melancholiją!“
8. Charli XCX „Guess“ (feat. Billie Eilish)
Na, o dabar pereikime prie popmuzikos chuliganės Charli XCX ir jos geriausios draugės, tamsiojo popso deivės Billie Eilish su kūriniu „Guess“. Jeigu praleidote pastaruosius metus po uola, leiskite paaiškinti: Charli XCX užpernai sukėlė tikrą pasaulinę masinę psichozę, pavadinimu „Brat summer“ (senjorų kalba: kai tau virš trisdešimt, bet tu rengiesi neonine žalia spalva, tyčia nedarai šukuosenos ir elgiesi kaip maištaujanti paauglė klubo tualete). Šis vaizdo klipas yra tos beprotybės viršūnė, kur režisierius Aidanas Zamiri nusprendė vizualizuoti metaforą „pasaulis skęsta apatiniuose drabužiuose“. Tiesą sakant, pažodžiui.
Klipas prasideda namų vakarėlyje, kur Charli XCX dainuoja ant kalno kelnaičių ir liemenėlių, o tada ekrane pasirodo Billie Eilish, kuri į vakarėlį tiesiog įvažiuoja su… statybiniu buldozeriu. Turbūt jau kažkas iš jūsų nori pasakyti: „Nu tikros blevyzgos“. Bet palaukit… Nuo šios akimirkos prasideda visiškas absurdo ir DJ kultūros karnavalas. Jos šliaužia per tūkstančius apatinių, bėga gatvėmis, kol aplinkui tiesiog sninga „stringais“. Šis klipas neturi jokio logiško siužeto, bet jis turi tokią milžinišką charizmą, energiją ir seksualinę įtampą, kad žiūrovas pasiduoda tam klubiniam ritmui per pirmąsias dešimt sekundžių. Beje, visi tie klipe panaudoti dešimtys tūkstančių apatinių vėliau buvo paaukoti labdarai, tad merginos ne tik sukūrė vizualinį sprogimą, bet ir padarė gerą darbą.
Patarimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: Mielieji, jeigu jūsų laikais apatinis trikotažas vaizdo klipuose būdavo susijęs su subtilia erotika arba romantiška „Victoria’s Secret“ estetika, tai šiuolaikinis jaunimas iš to daro masinį, agresyvų vakarėlį. Čia nėra jokio drovumo, o tik gryna „man nerūpi“ energija. Tai klipas, kurį žiūrint norisi pasitikrinti, ar neužrakintos durys, kad kaimynai nepamatytų, kuo domitės. Pasitaisykite akinius, nes kelnaičių kiekis ekrane viršys bet kokias jūsų metines skalbimo normas!
7. By Storm „Dead Weight“
Pristatome jums, mielieji senjorai, eksperimentinio hiphopo duetą „By Storm“ (Nathanielį “RiTchie” Ritchie ir Parkerį Corey). Tiems, kas vis dar mano, kad hiphopas tėra tiesiog vyrukai su per didelėmis kelnėmis, ritmingai mojuojantys rankomis prie degančios šiukšliadėžės Niujorko priemiestyje, šis darbas bus tikras kultūrinis šokas. Čia režisierius Daisuke Miyazaki nusprendė vizualizuoti tai, kas vadinama „menine depresija ir „dvasiniu svoriu“. Ir jeigu jūsų laikais liūdesys ekrane turėjo aiškią priežastį (pavyzdžiui, mergina išvažiavo į kitą miestą su tarpmiestiniu autobusu), tai čia vizualinis ir garsinis chaosas pasiekia tokį lygį, kad norisi kūrybinei komandai iškviesti dvasininką arba bent jau elektriką.
Didžiausias šio kūrinio iššūkis jūsų nervų sistemai yra pats garsas. Atrodo, kad jį klausyti yra fiziškai nejauku. Tai nėra ta muzika, kurios ritmą norėtųsi tuksenti pirštais į automobilio vairą. Garsas čia laužytas, pilnas industrinio triukšmo, paranojiškų pasikartojimų ir netikėtų muzikinių lūžių, kurie labiau primena gendančio šaldytuvo dejavimą nei tradicinę dainą. Vaizdas ekrane šį košmarą tik pastiprina: kadrai mirksi, lūžta, persisuka, o atlikėjai juda taip, lyg juos kankintų ne tik egzistencinis skausmas, bet ir ūmus radikulitas. Viskas nufilmuota tamsiose, pramoninėse erdvėse, o operatorius, atrodo, filmavo tiesiog savo paties panikos priepuolį. Logika čia išėjo ilgalaikių atostogų dar prieš prasidedant filmavimui, o kūrėjai tiesiog sako: „mums skauda, o dabar tegul būna nejauku ir jums“.
Rekomendacija senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: jeigu jūsų laikais emocinė būsena muzikoje dažniausiai būdavo išreiškiama jautria balade apie rudenį ir liūdnu žvilgsniu pro „Žiguliuko“ langą, tai „By Storm“ yra visai kito tipo patirtis. Tai kūrinys, kurį verta žiūrėti tada, kai norisi ne foninio triukšmo, o pilno, kiek intensyvesnio vizualinio potyrio, kuris reikalauja dėmesio ir šiek tiek išmuša iš įprasto komforto.
6. Olivia Rodrigo „get him back!“
Šeštoje vietoje patogiai įsitaiso tikra šiuolaikinės paauglių (ir ne tik) pop-roko muzikos imperatorė Olivia Rodrigo su kūriniu „get him back!“. Jeigu jūsų laikais pyktis ant buvusio vaikino reikšdavo tiesiog jo nuotraukų sudeginimą metaliniame kibire už namo, tai Olivia rodo, kad šiuolaikinė mergina kerštauja su kur kas didesniu užmoju. Režisierius Jackas Begertas čia nusprendė vizualizuoti paauglės merginos galvoje vykstantį dvilypumą: dainos pavadinimas juk reiškia ir „noriu jam atkeršyti“, ir „noriu jį susigrąžinti“. Kaip tai parodyti ekrane? Žinoma, sukurti dešimtis vienodų Olivijų!
Didžiausias šio klipo kosmosas (nuo kurio jūsų kompiuterinio raštingumo supratimas gali patirti lengvą, bet visiškai suprantamą šoką) yra tai, kad jis visas buvo nufilmuotas su „iPhone 15 Pro Max“ telefonu. Taip, supratote teisingai: jokių milžiniškų kamerų, kurias operatoriai anksčiau veždavo atskiru transportu, jokių sudėtingų filmavimo kranų ar technikų armijos. Viskas sukurta su tuo pačiu įrenginiu, kuriuo jūs dažniausiai fotografuojate pomidorų derlių sodyboje arba bandote surasti „Skambinti“ mygtuką. Ir, vis dėlto, rezultatas – visiškai rimtas, profesionalus pop kultūros produktas, kuris atrodo taip, lyg būtų kainavęs mažiau pastangų logistikoje, bet daugiau nervų montažo skyriuje.
Ekrane stebime visišką, chaotišką destrukciją: Olivijos klonai laksto po skirtingas erdves, daužo automobilių langus, mėto daiktus pro langus, sukelia koordinuotą chaosą gatvėse ir sinchroniškai demonstruoja labai rimtą emocinį nepasitenkinimą. Ir čia, mielieji, turėtumėte jau pastebėti, kad tai vienu metu ir absurdiška, ir keistai estetiška. Toks jausmas, lyg pop žvaigždės būtų pavirtusios į visą mažą sukilimo armiją, kuri veikia pagal tobulai surežisuotą choreografiją. Net tas pyktis čia atrodo ne atsitiktinis, o kruopščiai sustyguotas, beveik „per gražus būti tikras“, bet vis tiek pakankamai įtikinamas, kad trumpam pamirštum, jog čia tik muzikinis klipas.
Verdiktas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: mielieji, tai idealus pavyzdys, kaip šiuolaikinės technologijos leidžia sukurti Holivudo lygio filmą tiesiog su kišeniniu telefonu. Ir jeigu jūsų televizoriaus ekranas pradės mirgėti nuo dešimčių vienodų merginų, neskubėkite skambinti anūkams ir reguliuoti antenos. Jūsų akys veikia gerai, čia tiesiog šiuolaikinio meno klonavimo stebuklai. Pasitaisykite akinius ir pasiruoškite energingam bėgimui nuo piktų merginų armijos!
5. Vince Staples „Blackberry Marmalade“
Mūsų edukacinės kelionės pusiaukelėje turime vieną intelektualiausių ir nenuspėjamiausių šiuolaikinio hiphopo veidų… Vince Staples su kūriniu „Blackberry Marmalade“. Jeigu jūsų laikais kriminaliniai filmai dažniausiai reikšdavo ramų sėdėjimą fotelyje ir stebėjimą, kaip detektyvas su cigarete dantyse aiškinasi nusikaltimą, tai šis klipas jus labai greitai išmeta iš saugaus stebėtojo zonos. Čia naudojamas pirmojo asmens rakursas (POV), todėl žiūrovas staiga tampa nebe žmogumi salėje, o veikėju, kuris pats vaikšto per visą tą chaosą. Ir būtent čia prasideda visas nejaukumas.
Šis klipas labai greitai išjungia visus įprastus „muzikinio klipo“ nustatymus, nes čia nėra nei tradicinio siužeto, nei aiškiai paaiškintos istorijos. Režisieriai Vince‘as Staplesas ir Bradley J. Calderis pasirenka labai paprastą, bet genialiai nepatogią idėją: jūs viską matote savo akimis. Taip, taip, kamera juda taip, lyg būtumėte patekę į seną kriminalinį kompiuterinį žaidimą, kuriame kažkas išjungė moralės nustatymus ir paliko tik gryną chaosą. Klipo metu jūs (mielieji senjorai, gimę prieš 2000-uosius, neišsigąskite) ne tik stebite smurtą iš arti, bet ir patys atsiduriate pozicijoje, kurioje nusitaikoma į žmones, grasinama ir žudoma. Ir būtent todėl visas kūrinys palieka tokį keistą jausmą, lyg būtumėte netyčia įstrigę labai blogame sprendime be galimybės paspausti „išeiti“. Režisieriai labai gudriai sužaidžia su žiūrovo psichologija: jūs nebe esate saugus stebėtojas, bet kartu ir nesijaučiate pilnai valdantis situaciją. Labiau primena jausmą, kai sapne bėgate nuo problemų, tačiau kojos juda per lėtai ir aplinka elgiasi pagal kažkokias savas taisykles. Kuo ilgiau žiūrite, tuo labiau klipas pradeda veikti ne kaip istorija, o kaip būsena, kuri yra ne tik chaotiška ar agresyvi, bet ir specialiai nepatogi.
Didžiausias šio klipo triukas yra tai, kad visa tai vyksta beveik banalioje aplinkoje, tiesiog paprastoje užkandinėje. Ir būtent tas kontrastas čia veikia stipriausiai. Vietoj dramatiškų veiksmo filmų dekoracijų matome kasdienę vietą, kurioje paprastai žmonės valgo bulvytes ir ginčijasi dėl per šaltos kavos. Tačiau čia ta pati erdvė pamažu virsta kažkokiu paranojišku košmaru, kuriame niekada nežinai, kas įvyks po kelių sekundžių. Atrodo, lyg būtumėte įjungę keistą „Grand Theft Auto“ versiją, kur visas pasaulis tuo pačiu metu atrodo ir labai tikras, ir truputį „nulūžęs“.
Prie šitos atmosferos labai stipriai prisideda ir pats Vince‘o Staples;o skambesys. Fone girdimas šaltas, minimalistinis bitas visiškai nesistengia moralizuoti ar dramatizuoti situacijos. Muzika čia skamba taip ramiai, lyg visa ši agresija ir įtampa būtų tiesiog eilinis antradienio vakaras. Ir būtent tame slypi visas klipo nejaukumas, nes niekas nešaukia, kad „žiūrėkit, kaip čia baisu“. Viskas pateikiama beveik sausai, todėl žiūrovas pats pradeda jaustis nepatogiai.
Įspėjimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: jeigu jūsų laikais muzikiniai klipai dažniausiai apsiribodavo gražiai nufilmuotu dainavimu ir keliomis dramatiškomis meilės scenomis lietuje, tai „Blackberry Marmalade“ gali pasirodyti maždaug taip, lyg kažkas būtų sumaišęs kriminalinį trilerį, kompiuterinį žaidimą ir labai blogą vakarą greito maisto restorane. Po peržiūros gali trumpam kilti klausimas: „Palaukit… čia dar buvo muzikinis klipas ar jau įrodymas teisme?“
4. ADÉLA „KGB“
Ketvirtoje vietoje turime visišką vizualinį bombonešį, kylančią popmuzikos alternatyvą ADÉLA su kūriniu, kurio pavadinimas „KGB“ jūsų kartai tikriausiai iškart sukelia lengvą šaltuką nugaroje. Bet neskubėkite slėpti senų dokumentų ar tikrinti, ar niekas neklauso telefono pokalbių, nes šis klipas yra ne politinė ataskaita, o stilingas, hipnotizuojantis ir pavojingai seksualus psichologinis spektaklis. Režisierė Rachel Dunkel čia labai gudriai sužaidžia kontrastu: viskas prasideda lyg klasikinis baleto pasirodymas: elegantiška teatro scena, grakštūs judesiai, šviesa, estetika ir kultūringas jausmas, tarsi būtumėte netyčia atsidūrę Operos ir baleto teatre. Tačiau tas komfortas trunka labai neilgai.
Vos muzikai pagavus sunkų elektroninį ritmą, visas klipas pradeda transformuotis į tamsų, hipnotizuojantį ir beveik siurrealistinį reginį. Elegantiškas baletas staiga virsta agresyvia choreografija, pilna šešėlių, latekso, sinchroniškų kūno judesių ir tokios įtampos, lyg „Juodoji gulbė“ būtų netyčia susimaišiusi su prabangiu Berlyno techno klubu. Ekrane pradeda pulsuoti stipri erotika, bet ji čia pateikta ne vulgariai, o labai preciziškai ir estetiškai: visas klipas atrodo lyg brangus naktinis sapnas, kuriame grožis ir pavojus specialiai sumaišyti į vieną kokteilį. Teatro erdvė suteikia papildomo didingumo ir atrodo, lyg stebėtum ne muzikinį klipą, o kažkokį slaptą, elitinį pasirodymą, į kurį paprasti žmonės paprastai nepatenka.
Įdomiausia tai, kad pati ADÉLA čia vienu metu atrodo ir kaip popžvaigždė, ir kaip manipuliatorė, ir kaip žmogus, bandantis pabėgti nuo savo pačios įvaizdžio. Todėl „KGB“ pavadinimas čia naudojamas ne šiaip dėl šoko efekto. Klipas žaidžia kontrolės, spaudimo ir galios temomis, o pati atlikėja pabaigoje labai aiškiai padeda tašką, kad niekam nekiltų noras ieškoti politinių interpretacijų. Ji ekrane palieka tekstą, kuriame paaiškina, jog tai nėra organizacijos palaikymas, o tik jos šaknų pripažinimas, ir tiesiai šviesiai rėžia: „Aš nepalaikau Rusijos valdžios ir palaikau Ukrainos žmones“.
Patarimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: mielieji, jeigu jūsų laikais baletas ir erotika egzistavo dviejose visiškai skirtingose televizijos programose, tai ADÉLA labai aiškiai parodo, kad šiuolaikinis popmenas mėgsta viską sumesti į vieną labai brangiai nufilmuotą emocinį blenderį. Čia nėra pigaus vulgarumo: tik daug stiliaus, įtampos ir to jausmo, kai nebežinai, ar žiūri muzikinį klipą, mados šou ar pavojingai estetišką sapną po per stiprios kavos.
3. YE „FATHER“ (feat. Travis Scott)
Mūsų šiuolaikinių vaizdo klipų edukacinė kelionė šįkart užsuka į vietą, kuri atrodo taip, lyg kažkas būtų paėmęs bažnyčią, futuristinį košmarą, mados podiumą ir interneto komentarų skiltį apie pasaulio pabaigą… ir viską sumaišęs į vieną keistą vizualinį troškinį. YE (Kanye West) kartu su Travis Scott kūrinyje „FATHER“ pateikia ne tradicinį muzikinį klipą, o labai keistą reginį, kuris atrodo lyg vaizdo stebėjimo kameros įrašas iš vietos, kur realybė jau seniai nustojo normaliai funkcionuoti.
Įdomiausia tai, kad klipo režisierė Bianca Censori nusprendė, kad kamera čia visai nejudės. Čia tiesiog ramiai stebime bažnyčios erdvę, tarsi būtume apsauginiai, prižiūrintys prekybos centro monitorius sekmadienio rytą. Tačiau kuo ilgiau žiūrime, tuo labiau pradeda atrodyti, kad kažkas tame „normaliame“ vaizde yra visiškai ne taip. Bažnyčioje pradeda vaikščioti keisčiausi personažai: riteriai, policininkai, astronautai, žmonės su keistais kostiumais ir figūros, kurios, atrodo, pasirodo tik sapne po labai sunkaus vakarėlio. Ir čia, mielieji, jau galimai sakote: „Na, čia jau viršūnė…“. Bet žinokite, būtent tai ir paverčia šį klipą menu. Jeigu tradiciniai muzikiniai klipai dažniausiai bando jus „atakuoti“ greitu montažu, efektais ir nuolat judančia kamera, tai čia režisūra veikia priešingai: kamera nejuda, todėl visas dėmesys pereina į chaosą kadro viduje. Gaunasi labai keistas jausmas, lyg žiūrėtumėte ne muzikinį klipą, o gyvą paveikslą, kuriame kas kelias sekundes atsiranda naujas „palaukit… ką?“ momentas. Tai primena jausmą, kai per televizorių netyčia paliekate įjungtą dokumentiką apie religines sektas trečią valandą nakties ir po dešimties minučių jau nebesuprantate, ar čia menas, ar perspėjimas žmonijai.
Dėmesio, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: jeigu jūsų laikais muzikinis klipas dažniausiai reiškė atlikėją, dainuojantį priešais vėjyje besiplaikstančias užuolaidas, tai „FATHER“ gali pasirodyti maždaug taip, lyg kažkas būtų palikęs atidarytą bažnyčią po pasaulio pabaigos ir leidęs ten laisvai vaikščioti visiems interneto simboliams vienu metu. Po peržiūros gali kilti natūralus klausimas: „Gerai… bet kodėl ten buvo astronautas?“. Viskas gerai, buvo tai buvo. Menas čia.
2. ヨルシカ (Yorushika) „あぶく“ („Bubble“)
Artėjame prie paties mūsų topo viršūnės ir antroje vietoje mus pasitinka japonų melancholijos meistrai, duetas Yorushika (n-buna ir suis) su kūriniu „Bubble“. Jeigu jūsų laikais animaciniai klipai dažniausiai asocijuodavosi su linksmais „Na, palauk!“ nuotykiais ar vaikiškomis istorijomis, tai šis darbas labai greitai primins, kad šiuolaikinė japonų animacija kartais labiau primena emocinį psichologinį trilerį nei „filmuką“. Ir dar tokį, po kurio kelias minutes tyliai žiūri į sieną bandydamas suprasti, ką ką tik matei.
Iš pirmo žvilgsnio klipas atrodo labai estetiškas ir net ramus: graži animacija, subtilios spalvos, melancholiška atmosfera. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad visas tas grožis tėra plonas burbulas virš kažko daug tamsesnio. Klipo centre yra veikėjas, įstrigęs keistame košmariškame cikle, kuriame nuolat bando pabėgti iš kambario, iš situacijos, o gal net iš savo paties realybės. Problema ta, kad kiekvienas bandymas ištrūkti vis tiek grąžina jį į tą pačią vietą. Laikas čia nebeveikia kaip tiesi linija, o labiau primena sugedusį CD grotuvą, nuolat šokantį į tą pačią sekundę. Veikėjas bėga, kovoja, miršta, o visas chaosas kartojasi vis iš naujo, kol galiausiai nebeaišku, ar stebime tikrus įvykius, sapną, prisiminimus ar tiesiog žmogaus protą, kuris po truputį pradeda byrėti nuo nesibaigiančio ciklo. Būtent todėl klipas taip stipriai veikia psichologiškai… atrodo, lyg stebėtum žmogų, desperatiškai bandantį pabusti iš košmaro, kuris pats save nuolat perkrauna.
Ir tada režisierius Mimicry Meta padaro vieną gudriausių triukų visame klipe: veikėjas pakelia kamerą, ir staiga paaiškėja, kad ta kamera esate jūs. Taip, mielieji senjorai, jūs vėl patys tampate veikėju. Tas momentas suveikia kaip šaltas dušas, nes staiga dingsta saugus atstumas tarp „manęs“ ir ekrano. O dar po kelių akimirkų žudikas nužudo jau jus – žmogų už kameros. Ir būtent tada visas klipas galutinai „nulūžta“ tarp realybės ir sapno logikos. Veikėjas pabėga, tačiau lieka visiškai neaišku, ar jam iš tikrųjų pavyko ištrūkti, ar jis tiesiog pateko į dar vieną ciklo sluoksnį.
Pastaba jums, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: šį klipą žiūrėkite atsargiai, nes jis gali sukelti labai specifinį jausmą, lyg būtumėte netyčia įstrigę tarp japoniško meno, egzistencinės krizės ir sapno po per ilgo vakaro. Jeigu jūsų laikais animacija dažniausiai reikšdavo aiškią istoriją ir suprantamą pabaigą, tai „Bubble“ veikia visiškai kitaip: jis specialiai palieka jus pasimetusį, truputį liūdną ir dar kelias minutes po peržiūros galvojantį: „Palaukit… o ar jis iš tikrųjų pabėgo?
1. RAYE „Click Clack Symphony.“ (feat. Hans Zimmer)
Štai ir ji… mūsų edukacinės pamokos viršūnė, kurioje puikuojasi britų popso ir džiazo uraganas RAYE (Rachel Agatha Keen). Ji sujungė jėgas su pačiu Hansu Zimmeriu, žmogumi, kurio muzika Holivudo filmuose paprastai skamba tada, kai gelbstima planeta arba skęsta „Titanikas“. Jau vien šis derinys sufleruoja, kad jūsų ausų ir akių laukia kažkas monumentalaus. Šis klipas tai ne šiaip dainelė, tai tikra penkių minučių kinematografinė drama apie tai, kaip sunki dvasinė tamsa ir vienatvė yra sutraiškomos masinio moteriško solidarumo.
Klipas prasideda visiškai pažįstama modernia tragedija: RAYE sėdi viena namuose, įstrigusi savo paranojoje, depresijoje ir tame telefone švytinčiame ekrane, kurį jūsų kartai kartais norisi tiesiog išmesti pro langą. Ji dainuoja apie tai, kaip sunku tiesiog išeiti pro duris. Ir tada prasideda Hanso Zimmerio magija: muzika ima augti, o RAYE daro tai, ką daro kiekviena protinga mergina ištikus krizei… skambina savo draugėms (na, o ar jūs taip nedarę?). Nuo tos akimirkos klipas virsta dar didesniu vizualiniu šedevru.
Pavadinimas „Click Clack Symphony.“ reiškia būtent tą garsą, kurį skleidžia moteriški aukštakulniai kertantys į asfalto dangą. Klipe merginos, pasipuošusios baisiai stilingomis suknelėmis, marširuoja gatvėmis, susijungia į vieną galingą „armiją“ ir savo aukštakulnių dunksėjimą paverčia tikra išsilaisvinimo simfonija. Vaizdas pulsuoja tokia jėga, kad pusę laiko nesupranti, ar čia mados namų šou, ar revoliucija, kuriai diriguoja pats Zimmeris. Čia logika ne šiaip neveikia. Čia menas tiesiog paima tave už pakarpos ir sako: „žiūrėk ir bėgant šiurpuliams melskis“.
Klipas baigiasi ne pigia laiminga pabaiga, o labai gilia kinematografine monologo eilute apie tai, kad „šaltis nesitęsia amžinai, jis tik išmoko širdį bėgti“. Tai vizualizacija to jausmo, kai tu supranti, kad nesi vienas savo egzistencinėje krizėje ir kad tavo draugai yra tavo didžiausias skydas prieš pasaulio tamsą. Kiekvienas kadras, kiekvienas šviesos spindulys ir tas merginų bėgimas gatvėmis nufilmuotas taip brangiai, kad šalia šio darbo bet koks vidutinis Holivudo trileris atrodo kaip studentų namų darbas.
Verdiktas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: mielieji, nusiimkite skrybėles ir pasitaisykite akinius, nes tai yra geriausia, ką šiuolaikinė pop kultūra gali pasiūlyti. Jeigu jūsų laikais draugiškas palaikymas reikšdavo pasisėdėjimą virtuvėje prie arbatos su citrina, tai modernus jaunimas savo liūdesį gydo monumentaliu gatvės maršu, simfoniniu orkestru ir mados revoliucija. Tai ne tas klipas, kurį fone paleistumėte plaunant grindis. Tai meno kūrinys, kurį pažiūrėjus norisi pačiam apsiauti geriausius batus, išeiti į gatvę ir tiesiog pradėti gyventi iš naujo. Absoliuti pirmoji vieta ir grynas vizualinis auksas!
Na ką, mielieji senjorai, gimę prieš 2000-uosius, jei jau pasiekėte VOL. 6 pabaigą, vadinasi, jūsų smegenys oficialiai atlaikė dar vieną šiuolaikinių klipų emocinį ir vizualinį nuotykį. Per šį dešimtuką buvo visko: melancholijos, keistų sapnų, meno, truputį egzistencinės krizės ir tų momentų, kai nebeaišku, ar žiūrite muzikinį klipą, ar režisieriaus vidinį monologą. Bet svarbiausia – jūs išgyvenote. Tad dabar belieka tyliai uždaryti „YouTube“, kelioms sekundėms susimąstyti apie gyvenimą ir susitaikyti su faktu, kad kažkur pasaulyje jau kuriamas dar keistesnis klipas, kuris po mėnesio vėl privers jus sakyti: „na, gerai… bet čia tai jau menas“.
