Kaunas tarpukariu ir sovietmečiu iš kitų Lietuvos miestų išsiskirdavo restoranų gausa. Laisvės alėjoje 45 gyvavo kavinė „Tulpė“, anksčiau buvusi „Konrado“ cukrainė-kavinė, kuri buvo ypač populiari. Ši vieta siūlė ne tik maistą, bet ir gyvą muziką, bendravimą. Apie „Tulpę“ žinojo ir pavydėjo net Vilnius.
1850 metais kolegijos sekretorius Aleksėjus Dubenkinas, padedamas architekto Teodoro Helmholco, pastatė dviaukštį mūrinį pastatą, kuriame įsikūrė vokiečio kepėjo Richardo Konrado cukrainė. Kavinė pradėjo klestėti 1920 metais, kai jos valdymą perėmė broliai Leonidas ir Maksas Konradai. Tik 1948 – 1949 metais Konrado cukrainės-kavinės pastate įsikūrė kavinė „Tulpė“.
„Tulpė“ klientams siūlė ne tik gardžius pietus, skanią juodą kavą, bet ir traukė smaližius kaip magnetas. Žmonės trokšdavo per šventes pasigardžiuodami valgyti „Tulpės“ keptus saldumynus, ypač tortus, todėl šią prabangą užsisakydavo likus dar nemažai laiko iki šventės. Ši kavinė išsiskirdavo firminiais gaminiais. Firminiai tortai būdavo: griliažinis „Tulpės“, saldžios grietinėlės ir, žinoma, šokoladinis tortas. Pagrindiniai, klientų pamėgti pyragaičiai buvo plikyti, trapūs sviestiniai ir oriniai.
Klientai, norėję apsilankyti garsioje Kauno kavinėje, pasipuošdavo. Čia juos pasitikdavo ir pro duris įleisdavo durininkas, kuriam dažnai pasiūlydavo arbatpinigių. Ryte žmonės „Tulpėje“ gerdavo kavą, pusryčiaudavo. Dieną – susirinkdavo papietauti, aptarti naujienas, dienos įvykius ar net pakritikuoti valdžią. Vakarais „Tulpėje“ klientai susiburdavo pasilinksminti, pasiklausyti muzikos ir pašokti.
Kavinė buvo tapusi vieta, kur rinkdavosi to meto šviesuomenė. Čia naujienomis dalindavosi, juokaudavo ir bendraudavo garsūs rašytojai ir menininkai. Balys Sruoga, Robertas Antinis, Liudas Truikys, Petras Cvirka, Vincas Krėvė ir kiti visuomenės veikėjai čia buvo pastovūs klientai. Žmonės jau buvo pripratę šiuos veidus išvysti kasdien ar net su jais pasikalbėti.
Kavinė „Tulpė“ visus traukė ne tik savo saldumynais, bet ir atmosfera. Tai buvo pirmoji kavinė, pasiūliusi žmonėms valgyti lauke. Čia buvo balti staliukai ir ažūriniai krėslai, atsukti į Laisvės alėją. „Tulpės“ vidus buvo išpuoselėtas, savitas ir jaukus. Ketvirtame dešimtmetyje interjerą puošė fontanėlis ir skulptoriaus Broniaus Pundziaus mergaitės skulptūra. Tik įkūrus „Tulpę“, interjeru rūpinosi Jonas Vikaras, vėliau interjerą keitė ir sukūrė modernistinę aplinką Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas. Jauki aplinka kvietė žmones užsukti, praleisti laiką kavinėje.
„Tulpė“ garsėjo griežta tvarka, todėl čia buvo sunku įsidarbinti. Visur vyravo švara, veikla atitiko visus higienos reikalavimus. Visi darbuotojai vilkėjo vienodą aprangą, ji turėjo būti nepriekaištingai tvarkinga. Aptarnaujantis personalas turėjo pagarbiai, maloniai aptarnauti kiekvieną klientą.
Vakare Laisvės alėja kviesdavo žmones pasilinksminti. Kiekviename restorane skambėdavo muzika ir žmonių balsai. Ne išimtis buvo ir „Tulpė“, kur taip pat skambėdavo gyva muzika. Čia klientai galėjo pasiklausyti džiazo. Kavinėje dainuodavo Aleksandras Vertinskis ir džiazą grodavo Danieliaus Pomeranco orkestras. Žmonės mėgavosi šia pramoga, todėl vakarais kavinė būdavo pilna ir čia skambėdavo džiazas, žmonių juokas, pašnekesiai bei vykdavo šokiai.
2003 metais „Tulpė“ buvo uždaryta. Šviesuomenė, kuri dažnai rinkdavosi numylėtoje kavinėje, pasibaisėjo sprendimu uždaryti 140 metų veikiančia kavinę. „Tulpės“ kaip jaukios, žmonių pamėgtos vietos atminimui granito plytelėje – grindinyje buvo iškaltas kavinės pavadinimas “Tulpė“.
Po Laisvės alėjos rekonstrukcijos neliko ir grindinio, priminusio apie legendinę, Kauną garsinusią kavinę „Tulpė“. Šiandien apie ją byloja tik žmonių atsiminimai ir nuotraukos, primenančios šiltus susibūrimus.
Taip pat skaitykite: 1984-ųjų Kaunas: devynaukščiai dangoraižiai ir pirtis Meilės ministerijoje