„Apple TV+“, ne per seniausiai įžengusi į rinką, greitai tapo svarbia srautinio kino juostų paslaugų srities veikėja, siūlančia daugybę originalių serialų, kurie sužavėjo viso pasaulio auditoriją. Šioje platformoje žiūrovai gali žiūrėti įvairius serialus – nuo aukštos koncepcijos, kokybės mokslinės fantastikos iki periodinių dramų. Platformoje yra daug originalių apdovanojimų pelniusių filmų ir televizijos laidų. Daugelyje „Apple TV+“ laidų yra garsių aktorių.
Daugelyje „Apple TV+“ serialų rodomos unikalios įvairių žanrų istorijos ir jos užsitarnavo vietą prestižinėje televizijoje. Šioje platformoje – yra begalė serialų, kurias verta žiūrėti, tačiau tik penkiolika jų galima laikyti geriausiomis. Nors tinklas debiutavo tik 2019 m., jis nuolat kuria išskirtines „Apple TV+“ originalias įvairių žanrų laidas. Gerbėjai neturėtų praleisti šių laidų pro akis, nes jos yra išties nepaprastos ir vertos dėmesio. Taigi, šiame straipsnyje pristatysime net penkiolika geriausių „Apple TV+“ originalių serialų, gilindamiesi į jų siužetus, veikėjus, temas ir poveikį žiūrovui.
15. „A Teacher“ (2020)
Originaliame 2013 metų Hannah Fidell filme „A Teacher“ buvo pasakojama apie Claire ir Erico susitikimą, kuris baigėsi slaptu pabėgimu kartu. Fidell kartu su režisieriais Gillian Robespierre ir Andrew Neelu buvo suteikta galimybė praplėsti šią istoriją 10-ies serijų mini serialu.
Seriale pasakojama apie mokinio Erico ir mokytojos Claire santykius. Nors Claire atrodo vieniša, nuobodžiaujanti ir pati savimi besibjaurinti, tačiau kai ji atsiduoda tokiam smalsumui, kurį jai sukelia charizmatiškasis mokinys Erikas, jog pasiryžta jį suvilioti, tampa aišku, jog ji vykdo rimtą pažeidimą, kuriam nėra jokio pasiteisinimo.
Seriale perteikiamos trys ypatingos jų gyvenimo stadijos – pradiniai „santykiai“, bjaurus nuokrytis ir atsitiktinis susidūrimas praėjus dešimčiai metų. „A Teacher“ nagrinėjama žala, kurią padarė Claire ir kokį žlugdantį bei ilgalaikį poveikį ji turėjo visam likusiam Erico gyvenimui. Ir būtent šis serialo aspektas, kuomet parodomas ne tik pats piktnaudžiavimas, tačiau ir visos jo ilgalaikės pasekmės, paverčia šį serialą unikaliu ir išties įtraukiančiu. Antrojoje sezono dalyje tyrinėjamas Eriko sumišimas ir gėda, kuomet jam tenka susidurti su žmonėmis, kurie mato jį arba kaip bejėgę auką, arba kaip tikrą legendą.
Serialas „A Teacher“ tai intensyvus ir įtraukiantis tyrimas, parodantis kaip veikia piktnaudžiavimas ir kokių pasekmių sulaukia jį patyrusios aukos. Tai tikrai nėra lengvas serialas ramiam penktadienio vakarui, tačiau pažiūrėti jį tikrai verta. Gerbėjai teigia, jog serialą geriausia žiūrėti arba visą iškart arba padalinus į dvi dalis: pirmoji iki šeštos serijos, kurios metu romanas išlenda į viešumą; antroji likusios keturios serijos, kuriose pasakojama kaip Claire ir Ericui sekasi gyventi toliau. Kaip jau minėjau, tai tikrai ne linksmas serialas, tačiau itin įtakingas ir suteikiantis suvokimo apie smurtą bei piktnaudžiavimą, su kuriuo kasdien susiduria daugybė žmonių.
14. „The Morning Show“ (2019 – )
Nors pirmieji atsiliepimai apie šį serialą buvo gana negatyvūs ir šou atrodė nežadantis nieko gero, neilgai trukus pritilo ir didžiausi skeptikai – serialas buvo nominuotas „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui už geriausią draminį serialą. Istorija sukasi aplink rytinį televizijos šou, kurio vedėjas Mičas Kesleris, įkūnijamas žymiojo Steve‘o Carell‘io, po #MeToo skandalo atleidžiamas. Į jo vietą Niujorko televizija pasamdo karštakošę pietietę žurnalistę, Bredli Džekson (akt. Reese Whiterspoon).
Prodiuseriams joje matant didelį potencialą vystyti karjerą, jos kolegė, kita šou vedėja Alex Levy (akt. Jennifer Aniston), siekia išsaugoti karjerą, tačiau daug žadanti naujokė neplanuotai tampa rimta konkurente. Iš darbo išlėkęs Mičas negali susitaikyti su pralaimėjimu, ir lieka svarbia istorijos dalimi, aplink save rinkdamas tuos kūrybinės komandos narius, kurie žinojo apie kraupius ir gašlius šiojo nuotykius, tačiau tylėjo. Seriale svarbūs visi rytinio televizijos šou nariai, kurių tarpusavio santykiai tampa įtemptu siužetu.
Stipri ir galinga aktorių kariauna, kurios priešaky – senokai televizijos ekranuose nesirodę Steve‘as Carell‘is, Jennifer Aniston ir Reese Whitherspoon – savo ilgametę patirtį panaudoja su kaupu. Nors daugiausia žinomi kaip komedijų asai, šioje dramoje jie atsiskleidžia kaip nuostabūs aktoriai, gebantys itin įtikinamai ir kokybiškai įkūnyti bet ką. Žiūrovams pateikiama televizijos laidos virtuvė, krečiama skandalų ir tarpusavio rietenų, ir didelę eterio dalį užima tiesiog vieni ant kitų rėkiantys kolegos. Svarbūs antraeilių personažų vaidmenys išpildyti taip gerai, kad visas serialas atrodo itin kokybiškai ir tvirtai. Neveltui, peržiūrėję visą pirmąjį sezoną, nutilo daugelis kritikų, kurie, vos pasirodžius pirmiesiems epizodams, garsiai skalambijo apie būsimą šio serialo nesėkmę. (Viktorija Šaulytė)
13. „Acapulco“ (2021 – )
Kai ambicingasis Maksimas (akt. Enrique Arrizon) žvelgia į spindintį rausvą viešbutį, kuris visą jo gyvenimą stovėjo virš Akapulko miesto, jis mato galimybes ir turtus, kurių niekur kitur 1984 m. mieste negali gauti. Jis mato išeitį iš skurdo, galimybę svajoti, pabėgti nuo kasdienybės. Tačiau kai jo motina (akt. Vanessa Bauche) žvelgia į viešbutį „Las Koliną“, ji mato ne tik nuodėmės lopinėlį, bet ir sirenų lizdą, kuris vilios jos vaikus dėl paviršutiniškos šlovės aptarnauti baltuosius turistus, kurie pamirš savo padavėjus tą pačią akimirką, kai tik jie dings iš akių.
Austino Winsbergo, Eduardo Cisneroso ir Jasono Shumano naujoje „Apple TV+“ komedijoje „Acapolco“ tiesa slypi kažkur tarp jų. Būdamas „Las Kolino“ viešbučio „baseino berniukas“, dėl savo prigimtinių instinktų ir žavesio Maksimas greitai tampa pagrindiniu viešbučio darbuotoju, o tai jam padeda siekti tikslo – finansuoti motinos akių operaciją. Tačiau seriale taip pat kruopščiai pabrėžiama, kiek jam ir kiekvienam kitam darbuotojui kainuoja kiekviena pažeminimo akimirka ir viešbučio primygtinis reikalavimas, kad „ko nori svečias, tą jis ir gauna“ – diena iš dienos. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – tai, kaip seriale keičiamasi anglų ir ispanų kalbomis, ir tai iš karto tampa vienu iš tikroviškiausių ir protingiausių serialo bruožų. Kai tik ispanų kalbos gimtakalbiai būna kartu, jie kalba ispaniškai, kaip, aišku, kalbėtų ir realiame gyvenime. Tačiau kai jie yra viešbutyje, baltųjų svečių ir viršininkų akivaizdoje, jiems draudžiama kalbėti ispaniškai ir jie privalo kalbėti angliškai. Toks tiesioginis ribų tarp darbuotojų ir svečių, „mūsų“ ir „jų“, nubrėžimas yra esminis serialo varikliukas.
Žiūrint „Acapulco“ jis gali jums priminti „Baltąjį lotosą“, neseniai pasirodžiusį HBO filmą, kuris vyksta Havajų kurorte ir dalijasi laiką tarp turtingų baltųjų svečių ir juos aptarnaujančio personalo. Ir šiame seriale, ir „Baltajame lotose“ puikiai pavyksta įterpti užmaršumo turtingų turistų privilegijų akimirkų, kurios pjauna kaip peilis. Be viešbučio savininkės Dianos (akt. Jessica Collins) ir jos sūnaus Chado (akt. Chord Overstreet), „Acapulco“ kalbama apie vietinę ekosistemą, kurioje viešbutis dominuoja, ir apie žmones, kurie atsiduria jo įtakoje.
Nors ir skamba ne itin įdomiai ar smagiai, tačiau seriale yra pakankamai aštrių personažų, kad švelni komedija su šmaikščiu polėkiu apkeliautų viešbutį. Be Maksimo, jo motinos ir maištingos sesers (akt. Regina Reynoso), čia yra jo geriausias draugas Memo (akt. Fernando Carsa), įsimylėjėlė Chulija (akt. Camila Perez) ir įvairūs viešbučio darbuotojai, pavyzdžiui, jo šlykštus konkurentas Hektoras (akt. Rafaelis Cebriánas) ir bauginanti skalbyklos viršininkė Lupė (akt. Regina Orozco). Aštuntojo dešimtmečio aplinka čia yra svarbus veiksnys (ypač kalbant apie garderobą ir muzikos takelius), tačiau ne slegiančiai kvailai, kaip dažnai būna periodinėse komedijose. Serialas pasižymi saulėta vaidyba, kuri išlaiko siužeto linijas net tada, kai Maksimas būna blogiausioje padėtyje, o serialo scenaristai iš unikalios darbo aplinkos išgauna daugybę smagybių.
Labiausiai sukrečiantis „Acapulco“ aspektas – jo pasirinkimas struktūrizuoti serialą kaip istoriją, kurią Maksimas pasakoja iš dabarties kaip akivaizdžiai nepaprastai turtingas žmogus. Toks sumanymas neišvengiamai ištraukia iš istorijos dalį įtampos. Tačiau net ir tada, kai šie persikėlimai į dabartį ne visai pasiteisina, jie vis dėlto yra panašūs į likusią serialo dalį, pasižyminčią saldžiarūgštumu (kodėl Maksimas gyvena šiame milžiniškame name visiškai vienas?) ir atkakliu entuziazmu (argi ne smagu būti meksikiečiu milijonieriumi, turinčiu atsidavusį baltąjį tarną?). Net kai dabartinis Maksimas mano, kad pasakoja istoriją apie savo praeitį, akivaizdu, kad istorija dar nesibaigė – o tai, turint omenyje visus serialo malonumus, yra sveikintina žinia.
12. „Tarnaitė“ (Servant 2019 – 2023)
Serialo istorija sukasi aplink pasiturinčią Ternerių šeimą, kurią vieną dieną ištinka bėda. Jie netikėtai praranda trijų mėnesių kūdikį. Ir jeigu šeimos galva Šonas gali su tuo susitaikyti, tai jo žmoną Dorotę ištinka tikras šokas, dėl ko jai tenka rūpintis itin realistiška lėle. O kad jai būtų lengviau užsimiršti, į namus yra pasamdoma dar ir tarnaitė vardu Leana. Šeima net nenutuokia, jog visai netrukus jų gyvenimas kardinaliai pasikeis, nes vos tik įžengus per jų namų slenkstį paslaptingai tarnaitei, namie pradeda dėtis labai keisti dalykai.
Pernelyg daug apie šį serialą Jums neatskleisiu, nes kaip žinote, jeigu prie jo rankas pridėjo pats nenuspėjamų istorijų meistras M. Nightas Shyamalanas, reikia laukti intriguojančių siužetinių vingių, kurie ir laikys įtampoje bei neduos nuobodžiauti peržiūros metu. Bent jau taip buvo su daugeliu jo režisuotų ir prodiusuotų filmų. Ir šis projektas nėra išimtis.
Kas man čia labiausiai patiko, jog su kiekviena nauja serija įtampa ekrane augo vis labiau. Ir tai buvo įmanoma dėl labai gerai sudėliotų kiekvienos serijos siužetinių akcentų, kurie privertė įdėmiai stebėti ne tik visas rodomas detales, susijusias su esmine istorija, bet dar ir jausti savotišką baimę, kuri netgi tam tikrais momentais atrodė itin apgaulingai. Tad visas tas serialo siužetinės linijos vystymo braižas davė labai pagirtinus rezultatus, nes beveik iki pat galo sunku suvokti kai kuriuos veikėjų veiksmus bei vyraujančią paslaptį, kuri aišku finale gali gerokai šokiruoti. Kas ten įvyksta, aišku, negaliu Jums atskleisti, bet pasakysiu viena – buvau maloniai nustebęs.
Gerai buvo padirbėta ir ties personažais. Ir nors jie kažkiek primena tuos standartinius siaubo filmų veikėjus, kuriems kažkas atsitinka, visgi jų portretai skiriasi kaip diena ir naktis nuo daugelio elementarių siaubo filmams būdingų personažų dėl vienos itin paprastos priežasties – jie žymiai geriau atsiskleidė kaip asmenybės, dėl ko susitapatinti su jais nebuvo taip ir sunku. O dar ir kokiose situacijose jiems tenka atsidurti, kad dar labiau jiems pavyktų suspindėti ekrane… Tiesiog malonumas akims. Kraupus ir kartais atgrasančiai atrodantis, bet velniškai gerai sukaltas malonumas.
Be herojų ir užsukto siužeto, seriale galima rasti ir kelias šalutines temas kaip būklė po vaiko netekties ir pastangos atsitiesti po tokios nelaimės. Mano nuomone, kūrėjai visgi ganėtinai tikroviškai perteikė tokį nelaimingą šeimos momentą, dėl ko visuma tapo išties natūralesnė. Dar čia aišku yra ir kelios kitos temos, bet jų jau negaliu atskleisti, nes tada dingtų viena iš esminių intrigų.
Iš techninių serialo aspektų išskirčiau stulbinantį ir nerimą sukeliantį garso takelį, kuris tapo vienu iš esminių atmosferos variklių šiame projekte. Taip pat pagirtinai čia atrodė kameros darbas, puikiai sukaltas vaizdo ir garso montažas bei aišku bendras meninis apipavidalinimas, pradedant grimu ir užbaigiant kai kuriomis dekoracijomis. Tad visumoje – tai kokybiškas projektas, kuris pradžiugins ir akis, ir ausis.
Aktoriai seriale irgi nepasišiukšlino. Čia galime mėgautis mano nuomone pernelyg neįvertinto ir talentingo aktoriaus Toby‘io Kebbello vaidyba, jaustis nejaukiai nuo Lauren Ambrose personažo būklės ir aišku šiek tiek su ironija žiūrėti į Rupertą Grintą, kuris niekuo nepasikeitė nuo „Hario Poterio“ (angl. „Harry Potter“) laikų. Bent jau aš, žiūrėdamas „Tarnaitę“, mačiau Ronį Vizlį. Bet, kas labiausiai čia nustebino, tai aišku Nell Tiger Free, suvaidinusi Leaną. Vienas malonumas buvo stebėti jos pasirodymą ekrane.
Apibendrinant – vienas iš geresnių mistinių serialų, kurį teko žiūrėti per pastaruosius metus, todėl jeigu Jums patinka užsukto siužeto istorijos bei mėgstate savotiškas keistenybes, ši istorija manau padarys Jums gerą įspūdį, kaip tą padarė man. (Darius Voitukevičius)
11. „Foundation“ (2021 – )
„Foundation“ tai mokslinės fantastikos serialas, paremtas itin žymia Isaaco Asimovo trilogija tokiu pačiu pavadinimu. Serialas buvo išleistas 2021 metų rugsėjį ir jį sudaro šešios serijos, tačiau praėjus vos mėnesiui po premjeros pranešta, jog kuriamas ir antrasis serialo sezonas.
Serialo „Foundation“ veiksmas vyksta tolimoje ateityje, kurioje žmonija paplitusi taip plačiai už Žemės ribų, jog kartais pamirštama, kad būtent iš Žemės atkeliauja gyvybė. Serialas prasideda nepaprastai gabios matematikės Gal Dornik (Lou Llobellas) kelione į Trantorą, pačią Galaktinės imperijos širdį, kad galėtų dirbti kartu su matematiku Dr. Hariu Seldonu (Jaredas Haris). Tipiškas, aukštumų siekiantis, filosofijos genijus Seldonas specializuojasi „psichoistorijos“ srityje, o tai reiškia, kad naudodamas matematiką jis gali nuspėti Imperijos žlugimą, o kartu su ja ir civilizacijos, kadangi vos pradėjus byrėti Imperijai, žmonija tūkstančiams metų pasinertų į tamsiuosius laikus. Tačiau to būtų galima išvengti, jei visi paklausytų Seldono įspėjimų ir imtųsi veiksmų, užkirsiančių kelią artėjančiai katastrofai. Tokios pranašystės paverčia Seldoną grėsme valdančiųjų klasei, Genetinei Kleono dinastijai, kuri dėl nuolatinio klonavimo išsilaikė savo pozicijoje daugybę metų. Kaip bebūtų, Seldonas ir Galas suburia mokslu pasitikinčių žmonių grupelę nuošalioje planetoje, vadinamoje Terminus, kad galėtų pastatyti žinių pamatus (angl. Foundation) ir kad žmonija turėtų tam tikrą pradžios tašką po to, kai baigsis poakopaliptinės tamsos periodas.
Seriale yra daugybė išties šokiruojančių ir įtraukiančių siužeto vingių, tačiau viena labiausiai stebinančių ir įtraukiančių yra šeimyninė Genetinės Kleono dinastijos drama. Imperiją valdo pirmojo Imperatoriaus Kleono klonai: jauniausias brolis Aušra (Cassianas Biltonas), kurio darbas stebėti ir mokytis; vidurinysis brolis Diena (Lee Pace‘as), kuris valdo; ir vyriausiasis brolis Žara (Terrence‘as Mannas). Šis įdomus politinis vienetas kelia daugybę įdomių klausimų apie individualumą ir apie tai ar įmanoma progresuoti be esminių pokyčių. Ir nors originalioji Asimovo trilogija pasižymi veikėjų gausa (dėl to, kad siužetas tęsiasi visą tūkstantmetį), seriale „Foundation“ susikoncentruojama į grupelę pagrindinių veikėjų ir gilinamasi į jų asmeninius ir tarpusavio santykius, gyvenimiškas ir egzistencines problemas, viską pagyvinant futuristiniais elementais, įmantriomis technologijomis ir žmogiškomis emocijomis.
10. „See“ (2019 – 2022)
Steveno Knighto („Peaky Blinders“ kūrėjo) sukurtame seriale „See“ mes esame šimtus metų ateityje, bet gyvenimas vyksta viduramžiais nuo tada, kai XXI a. virusas išžudė visus, išskyrus porą milijonų žmonių. Išgyvenusieji ne tik liko akli, bet ir perdavė tai savo palikuonims, kurie ėmė tikėti, kad žmogaus regėjimas tik eretiškas mitas. Dabar kuklioje kalnų bendruomenėje, apsuptoje medžių ir griovų, netrukus turi gimti vaikas, kurio tėvas paslaptingas nepažįstamasis…
Šiai bendruomenei – Alkenams – vadovauja Jasonas Momoa, beveik neišvengiamai atlikęs bauginančio kario vado Babos Vosso vaidmenį. Niekas taip autoritetingai kaip J. Momoa nesipina į pynę, nevilki randų ir nevilki veršiuko odos apsiausto.
Alkenams prireiks visokeriopos pagalbos, nes jie bus priversti palikti savo slėptuvę kalnuose ir išvykti į platųjį pasaulį, kuriame svetimšaliai pirmiausia nori perrėžti tau gerklę ir pavogti tavo moteris. Be to, jų gretose sukiojasi vienas ar du išdavikai, o horizonte iškyla didžiulė tėvystės dilema.
Tai saga apie trapius ryšius ir instinktyvų smurtą ten, kur civilizacija atsilieka nuo mūsų dabartinės realybės: tai „Pasienio“ (kuriame Momoa taip pat išdarinėjo žmones savo malonumui) atgarsiai, bet su primityvesniu brutalumu ir trupučiu nepaprastai intensyvaus misticizmo iš Sky’s Britannia, ir visa tai vyksta alternatyvioje realybėje, kur visuotinis aklumas suteikia kiekvienai scenai nežemiško žvilgesio.
Žiūrovai gali rinktis, ar žaisti žaidimą „ar aklas žmogus tikrai taip pasielgtų?“: nors tikriausiai geriau būti atlaidesniems, kai, tarkime, regintis aktorius ne visai slepia, kad mato žmogų, su kuriuo kalbasi, yra akimirkų, kai griežtumas būtų labai pravertęs. Pavyzdžiui, vienoje masinės kovos rankomis sekoje pilna įtartinai tikslaus bėgimo ir smūgių.
Be to, prieš pradedant žiūrėti geriau nesužinoti, kaip šis pasaulis bendrauja, meldžiasi, vykdo teisingumą ar keliauja, nes didžioji dalis pirmųjų epizodų įdomumo ir yra šio paveikslo kūrimas. Tačiau perspėjame, kad nematymas sunaikino žmonijos gebėjimą skoningai rodyti meilę partneriams – tapome bauginančiai liežuvingi – ir pasiruoškite nubraukti gėdingas ašaras, kai sužinosite, kad plastikiniai buteliai yra vieni iš nedaugelio XXI a. daiktų.
Jei ši ekologinė žinutė nėra subtili, kaip ir plėtojama žmonijos baimės, kad ji vėl gali įgyti žinių, kurių negali kontroliuoti, gamtos sąskaita, tema, – gamtos personažą filme vaidina nuostabūs miškai, kalnai, lygumos ir kriokliai, brangiai nufilmuoti su šaltu aštrumu.
Geriausia, kai seriale pristatomas dar vienas baisus klajoklių gangsteris – tuomet galima pasakyti, kad tai „Peaky Blinders“ scenarijaus autoriaus Steveno Knighto kūrinys – arba kai Momoa iš arti ir negailestingai susiduria su priešu, kuris nori kelti grėsmę jo tautai. Baba Vossas valdo aštriabriaunę lazdą ir turi bent du itin įsimintinus būdus, kaip ja nužudyti žmones. Tų jaudinančių scenografijų, kai kraujas aptaško kameros objektyvą, pakanka, kad kompensuotų tarp jų esančią ilgesingą ilgesį.
Vilties dėl didingesnio pasakojimo teikia reti Silvijos Hoeks pasirodymai, būsimos antagonistės Kanės, mirtinai pavojingos, jausmingos, kaprizingos karalienės vaidmuo.
9. „Silo“ (2023 – )
Distopinėje ateityje, kur bendruomenė gyvena milžiniškame bunkeryje, esančiame šimtus aukštų po žeme, 10 000 žmonių gyvena visuomenėje, suvaržytoje taisyklių, kurios, jų manymu, skirtos juos apsaugoti.
Pagal Hugo Howeyjaus mokslinės fantastikos romanų seriją sukurto Apple TV+ serialo „Silo“ veiksmas vyksta požeminėje struktūroje, esančioje šimtus aukštų giliai po Žemės paviršiumi. Jos gyventojams pasakojama, kad pasaulis už bunkerio ribų dėl jiems ne visai aiškių priežasčių buvo paverstas nedraugišku dar gerokai prieš jiems gimstant. Todėl vienintelis jų ryšys su pasauliu virš jų yra per kamerą, kuri, kaip manoma, tiesiogiai transliuoja Žemės paviršiaus vaizdą.
Viena iš pagrindinių veikėjų Alison (akt. Rashida Jones) pradeda girdėti šnabždesius, kad „Silo“ valdžia meluoja jo gyventojams, kad juos kontroliuotų. Ji bijo pasidalyti šiais įsitikinimais su savo vyru, kuris, pasirodo, yra šerifas (akt. Davidas Oyelowo), nes „Silo“ – tai vieta, kur už nesutikimą ir nepritarimą gali būti baudžiama.
Ten galioja viena nekintama taisyklė: Neprašyk išeiti. Kiekvienam, kuris paprašo išvykti, turi būti leista tai padaryti, bet tuomet niekas niekada negrįžta.
Į šią unikalią scenografiją įtraukiama daugybę kitų įdomių personažų, kol susitelkiama į Džuljetą. Ji dirba mechaniniuose aukštuose, „Šilo“ apačioje, tuose, kurie užtikrina, kad viskas veiktų. Džiuljeta įsitraukia į teisėsaugininkės veiklą, kai tiriama paslaptingą savižudybė, ir galiausiai ji perima vadovavimą, kol bunkeryje neįvyko dar keistesnių dalykų. Ar ji gali pasitikėti teismų sektoriumi, kuriam vadovauja įspūdinga figūra vardu Simas (kitaip Common)? O kaip dėl baisaus technologijų prižiūrėtojo, kuris baudžia žmones už neteisingos informacijos skelbimą internete?
Įdomus ir įtempto siužeto, emocijų kupinas serialas, kuris tikrai vertas fantastikos mėgėjų dėmesio.
8. „Shrinking“ (2023 – )
Komedijos–dramos seriale pagrindinis veikėjas Džimis stengiasi gedėti dėl žmonos netekties ir kartu būti tėvu, draugu ir terapeutu. Jis nusprendžia išbandyti naują požiūrį į visus, kurie pasitaiko jo kelyje: nefiltruotą, brutalų sąžiningumą. Ar jis gali padėti sau, padėdamas kitiems? Ar tai sugrąžins jį į šviesą?
Įžanginis epizodas tikrai šokiruoja. Susipažįstame su Džimiu (akt. Džeisonas Segelis), kai jo ilgametė kaimynė Lizė (akt. Christa Miller) 3 val. nakties atneša plaktuką į paskutinį jo tablečių, alkoholio ir sekso darbininkų vakarėlį prie baseino. Jis jau metus tokiu būdu gedi žmonos, kai jo paauglė dukra miega tame pačiame name kur vyksta tokie „vakarėliai“. Lizė, kuri iš esmės perėmė jo dukros auklėjimą nuo to laiko, kai Džimis pradėjo savo degradavimą, mano, kad viso to, žinote, šiek tiek per daug. Žudanti ironija – Džimis irgi yra terapeutas! Jis dirba senamadiškam, niūriam Polui!
Laimei, Džimiui užtenka pavargusios Lizės akių, kad jis išsivaduotų iš savidestrukcinio režimo ir pradėtų iš naujo bendrauti su savo klientais. Kol kas tai neįtikėtina, ir nors Džimį vaidina toks atviras, iš prigimties žavus ir nuoširdus atlikėjas kaip Segelis, ir mūsų aiškiai prašoma jam simpatizuoti.
Tačiau tada iš esmės atsisakoma visų sielvarto ir priklausomybės metų ir spektaklis pradeda rasti registrą, kurio ieškojo – šiek tiek žiauresnį Tedą Lasso. Daugiausia dėl to, kad jį kūrė daugelis tų pačių žmonių, kurie buvo sukūrę tą netikėtą pandemijos hitą.
Taigi, jei nuspręsite pasilikti, bus smagu, nes Džimis supras, kad nebegali pakęsti skausmingai lėto proceso, kai žmonėms leidžiama patiems padaryti proveržį, todėl tampa „psichologiniu budėtoju“. Dabar jis tiesmukiškas terapeutas , kuris „Tiesiog, k****, palikite jį!“ – šaukia Greisei, smurtaujančio vyro žmonai. negailestingam cinikui jis pasako, kad yra tiesiog vienišas, ir pakviečia jį išgerti kavos. O Šoną (akt. Luke Tennie), Afganistano veteraną, sergantį potrauminio streso sindromu ir atvykusį į teismo paskirtus pykčio valdymo užsiėmimus, jis nusiveda į bokso salę, kad jis galėtų išlieti agresiją ir jie ramiau pereitų prie to, kas slypi jame.
Serialas, kuris parodo ką gali padaryti svarbaus žmogaus netektis ir iš esmės kaip susidoroti su tomis traumomis. Juk neveltui turime posakį… geriau skaudi tiesa nei saldus melas.
7. „Dikinson“ (Dickinson, 2019 – 2021)
Ne paslaptis, kad dauguma naujųjų serialų pastaruoju metu sulaukia ne itin palankių atsiliepimų, tačiau visos 20 jau transliuojamų dviejų sezonų „Dickinson“ serijos tapo tikra kylančia žvaigžde ir netrukus pasirodysiančiame trečiajame sezone tikriausiai kils tik dar aukščiau. Tai išties anachronistinis serialas su dialogais ir garso takeliu, paimtu tiesiai iš 2019 metų, tačiau kūrėja Smit puikiai suvokia, ką daro ir į pagalbą pasitelkusi modernumą, problemas ir sunkumus, su kuriais teko susidurti žymiai rašytojai, nuspalvina visai kitokiomis spalvomis.
Tokios Emilės Dikinson dar tikrai nesate matę. Šis naujasis „Apple TV+“ serialas „Dickinson“ perteikia poetę kaip 2019 metų tūkstantmečio kartos atstovę, gyvenančią 1850-iais. Stebėti kaip dvidešimtmetė Emilė, kurią įkūnija Heili Steinfild, bastosi po miestą, aistringai išsireiškia apie dalykus, kurie jai rūpi ir ignoruoja beveik viską, kas tuo metu yra socialiai priimtina iš ties juokinga ir įdomu. Kad įsmuktų į išimtinai vyrams rengiamas paskaitas (nes tais laikais moterys turėjo užsiimti namų ruoša, o ne siekti karjeros aukštumų), ji persirengia vyriškais drabužiais, tėvams išvykus, namuose rengia pašėlusius vakarėlius, kurių metu neapsieinama ir be narkotiko opijaus, protestuoja planams nukirsti mėgstamiausią jos medį ir įsivaizduoja, jog naktimis karieta važinėjasi su Mirtimi, kurią įkūnija visuomet šaltas Wizas Khalifa.
Pirmojo sezono metu poetė telkia savo jėgas ir susipažįsta su sunkumais, su kuriais 19-ojo amžiaus literatūros pasaulyje susiduria visos moterys. Namuose ji privalo atlikti įvairius namų ruošos darbus, rūpintis švara (kas, žinoma, nėra privaloma jos broliui, kadangi jis vyras), o ir palaikymo mergina sulaukia itin mažai. Jos tėvas itin palaiko dukrą įvairiose srityse, pavyzdžiui, išgelbsti jos mylimą medį nuo nukirtimo, tačiau kalbai pasisukus apie poeziją, jis tampa itin bauginančiu tironu, liepiančiu Emilei pamiršti kūrybą, nes tai ne moterų sritis. Panašu, kad vienintelis būdas, kaip Emilė gali iš tikrųjų išreikšti save per poeziją itin kūrybiškai perteikiamas seriale. Emilei galvoje dėliojant eilutes ant ekrano atsiranda auksinės, lyg ugnimi iškaltos, jos eilėraščių eilutės, kurios apibūdina tuo metu seriale matomą situaciją. Kiekvienas epizodas pavadintas Dikinson poemomis, o kuomet Steinfild įtraukia mus į giliausiai slypinčias Emilės emocijas, tų eilučių grožis pasidaro tik dar aiškesnis.
Tačiau su sunkumais Emilė susiduria ne tik kūryboje, bet ir savo širdyje. Vienintelis žmogus, su kuriuo Emilė, panašu, gali pasikalbėti iš širdies, yra jos geriausia draugė Sju Gilbert (Ela Hant), kuriai lemta ištekėti už Emilės brolio Ostino (Adrian Enscoe). Tačiau Sju nėra tik Emilės draugė, ji yra jos mylimoji. Šis dažnai pamirštamas Dikinson gyvenimo aspektas perteikiamas ir 2019 metų filme „Wild Nights With Emily“, o taip pat yra ir būtina serialo dalis. Merginos supranta viena kitą iš pusės žodžio ir būdamos kartu gali jaustis visiškai laisvai bei būti savimi, tačiau Emilei tenka stebėti, kaip jos gyvenimo meilė išteka už jos brolio, o ne jos. Tai sukelia tokį siutinantį jausmą, jog jei Emilė būtų gimusi kitais laikais, kad ir 2019 metais, jos gyvenimas būtų pasisukęs visai kita linkme, tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenimuose, o būtent tai Smit ir nori parodyti tokiu neįprastu serialo pateikimo būdu.
Visą Emilės gyvenimo paveikslą ir apskritai visą serialą pagyvina itin neįprastai pasirinkti garso takeliai. Jame skamba tokių šiuo metu populiarių atlikėjų, kaip Lizzo ir Billi Eilish, kūriniai, o vakarėlio metu, narkotikų pavartoję jaunuoliai ne itin gracingai šoka pagal hiphopą, kuriam tikrai pritartų pats Drake‘as. Jei ne korsetai, lengvai pamirštume, jog šie jaunuoliai šėlsta 1880-iais.
Žinoma, tiek žiūrovai, tiek kirtikai ar mokslininkai gali ginčytis dėl Dikinson gyvenimo perteikimo tikslumo. Tačiau šio serialo istorijos, laisvės ir kūrybos idėjos, kurios tuo pačiu metu yra ir dovana, ir savotiškas narkotikas, daug įdomesnės už tikrovę. Be to, kaip sakoma paties „Dickinson“ serialo antrajame sezone, apie šį poetės gyvenimo laikotarpį įrašų yra itin mažai.
6. „Slow Horses“ (2022 – )
Šnipų filmuose esame pratę stebėti išdavystes ir pėstininkų aukojimą dėl didesnio gėrio, tačiau šnipas, jeigu tai ne komedija, bus gudrus ir paslaptingas. Vis dėlto seriale „Slow Horses“ nėra gudrių ir paslaptingų šnipų, nes tai komedija. Siužetas paimtas iš britų romanisto Miko Herono knygų serijos apie šnipus „Slogūs namai“ („Slough House“). Seriale pristatoma pirmoji dalis „Lėti arkliai“ („Slow Horses“). Joje pasakojama apie nuosmukį patiriančius juokingus britų žvalgybos agentus.
Šie žvalgybos agentai darbe dar vadinami „lėtais arkliais“, nes sužlugdė savo karjerą prastai atlikdami užduotis arba tiesiog praradę sėkmę. Jie buvo nukišti į apšiurusį pastatą, vadinamą Slogiais namais, kuriuose vykdo menkaverčius darbelius, o juos prižiūri nemalonus tipas Džeksonas Lambas (Gary Oldman). Kartą sužibėjęs per vieną misiją Berlyne, jis gavo šias pareigas, tačiau nesiteikia gražiai elgtis su savo pavaldiniais – juos įžeidinėja ir kankina vidurių pūtimu.
Juokingiausia būna tada, kai nevykėliai papuola į esminių įvykių sūkurį ir tampa atsakingi už svarbius sprendimus. Greičiausias iš lėtųjų arklių, Riveris Kartraitas (škotų aktorius Jack Lowden), turi pasikasti kraštutinių dešiniųjų politinių pažiūrų žurnalisto šiukšlėse, tačiau jam nepaaiškinama, kam to reikia. Žinoma, Riveris labai nori pasižymėti darbe ir pakilti pareigose, taigi kartu su talentinga bendradarbe Sida Beiker (Olivia Cooke) puola pats tirti šio paslaptingo žurnalisto atvejo. Tyrimas, kas be ko, įvelia juos į didesnes problemas. Riveris ir Sida įsitraukia į žymaus palestiniečių komiko pagrobimą, kurį įvykdo baltųjų nacionalistų grupė, norėdama prieš kamerą nukirsti jam galvą. Galiausiai visi lėtieji arkliai įsivelia į tikrą painiavą.
Visada būna sudėtinga perkelti kai kuriuos niuansus iš knygos į ekraną, tačiau serialo režisierius Džeimsas Havsas ir scenarijaus autorius Vilas Smitas (ne, ne tas, apie kurį galvojate) gerai atliko savo darbą ir išlaikė gudrius Herono siužeto vingius bei juokingus, stilizuotus, geraširdiškus pokštus.
5. „Mythic Quest“ (2020 – )
„Mythic Quest“ dėl pirmojo sezono dar žinomas kaip „Mythic Quest: Raven‘s Banquet“ tai komedinis serialas apie vaizdo žaidimų kūrybos kompaniją, kuris buvo pradėtas rodyti 2020 metais. Serialą sudaro du sezonai po 10 serijų. Seriale iš tikrųjų yra dvi viena su kita sujungtos idėjos. Pirmoji, tai visiems gerai pažįstama darbovietės situacinė komedija ir šioje dalyje „Mythic Quest“ veikia išties puikiai.
Tokio pobūdžio serialai retai kada būna revoliucingi, tačiau tikrai įdomūs ir linksmi. Žiūrovai stebi grupelę įdomių veikėjų, turinčių savitų draugų ir varžovų, kartu leidžiančių laiką, dirbančių ir bandančių įveikti menkas kasdienes darbo problemas. Tačiau serialas taip pat yra ir apie kūrybos bei meniškumo partnerystę, apie sunkumus, su kuriais veikėjai susiduria, kuomet reikia sukurti ką nors komerciškai sėkmingo, bet tuo pačiu ir kūrybiškai įdomaus.
Pirmajame sezone šie elementai vaizduojami per kompanijos direktoriaus Ijano Grimo (Robas McElhenney‘is) ir jo pagrindinės inžinierės Popės Li (Charlotte Nicdao) kovos dėl valdžios prizmę. Ijanui sugalvojus naują, puikią idėją žaidimui, Popė privalo sumąstyti, kaip tas idėjas įgyvendinti. Popė sunkiai dirba, kad puikiai atliktų savo darbą, bet tuo pačiu kovoja ir su troškimu iš esmės pakeisti žaidimą ir suteikti žaidėjams visai kitokią patirtį. Sezono pabaigoje Ijanas priverstas pripažinti kūrybinius Popės gebėjimus ir nustoti žiūrėti į ją vien kaip į inžinierę. Dėl šio supratimo jų tarpusavio santykiai iš esmės pasikeičia ir iš boso bei pavaldinės jie tampa partneriais. Antrajame sezone matome, kaip jiems sekasi dirbti komandoje, išgirstant vienas kito idėjas, bet ir čia tikrai netrūksta situacinės komedijos elementų.
Šis serialas yra išties įdomus ir linksmas, nebijantis pasijuokti pats iš savęs, bet tuo pačiu ir perteikdamas svarbiausius kūrybinio darbo procesus. Galima sakyti, kad dauguma serialo veikėjų apmąstymų apie vaizdo žaidimus galėtų būti pritaikyti ir bet kuriam serialui. Kaip paversti produktą prieinamu, tačiau originaliu? Kaip suderinti kūrybinius troškimus su finansiniu spaudimu? Ką daryti, kai viršininkas sukuria kažką išteis įspūdingo, bet kaip žmogus yra visiškas subingalvis? Seriale „Mythic Quest“ šie klausimai itin svarbūs, nors atsakyti į juos ne visada lengva.
4. „Atskyrimas“ (Severance, 2022 – )
Tai nepakartojamas amerikiečių mokslinės fantastikos psichologinis trileris apie menamą įmonę „Lumon Industries“, kurioje imamasi tam tikrų eksperimentų su darbuotojais. Įmonės duomenų analitikams yra atliekama „padalijimo“ procedūra, kuri suskirsto atmintį į dvi dalis – darbinę ir asmeninio gyvenimo. Taigi žmogus, su kuriuo atliekamas eksperimentas, pasidalina į „vidinį agentą“ ir „išorinį agentą“, kurie ničnieko nežino vienas apie kitą. Tai reiškia, kad darbuotojas darbe atlieka savo darbą be jokių išorinių trikdžių ar nepageidaujamų minčių, o palikęs darbo vietą neapsunkintas darbinių rūpesčių sau laimingai gyvena kaip jam patinka. Argi ne svajonė?
Tokiam eksperimentui pasirašė ir Markas (Adamas Skotas), duomenų analitikas. Negalėdamas ištverti sielvarto dėl žmonos mirties, jis nusprendė, kad geriau pusę laiko, kai yra sąmoningos būsenos, praleisiąs visiškoje užmarštyje. Beje, duomenų analikai nė kiek nenutuokia, su kokiais duomenimis turi reikalų, o tiesiog aklai seka nurodymus ir nieko neklausinėja, nes taip nustatyta įmonės potvarkiuose. Maža to, juos seka akyla niekad nesišypsančios ir griežtos vadovės Harmonijos (Patricija Arketė) akis, o jai talkina jos padėjėjas ponas Milčikas (Tramelis Tilmanas).
Viskas taip ir toliau būtų klostęsi ramiai, jeigu nebūtų išaiškėję, kad įmonė slepia nedorus darbus ir ne be reikalo siekia nubukinti savo darbuotojus. Kai kam pavyko pasprukti iš šio užburto rato. Toks žmogus pasirodo Markui, kai jis gyvena savo įprastą rutiną išoriniame pasaulyje. Tai Marko buvęs kolega ir geriausias draugas Pytis, kurio Markas neatsimena dėl „padalijimo“. Pasirodo, Pyčiui buvo atkurta atmintis ir jis žino nemažai informacijos apie nešvarius „Lumon“ darbelius. Dėl šios priežasties turi nuolat slapstytis.
Nors pradžioje užtrunka, kol susipažįstame su serialo pasauliu, tačiau kantriems visada atlyginama – toliau einantys įvykiai gniaužia kvapą, o jei ne taiklus humoras, greičiausiai mes visai panirtume į egzistencinę neviltį, kadangi šio pasakojimo pasaulis yra gan niūrus, tačiau kartu jis ir be galo gražus bei jautrus, pažymėtas puikaus Beno Stilerio, kuris režisavo pirmąsias serijas, stiliumi.
3. „Black Bird“ (2022)
Tikrais faktais paremtas kriminalinis pasakojimas. Jo ištakos – kriminalinių istorijų rašytojo Denio Leheino sukurti Džeimso Kyno 2010-ųjų memuarai „In With the Devil“. Pagrindinį Kyno vaidmenį atlieka Taronas Egertonas, dar žinomas dėl savo Eltono Džono vaidmens filme „Rocketman“.
Mažasis Džimis Kynas – žavus, arogantiškas, ambicingas narkotikais prekiaujantis ilgamečio policijos pareigūno Didžiojo Džimo (kurį vaidino neseniai pasaulį palikęs Rėjus Lijota) sūnus. Mažojo Džimio laimingos dienos netrukus baigiasi, nes jo tėvas užsiima nešvariais reikalais, taigi policija staiga įsiveržia į Džimio namus ir, apieškoję juos bei atradę įkalčių, dešimčiai metų pasodina jaunuolį į kalėjimą be galimybės išeiti lygtinai.
Po kelių mėnesių, praleistų kalėjime, pasirodo FTB agentė Loren Makoli (Sepidė Moafi) ir pasiūlo jam sandorį. Džimis turi pereiti į griežčiausio saugumo kalėjimą, kuriame daugiausiai dienas leidžia nepakaltinami, protiškai pakrikę asmenys. Jis turi susidraugauti su vienu įtariamu serijiniu žudiku Lariu Holu (Polas Valteris Hauseris) ir išgauti iš jo prisipažinimą, kol teisėsauga jo dar nepaleido į laisvę. Lariui sapnuojasi, kad jis žudo moteris, o pareigūnai įtaria, kad jam išėjus į laisvę žmogžudystės tęsis. Makoli tiki, kad Džimiui užtenka žavesio bei proto, kad atliktų šią užduotį. O jeigu jam pasiseks, tuomet jis atgaus savo laisvę.
Visa tai trunka pusantro epizodo, taigi tempas nėra greitas, tačiau toks sprendimas priimtas neveltui. Iš pradžių pamatome Larį – vyrą, aiškiai turintį kognityvinių sutrikimų, šnekantį neįprastai aukštu balsu, tačiau išprotėjusį savaip – jo elgesys netipiškas. Laris jau yra prisipažinęs dėl daug nusikaltimų, tačiau ar jis tikrai nužudė tas 14 merginų?
Tik Džimiui ir Lariui susitikus veiksmas iš tikrųjų įsivažiuoja. Tarp vyrų mezgasi trapi draugystė, kuri perauga į keistą ir kraupų ryšį. Džimiui tai kelia šiurpą, o FTB jau nebėra tikri, ar Laris tikrai įvykdė visas tas žmogžudystes. Jis lengvai moka įtraukti pašnekovą į savo laisvų asociacijų srautą ir priversti pažvelgti į tamsiausias savo vidaus kerteles. Leheinas yra gerai žinomas trilerių rašytojas, tačiau gali būti, kad šie sukrečiantys dialogai – tai vieni iš geriausių jo kada nors parašytų.
Maža to, prie veiksmo prisideda ir korumpuotas sargybinis, kuris stengiasi išmelžti iš Džimio pinigų, ir kiti kraujo ištroškę kaliniai, taigi įvykių nepasirodys maža. O Lojota, šiame seriale vaidinęs Džimio tėvą, paskutinį kartą pasirodo televizijos ekrane ir atiduoda savo duoklę.
2. „Drops of God“ (2023)
Aleksandras Légeris, garsiojo Légerio vyno gido kūrėjas ir simbolinė vynininkystės figūra, ką tik mirė savo namuose Tokijuje, sulaukęs 60 metų. Jis paliko dukterį Kamilę (akt. Geffrier), gyvenančią Paryžiuje ir nemačiusią tėvo nuo tada, kai tėvai išsiskyrė, (jai buvo devyneri). Kai Kamilė išskrenda į Tokiją ir perskaitomas Légerio testamentas, ji sužino, kad tėvas jai paliko nepaprastą vyno kolekciją – pasak ekspertų, didžiausią pasaulyje. Tačiau, norėdama gauti palikimą, Kamilė turi varžytis su genialiu jaunu vynininku Isėjumi Tomine (akt. Yamashita), kurį jos tėvas priglaudė po savo sparnu ir kuris testamente vadinamas jo „dvasiniu sūnumi“.
Viskas apie šį „Apple“ ir „Legendary“ serialą yra ekstremalu – tai galima pasakyti, nes tai šou apie vyną su pernelyg dramatišku pavadinimu „Dievo lašai“ (angl. Drops of God). Ir vis dėlto jis veikia. Tai, kas gali atrodyti kaip nišinė subkultūra, pilna snobų ir milijonierių, paverčiama aukštų statymų trileriu, kuris nuolat prikausto prie ekrano.
Paremtas to paties pavadinimo manga, „Drops of God“ – istorija apie šeimą ir konkurenciją. Viskas iš tiesų prasideda nuo mirties. Mirus pasaulinio garso vyno mėgėjui Aleksandrui Legerui (akt. Stanley Weber), jis palieka neįtikėtiną palikimą: rūsį, kuriame yra 87 000 butelių, kaip manoma, svarbiausią privačią kolekciją pasaulyje, kurios vertė siekia 100 milijonų dolerių. Tačiau, užuot ją tiesiog atidavęs, jis surengia kelių etapų konkursą, kad įsitikintų, jog alkoholis ras tinkamus namus.
Kaip jau žinome, dviem žmonėms suteikiama galimybė pretenduoti į palikimą. Aleksandro dukra Kamilė (akt. Fleur Geffrier), kurią jis nuo mažens mokė išlavinto skonio, ir jo globotinis Isėjus (akt. Tomohisa Yamashita), vienas perspektyviausių vyno žinovų.
Iš karto kyla tam tikrų komplikacijų. Isėjus yra neįtikėtinai talentingas vyno žinovas, tuo tarpu Kamilė labai stokoja praktikos. Ji ne tik daug metų nesikalbėjo su tėvu, bet ir išsiugdė fizinę antipatiją alkoholiui: užtenka vieno gurkšnio, ir ji praranda sąmonę arba jai nevaldomai bėga kraujas iš nosies. Iš pradžių laidoje pirmiausia stebime Kamilę ir jos bandymą išsiaiškinti šią mažą problemą, kad ji galėtų pareikalauti to, kas, jos manymu, teisėtai priklauso jai. Mėnesį ji praleidžia tėvo draugui priklausančiame vynuogyne Prancūzijoje, kur mokosi skirtingų kvapų ir galiausiai skonių, kuriuos turi atpažinti, kad teisingai nustatytų, kuris vynas, kurio konkurso dalyvis.
„Drops of God“ visa tai paverčia labai jaudinančiu reginiu ir sugeba sukurti gražų vizualinį pasakojimą apie tai, kas yra vidinė patirtis. Kai Kamilė bando atpažinti vyną ar skonį, ji patenka į minčių rūmų erdvę, kurioje yra viskas, ko ją išmokė tėvas (ir keletas svarbių prisiminimų). Kartais pasirodo spalvų protrūkiai, kai kažkokią natą – ar tai samanos? gal saliero šaknis? – užklumpa ją netikėtai.
Tarp vyno sūkurių dramos įsiterpia vis sudėtingesnė šeimyninė drama, kuri tęsiasi daugelį metų. Iš pradžių tiek Kamilės, tiek Isėjaus motyvai atrodo akivaizdūs. Kamilė kovoja, kad įrodytų savo vertę pasaulyje, kuriam, bent jau iš pradžių, atrodo, kad ji nebepriklauso. Tuo tarpu Isėjus bando susikurti savo kelią, susitelkęs į savo vienintelę aistrą, nors jo šeima bando jį atkalbėti. Tačiau aiškėjant jų istorijoms ir paaiškėjus netikėtiems atskleidimams, abu personažai tampa daug įdomesni ir sudėtingesni.
Taip pat verta pažymėti, kad tai labai gražus serialas. Prancūzija vaizduojama daugiausia šiltais ir saulėtais tonais, nes dažniausiai matome išsiplėtusius vynuogynus, turinčius senojo pasaulio žavesio, o Tokijas – vėsus ir pilkas, kur vyksta tikrasis verslas. Kontrastas tinka abiem personažams: Kamilė yra bendraujanti ir linkusi į išsišokimus, o Isėjus ramus ir susikaupęs. Serialas, tikrai vertas jūsų laiko ir dėmesio.
1. „Ted Lasso“ (2020 – 2023)
Tai amerikietiškas komedijos žanro serialas, prie kurio kūrimo prisidėjo lietuvių kilmės aktorius Džesonas Sudeikis, o taip pat suvaidino ir pagrindinį filmo veikėją Tedą Lasso. Serialą sudaro vienas sezonas su 10 serijų, tačiau greitu metu turėtų pasirodyti dar du nauji sezonai.
Amerikietiško futbolo koledžo treneris Tedas Lasso pasamdomas treniruoti aukščiausios lygos Anglijos futbolo komandą „AFC Richmond“, nors apie šį žaidimą visiškai nieko nesupranta . Jis atskrenda į Londoną su savo patikimu pagalbininku treneriu Beard‘u ir susitinka su naująja komandos savininke Rebecca ir Higginsu. Iš pradžių viskas klostosi neblogai, Tedui ir Beard‘ui leidžiama susipažinti su Anglijos kultūra ir geografiniais skirtumais, tačiau vėliau paaiškėja, kad Rebecca tiesiog stengiasi sugriauti komandos reputaciją, kad atkeršytų savo vyrui. Tedas nieko apie tai nenutuokia ir toliau vadovauja komandai remdamasis savo moralinėmis vertybės.
Serialas kupinas juokingų nesusipratimų, amerikietiškų ir britiškų stereotipų pašiepimo, taip pat ir komandinės vienybės bei gyvenimiškų pamokų, o puiki Džesono Sudeikio vaidyba ir su humoru perteikiamas skirtumas tarp Anglijos ir Amerikos yra būtent tai, ko mums trūksta šiais niūriais laikais.
