Įspėjimas! Šis tekstas neskirtas jaunesniems kaip 18 metų arba jautrių nervų skaitytojams.
Markas Laita – fotografas, ilgą laiką dirbęs reklamos srityje, jau kelerius metus beveik visą savo laiką skiria 4,72 mln. sekėjų turinčiam ir dažnai gana kontraversišku laikomam YouTube kanalui „Soft White Underbelly“, kurio tikslas – nušviesti dažnai visuomenei nematomus asmenis – benamius, seksualinio „darbo” industrijos atstovus, priklausomybių turinčius asmenis, įvairių gaujų narius ir šiaip žmones, netelpančius į socialines mūsų visuomenės normas.
Markas Laita, kilęs iš Čikagos, šiuo metu gyvena ir dirba Los Andžele. Jo namus ir darbo studiją, atrodo, skiria tik rajonai, tačiau daugiau pasigilinus – skirtumas yra gerokai didesnis. Gyvendamas viename prabangiausių Los Andželo rajonų, dirba jis labiausiai apleistame, visuomenės pamirštame ir viename nesaugiausių rajonų Amerikoje bendrai, žinomame kaip Skid Row. Didelį plotą užimantis rajonas savyje daugiausia talpina vargšus, benamius, ligotus žmones, dažnai turinčius problemų su įvairiomis substancijomis, kurie patys, arba jų tėvai, vienu ar kitu gyvenimo periodu buvo išstumti visuomenės į visišką socialinį užribį, likę nematomais ir pamirštais. Čia didelis nusikalstamumas ir ypatingai paplitę įvairūs pigūs narkotikai, žmonės gyvena palapinėse, dėžėse, vartoja tiesiog gatvėse.
Fotografija Laita domėjosi nuo 14 metų, ir jau būdamas paaugliu fotografuodavo benamius Čikagos gyventojus. Vis dėlto, baigus Čikagos universitetą, jo karjera pasisuko kitu keliu – ties reklamos industrija. 12 metų pradirbęs reklamos fotografu Apple kompanijoje, jis taip pat dirbo su tokiais gerai pažįstamais prekių ženklais kaip BMW, The Coca-Cola Company, Adidas, Mercedes-Benz, McDonald‘s, Budwaiser ir kitais. Vis dėlto, visos karjeros metu kaip hobiu jis užsiėmė ir kitokio pobūdžio fotografija, kuri tarsi leido išlaikyti sveiką protą. Vienas iš žinomesnių jo šoninių projektų – „Created Equal“ – Amerikos nuotraukų katalogas, kuriame fotografas, aplankęs 48 valstijas, nuotraukose įamžino pačius įvairiausius, skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančius žmones, kuriems, žinoma, už tai sumokėjo. Šis projektas Laita užtruko apie dešimt metų, kainavo apie pusę milijono dolerių ir buvo išleistas 2008 metais.
View this post on Instagram
Idėja imti interviu iš visuomenėje itin pažeidžiamų asmenų jam gimė maždaug 2010 m., po to kai „Canon“ į rinkas išleido filmavimo kamerą, kurią niekada filmuoti nemėginęs Laita norėjo išbandyti. Į savo studiją Skid Row rajone pasikvietęs nuo heroino smarkiai priklausomą moterį, fotografas ją pakalbino, plačiau įsigilindamas į jos vaikystę, gyvenimą, asmenybę, pasirinkimus. Interviu jam pasirodė stiprus, svarbus ir įtaigus, tad jis nusprendė tęsti šį procesą. Tuo metu reklamos pasaulį kaip tik drebino smarkiai tobulėjančių skaitmeninių technologijų pokyčiai, darbe didėjo konkurencija, darant daugiau interviu jis ėmė vis labiau prarasti susidomėjimą reklama, kuri jam spėjo tapti tiesiog rutininiu, jokio malonumo neteikiančiu darbu, taigi jis išėjo.
Didelę įtaką tolimesniam jo karjeros kaip turinio kūrėjui keliui padarė milijardierius verslininkas Ričardas Bransonas (Richard Branson), pasiūlęs Laita susidaryti savo stipriausių savybių ir silpnybių, pomėgių ir tai, ko daryti nemėgsta, sąrašą, kuris turėtų padėti susivokti ką veikti toliau. Analizuodamas save jis suprato, kad labiausiai jį dominanti sritis – psichologija, ypatingai skirtingų sluoksnių žmonių istorijos ir pasakojimai, kuriuos gali perteikti tiek nuotraukomis, tiek imdamas interviu. Prabėgus keliems mėnesiams po išėjimo iš darbo, Laita ėmė tęsti šią veiklą, džiaugdamasis, kad dabar jo darbas iš ties svarbus, ir gali lemti bent minimalius pokyčius.
„Soft White Underbelly“ projektas YouTube kanale startavo 2016 m. balandžio 25 d. Tai erdvė, kurioje turinio kūrėjas talpina savo paimtus interviu, sugrupuodamas juos po tam tikras kategorijas, kurios apima tam tikras socialines temas, kaip pavyzdžiui skurdas, nusikaltimai, priklausomybė ir benamystė, rasė ir religija, psichinė sveikata, seksualiniai fetišai, gyvenimo ir meilės istorijos, seksualinis smurtas, transseksualumas, kai kurie grojaraščiai talpina keletą tų pačių žmonių interviu, arba interviu darytus kitose šalyse. Vaizdo įrašus Markas Laita taip pat talpina internetinėje svetainėje tokiu pačiu pavadinimu, taip pat Facebook socialinio tinklo puslapyje, kai kurie mokami vaizdo įrašai pasiekiami Patreon platformoje prenumeratoriams.
Būtent tokį projekto pavadinimą lėmė Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), vienoje iš savo kalbų Italiją pavadinęs minkštu Europos pilvuku (angl. soft underbelly of Europe) Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Šis terminas iš esmės reiškia silpniausią, labiausiai pažeidžiamą vietą, tai realiai ir yra visa šio projekto idėja – apnuoginti silpniausią ir pažeidžiamiausią visuomenės sluoksnį, parodyti pasauliui kas vyksta, kaip ir kodėl.
Interviu su Džo Roganu (Joe Rogan), iš „The Joe Rogan Experience“ tinklalaidės, metu, paklaustas, ar pradėjus filmuoti tokio pobūdžio interviu jis ieškojo kažkokio būdo kaip psichologiškai atsiriboti ar subalansuoti savo psichinę sveikatą, kad tos istorijos mažiau paveiktų jo paties būklę, jis teigė, kad jo kuriami vaizdo įrašai kiekvieną paveikia skirtingai. Pasak jo, kai kurie supranta, kad jų problemos, palyginus, ne tokios didelės kaip jiems atrodė anksčiau ir gyvenimas, vis dėlto, dar pakankamai geras – tokių atsiliepimų iš žmonių jis girdėjo ženkliai daugiau, tačiau supranta tą sunkumo jausmą, kurį gali patirti kiti, nes jis pats visiškai paniręs į tų žmonių išgyvenimus, jų istorijas. „Soft White Underbelly“ YouTube kanale šiuo metu yra 1,5 tūkst. vaizdo įrašų, tačiau jis pats pasakojo, kad iki 2022 m. gruodžio, kai vyko interviu, jis nufilmavo apie 5 tūkst., kas dieną kalbindamas iki dešimties žmonių, ir tik vienas ar du vaizdo įrašai panaudojami, kiti per daug žiaurūs, sunkūs ar ne tokie pavykę.
Interviu formatu pateikiami visuomenės atstumtųjų pasakojimai – žiaurus realybės veidrodis, atskleidžiantis daugelį itin opių, dažnu atveju ir tabu, probleminių temų, taip pat kitokiais laikomi žmonės, neįtelpantys į visuomenės normas, kitaip atrodantys, pasirinkę netradicinį gyvenimo būdą ar pajamų šaltinį. Klausydamasis žmonių pasakojimų, Mark Laita užduoda jiems įvairius klausimus taip užvesdamas ant kelio, tačiau daugiau leidžia kalbėti ir atsiverti jiems patiems. Svarbiausias jo interviu fokusas krenta vaikystei, šeimai, ir kokią įtaką tai turėjo jų dabarčiai, gyvenimo pasirinkimams. Daugelis kalbintų žmonių atskleidžia psichologines ar fizines traumas, patirtas būtent vaikystėje. Tai būna nepriežiūra, šeimos problemos, vieno ar abiejų tėvų neturėjimas / nebuvimas, patirtas psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas, prievarta, skurdas. Kai kurie interviu dalyviai pasakoja ir apie turėtas normalias šeimas bei vaikystę, atkreipia dėmesį į savo pačių padarytus pasirinkimus, skaudžius įvykius, lėmusius jų dabartinį gyvenimą.
Jis teigė suprantantis, kad tokie dalykai vyksta, ir kad jie tiesiogiai priveda prie to, kaip tie žmonės gyvena dabar. Skid Row rajone jis dirba jau apie 12, galbūt 13 metų, ir netgi prieš „Soft White Underbelly“ kanalą jis žinojo, su kuo turi reikalą. „Kai nusprendžiau palikti reklamą ir daryti kažką, kas man atrodo prasminga, aš dairiausi aplinkui ir pagalvojau, kad va čia yra problema, į kurią reikia atkreipti dėmesį.“ – atviravo Laita, – „<…> ir žinai, žmonės sako, kad tavo darbas yra išnaudojimas, tu išnaudoji tuos vargšus nuo narkotinių medžiagų priklausomus žmones, aš suprantu, kad tame yra išnaudojimo elementų, visa fotografija turi to elementų, bet tiesiog tarkime, kad aš niekada nedariau tų vaizdo įrašų, tiesiog apsimeskime, kad šios problemos neegzistuoja, tai toliau tęsis, <…> visas šablonas toliau kartosis, taigi aš pagalvojau, kad iškeldamas šiuos vaizdo įrašus, kurie užmaskuoti kaip pramoga, bet iš tikrųjų, jeigu pažiūri jų daugiau, supranti, kad mums reikia saugoti savo vaikus, prižiūrėti juos.“ Taip pat jis akcentuoja, kad visa ši problema iš esmės yra niekada nesibaigianti transgeneracinė (perduodama iš kartos į kartą) trauma.
Paklaustas, kiek žmonių, kurių istorijas jis per visą laiką ištransliavo, pakeitė savo gyvenimą, Laita teigė, kad iš 5000 kalbintųjų, jis žino tik 4 atvejus, kuriems pavyko suimti save į rankas ir pagerinti savo gyvenimą. Daugelis to nesugeba, jeigu pradeda – palūžta ir grįžta prie senų įpročių, tai vyksta dažnai. Pasak jo, pagrindinė to priežastis – sugriauta savivertė, ar visiškas jos neturėjimas, būdingas didžiajai daliai Skid Row rajono gyventojų, kurie tiesiog netiki, kad nusipelno kažko geresnio savo gyvenime, nei per lietų miegoti palapinėje ar kartoninėje dėžėje ant šaligatvio. Todėl jie ir renkasi narkotikus ar alkoholį – tai būdas, pabėgti nuo patiriamo vidinio ir fizinio skausmo, nuo to, kas jiems nutiko vaikystėje. „Tu negali pakeisti savo vaikystės“ – jis pabrėžė.
Žinoma, svarbiausias ne vieno keliamas klausimas – kas vis dėlto daroma siekiant padėti šiems žmonėms. Apie tai Rogano paklaustas Markas Laita kalbėjo, kad anksčiau, kai tik pradėjo šią veiklą, jis buvo naivus ir tikėjo, kad jiems galima padėti, kad ši problema gali būti sumažinta. Imdamas interviu iš kai kurių žmonių jis galvodavo, kad jų gyvenimas būtų geras, jei tik šie nustotų vartoti, taip pat jis teigė išleidęs nemažai pinigų bandydamas padėti žmonėms, kurie neturėjo jokio noro keisti savo gyvenimo būdo, o norint kažkam tikrai padėti – pirmiausia tvarkytis norėti turi pats žmogus, kuriam to reikia.
Džo Roganu (Joe Rogan) ir Laita interviu:
Kiekvienas „Soft White Underbelly“ kanalo vaizdo įrašas turi daug pačių įvairiausių komentarų. Dažnai pasitaiko ir klausiančių, ar jis padėjo vienam ar kitam žmogui, ir kaip galima būtų jiems padėti. Pirmiausia, jo nuomone, tai yra itin komplikuota problema, kurią ne taip ir lengva išspręsti. Pavyzdžiui, benamius galima apgyvendinti, tačiau nors problema ir atrodytų išspręsta, nulupus tą vieną sluoksnį išlystų kita problema – priklausomybė, išsprendus ją, liktų psichinė sveikata, kurios neįmanoma stebuklingai pataisyti. Net jei pavyktų su reabilitacija, kuri, jo teigimu, daliai nesuveikia, terapija būtų itin sudėtinga vien dėl to, kad didžioji žalos dalis daugeliui padaryta kai jie buvo vaikai – tai taip paprastai neišnyksta, dažniausiai vaikystėje įrėžti pėdsakai pasilieka visam. Ir net jeigu terapija pavyktų, Markas Laita teigia, kad tokie pažeisti žmonės paprasčiausiai nepritaptų mūsų visuomenėje, jie per ilgai buvo atstumti, jie nemoka gyventi taip, kaip gyvename mes, nemoka elementariausių dalykų, pavyzdžiui puoselėti tarpusavio pasitikėjimą, elgtis su pinigais, vykdyti įsipareigojimus. Viskas ką jie išmoko gatvėje – kaip greitai pasidaryti pinigų ir taip pat greitai juos išleisti. Ir vėlgi, viskas grįžta prie to, kad šių žmonių savivertė tokioje žemoje padėtyje, kad jie visiškai netiki, kad gali gyventi geriau, kad nusipelno gyventi kitaip.
Interviu apie Skid Row rajoną su Piteriu Santeneliu (Peter Santenello):
Šiuo metu pilnu etatu dirbdamas turinio kūrėju savo YouTube kanale ir interneto svetainėje, jis uždirba iš reklamos YouTube, pavienių fotografijos darbų, taip pat sulaukia ir aukų GoFundMe platformoje, kurias išdalina tiems, kuriems jų reikia. Žinoma, žmonėms, kurie sutinka filmuotis ir papasakoti savo istoriją, Laita sumoka. Nors pats teigia šia veikla užsiimantis siekiant per tragiškas istorijas edukuoti žmones nedaryti tokių klaidų, padėti kai kuriems tėvams rimčiau pažiūrėti į vaikų auklėjimą ir priežiūrą, kai kurie į jo veiklą žiūri skeptiškai, teigdami, kad jis naudojasi sugriautais žmonių likimais siekdamas materialinės naudos ir žinomumo, atkreipdami dėmesį ir į tai, kad kai kurios istorijos gali būti pagražintos ar išgalvotos pačių interviu dalyvių, siekiant gauti pinigų iš aukojančių žiūrovų ir pačio Laita.
