– Kaip pas jus reikalai? – skaitau draugo žinutę, – Aš – vsio. Sportas – ne, Kino pavasaris – ne. Reikės nebent gerti ir rūkyti prie kompiuterio.
– Ch*jovai, ačiū, – mandagiai atrašau, – Anglija labai atsainiai žiūri, vis dar plauname rankas. Bet sakė: jei bent kažkiek blogai jaučiatės – izoliuokitės septynioms dienoms. NHS nebespėja. Netikrina net ligoninės darbuotojų. Lentynos maisto parduotuvėse – apytuštės. Janusz išskrido į Lenkiją. Už vieną medicininę kaukę mokėjo £15. Hand sanitizers are out, taip pat ir medicininis spiritas bei dezinfekuojančios servetėlės. Oskaras vakar per vargus gavo kitchen towel, tai – šių dienų romantika.
Pamenu, kai dar prieš šventes, gruodžio pabaigoje, stovėjome autobusų stotelėje, lengvai apsvaigusios nuo apynių. Naujienos apie sparčiai plintantį virusą centrinėje Kinijoje, Wuhan mieste buvo neseniai pasiekusios Anglijos dienraščius. Nekreipiau į tai per daug dėmesio gan pagrįstai galvodama, kad mūsų jis tikrai nepasieks, o jei ir pasieks – pasiduos dar net nepasiekęs pasų kontrolės. Todėl, kai prieš atsisveikindama paatviravo bijanti užsikrėsti, man jos būkštavimai pasirodė mažų mažiausiai nepagrįsti. Maniau, jei ir pradėsime svaičioti apie pavojų žmonių rasei, tai panikos sėklą sėsiu aš. Tris kartus šeimos gydytojo nukreipta pas psichologą dėl hipochondrijos ir generalizuoto nerimo sutrikimo.
Sausio sąstingiui užpildžius dienotvarkę, tarsi iš nuobodulio, pradėjau sekti žinias: pradžioje Guardian, vėliau ir The Times, Oskarui patikėdama BBC, bei Lietuvos Rytą. Surinkti kuo daugiau faktų virto lenktynėmis; informacijos lokatoriai skanavo portalus vos prabudus ir išsijungdavo užgesus išmaniųjų telefonų ekranams paskandindami miegamąjį tamsoje. Mačiau, kaip pradžioje sceną dalinęsis su Brexit naujienomis, teroro išpuoliais ar knife crime istorijomis, Coronavirus pamažu išsikovojo visą dėmesį. Jau vasario pradžioje pradėjau kreivai žiūrėti į traukinyje ar gatvėje sutiktus kinus. Vis didėjanti panika – pradėjo temdyti protą.
Skrisdama į tėviškę iš vaistinėlės išsitraukiau kadais tetos įbruktas medicinines kaukes, kokias miesto ligoninėse devyniasdešimtaisiais mūvėjo operacinės darbuotojai. Išpakavau dar traukinyje į oro uostą, tądien spigino saulė ir norėdama kuo greičiau apsisaugoti, puoliau dėtis net nenusimetusi kailinių. Po dešimties minučių kovos, kaukės raišteliai (kartu su mano plaukų sruogomis) surišti kaspinėliu tvarkingai juosė ausis. Prakaitas žliaugė kaklu žemyn per stuburo linkį. Pasiekusi oro uostą supratau, kad po kauke veidą slepiu tik aš. Sėdėjau ant suoliuko duty free zonoje ir rijau seiles pavydžiai stebėdama iš Pret a Manger su kavos puodeliais išeinančius žmones. Išvykimo ekranas skrydžio į Kauną keleiviams turėjo tik vieną žinutę: Relax…
Fuck this, – pagalvojau, – turiu bent penkiolika minučių. Ir ryžtingai įėjau į vidų. Personalas, praleidžiantis oro uoste bent aštuonias valandas per dieną elgėsi su manimi, kaip su protinę negalią turinčiu vaiku: su perdėtu rūpesčiu, skiemenuodami žodžius. Eilėje į lėktuvą, tėvynainiai žiūrėjo su nepasitikėjimu, kaip į svetimą. Kalbėdamasi su draugais sužinojau, kad Lietuvoje apie tokius žmones kuriami anekdotai. Pasijuokiau ir pati, tačiau, tai nesustabdė užsidėti kaukės skrendant atgal.
Vasariui įpusėjus Londonas laikėsi stabiliai, veikiausiai dar tik su vienu atsivežtiniu atveju. Kasdieninis gyvenimo ritmas – nesikeitė: rytais sausakimšuose traukiniuose spaudėsi keleiviai, pakeliui į darbą užstrigdami žmonių kamšyte; per pietus ofiso darbuotojai ir statybininkai tvindė Tesco, o vakarais aludėje stumdydavosi alkūnėmis.
Ir pati gyvenau mažais malonumais turtingą gyvenimą: švaisčiau algą TK Maxx, stiprinau kūną ir sielą sausakimšose jogos klasėse, vaikštinėjau po judrias gatves, ragavau sūrius Borough Market, grožėjausi naktiniu Londonu Tate Late, žiūrėjau filmus vietiniame kino teatre, vakarieniavau su draugais ir netgi planavau kelionę į mylimą Paryžių. Pavasarėjo…
Įtampa pradėjo didėti vasario pabaigoje…
Kiekvienas kosulys ar nusičiaudėjimas – stropiai fiksuojamas, o negaluojantysis nukenksminamas nebyliais pasipiktinimo žvilgsniais. Žiniasklaidoje pasirodo pirmieji įspėjimai apie asmens higieną: britai skatinami pagauti kiekvieną čiaudulį servetėle bei plauti rankas.
Statistika apie sergančiųjų skaičių – gąsdina. Pranešama apie pirmąją mirtį. Premjeras Boris Johnson sušaukia Cobra susitikimą. Juokaujame, kad, Lietuvoje toks fenomenas vadintųsi – Angis. Nusprendžiama nesiimti drastiškų veiksmų, kaip ir tikėtasi, šalis vadovaujasi patvirtintu patarimu: Keep Calm & Carry On. Gatvės tuštėja, taip pat ir prekybos centrų lentynos.
Tiesa, lietuviai parduotuves pradeda šluoti pirmieji. Kelias dienas prieš prasidedant panikai Londone, gaunu draugo žinutę: eilėje praleidau pusvalandį, nes visi, kaip išprotėję graibstė šikpopierį. Juokiuosi, nes dar nežinau, kad po kelių dienų ir pati stovėsiu Tesco su pilnu vežimėliu panic buys.
Tualetinio popieriaus pirkimo trendas pasiekia ir Jungtinę Karalystę. Užsikrėtusiųjų skaičius nuolat didėja. Oskaras net įsitempęs laukia, kol prabusiu, kad raportuotų skaičius. Labas rytas – dingsta iš mūsų leksikono.
Ofiso kolektyvas būriuojasi prie ant sienos pritaisyto rankų dezinfekavimo skysčio dozatoriaus. Janusz, prieš tai, dėl visko kaltinęs Brexit, visur pradeda matyti Coronavirus.
– Everyone, look! Coronavirus! – šaukia koja rodydamas į dulkių kamuolį ant kilimo.
Žmonės pasiskirsto į tris grupes: skeptikus, kurie sako, jog virusas ne ką baisesnis už peršalimą; keliančius aliarmą ir kaupiančius maisto atsargas, bei sveikatos nerimu sergančius žmones, dar žinomus, kaip hipochondrikai.
Priešais sėdintis bendradarbis italas prašo Janusz atostogų, sako, kad blogėja tėvo sveikata ir jis turi išvykti. Prieš tai, palyginus racionaliai žiūrėjusi į susiklosčiusią situaciją ir susilaikiusi nuo simptomų vedimo į Google paieškos langelį, palaipsniui netenku savikontrolės.
– Jei grįžęs jis nesėdės užsidaręs karantine, patikėk manim, karantine užsidarysiu aš, – grasinu Janusz.
Man nežymiai palengvėja, kai italai uždaro šiaurės regiono sienas. Mokyklos laikų draugė gyvenanti Milane pasakoja, kad paskelbus žinią paskutinis traukinys į pietinę šalies dalį buvo sausakimšas.
Britai sušaukia dar vieną susitikimą, po kurio informuoja, kad mes – keturios savaitės nuo situacijos Italijoje, tačiau veiksmų nesiimama. Boris pasigiria, kad plauna rankas ir kitiems pataria daryti tą patį.
Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus, Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus.
O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro.
Pradedu jausti simptomus. Grįžusi iš darbo prikimusiu balsu skundžiuosi indus mazgojančiam Oskarui, kad veikiausiai turiu temperatūros. Matau, kaip jis išbąla:
– Apsišikai? – klausiu.
– Nenene, – tikina virpančiu balsu.
– Tai, ko apėjai mane dviejų metrų spinduliu? Net nepabučiavai.
Jis valandėle pasvarsto ir veikiausiai supratęs, kad we‘re in this together pakšteli į skruostą.
Sprendžiame, kas yra karščiavimas ir, kada reikia skambinti 111? Ir kaip elgtis toliau? Eiti ar neiti į darbą? O, jei išsigalvoju? Kaip paaiškinti darbdaviui, kad mano padidėjusi kūno temperatūra pasirodo – tik PMS‘as?
Nusprendžiu eiti į darbą ir viską papasakoti Janusz. Janusz prižiūri mus, kaip savo viščiukus. Jis ramiai išklauso minčių srautą ir pasako, kad neturėčiau jaudintis. Dar liepia giliai įkvėpti ir laikyti orą, kiek įmanoma ilgiau. Pats irgi pripildo sklidinus plaučius. Žiūrim vienas į kitą įraudę, kaip burokai, kol sinchroniškai atsidūstame.
– Matai? Viskas gerai, – patikina.
– Gerai, – sutinku, – bet gerokai apspangau.
Iš tiesų, manęs tai – nė kiek nenuramina. Toliau panikuoju ir planuoju pabėgimą.
Po trijų mėnesių tylos pagaliau atrašo draugė su šeima gyvenanti Singapūre. Sako, kad sausį ir vasarį valstybė gyveno baime. Informuoja, kad jie išsilaikė gerai ir nekeitė planų, tiesa prisipažįsta, jog ir ją vienai dienai buvo apėmusi panika. Jau kuris laikas, kaip žmonės sugrįžo į gatves ir vis mažiau, ir mažiau nešioja kaukes, kiek laiko galima baimintis… šuo ir kariamas pripranta. Nors visur dar yra postai registruoti žmones ir tikrinti temperatūrą. Ir, žinoma, žmonės vis dar suserga, tačiau situacija gerai kontroliuojama, – laiške rašo ji.
Sužinau, kad Kinijoje, kritiškoje būsenoje ligonį atgaivino didelėmis dozėmis vitamino C.
– … ir dar kažkuo, – priduria Oskaras.
Pasitarusi su teta – padidinu vitamino C intake ekstra piliule per dieną. Taip pat nusiperku vitamino D. Vaistininko prašau, kad parduotų didžiausią dozę leidžiamą be recepto tikėdamasi, kad ištrauks kažką iš po prekystalio, kaip kontrabandines cigaretes corner shop‘e, tačiau jis tik giliai atsikvepia ir, mintyse paėmęs už rankos, nuveda prie maisto papildų skyrelio.
Atšaukiu jogos klases, pasimatymą su draugėmis ir nusprendžiu nebeiti į filmo Portrait of a Lady on Fire seansą.
Situacija šalyje slysta iš rankų. Jungtinių Valstijų prezidentas Trump mėnesiui užsidaro nuo Europos Sąjungos narių, kalboje pabrėždamas, jog Jungtinei Karalystei ši sankcija – negalioja. Po pranešimo senatas aria net atsiraitojęs rankoves, kad užkastų prezidento pezalus.
Kažkuriuo metu paaiškėja, kad sveikatos ministrei diagnozuotas Coronavirus. Spauda sako, jog ji lankėsi No 10. Tačiau Boris ir toliau rengia nevaisingus susitikimus, po kurių girdžiu tik viena: we‘re all going to die.
Žinią, kad serga ir Tom Hanks priimu asmeniškai.
Pasiimu atostogas tikėdamasi, kad laimėsiu šiek tiek laiko. Plius, kur kitur šiais metais jas išnaudosiu. Italijoje?
Verkiu per projektorių žiūrėdama The Trip to Spain. Man gėda, kad kažkada neįvertinau ir keliones laikiau savaime suprantamu dalyku.
Tuo metu Lietuvoje ant šakių nori pasmeigti iš Italijos grįžusią ir apie tai niekam nepasisakiusią porą. Jei situacija blogės ir jie išgyvens, manau, kad turės išsikraustyti, kaip Raudona po realybės šou Akvariumas.
Rusija nusprendžia sodinti nepasisakiusius į kalėjimą. Svarstau, ar teisinga? O kas, jei pasisako, jaučiasi gerai, jokių simptomų, praeina dvi savaitės ir bac! Pasirodo užsikrėtęs. Kas tada? Į elektros kėdę?
Draugai, po Naujųjų išvykę pakeliauti po Rytus, rašo iš Vietnamo, sako, kad atvažiavus, šešiolika užsikrėtusiųjų jau buvo pasveikę. Tačiau iš Londono grįžo serganti vietinio magnato dukra ir užkrėtė lėktuvo keleivius. Virusas vėl plinta, tikima, kad tarp turistų. Vietiniai užsideda kaukes, kai praeiname arba užsidengia burnas. Vakar mūsų neįleido į restoranėlius, sakė: nonono… ir mojuodami ranka vijo lauk. – pasiguodė. Rašė, kad liks, nes vienaip ar kitaip – skrydžiai atšaukti. O ir jaučiasi saugiau nei Europoje. Dar pridūrė, kad Vietname yra programėlė per kurią gali paskųsti užsikrėtusius.
Sunkumą krūtinės ląstoje gydau vaistais nuo rėmens. Manau, kad greičiau mirsiu nuo streso pasekmių, nei nuo Coronavirus, tačiau vis tiek, kaip išprotėjusi dezinfekuoju paviršius bei rankas, net neišeidama iš namų.
Iš namų išeina Oskaras. Išlydžiu, kaip į karą: bučiuojamės, tarsi pirmaisiais pažinties metais.
Po susitikimo skambina pranešti: saugiau ir būti negalėjo, buvau daktarės namuose. Tai išgirdusi pražilstu dar vienu plauku. Galvoju, kad kartais jis – toks vaikas.
Vėliau paaiškėja, kad toji daktarė – psichologė, pas kurią kasdien lankosi klientai.
– Dar ji turi šunelį, labai fainas, – šluostydamasis rankas dalinasi dienos įspūdžiais.
– Čia vadinasi nusiplovei rankas? – nesiklausau, – Negirdėjau dainuojant Happy Birthday.
Oskaras dar kartą atsuka vandens čiaupą ir muiluodamas plaštakas, šįsyk išraiškingai sudainuoja Happy Birthday.
BBC paleidžia Coronavirus podcast, vertinamas keturiomis žvaigždutėmis. Pasižymiu dienotvarkėje, ten dabar taip tuščia, kad galiu pradėti piešti voratinklius ir dar liks vietos.
Pažįstami, kurie laiku nenusipirko tualetinio popieriaus skundžiasi nebegalį jo rasti. Bendradarbis sako pradėsiantis vogti rulonėlius iš ofiso sandėliuko.
Skaičiau straipsnį, kuriame rašo, kad greit nepagerės, o pagerėjus jau nebebus taip, kaip prieš tai. Kai kurie gyvenimo būdo pokyčiai įtakoti pandemijos – liks. Pavyzdžiui bendravimas Facetime‘u, darbas nuotoliniu būdu, apsipirkimas, net rinkimai internetu ir pan.
Ką šiame procese tikrai prarasime ir, vėliau išties pasigesime, tai – vienas kito.
© Marijos Djačenko nuotr.
Varčiau juodą Moleskine knygutę ieškodama užrašų iš Paryžiaus, fone grojo Daniel Spaleniak Burning Sea, draugo rekomendacija. Ir prisiminimai nunešė į girtas naktis Londone, vaikščiojant žibintų apšviestomis gatvėmis apsikabinus vienas kito pečius, nugertas butelis raudono vyno, rankoje rūkstanti cigaretė… gyvenimas buvo mūsų.
Ryte kurjeris pristatė knygą, kurioje pasakojama apie zodiako ženklus atsižvelgiant į gimimo dieną. Permainingas oras, – perskaičiau, – žmonės gimę birželio dvylika negali nejudėti ir keliauja kartais net neturėdami konkretaus tikslo, kelionė jiems – malonumas.
Jau keturias dienas keliauju iš vieno kambario į kitą. Londonas dar neuždarytas, tačiau žmonės patys vengia kur nors išeiti. Oro uostai – tušti: vienas kitas dar suspėjęs grįžti.
Pirmąsias dienas džiaugiausi galėdama pabūti namuose, ilgiau pasivarčiau lovoje, pasidariau karališkus pusryčius, kuriuo valgiau neskubėdama. Londone lėti rytai – sekmadienio prabanga ir tai, tik tiems, kurie nedirba aptarnaujančioje srityje. Vėliau skyriau laiko rašymui, pokalbiui su draugais. Tvarkiausi, valiau, ploviau, skalbiau, susitvarkiau spintą, sublokavau drabužius pagal spalvas (juodų daugiausia), nurinkau gumuliukus nuo megztinių, perrinkau tamsias kojines ir suskirsčiau pagal nusiskalbimo toną. Persodinau augalus, palinkusius – parėmiau bambuko šakelėmis, drėgnu skudurėliu nuo lapų nušluosčiau dulkes. Peržiūrėjau bent kelis My List Netflix‘e sužymėtus filmus. Perverčiau žurnalus, šį kartą perskaitydama akį patraukusius straipsnius. Padariau jogos pratimus. Prisileidau burbulinę vonią su druskomis ir eteriniais aliejais, prisidegiau žvakių, išsirinkau nuotaikai tinkančia muziką. Padariau skanią vakarienę, tokią, kuriai pagaminti reikia ne tik laiko, bet ir meilės. Vynu pripildžiau taures. Suviliojau Oskarą.
Pasidariau veido kaukes (daugiskaita), išsipešiojau antakius, persilakavau nagus. Pasimankštinau. Susitvarkiau stalčius, perrinkau dokumentus. Iškepiau prancūzišką juodo šokolado pyragą. Ranka perrašiau receptus į receptų knygą. Liko šeši šimtai puslapių Antrosios lyties ir įvaldyti meditacijos meną…
… tačiau visa tai tik dar viena kelionė traukiniu į niekur, bergždžiai stengiantis pasprukti nuo klaikios realybės. Dar neteko gyventi tokioje dusinančioje nežinomybėje. Dar neteko prarasti vilties. Pasitikėjau rytojumi – nepaisydama taisyklių – juo gyvenau.
Mano rytojus – keturios sienos ir didėjantys užsikrėtusiųjų, bei mirštančiųjų skaičiai. Kaip vienas po kitą į žemę krintantys lėktuvai, apytiksliai trisdešimt vos per kelis mėnesius. Nežinau, kada pamatysiu (jei dar pamatysiu) artimuosius.
Ar dar stebėsiu, kaip grimzta į ežerą vidurvasario saulė, migla, tarsi delnu uždengdama akis? Ar dar skriesiu dviračiu nuo kalno vėjui šukuojant plaukus? Ar dar gulėsiu ant įkaitusio, prie šlaunų limpančio smėlio, ar dar bėgsiu į jūros rankas? Ar dar sustosiu tarpdury su lagaminu rankoje, klausdama: ar nieko nepamiršau? Stabtelsiu minutėlę ir nutęsiu: telefonas, piniginė, pasas. Ar pasitiks kas oro uoste? Ar dar pasibučiuosime ir stipriai apsikabinsime? Ar dar sėdėsime bare, kol liksime dviese ir pavargęs barmenas paprašys pridegt? Ar dar šoksime skambant senai melodijai, ar dar dainuosime nepataikydamos į priedainį? Ar dar juoksimės taip garsiai, kad mūsų paprašys išeiti? Ar dar sudaušime purslojančio šampano taurėmis laukdamos antros spektaklio dalies? Ar stovėsime nesibaigiančioje eilėje į Shepherd’s Bush Empire, kad patektume į Fever Ray koncertą? Ar dar bus prisiminimų išryškintoje juostelėje?
Apsilankykite: marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Užtrauktukas
