Aš nieko neturiu, tik dvi rankas, skirtas statyti, smegenis, duotas rasti ką ir su kuo tai daryti, burną – rasti pagalbą, klausą – išgirst kur stogas kiauras, kur lietaus lašai varva. Akis – matyt kitas akis, nuspręst ar tiesą jos sakys, kojas turiu taip pat, pasiekt geriausias vietas, bėgt, jei šunis užsiundys kas.
Turiu ir baimės jausmą, kad išsigąsčiau pats savęs, drąsą – kad pripažinčiau visas klaidas, ilgesį – suprasti, kas man svarbu, meilę – kad iš vieno būtų du. Sapnus, kaip įrodymą, jog egzistuoja ir vidus, svajones, kad limitas būtų tik dangus.
Nesvetimas pavydo jausmas, varantis iš proto, užsispyrimas, netramdomas Černobylio plieninio sarkofago stogo. Mėgini su tuo kovoti, nė akmirkai nepasiduoti, bet žinai, kad tavo bandymai seniai jau suskaičiuoti.
Velniop juos, velniop neviltį ir jos draugus, ateinančius nė nekviestus į žmonių namus, besivaišinančius kava, degtine ir duona. Bei turinčius priežasčių pasilikt ilgam daugiau nei milijoną.
