Jaunas vaikinas, kurio kūrinius netikėtai atrandame keliaudami į darbą ar vaikštinėdami po miestą, užburia savo paprastumu. Prisidengęs slapyvardžiu Morfai, gatvės menininkas tikrai neslepia savo darbų – didžioji dalis jų įsitvirtino pačiame Kauno centre ir vis nenustoja stebinti tiek savo dydžiu, tiek kitoniškumu.
Šiame pokalbyje – aukščiausiai įamžinto ilgiausio lietuviško žodžio ir lėčiausios „Respublikos“ viešbučio gyventojos autoriaus mintys apie meilę miestui, susidūrimus su pareigūnais bei tobulos medžiagos paieškas.
Jūsų darbai Kauną gyvina jau nuo 2006-ųjų metų – ne vienas iš jų buvo ne tik pastebėtas, bet ir įvertintas (kaip kad 2008-ais metais sukurta Bernardo Bučo „Sėjėjo“ (1939) reprodukcija ar 2015-ais metais ant „Respublikos“ viešbučio ‚pakabintas‘ pavogtas mėnulis). Iš kur Jums gimsta kūrybinės idėjos tokiems darbams?
– Dažniausiai pati vieta padiktuoja tą idėją. O kartais vystai vieną idėją, nors netyčia gaunasi kita… Arba tiesiog šauna į galvą, nežinau. Arba net sapnuoju. Labai skirtingai.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Kaip manote, kodėl žmonės kuria? Kodėl kuriate Jūs?
– Tai labai gilus, transcendentinis klausimas (juokiasi). Žmogus kuria, nes jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Dievas kuria – žmogus irgi kuria.
Tai būtent dėl to kuriate ir Jūs?
– Ko gero. Aš negaliu pasakyti… Norisi kurti ir kuri. (Šypsosi)
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Ką Jums reiškia Kaunas?
– Labai daug ką reiškia. Aš labai myliu Kauną. Teko kurį laiką pagyventi užsienyje, tačiau norėjau kuo greičiau čia sugrįžti, nes visko labai greit pasiilgau. O dabar noriu likti čia, kažką duoti šiam miestui, kažką gero atnešti.
Anksčiau esate minėjęs, kad negalite ilgai ištverti, kurdamas tik namuose – po kurio laiko vėl save pastebite einant miesto link ir kur nors kariantis kopėčiomis… Kodėl taip nutinka? Kodėl dauguma Jūsų darbų atsiranda būtent miesto gatvėse?
– Nežinau, aš pats bandau atsakyti į šį klausimą. Man sunku eiti į gatvę ir dažnai ten prieš įstatymą kažką daryti. Aš keikiuosi, kai tai darau, bet vis grįžtu prie to. Nežinau, kokie to motyvai. Matyt, vis dėlto rezultatas, kuris gaunasi, pranoksta tą nemalonumą… Tikriausiai kartais verta surizikuoti. Noras pasidalinti nugali visus sunkumus, kokie atsirastų.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Ar daug kartų teko turėti reikalų su viešosios tvarkos tarnybomis, norint įgyvendinti savo idėjas mieste?
– Kai buvau jaunesnis, nebuvau labai apdairus ir ne viską gerai apskaičiuodavau, tad dažnai tekdavo susidurti su policija. Bet dabar, kai darai kažką tokio, nenorėdamas niekam pakenkti, tai visiškai nesusiduri su tuo. Ir, manau, net jeigu ir susidurtum bei sugebėtum tinkamai paaiškinti, ką tu čia darai, galbūt liktum suprastas. Viskas atsiremia į tą motyvą… Jeigu jis yra pakankamai geras – o aš tikiuosi, kad jis yra geras (aišku, gal ne visada, visokių nuotaikų būna) – tada neatsiranda ir jokių problemų. Tai kol kas viskas gerai, kaip matot. Darbų nepadaugėja jiems.
O kaip dažniausiai reaguoja pareigūnai? Iš karto imasi baudų rašyti ar tiesiog sudrausmina? Ar tai priklauso ir nuo paties pareigūno?
– Priklauso, iš tikrųjų, ir nuo to, kaip tu pats reaguosi. Priklauso, aišku, ir koks atvejis. Kadangi aš jau seniai buvau tokioje situacijoje, tai sunku pasakyti. Bet aš manau, kad pareigūnas tiesiog atlieka savo darbą ir tiek.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Liepos 21 d. Kaune esančioje POST galerijoje buvo atidarytas tarptautinis projektas „Lietuva – Indonesija“ su paroda „Street Art exhibition: Same directions“, kurioje yra eksponuojami ir Jūsų trys trafaretai. Kaip yra pristatoma, esminė šios ekspozicijos ašis yra gatvės menas ir jo skirtybės ir/ar panašumai lietuvių bei indoneziečių kūryboje. Kokius Jūs skirtumus ir panašumus pastebite tarp lietuvių gatvės menininkų ir užsieniečių kūrinių?
– Lietuviams dar yra kur tobulėti. Ir man pačiam dar labai yra ką veikti, o indoneziečiams tuo labiau yra kur stengtis (juokiasi). Užsienyje yra tikrai labai daug gerų pavyzdžių, tad tikrai norisi kelti kokybę, daryti kaip galima geriau. Ir aš manau, kad ne man vienam, o visiems.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Tai dažniausiai pastebite kokybės skirtumus?
– Tos kokybės yra… Bet ten dar daugiau yra. Tikrai ir Lietuvoje yra gerai kas daro, nenoriu pasakyti, kad jos nėra. Tiesiog kitaip.
O kuo kitaip?
– Pati kultūra skiriasi. Tarkim, kokioje Italijoje ji yra daug senesnė, daug gilesnė, daug daugiau niuansų… Čia labai sunku palyginti su Lietuva. Mes turime ne tokią ilgą istoriją, kultūros vertybių gal nėra tiek daug, bet per tokį trumpą laiką mes kaip tik labai stipriai pasivijom – mūsų spurtas daug didesnis.
Jūsų kūrinius dažniausiai galima rasti ant pastatų „vaiduoklių“, objektų, praradusių savo pagrindines funkcijas ar nykiose, visų primirštose, miesto vietose… O Jūsų paskutiniuose darbuose, pasirodžiusiuose per minėtą parodą ar per gatvės meno festivalį „Nykoka“, dominuoja plytos. Galbūt yra kažkokių sąsajų, bendrų idėjų tarp šių Jūsų išraiškų?
-Tarp to, kad ant tų „vaiduoklių“ ir aplūžusių objektų, tai tikrai nėra bendrų sąsajų. O plytų sienos, tai toks kaip ir pagrindinis gatvės simbolis, galima sakyti. Gal čia su tuo ir susiję viskas. Aš jį pasirinkau, nes pakankamai tiko man jis. Šiaip net nežinau nuo ko čia viskas prasidėjo. Galima labai daug apžaisti su ta tekstūra. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau atsiranda minčių, ką daryti. Kažkaip natūraliai gaunasi taip. Čia kaip Jūs anksčiau klausėte, kaip gimsta tos idėjos… Tai taip ir gimsta kažkaip. Vieną pabandai eskizą, antrą… Ir bandai kažką gero išspausti.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Ko siekiate savo darbais?
– Be to, kad žiūrovui patiktų, man svarbiausia – ką man pačiam tai reiškia. Stengiuosi, kad darbas būtų kokybiškas, kad jį būtų galima iš karto suprasti. Kad nekiltų kažkokių klausimų, kokių visai nenorėjai, kad neįsipainiotų kokia trečia tema, kurios nenorėjai. Sau keliama kartelė yra ne tokia ir žema, gal net aukštesnė negu žiūrovui. Aišku, ne visi menininkai kelia sau kažkokią aukštą kartelę, nors aš stengiuosi palaikyti ją gana aukštai. Kitiems užtenka, kad kiti tiesiog apsidžiaugia ir viskas.
Ar savo kūryba siekiate perteikti kažkokią žinią visuomenei?
– Kažką gero duoti pasauliui. Tai ta žinia tokia ir yra. Aišku, tai išsireiškia per detales, negali tiesiog išskleisti gėrio iš niekur – reikia jį į kažką įvilkti.
Jeigu turėtumėte papasakoti kažką apie savo darbus niekada jų nemačiusiam žmogui, kaip tai padarytumėte? Apie ką yra Jūsų kūryba?
– Aš savo tinklalapyje rašiau „site specific street art“, tai reiškia „įvietintas gatvės menas“. Tai čia, man atrodo, taikliausias, tikriausias apibrėžimas. Aišku, čia gal nepasako, koks turinys. Tai bandymas kaip nors gudriai spręsti išsikeltą meninį klausimą.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
O kokių meninių klausimų teko Jums išsikelti?
– Pavyzdžiui, kaip padaryti kuo didesnį kūrinį, sunaudojant kuo mažiau sąnaudų per kuo trumpesnį laiką. Kaip, pavyzdžiui, tą sraigę (kūrinys ant „Respublikos“ viešbučio) gana, kaip aš sakau, organiškai pavyko padaryti. Nes ten sunaudota labai mažai dažų, o jos dydis yra labai didelis. Arba, mėnulis (instaliacija „Morfai stole the moon“) irgi – ten žvakutes gali tiesiog sudėlioti ir viskas – tai beveik nieko nekainuoja. Ir galima tikrai pasiekti kažką gražaus ir didelio.
Arba, kitas klausimas buvo – atrasti tokią medžiagą, su kuria galėtum nuolatos dirbti. Yra menininkų, kurie yra atradę kažkokią savo techniką, savo medžiagą ir daug kur ją panaudoja.
Tai Jūsų medžiaga tikriausiai būtų lipni juostelė?
– Labai nemėgstu lipnios juostelės (juokiasi). Ji padeda lengvai pasiekti daug ką, bet ji dar nėra tobula – ją visgi reikia išmesti, o ji yra šimtus metų…. Tad aš dar neatsakiau į šį meninį klausimą.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Galbūt jau teko atrasti kitokią, šiek tiek tobulesnę medžiagą?
– Bandžiau su daug kuo dirbti. Gal net ir dažai yra tobulesni, nors ir paprasčiausias dalykas. Aš vis dar ieškosiu, keliu ir toliau meninius klausimus sau. Iš šiukšlių dažnai gaunasi neblogi dalykai. Tą medžiagą savaime išmeti, nors ją dar galima perdirbti. Kaip kad iš mašinos stiklų ir padangų „sekretus“ dariau… Tai tokia medžiaga jau tobulybės link eina.
Kaip Jūs manote, ar menininkui yra būtinas visuomenės palaikymas, apdovanojimai, gerbėjai?
– Nėra būtinas. Būna, kad menininkui kartais pagadina tai – jis pradeda siekti apdovanojimų ir pamiršta, kad jo darbai yra svarbiausias dalykas. Būna, kad apdovanoja žmogų, o kito žmogaus darbai yra daug geresni. Labai daug keblumų yra šiame dalyke. Bet manau, kad vis dėlto reikia apdovanojimų. Jie kaip ir pažymi kažką, galbūt tampa švente ar atskaitos tašku. Užbaigia kažką. Tik jie turi būti protingai daromi.
© Morfai asmeninio archyvo nuotr.
Jums pačiam, kiek supratau, tai taip pat yra svarbu?
– Norisi sakyti, kad nesvarbu, norisi apsimesti, kad tai nieko nereiškia ar kad tai neturės įtakos tavo kūrybai… Kai dariau darbus šiai parodai, atrodė, kad padarysiu juos ir vėl grįšiu prie anų darbų. Neatrodė, kad man tai svarbu bus. Bet vis dėlto visa tai paveikė. Tai pakeičia tave, apverčia aukštyn kojomis, peršaldo, perkaitina… Būna ir nemalonių aspektų po to įvertinimo. Galiausiai tampa neaišku ar čia tau geriau nuo to, ar ne. Išmeta tave į viršų, skraidai padebesiuose ir tada kokios buitinės problemos tave vėl nuleidžia ant žemės. Parodo, kad nesi čia kažkoks Dievas. Tą taip pat reikia išmokti valdyti.
Kokia kūryba šiuo metu užsiiminėjate?
– LRT siūlo prisidėti prie tokio projekto, kuris vis dar neturi pavadinimo. Šiuo metu čia, Laisvės alėjoje, vyksta renovacijų darbai ir (kadangi ją išardys visą) su tais dalykais, kurie joje buvo, pavyzdžiui, šiukšlių dėžėmis, suoliukais, grindiniu bus galima daryti, ką nori – dažyti, apklijuoti ar apdėti… Tai mes planuojame su tais objektais tam tikras instaliacijas daryti, gal dar kokių minčių atsiras. Jau buvome susitikę porą kartų su meru, savivaldybe ir panašiai. Viena iš idėjų gimė, pastebint, kad žmonės vis nori pasižiūrėti, kaip vyksta renovacijos darbai, kas čia yra už tų tvorų… Pamaniau, kad galėtume padaryti skyles, gražias su polietilenu, kad būtų per jas galima pasižiūrėti. Visiems labai patiko ši mintis. Yra ir daugiau, didesnių idėjų.
Taip pat skaitykite: Alex Currie – pasaulį savo fotografijomis stebinantis aštuoniolikmetis
