Poeto Viktoro Rudžiansko naujasis lyrikos rinkinys „Vienas“ (2013, Kauko laiptai) konceptualų žmogaus ir pasaulio vaizdinį, metatekstą kuria tradicine ir individualia simbolių kalba. Šiai knygai reikėtų įdėmesnio ir išsamesnio tyrimo, nes prieigų prie reikšminio/prasminio lauko aiškinimo(si) bei kodų iš tiesų galėtų būti tiek, kiek ir skaitytojų.
Interpretacijų įvairovės galimybę primeta skaitytojo eliminavimas – sąmoningai atsisakoma dialogo: „o eilėraštį rašau aš ir nerūpi kas jį skaitys / žinau skaitys tie kuriems reikia“ (psl.133); nesiūloma jokia matymo ar žiūrėjimo perspektyva: „šiandien / tavęs nebus / parašytame eilėraštyje // ir neparašytame / nerastume kitos išeities – – -„ (Žuvų III, 24, psl. 86). Tačiau dvasinė bendrystė su įsivaizduojamu suvokėju yra: „o tie, kam nereikia numos ranka / ir aš taip elgiuosi […] bet rašau šį eilėraštį / nes jaučiu tavo žvilgsnį“ (psl. 133). Jis įleidžiamas ne tik į monologo, pokalbio su Kitu savimi ir pasauliu kaip Kitu erdvę, bet ir į pasaulėkūros procesą: „aš mirties nebijau aš rašau ne eilėraštį / o tik noriu priminti / mums iš rankų iškrito žuvis“ (psl. 133), „- – – išsinersime / ir pažinsime: nieko nėra tikresnio už / tėve mūsų, / nebent – tūkstantmetė gilė po / nepasodintu ažuolu – – -“ (psl. 135). Vyksta susitikimų spektakliai, kuriuose žiūrovas, arba suvokėjas, priverstas pats ieškoti prasmių, dešifruoti arba perkurti vaizdus, rasti juose save arba juos savyje. Teksto ir skaitytojo transakcijos metu suvokėjo protas gali formuoti subjektyvų semantinį lauką, nes imanentinė struktūra žymėta kreivumo semema, alogizmais, paradoksais, perversija ir kitaip klaidinama. Ne visada žodis sutampa su daikto esme, bet padiktuotas emocijos, būsenos gali įgauti laikiną simbolinę reikšmę: „mano raganos paparčiais nužydėjo,“ (psl., 45). Skaitytojas-pakeleivis nužievintų medžių giraitėje, gyvenimo vagone, keleivinėje daugiau ar mažiau sąmoningai dalyvauja visetos fokusavimo akte. Taigi tekstai, viena vertus, atviri suvokėjui, kita vertus, slėpiningi – empirinis pažinimas peržengia trimatės erdvės ribas.
Lyrinis subjektas yra dvasinė substancija, ieškanti savo tapatybės, nominuojanti asociatyviame tinkle išnyrančius tarsi tik jam svarbius objektus, įsivietindamas racionaliame ir iracionaliame pasaulio konstrukte. Lyrinio aš savivoka glūdi pasąmonės tatuiruotėje, praeities vaizduose ir ženkluose, kuriuos bando suvirškinti vis kitame būvyje. Bene ryškiausia – kūrėjo figūra: „tariu ašis: sukasi žemė“ (Žuvų II, 13, psl. 55). Dieviškoji prigimtis suponuoja regimybę stebėti Dievo trajektorija: „niekada / neišnyksiu iš akies / kuri žvelgia į nokstantį apelsiną / o nulupa kiautą nuo vėžlio / pamauto ant karžygio ieties // trykšta žaizdos šviesa / kol patirtys išdega / su ištaisytom klaidom // ir neištaisomom“ (Šnabždesys, psl. 37). Suvokia save kaip siratą, Dievo dalį: „paplotėlis kalėdinis – vanduo ir miltai“ (psl. 45), pirmąjį žmogų, laukiantį apvaisinimo, arba Prisikėlimo stebuklo: „prisiekiu / ryte išsinersiu / išsinersiu ryte / su išimtu šonkauliu // ar įgelsi bite / brendanti / iš mirusios jūros“ (Žuvų II, 11, psl. 53). Atlieka mediatoriaus funkciją:
„1.
jis niekada ir niekur neturi
ramybės
kas nors būtinai susigundo
nuo nugaros kryžių
nulupti
2.
ir tada
neturi ramybės
būtinai kas nors įsigeidžia
prikalti“ (Voras. Diptikas, psl. 132)
Lyrinis aš – poetas-pranašas: „kaip tik šiuo metu gimsta talentingas pranašas / jei norite vadinkite jį poetu / poetu vadinkite pranašą“ (psl. 133). Subjektas – sūnus paklydėlis, žymėtas nuodėmės ženklu: „- – – o kai palmės šešėlis paklaus / ar jau visą gomurį išgraužė / troškulys // atsakysiu kad esu ne sūnus / tik paveldėjau / paklydėlio išvermę“ (Žuvų III,29, psl. 91); „Karaliau / nuvesi mane jei parvesi“ (Žuvų II, 14, psl. 57). Tapatinamasi su žalčiu: „kaktuso pavėsyje / aplink nepažįstamo pranašo kaukolę / raitosi marichuanos žaltys – // šnypščia – ir aš su juo – / šešios žasys / septyni žąsyčiai“ (Žuvų I, 9, psl. 31) ir įgauna ambivalentišką reikšmę – velnio-mirties vs sveikatos-vaisingumo dievybės, gyvybės. Turi antrininką: „šliaužia žingsniuoja / klumpa / žmogus ir šešėlis / rankose jų – tinklelis – / vorui ar vėjui“ (Žuvų I, 6, psl. 28); „Mano šešėlis kenčia kaip koks suicidas,“ (psl. 17). Įsisamoninama per skirtumą su Kitu, empatiškai Kitą įvertinant: „raudų gatvėje užklumpu medinį šunelį, / sutvertą tylėti ir nevizginti uodegos – / jis labiau subjaurotas už mane, –“ (Triptikas su lietumi, psl. 38) arba susibendrinama – šunelio kailį ėdantys gyviai „veisiasi mano šešėlių žaizdose“ (Triptikas su lietumi, psl. 38). Reinkarnacijų grandinėje lyrinis subjektas tampa bitės kūnu, žuvimi: „tik moteris papartyno mėnulį / įspaudžia į mano peleką.“ (Triptikas su lietumi, psl. 39) ir vos ne kuo tik nori – pasaulis antropomorfizuojamas, tapsmas, persikūnijimas – natūrali ir pati pastoviausia savęs identifikavimo forma. Lyrinis aš atviras, nebijo būti atpažintas, drąsiai ir išdidžiai stovi prieš nežinomybę. Egzistencijos/transcendencijos gordijaus mazgas, užmegztas transformacijų, žmogaus-nežmogaus dualizmo, siurrealistinių vaizdų lynu, yra tarsi inkaras ar rebusas. Personažas ne tik medituodamas, bet ir filosofuodamas, dekonstruodamas varijuoja įvairiais būties prasmės perskaitymo būdais.
Pasaulėkūra analogiška archajiniam modeliui: mitinė sąmonė fiksuoja vaizdus mitiniame laike, realybės ir antirealybės vienyje, kosmose, mirties ir gimimo cikle, gyvybė randasi šventoje erdvėje: „jau – – – baigia išsekti mirusi / jūra – matau ryškėjantį / savo embrioną –bet iš kur // šitiek smėlio įsčiose“ (Žuvų IV, 40, psl. 120). Pasaulio medį reprezentuoja ąžuolas arba bitės geluonis: „- – – čia liūdna – tik smėlis / per filtrą geluonies / į dangų eina“ (Žuvų I, 3 psl. 25). Pasaulėkūros ciklas kartojasi po tvano, Teismo, dabartyje, kiekvieną akimirką. Tamsa ir chaosas – gyvybės vs mirties zona – analogiška mirusiai jūrai, čia – tylus pirmapradis taškas: „visas mano gyvenimas / teka iš mirusios jūros // ir net langas į vandenis / nežino kodėl mirusiems reikia / tylos“ (Žuvų I, 1, psl. 23), „saulė į mirusios jūros vandenis“ (Žuvų III, 23, psl. 85). Universume koreliuoja krikščionybės, pagonybės, Rytų kultūrų ženklai: boružė vs sėkmė, laimė, likimas, (anot krikščionių legendos, boružė – šv. Megelės pasiuntinė); bitė vs siela, nemirtingumas, atgimimas (pradžios žodžio žiedas transformuojasi į prijaukintas ir laukines bites, kurios, į lyrinį subjektą persikūnydamos, jį sunaikina ir išskrenda tarsi laikini paukščiai); kupranugariai, karavanai vs dykuma, ramybė, kontempliacija; beduinai vs paklydimai ir t.t. Pasaulio dualizmą rodo daugiaplanis moters įvaizdis. Ji ne tik gimdytoja, vaisiaus nešiotoja, bet ir „anemiška meilės romanų rašytoja“ (Mezginys, psl. 15), kitų gyvenimus kopijuojanti savo gyvenimo juodraštyje, rezganti mezganti meilės iliuzijų gaudykles. Moteris – vyro iš savęs sukurtas vaizdinys, jo dalis: „[…] kokias keturias moteris nulipdžiau / iš savęs, beveik dievybes, […]“, (Diktatorė Perversija, psl. 12), atliekanti Garbingosios Diktatorės teisėjos vaidmenį. Įvaizdžio reikšmę praplečia mergelės ir undinėlės, raganos, gyvatės, barškuolės motyvai. Barškuolė gyvatė įvardija ir požemio karalystę, ir būties šerdį, geluonį, kurio nuodai arba mirtinai sužeidžia arba pagydo.
Pasaulio, gyvenimų ir išgyvenimų tikrumą teigia civilizacijos ženklai. Archajinė erdvė įlydyta į kultūros erdvę: „vakaras į kūną / smaigsto prisiminimų šešėlius, / juos išryškina elektros išlydžiai.“ (Triptikas su lietumi, psl. 38), civilizacijos erdvėlaikyje tebevyksta dievoieška. Lyrinis subjektas – amžinas keleivis praeities-dabarties-ateities cikle numarinantis ir prikeliantis, numirštantis ir prisikeliantis, sąmonės-realybės ir pasąmonės-antirealybės vaizdais tapydamas mikro (vidinį) ir makro (išorinį) pasaulio vienį.
V. Rudžiansko poetinio žodžio valentingumas, semantinis ambivalentiškumas, simbolinė, metaforizuota kalba asocijuojasi su Paulio Celano sudėtinga poetika. Žodis praplėšia tylą, žuvimi išnyra iš mirusiųjų jūros ir tęsia kūrybos procesą; tampa materija, pirmine medžiaga, moliu, smėliu, vašku, iš kurio lydomas žmogus Dievo, lemties akistatoje, toks vienas ir vienišas, toks neatskirtas ir neatskiriamas nuo pasaulio kūno.
Poetinis Žodis – gemalas, įsčios, kuriose dauginamasi, kuris pats yra nėščias ir gimdo gyvenimus. Fantasmagoriniai vaizdiniai, miražai, vizijos, sapno eklektika tikresnė nei realybės objektai. Lyrinis aš gyvesnis už visus gyvuosius, nes sidabrine gija susietas su protėviais, jis – jų kopija ir tąsa. Vienintelis toks, kaip ir pats rinkinys, ko gero, tik VIENAS TOKS lietuvių literatūroje. Postmodernių tekstų, sudėtų asociacijų principu, kai svarbesnis rašymo procesas, netikėta metafora ar pan., rastume, tačiau tokį konceptualų vaizdinį vargu ar aptiktume. V. Rudžiansko eilėračiai, kaip ir mitai, invariantiški, kruopščiai, profesionaliai sukabinti, suausti į vientisą margaspalvį audinį. Postmoderni sintaksė teikia galimybę praplėsti teksto suvokimo ribas, į komunikaciją nekviestas skaitytojas taškus ir kablelius turi susidėlioti, savo noru dalyvauti vidinėje slinktyje, pasaulio vitražo modeliavime, reflektuoti.
„Vienos“ knygos stilistika skiriasi nuo meilės eilėraščių poetinės novelės „Ponios Klaros“ (2013), kurioje juntama kurtuazinės lyrikos maniera, sodrios, liaudiškos „Miesteliai.lt“ kalbos (2005), įmantrumu primintų rinkinį „NUO do IKI do“ (2007), bet iš esmės tai – brandus, naujas, išnešiotas meno kūrinys.
Išnešiotas jame ir pasaulis. Gyvas organizmas pulsuoja po oda. Egzistencijos tvinksniai, jos nervas apčiuopiamas tyloje, susikaupus, įelektrintomis pirštų pagalvėlėmis.
