Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Juozas Erlickas visiems laikams?.. Taip, žinoma, būtų galima pasakyti, bet baugu prisiminus, kad panašiai apie kitą superžvaigždę kalbėjęs kitas panegirikų meistras gyvenimą baigė labai liūdnai.
Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad būtent J.Erlickas yra visokeriopai stabilizuojantis gyvenimą veiksnys, tokio pastovumo, kai nepastovumas tampa pačiu pastoviausiu dalyku simbolis, žmogus, kuris, metaforiškai tariant, tiesia tiltus per bedugnes. J. Erlicko periodiškai pasirodantys pranešimai byloja apie tai, jog net kažkam kažkur priėjus galą, gyvenimas tęsiasi. Saulė gali neužtekėti gale lauko, o begalinis klasikas privers tave bent viptelėti, karčiai nusišypsoti, nori to ar nenori, paniurėli. Žinia, žmogus sugebėjęs prajuokinti lietuvį, yra pasaulio stebuklas, kurį reikėtų rodyti įsiaudrinusioms minioms. Tiesiai šviesiai tariant, J.Erlickas yra anomalinis reiškinys.
Keičiasi santvarkos, prezidentus keičia prezidentės, senuosius nomenklatūrininkus keičia naujosios formacijos nomenklatūrininkai, viskas keičiasi, pantha rhei. Kaip sakė Herakleitas, o po kalbėdavo J.Erlickas: į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Tačiau pats J Erlickas nesensta, nors ir nejaunėja. Vieni gerina, o po to blogina rezultatus, jau ir Alekna, pasiekęs viršukalnę, pradeda kelionę atgalios, savo ruožtu mūsų herojus stabiliai mėto savo replikas arti pasaulio rekordo žymos, drauge neperžengdamas padorumo ribų.
Taigi, kaip pastebėjote, čia savaime peršasi seno, jau išdėvėto iki skutų posakio parafrazė: jeigu nebūtų J.Erlicko, jį reikėtų išgalvoti. Tačiau ar gyveno toks Juozas Erlickas kada nors iš tiesų, gal tai yra tik mūsų. liūdnųjų gnomų, haliucinacijos vaisius, kai prasideda ilgi lietingi rudenys? Šiaip ar taip, paties J. Erlicko išgalvoti personažai neretai atgyja ašarų lietaus šalyje ir tampa dienos herojais, kurių tikrą gyvenimą liudija verifikacijos protokolai. Štai vienas iš jų, aukštas valdininkas, kalbinamas žurnalistų, pralekia nesustojęs, klykdama apie tai, jog jam susuko vidurius, gyvenimo mačiusi Saulės miesto prokurorė apie banalų paieškos reikalą netikėtai pradeda kalbėto taip mįslingai, tarsi būtų jaunoji hegelininkė ( buvo – nebuvo, matė – nematė), priklausantis anoniminių blaivininkų draugijai jaunavedys Seimo narys, kuriam nesimiega naktimis, valstybinėse įstaigose pradeda promilių medžioklę. Ir t.t. Būtent jie mūsų nušiurusį gyvenimą kartas nuo karto priverčia sužibėti siurrealistinėmis spalvomis.
Linkiu, jog jūsų kraujuje nenuslūgtų gyvybės tonuso palaikymui būtinas erlickocitrų lygis.
